Po to, kai parašiau apie tai, kas per jėgos turi savų interesų dėl ACTA stūmimo, kilo daug kalbų, bet tik šimtastrisdešimtkelintame komentare vienas žmogus galų gale įvardino, kokias aš pozicijas atstovauju. Taip, pas mane į blogą galų gale atėjo kažkoks idėjinis piratas ir išsyk atpažino manyje priešą. Atpažino taip, kaip žmonės atpažįsta idėjinius priešus – tuos, su kuriais nėra apie ką tartis. Tuos priešus, apie kuriuos sakoma, kad yra jie ir esam mes.
Taip, aš esu autorius. Taip, jei aš pabandysiu suskaičiuoti, kiek per visą gyvenimą uždirbau vien iš rašymo (ko gero, trečiaeilės veiklos), tai gausis labai nemenkos sumos (kai kurie iš jaunesnių mano skaitytojų tiek per savo gyvenimą gali būti neuždirbę). Taip, aš esu suinteresuotas uždirbinėti pinigus iš skaitytojų, nes žinau, kad aš galiu uždirbti iš to, ką sukuriu. Taip, aš dėl labai pragmatiškų ir merkantiliškų priežasčių esu antipiratas ir autorių teisių gynėjas. Ir taip toliau. Aš to neneigiu. Tai tiesa.
Netgi simboliai pas juos visiškai kiti. Kaukės. Ar kas nors prieš 20 metų būtų galėjęs pagalvoti, kad nauja politinė jėga kovos ne dėl ekonominių teisių, ne dėl kažko suprantamo, o dėl abstrakčios informacijos laisvės? Ir kad politinio judėjimo simboliu taps kaukės? Tiesą sakant, jų net ir dabar dauguma nesugeba identifikuoti, kaip politinės jėgos. Nuotraukoje - protestas prieš ACTA Vilniuje, 2012 Vasario 11.
Keista, kad praėjo pora dienų, krūvos diskusijų, kur mane puolė esą mano (ar tai kokių kitų autorių) teisių gynėjai, o reikalą suprato realus, idėjinis piratas. Gal tai netgi ženkliška. Aš priklausau senai kartai. Tiems, kas turi išnykti iš internetų. O tie, kas ateina vietoj mūsų – jie mums nesuprantami, visiškai kitokie, mes net negalim suvokti jų mąstymo. Bet jie atpažįsta mus. Tokius kaip aš ar kaip tie patys veikėjai, kurie baisiai manimi piktinosi ir ginčijosi, nesuvokdami, kas išties vyksta. Tiesiog tokie kaip aš ar tie kiti antipiratai – mes jau nesuvokiam, kaip pasikeitė pasaulis.
Beje, tenai straipsnyje labiau nusišnekantiems antipiratininkams siūliau susimokėti už tai, kad paskaitė mano straipsnį. Ir labai sąžiningai: jie galėjo ir paskaityti, ir įvertinti, o jau tada nuspręsti, ar tikrai jie nori. Nesiūliau pirkti katę maiše, kaip kad tenka pirkti tiems, kas legaliai eina į kino filmus. Kažkodėl nei vienas antipiratas nepanoro, bet nemanau, kad tai dėl visiškai gryno dviveidiškumo. Greičiau jie patys tiesiog netiki ta užmokesčio idėja, laikydami ją beviltiška. Gal būt jų manymu, netgi neatsipirktų bandymas parodyti, kad yra nors vienas sąžiningas kovotojas už autorių teises.
Bet aš noriu pakalbėti ne apie juos, o apie pokyčius. Nes kaip bebūtų nemalonu pripažinti, aš irgi antipiratas. Antipiratas, nes bandau rasti būdą, kaip galima išsaugoti esamą autorių teisių sistemą. Tą sistemą, kurios nereikia naujai kartai. Tą sistemą, kuri, pripažinkim, tiesiog žlunga.
Piratavimas ir revoliucija
Taip, kaip ponas Mhm teisingai identifikavo, aš bandau gaivinti lavoną, tuo tarpu tie, kas piratavimu užsiima iš idėjos, tiktai džiaugiasi visokiais ACTA, PIPA ir kitokiais įstatymais bei sutartimis. Aš bandau atrasti kažkokį variantą, kur autoriai galėtų gauti pinigus, kur galėtų išlikti verslas, uždirbantis iš autorių ir taip toliau. Tokį variantą, kuris būtų bent kažkiek priimtinas visoms svarbiausioms pusėms. Tiesiog aš esu realistas ir matau realią situaciją. Realią situaciją mato ir piratai, kurie yra tiesiog revoliucionieriai. Tokie patys revoliucionieriai, kaip Leninas. Aišku, mano bandymai vargu, ar prasmingi – kompromisiniai sprendimai retai kada pasiteisina.
Kadaise Leninas pasakė vieną iš įžymių frazių – „kuo blogiau, tuo geriau“. Jis turėjo omeny tai, kaip carinė ochranka ėmėsi visokių persekiojimų, nukreiptų prieš įvairias opozicines organizacijas. Kuo daugiau persekiojimų, tuo daugiau žmonių nukenčia. Kuo daugiau žmonių nukenčia, tuo daugiau atsiranda sistemos priešininkų. Kuo daugiau sistemos priešininkų – tuo labiau artėja režimo krachas. Leninas rėmėsi liumpenproletariatu – visokiais valkatomis, vagimis, prostitutėmis ir t.t., kitaip tariant, tais, kas dėl vienų ar kitų priežasčių yra teisiniame užribyje. Tais, kas norom nenorom jau yra aršiausi sistemos priešininkai. Lenino ištartas „kuo blogiau, tuo geriau“ reiškė vieną dalyką: kuo valdžia labiau visus persekioja, tuo labiau auga liumpenproletariatas, tuo daugiau žmonių pakliūna į užribį. Kuo labiau visi kriminalizuojami, tuo galingesnė tampa grupė žmonių, kuri kels revoliuciją. Leninas puikiai išmanė revoliucinius reikalus – tas akivaizdu.
Šiais laikais nėra tų, kas buvo liumpenai tada. Vagių, valkatų, prostitučių yra ganėtinai nedaug, jie nesudaro bent kiek juntamos dalies. Tam, kad jie nemaištautų, valdžia moka visokias pašalpas. Tai protinga politika. Tačiau dabar yra kitas sluoksnis, užėmęs liumpenproletariato vietą – tai visokie piratai, anonymous, hakeriai ir pan.. Tie žmonės yra opozicijoje sistemai ne dėl ekonominių priežasčių, o dėl kažkokių kitų. Informacinių, ko gero.
Kuo griežtesnė kova su piratavimu, tuo daugiau žmonių pakliūna į tą užribį. Lietuvoje, ko gero, jau apie pusę žmonių naudojasi internetu. Ir absoliuti dauguma vienur ar kitur kažką papiratavo. Vieni – sąmoningai, kiti – nesąmoningai. Vieni – programas, kiti – filmus, treti – muziką, ketvirti – dar ką nors. Nesvarbu, ką. Kažkas gal tiesiog nusipirko kompiuterį, kur buvo piratinių programų. Kažkas apsikrėtė trojanu, kuris atidarė kompiuteryje anoniminį FTP*, kažkas dar kažkaip supiratavo. Kad ir dėl naršyklės keše išsisaugojusių paveiksliukų ar dar kokios nors nesąmonės. Pusantro milijono piratų. Beje, kai kurie antipiratai vadina tą dalyką vagyste. Manyčiau, kad jų, ko gero, niekad nėra niekas apvogęs, kitaip žinotų, kuo tai išties skiriasi. Bet ne tai esmė.
Pasaulyje labai mažai tėra buvę revoliucijų, kurios neatneštų smurto, teroro ir aukų. Netgi neįtikėtinai taiki, tiesiog stebuklinga Dainuojanti Revoliucija, kuri vyko Lietuvoje – ji ir tai turėjo aukų. Keliolika žmonių buvo nužudyti. Šimtai buvo sužeisti. Nes nebūna revoliucijų be aukų ir be prievartos.
Man nėra skirtumo, ar su piratine revoliucija aukos būtų piratai, ar antipiratai – aš nenoriu jokio smurto. Aš manau, kad žmogiškumas turi būti aukščiau, nei bet kokios ideologijos. Žmogiškumas yra svarbesnis, nei informacijos laisvės ar autorių teisių ideologijos. Nes jokios idėjos, jokios ideologijos nepateisina smurto, prievartos, teroro.
Pasaulis keičiasi. Tie, kas nesikeičia kartu – žlunga.
Neseniai bankrutavo Kodak. Ta firma buvo viena iš fotografijos pionierių, dar prieš porą dešimtmečių ši įmonė buvo tikras fotopramonės monstras. Ta kompanija nesugebėjo pasikeisti, nors visas pasaulis pasikeitė. Atsirado skaitmeniniai fotoaparatai, kurie buvo visais požiūriais patogesni: į juos tilpdavo daugybę kartų daugiau nuotraukų, prieš fotografuojant galima buvo pamatyti, koks gausis kadras, nevykusias nuotraukas čia pat buvo galima ištrinti, o vykusias – perkelti į kompiuterį, išplatinti draugams internete. To buvo neįmanoma daryti juostiniais fotoaparatais. Bet Kodak iš paskutiniųjų tempė ir nenorėjo keistis. Jie nenorėjo suvokti realybės. Kai jie ją suvokė ir pabandė pereiti į skaitmeninę rinką, buvo jau per vėlu.
Kodak turėjo labai didelę bėdą: jų rinka buvo juostinė. Bandymas patiems gaminti ir platinti skaitmeninius fotoaparatus reiškė konkurenciją su savim pačiais. Dar daugiau, tai reiškė, kad jiems reikia prarasti krūvas į juostų gamybą ir platinimą sukištų investicijų. Kodak vadovai naujas technologijas suvokė, kaip savo verslo žlugdymą. Todėl joms priešinosi iš paskutiniųjų. Tai ir tapo tikrąja jų žlugimo priežastimi: jie tol tempė gumą, kol galų gale pavėlavo į traukinį.
Būtent tai dabar vyksta su visokia autorių teisių industrija. Jie turi verslą, kuris puikiai veikė dešimtis metų. Tačiau viskas keičiasi: nereikia eiti per krūvas parduotuvių, norint susirasti tinkamo atlikėjo plokštelę. Nereikia kankintis dėl to, kad tos plokštelės nėra, o ją užsakius, reiks laukti kelias savaites. O jei nepasiseks, tai net ir užsakyti neturėsi, ką. Nes kokia nors grupė nepakliuvo į kažkokį sąrašą. Jei kažką perki internete – viskas vietoje, viskas išsyk.
Tokius pat patogumus gavo ir autoriai: pradedantiesiems jau nereikia jokių įrašų studijų. Keliolikos metų amžiaus paauglys gali sumiksuoti, sugroti ir sudainuoti kokią nors dainą ir ją įrašyti pakankamai gerai, kad jos klausytųsi tūkstančiai žmonių. Ir paskui pats ją išplatinti internete. Jam nereikia jokių tarpininkų, kurie perimtų visas autoriaus teises, patys spręstų, kur platinti ar neplatinti ir t.t.. Toks agentūrinis verslas, koks buvo prieš kelis dešimtmečius, praranda prasmę.
Dar labiau praranda prasmę visokios autorių teisių gynimo agentūros: kadaise jos buvo reikalingos regioniniams ir asisteminiams pardavimams valdyti. Tiksliau – pinigams surinkti. Nes bandyti surinkti pinigus kitose valstybėse ar iš kokių nors asisteminių vartotojų įprastoms autorių teises turinčioms įmonėms tiesiog būdavo per keblu. Dabar tos autorių teisių agentūros darosi neaišku, kam reikalingomis: internetas ištrynė tarpvalstybinius barjerus, o asisteminiai pardavimai jau seniai ne problema, nes egzistuoja automatinė elektroninė prekyba. Kokiai nors įmonei nieko nereiškia susikurti elektroninę parduotuvę, kurioje pardavinės dainas visame pasaulyje ir kam papuola pagal įvairiausias licencijas – ir asmenines, ir kavinėms, ir radijo stotims, ir dar kam nors. Kam reikės kokių nors LATGA-A tipo agentūrų, kai tokia prekyba bus įprasta?
Piratai senoms įmonėms yra baisūs ne dėl to, kad jie kažką vagia. Išties absoliuti dauguma tų, kas kažką sau kopijuojasi iš interneto, visvien nepirktų, netgi jei galėtų pirkti 10 kartų pigiau. Nes arba jiems nereikia, arba jie tik nori sužinoti, arba jie šiaip pinigų išvis neturi, arba jie yra skūpi, arba, galų gale, jie tiesiog idėjiniai piratai. O tie, kas pirktų, tai paprastai ir taip perka. Per paskutinius 10 metų internetas išaugo neįtikėtinai, tačiau per tuos pačius 10 metų bendros muzikos ir kino industrijos apyvartos tik išaugo. Beje, daugiau, ko gero, naują požiūrį turinčių įmonių dėka – pavyzdžiais galėtų būti Apple muzikos prekyba ar Teo su savo „Gala“.
Piratai autorių teisių savininkams yra problema dėl to, kad jie atidirba ir išplatina naujas technologijas ir naujus būdus keistis informacija. Tokias technologijas ir būdus, paskui kuriuos industrija tiesiog nespėja. Ir kadangi nespėja, autoriams tampa paprasčiau surasti naujus kelius tiesiai iki klientų, o klientams – naujus kelius tiesiai iki autorių. Be tarpininkų.
Dar giliau pažvelgus, matosi, kad problema yra ta pati, kaip ir Kodak atveju: didžiulės lėšos yra sukištos į visokias atgyvenusias technologijas, reklamos būdus, organizacijas ir taip toliau. Kadaise panaši, tik mažesnė bėda buvo, kai atsirado kompaktiniai diskai: daugybė įvairių muzikos industrijos kompanijų priešinosi iš paskutiniųjų, nes krūvos pinigų buvo sukišta į vinilinių plokštelių gamybą ir leidybą. Vadyboje tai žinoma, kaip paskandintų lėšų sindromas: įmonė sukiša pinigus į balą, o paskui kiša juos toliau, naiviai tikėdama, kad jei jau tiek daug pinigų sukišta, tai ta bala kažko verta. Vėliau panaši istorija pasikartojo su skaitmeniniais magnetofonais, tik čia jau laimėjo industrija – ši technologija buvo užmušta. Ir dabar viskas kartojasi su internetu.
Su internetu bėda didesnė: jis yra nesustabdomas, o pokyčių industrijai čia reikia kardinalių. Nepakanka naujų technologijų. Industrija, norėdama pereiti į internetą, turi keistis iš pašaknų, sukurti visiškai naujus procesus ir valdymo metodus. Bet jie tai supranta, kaip savo pačių verslo žlugdymą. Ir dėl to tempia gumą. Tačiau traukinys nelaukia.
Interneto revoliucija ir pasipriešinimas jai
Savaime aišku, kad niekas nenori rizikingų pokyčių. Internetas tokius pokyčius kelia autorių teisių savininkams. Kokie tie pokyčiai stiprūs, galime suprasti jau iš to, kad tenka pergalvoti pačią autorių teisių sąvoką ir jos prasmingumą. Ar tikrai idėjos, mintys, muzika, vaizdai ir naratyviai yra tapatūs turtui, pvz., plytoms, bulvėms, pinigams, vibratoriams, baldams, unitazams, akmenims ir bebrams? Galima daug filosofuoti, bet ko gero nelabai galime to sutapatinti. Nors, aišku, bandoma konstruoti tokias sąvokas, kaip „intelektualinė nuosavybė“, „piratavimas“ ir pan., o paskui idėjinį pasaulį sutapatinti su materialiuoju. Blaiviai žiūrint – tai akivaizdi šizofrenijos simptomatika, tačiau įdomu, kad ji išvirsta tos simptomatikos nešėjams piniginėmis pajamomis, o visuomenei – šizofreniška teisine sistema. Kaip autorius, aš visai nieko prieš.
Bet pažvelkim paprasčiau: pasaulis tiesiog keičiasi. O kaip galima reaguoti į tuos pokyčius? Iš esmės, dvejopai: arba eiti su jais, arba prieš juos kovoti. Eiti su jais – reiškia, eiti į ten, kur eina piratai, hakeriai, anonymous ir t.t.. Deja, tai užribis. Revoliucija su visomis pasekmėmis. Taip, aš jau prisipažinau, kad aš antipiratas. Aš suprantu, kad viskas, kas vyksta neišvengiama, todėl ieškau kažkokių sprendimų, kompromisų, sveiku protu priimtinų, kuo mažiau radikalių variantų. Nepaisant to, pasaulis keičiasi ir viskas. Ir tie pokyčiai gali būti sustabdyti nebent tuo atveju, jei kažkas sunaikins kompiuterius ir internetą. Netgi ne apribos, o tiesiog visai sunaikins. Nes apribojimai čia nepadės, o tik sulėtins reikalą ir išaugins opoziciją (prisiminkime Lenino „kuo blogiau, tuo geriau“).
Versle ir vadyboje yra viena tokia simptomatikos rūšis, kai įmonė sako, kad problemos ne jos viduje, o kažkur išorėje. Rinka kalta, klientai blogi – todėl visos bėdos. Tokia simptomatika visada reiškia, kad bėdos yra įmonės viduje, o jų esmė – nesugebėjimas orientuotis į kliento poreikius. Tokiose įmonėse stagnacija būna pakankamai gili, kad jos ima dirbti ne dėl rinkos, o dėl kažkokių neaiškių vidinių tikslų. Ir kuo įmonėje blogiau, tuo priešprieša baisesnė. Kai įmonė ima kovoti prieš savo klientus, tai jau reiškia, kad nesveika dezorientacija, stagnacija ir bardakai viršijo visas įmanomas ribas – organizacija jau nesuvokia, iš kieno pinigų gyvena. Ji terorizuoja klientus, o kai tie bando pabėgti ir susirasti kažkokių alternatyvų, ima juos persekioti. Tokia stadija – jau visai beviltiška, ją pasiekusios įmonės kažkiek pasitampo ir griūna.
Aišku, agonijos trukmė priklauso nuo įmonės dydžio. Muzikos ir kino industrija – tai ne šiaip įmonė, tai didžiulė sistema, kuri veikia, kaip kokia supermegakorporacija. Kol ji padvės, praeis dar ne vieneri metai. Bet ji beviltiška. Viena-kita įmonė iš tų, kurios yra dabar, sugebės persiorientuoti ir išsigelbės. Kitos kovos prieš savo pačių klientus tol, kol jau bus per vėlu. Beje, čia prisiminkite, kokios yra mirtinos vadybos ligos. Ir jei giliau pamąstysite, tai paaiškės, kad muzikos ir kino industrijoje tų ligų požymių – krūvos. Kova prieš piratus atitinka septintą punktą. Ir dar pridėkite, kad yra du aiškūs pridėtinės vertės ciklo pažeidimai – nesugebėjimas orientuotis į klientą ir tiekėjų dusinimas.
Taip, tai realybės nesuvokimas, susijęs ir su nenoru keistis, ir su baimėmis dėl pokyčių, ir su įmerktais beviltiškais pinigais, ir su naujai augančiais konkurentais, ir su savo pačių verslo esmės nesuvokimu, ir tiesiog su įpročiais. Ir dar labiau – tai nesugebėjimas išlipti iš savo dėžės ir pamatyti reikalą iš šono. Viskas susideda į krūvą ir gaunasi keistas požiūris, kad kalti klientai, kalti konkurentai, o negana to – tie klientai ir konkurentai – tai nusikaltėliai. Nes juk neduoda pinigų uždirbt, vadinasi – vagys.
Taip, aš irgi priešinuosi tai revoliucijai, nes noriu kažkaip išgelbėti iš autorių teisių sistemos tai, ką laikau išgelbėjamu. Bandau išgelbėti kažką, kas toje sistemoje buvo gero. Bandau išgelbėti kažką, kas man pačiam nešė pinigus. Piratams ar hakeriams, kovojantiems už absoliučią informacijos laisvę, to nereikia. Jiems aišku, kad yra jie ir yra tokie, kaip aš. Tokie, kaip aš – tai jų priešai. Ir jie žino, kad laimės, nes tas pasaulis, iš kurio atėjau aš – pasmerktas, kad ir kaip bekovotų. Ir aš žinau, kad jie laimės.
Autorių teisių gynėjai jau dabar tėra mažuma: juk pusė Lietuvos yra piratai, o kita pusė piratais taps per artimiausią dešimtmetį. Bet ši mažuma vis dar pajėgi, dar galinti imtis drastiškų priemonių, interneto ribojimo, sodinimo į kalėjimus, masinės cenzūros, teroro ir t.t.. Ši mažuma kol kas turi krūvas pinigų ir begales lobistų ir patyrusių PR veikėjų. Ši mažuma dar gali pasispardyti, prieš palūždama galutinai. Bet ar to reikia? Ar priemonės pateisina tikslą? Ir ar tas tikslas yra kažko vertas? Ar man pačiam to norisi? Ar man norėtųsi, kad tokiame pasaulyje gyventi tektų mano vaikams?
Aš žinau, kas yra totalinė informacijos kontrolė, nes aš dar prisimenu sovietmetį bei tai, kaip dėl jos skyrėsi tuometis pasaulio suvokimas. Pabandžius įsivaizduoti juodą scenarijų, komercinė informacijos kontrolė veiktų kiek kitaip, nei komunistinė, būtų daug ką galima gauti už pinigus, tačiau ji būtų žymiai efektyvesnė, totali. Už piratavimus į kalėjimus sodina jau dabar. Susigalvoja milžiniškas baudas. Pagal ACTA tos priemonės gali kardinaliai sugriežtėti. Ir tie pokyčiai yra paprasti: pasodinamas vienas žmogus, kitas, trečias. Kiti ima bijoti. Tada galima sodinti dar daugiau. Tada ateina masinė baimė. Tada jau prasideda ir masinis teroras, nes visi jau bijo cyptelt. Ir būtinai atsiranda, kas tuo piktnaudžiauja daug plačiau, nei tikisi tie, kas tą terorą įvedinėjo. Galų gale prasideda visuotinis košmaras.** Ir aš žinau, kiek yra visokių grupių, kurios to nori. Bet ar tai verta mano pinigų, kuriuos aš gal būt uždirbčiau? Ar verta mano pinigų bent jau mažiausia rizika, kad viskas virs teroru?
Aš nežinau, ar yra tarp manęs ir manimi besipiktinusių autorių teisių gynėjų bent kiek aiškesnis skirtumas. Gal tiktai toks, kad aš bandau suvokti kintančią realybę ir prie jos kažkaip prisitaikyti kartu su visomis savo etinėmis normomis bei gėrio ir blogio supratimu. Kiti tuo tarpu realybės pokyčius bando neigti ir prieš ją kovoti, nors tai ir beviltiška. O šiaip tai mes visi tokie patys – autorių teisių prekeiviai, uždirbę iš to reikalo vienas ar kitas sumas. Todėl piratai, nepaisydami mano bandymų šnekėtis, nepaisydami mano nusistatymo prieš ACTA, SOPA ir krūvą kitų dalykų, visvien mato manyje priešą. Vieną iš tų, kas nori išsaugoti autorių teisių sistemą. Taip, jie teisūs – aš esu antipiratas.
Taip, yra jie ir esame mes. Bet aš mąstau. Ir būtent todėl aš esu prieš ACTA.
——————–
* Toksai hakeriškų FTP serverių kūrimo būdas buvo labai paplitęs prieš kokius 10 metų. Krūvos piratinių serverių būdavo nieko apie tai neįtariančių žmonių kompiuteriuose. Nežinau, kaip dabar.
** Kaip lygioje vietoje atsiranda totalinis teroras, labai gražiai aprašė Anatolijus Rybakovas. Aišku, jį prisimena tik tie, kas atsimena sovietmetį. Pačioje Perestrojkos pabaigoje pirma, švelniausia iš jo trilogijos knygų buvo išversta ir į lietuvių kalbą (tiesa, vertimas buvo nykus). Teroras atslenka pamažu, lėtai, tačiau jis plinta, kol pavirsta į baimę. Pirmi požymiai būna nekalti, nepastebimi, daugelis tiki, kad baudžiami tik nusikaltėliai, bet teroras plinta ir tu supranti, kad jis gali paliesti ir tave. Paprastas gyvenimas tampa baime. Visko baime. Nes teroras visuotinis, o tu niekada nežinai, kada pasibels į tavo duris. Tai baisiau, nei bet koks siaubo filmas – tai gyvenimas.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Bravo! Verskite šią paskaitą į tarptautines kalbas ir leiskite į pasaulį 🙂
Nemoku pakankamai gerai versti, bet kažkas žemiau žadėjo, kad tai padarys 🙂
Na taip įdomiai viskas , kad galima skaityt kaip grožinę literatūrą.
Kai sužinojau iš spaudos prieš kurį laiką kad užsidaro Muzikos Bomba, tai tik palingavau galva-neišvengiamas galas atėjo. Parduodamų CD kainos nerealios, 60-80lt tik pradžia, be to, kai kurių atlikėjų CD jie neplatina dėl kažkokių priežasčių. Aišku, aš, (kai kada) doras sutvėrimas, nusipirkau ko man reikia iš Amazon už padorią kainą. Man asmeniškai gera turėti legalų CD, o ne paskirų dainų downloadus iš kažkokios piratinės svetainės. Bet tikrai ne piratai sužlugdė tokią Bombą, padėjo jiems nerealios kainos, lėti apsisukimai (Facebook paklausus ar gali užsakyti užsienį CD nei atsakymą savaitę reikia išmušinėt) ir prekių pasiūla.
Teko dar skaityti interviu su A. Mamontovu. Jis išleido „Elektroninis Dievas“ ir sukėlė į LNK puslapį nemokamam atsiuntimui. Jis teigė, kad fanai visada pirks įrašus ir eis į koncertus, iš ko grupės pagrinde ir gyvena. O piratavimo jau nesustabdysi.
Ir daugiau visokių minčių kyla, bet man baisiai sunku susigaudyti toje ACTA makalynėje. Tai jeigu aš savo blog įdesiu nuorodą į Rabinovičiaus blog, o jis čia turės patalpinęs kokį paveiksliuką ir nenurodęs autoriaus, tai mums abiem uždės antrankius?
Dėl tų neadekvačių kainų labai daugelis retesnius CD pirkdavo iš parduotuvių užsienyje 🙂 O vietiniai pardavėjai šaukdavo, kad piratavimas juos dusina 😀
O Andrius Mamontovas vienas iš pirmų pakilo prieš autorių teisių gynėjus. Ir tai simptomatiška, nes jis yra didžiausia visų laikų Lietuvos muzikos žvaigždė. Tą turiu pripažinti, net nepaisydamas to, kad mėgstu visiškai kitokią muziką.
O dėl nuorodų -- pagal ACTA tiesiogiai tai nėra įvardinama, nes ji nustato, kad atitinkami bausmes ir persekiojimą už bendrininkavimus numatantys įstatymai turi būti įvedami ją pasirašiusiose valstybėse. Bet taip, joje kalbama, kad už piratinį turinį -- baudžiakas, o nuoroda -- tai būtų aiškus bendrininkavimas.
Man bus labai malonu su Tamsta užsiimti tokiu bendrininkavimu. Džiuvėsius pradėsiu kaupti jau šiandien.
Na, Mamontovas turbūt suprato, kad su vėjo malūnais kovoti net ne jo jėgoms ir plaukti pasroviui bus lengviau. O kaip jis kovojo su autorių teisių gynejais? Aš čia kiek atsilikus 🙂 Ir šiaip, be „Laužo šviesa“ nesu jo nieko klausius.
Taigi prieš nepilnus metus bandė padaryt prieš LATGA-A bylą. Su didžiuliu triukšmu. Ir būriu kitų atlikėjų -- ar tik ne koks 100 žmonių išvis ten susibūrę buvo.
Man vėl sutapo, kad skaitydamas šį straipsnį klausiausi Samuel Osborne Barber -- Adagio For Strings. Ir einant į pabaigą, kylant kuliminacijai to kūrinio ir atsiradus šiokio tokio patoso Rokiškio straipsnyje viskas taip gražiai suderėjo, kad net ašarą išspaudžiau…
Pabandykite ir jūs:
Gaila tik, kad neperskaitys šito teksto tie, kam labiausiai vertėtų.
Straipsnis idomus ir daugeliui idėjų pritariu. Keista pasirodė mintis, kad įvykus permainoms autoriams niekas nemokės. Kodėl galvojama, kad būtent taip nutiks? Iš kitos pusės, jei ne klystu Bobas Dylanas, paklaustas kaip jis reaguoja, kad jo muziką žmonės parsisiunčia ir klauso nemokamai, atsakė, kad turbūt jo muzika tiek ir yra verta.
Hehe, patoso 🙂 Tikliai pasakyta, Rokiskiui nelabai budinga netgi sakyciau.
Sakai niekas nesusimokėjo už tamstos straipsnį? O kur kaina? Antraštėje lyg ir nebuvo. Jei kažką praleidau, atsiprašau, tikrai būčiau neskaitęs 🙂
Acta tikrai mažai ką turi su autorinėmis teisėmis, tačiau žinau vieną, jei nueitum į kokią parduotuvę ir paprašytum dešros už dyka, būtum maloniai išprašytas apsaugininkų, o jei pabandytum išsinešt-turėtum reikalų su policija.
Kaip apsaugoti intelektualią produkciją nuo vagišių? Jei acta ne išeitis, tai kaip tada ? Man tai aktualus klausimas. Aklai rėkti NE! arba TAIP!-daugelio jau nebetenkina. Siūlikit alternatyvas.
Ponuli, kadangi tamsta patingėjote tenai paskaityti komentarus, o ir čia matyt nelabai bandėte suprasti, kas rašoma, tai aiškinu tamstai paprastai, kaip neaukšto intelekto asmeniui: vagystė ir piratavimas -- skirtingi dalykai. Piratavimas -- tai ne vagystė, nes pas jus niekas nedingsta.
Ir kadangi tamstai įdomu, kur kaina, tai tamstai siūlau susimokėti pagal tokią pačią schemą: kadangi kalbate apie vagystes, tai priskiriu tamstą kaip tik tai pirkėjų grupei, kuri mokėti turi 200 litų. Pirkit. Juoba, kad gavote galimybę susipažinti su turiniu, prieš pirkdamas, t.y., galite apgalvotai pasirinkti ir apsispręsti. Tai sąžininga. Juoba, kaip neaukšto intelekto asmeniui, aš tamstai pritaikysiu dar ir nuolaidą -- pirkite už 199,99LTL.
Jei nenorite mokėti, tai aš tai suprantu, kad tamstai vogti ir piratauti normalu ir save priskiriate kitam, nemokamai skaitančiam segmentui. Tai jei toks atvejis, tai tada nekliedėkite apie vagystes.
„vagystė ir piratavimas — skirtingi dalykai. Piratavimas — tai ne vagystė, nes pas jus niekas nedingsta“
Butent!!!
Klausykite, Rokiški. Praeitame poste skelbėte, kad nelabai gerai valdote anglų kalbą. Aš tą kalbą valdau puikiai, ir asmeniškai siūlausi Jums išversti šitą ir praeitą tekstą. O jau visu kitu turėtų pasirūpinti šierintojai. Parašykite tik ar norite ir sutinkate, ir mielai tą padarysiu ir Jums atsiųsiu.
Pliumbum’ai, manau, kad Rokiškis neprieštaraus. Neprieštarautų ir dar daug kitų žmonių, kurie kalbėjo apie tai, kad Rokiškį reikia versti.
Negaliu kalbėti už jį, bet jums leidimą duodu! 😉
Ponuli, verskite. Laisvai sutinku.
Tik jei galite, visgi nurodykite tame tekste, kad toksai Rokiškis Rabinovičius parašė iš tokio ir anokio blogo. Nes taip jau yra, aš, deja, esu antipiratas 😀
geras straipsnis, nes aiškiai apžvelgia, kas ir taip akivaizdu, pasaulis keičiasi. Aš dėl to džiaugiuosi ir bandau pasinaudoti. Mane įkvėpė http://garyvaynerchuk.com/?fce057a0 puslapiuke apie tau jau kelis metus šneka 😀
Deja, aš video nežiūriu, nes absoliučiai neadekvačiai daug laiko sunaudoja. Šiaip aš irgi kelintus metus šneku apie tuos dalykus. Bet niekam nei šilta nei šalta man rodos. Industrijai dzin realybė, jie gyvena pagal savo vidinius dėsnius.
Piratavimas visada liks piratavimu. Tik visokios ACTA’sos yra nesamonės, kurios turi kitą tikslą -- visuotiną kontrolę. tai ir yra tikroji šizofrenija. Labai aiškiai galima atskirti dalijimąsi, kurio nesustabdysi, ir piratavimą įmonių, kurios pelnosi iš nesustabdomo dalijimosi.
Skirmantai, matydamas, kad Rokiškis yra antipiratas, visgi norėčiau gauti jo sutikimą, nors irgi neabejoju, kad leidimą gausiu 🙂
Aha, išversi be leidimo, paskiau matysim klykiančias antraštes žiniasklaidoj -- „Nupiratautas antipiratinis straipsnis!!!“ 😆
Gavote leidimą-sutikimą, ponas Pliumbum.
O juk labai ir labai daug žmonių mielai sumokėtų. Na kaip sumoki už bandelę maksimoje.
Niekam nė mintis nekyla nemokėti.
Yra kabelinė -- moki, nėra kabelinės -- nusilauži satelitą. Paprasta.
Yra muzikos parduotuvė -- perki, nėra -- ieškai kitur. Paprasta.
Yra online filmai -- nuomojiesi, nėra -- žiūri jutūbėj. Irgi paprasta.
Į bet ką pažiūrėjus tas pats.
Bet tos industrijos veikimo būdas gi ne toks. Jie pamojuoja kvepiančiu rūkytu kumpiu prieš nosį ir taukšt! tuoj pat per nagus: ne ne ne ne neeeeee, čia ne tau. Ne, ir bapkių neimsiu, ne tau ir viskas.
Jie mielai naudojasi globalizacijos vaisiais pritraukdami milijonus publikos, bet priešinasi tos globalizacijos poveikiui, kad žinant (apie kažką) yra norima (to kažko).
Čia gaunasi, kad vieni turi visas teises, o kiti tik pareigas.
Taip, dėl to, kad „ne ne ne, ne tau ir viskas“ -- čia geras pastebėjimas. Ir apie teises ir pareigas -- irgi. Tamsta žvelgiat į esmę.
Dėl kodak -- šiaip jie turėjo uoslę, ir judėjo teisinga linkme. Buvo vieni pirmųjų skaitmeninių fotoaparatų ir sensorių gamintojai. Ir dabar gaminamos kai kuriuos kameros (pvz full frame leica m9) ar vidutinio formato kameros naudoja kodak sensorius. Gal jų bėda ne įsikibimas į juosteles buvo, o tiesiog negalėjo pagaminti sensorių pigiai, kaip pirmaujantys japonų ar korejiečių gamintojai.
Kodak buvo vieni iš skaitmeninės fotografijos pradininkų, dar prieš 30 ar daugiau metų. Bet jie tuos visus savo tyrimus patys puikiai užlauždavo, kad nekonkuruotų su savim pačiais. Jų bėda buvo būtent įsikibimas į juosteles, kuris truko pernelyg ilgai. Jie vis bandė išsaugoti savo griūnantį verslą, kai reikėjo kardinalių, drastiškų pokyčių.
Jie galėjo gaminti ir sensorius, ir fotoaparatus pakankamai pigiai, tačiau kai jie bandė persiorientuoti į skaitmeninę rinką, jie jau buvo niekas. „Kodak? Koks dar Kodak, taigi net Samsung atrodo rimčiau“ -- va kame esmė 😀
Galvojau sukurpsiu įrašą, bet bala nematė, idėjoms reikia leisti gyventi, o kur dar gyvenimas bus geresnis, nei pas Rokiškį (nes jis Autorius).
Ateitį su intelektine nuosavybe įsivaizduoju kaip JURIDINIŲ asmenų pasaulį, o fizinių asmenų pasaulyje tam vietos nėra. Pagrindinis šių asmenų skiriamasis bruožas -- naudos gavimas. Fiziniai asmenys turi atsiminimus ir emocijas. Kai autorių kūryba naudojama šių dviejų dalykų praturtinimui (savo ar pažįstamų) jokios „teisės“ nepažeidžiamos ir ginti nereikia. Juridiniai -- tai pagal prigimtį pajamų ir pagal aplinkybes pelno siekėjai. Įmonės neturi emocijų (turi politikas ir procedūras), neturi ir atsiminimų (turi archyvus). Beje, juridiniai tai nebūtinai didelės korporacijos, bet visi mes, tuo metu kai gauname pajamas parduodami savo laiką ar kūrinius. Laiko nereikia saugoti nuo piratavimo, bet nuo vagysčių (pvz. spamo) -- reikia.
Pone Rokiški, aš nenoriu niekur skelbti, nes neturiu jokio blogo 🙂 Norėčiau, kad jūs paskelbtumėt anglišką versiją pas save ir paskleistumėt žinią per FB / G+, kad žmonės dalintųsi su draugais užsieniečiais. Visa garbė bet kuriuo atveju Jums 🙂
Gerai, ir taip gerai 🙂 Netgi dar nuostabiau 😀 Tik nepamirškite savęs, kaip vertėjo nurodyti, nes tai irgi autorystė -- vertimo autorystė 🙂
Įdomu ką p. Rokiškis galvoja apie kitas industrijas kuriom aktuali intelektualinė nuosavybė -- pvz programinės įrangos (įskaitant ir žaidimus). Kūrvos kapitalistai ir atgyvenęs reikalas?
Jei nekabinsim kai kurių patentų specifikos, o žiūrėsim tiesiog į programavimo industriją -- IT, o paskui ir interneto augimas pasaulyje buvo paremtas pirmiausiai visokiais kopijavimais. Ir idėjiniais kopijavimais, ir interfeisų kopijavimais, ir šiaip programinės įrangos kopijavimais, ir t.t..
Krūvos įmonių išsiaugino sau kapitalą, duodamos kopijuotis savo softą. Shareware sąvoka -- jau vien tai koksai fenomenas. Internetas ant ko stovi? Ant atvirų protokolų ir (didžiausia dalimi) visokių atviro kodo serverių.
Komerciniai gamintojai čia seniai konkuruoja su nemokamos programinės įrangos platintojais. Ir po truputį net nelabai įdomūs darosi tie piratai: kam reikalingas piratinis softas, kai galima gauti kažkokį nemokamą, darantį tą patį? Kokio galo imti MS Office, jei gali gauti Open Office?
Aišku, softo rinkoje irgi vis dar vyksta tie pokyčiai. Kai kurie stiprūs, kai kure -- silpni. Kai kurie bandymai būna ir labai negražūs, pvz., kaip bandymai įvesti į kompiuterius apribojimus, dėl kurių jie galėtų dirbti tik su vieno žinomo gamintojo OS, prisidengiant kažkokiais išgalvotais saugumais.
Bet pajėgesni komerciniai gamintojai kol kas laikosi, ir visai sėkmingai. Priežastys kelios -- jie aptarnauja savo kuriamas programas, jie kuria modernesnes versijas, jie sėkmingai orientuojasi į nišas, jie sugeba lyderiauti, o didžiausius pinigus gauna iš verslo. Jie greiti ir orientuoti į klientus. Ir jie į savo programas žiūri ne kaip į turtą. Jie į jas žiūri, kaip į savo pačių verslo priemonę, kuri jų klientams padeda kurti vertę. Dėl to jie ir uždirba.
Pakanka pažiūrėti į Oracle -- tai programinės įrangos supermonstras, savo didumu artimas Microsoft ar IBM, tačiau kiek jie kuria ir platina nemokamų, netgi atviro kodo programų. Ir tų nemokamų programų dalis pas juos vis auga ir auga ir auga. Tai pasako viską.
Bet paimkime tą softą, kuriam nėra alternatyvų -- žaidimus. Kaip ir su muzika, jeigu tu nori klausyti Franko Sinatros, Povilaitis kaip alternatyva netinka. Jie lygiai taip pat kenčia nuo fryspyču besidangstančių „kopijuotojų“ (čia taip specialiai parašiau, nes nuo žodžio piratas vartojimo šiame kontekste Jum matau užverda kraujas). Ir ką tokiais atvejais siūlytumėte daryti? Muzikos atveju visų mėgstamas argumentas, kad čia matot autorius sukūrė, o poto korporacija iš jo babkes darosi, tai ajajai kaip negerai. O jeigu softą kūrė 300 žmonių 4 metus ir jis yra „vienkartinis“, t.y. pažaidžiau ir pamiršau?
Man čia įdomu prisiminti, kaip iškilo žaidimų monstras ID Software 😀 O legendinis Wolfenstein 3D buvo šarevarinis. Tiesa, tamsta klystate, jei manote, kad žaidimai platinami pačių autorių, o ne per agentūras. Praktiškai visi -- per agentūras.
Kaip bus su ateities žaidimų kūrėjais -- nežinau. Gal būt paaiškės, kad itin greitas žaidimų rinkos augimas -- tai burbulas. Kita vertus, čia galime prisiminti, kad tik keli procentai žaidimų atsiperka jų kūrėjams. Ir ne dėl piratavimo, o dėl to, kad paaiškėja besantys tiesiog neįdomūs. Ar išties problema jiems kopijuotojai? Paprastai būna taip: jei žaidimas įdomus, jį aktyviai kopijuoja ir žaidžia, bet įmonė visvien uždirba. O jei žaidimas neįdomus, tai jį kažkas gal ir kopijuoja, bet nežaidžia, o įmonė visvien neuždirba, net jei ir išvengia piratų.
Aišku, man pačiam įdomu, kaip ten bus su tais žaidimas. Nes aš iki šiol atsimenu, kaip legalų žaidimą nusipirkęs, buvau pasiųstas jo platintojų gražiu tekstu naxui, kai jis mano kompe nedirbo dėl jų antipiratinių apsaugų.
——--
Beje, apie „užverda kraujas“ -- tamsta matyt nelabai skaitote, ką parašau, tai paskui sklaidotės projekcijomis visokiomis.
Piratas yra dirbtinė sąvoka, beje, gan grubus konstruktas -- tik tiek ir įdomumo. Kažkur rašiau apie tai labai neseniai. Neadekvatus demonizavimas -- tai bandymai sutapatinti piratus ir vagis. Tai irgi labai paprasta -- vagystės skirtumas yra fiziniame pasaulyje ir realiuose, o ne sufantazuotuose nuostoliuose.
O kraujas man neužverda, nes tai banalus ir nykus procesas -- reguliuoti fleimus. Ir jau visai tas procesas tampa banaliu ir nykiu, kai per gyvenimą visokiuose internetuose, ircuose ir pan. išdalintų banų skaičius pasiekia penkiaženklį skaičių. Emocingai į tą procesą reaguoja ne tie, kas reguliuoja, o tie, ką reguliuoja 😀
BTW su tuo Sinatra vs. Povilaitis -- čia yra viena iš didžiausių tos industrijos bėdų. Kad verslas vyktų stabiliai, reikia, kad pardavimai vis eitų, eitų, eitų ir eitų. Bet kai žmogus nori Sinatros, jis nusiperka Sinatrą ir viskas. Ir jis neperka Povilaičio. Todėl Sinatra tampa labai didele problema industrijai 😀
Dar blogiau gaunasi, kai toks Sinatra paaiškėja besąs visų laikų topuose įstrigęs taip, kad neiškrapštysi. Norint sukurti jam alternatyvą, reikia padaryti neįmanomą dalyką -- rasti Sinatrą, kuris būtų geresnis už Sinatrą 😀
Esmė čia labai paprasta ir žiauri: bet kokia didesnė muzikos industrijos sėkmė tampa jos pačios duobkase -- amžinu konkurentu. Ir tam konkurentui po kelių dešimtmečių baigiasi autorių teisės. Čia galim prisiminti, kaip isteriškai aktyviai pasaulio muzikos industrija stengėsi padidinti autorių teisių galiojimo trukmę, kai priartėjo prie Preslio teisių išsibaigimo.
Realybė yra tokia reali, tiesa?
Na, kad ir kaip ten bebūtų, viskas juk susiveda į tą patį egzistencinį klausimą -- Jūs nusiperkate, o Jūsų draugas parsipučia nemokamai (filmą, muzika, žaidimą, windowsus…). Sakysit kad nuostolį čia sunku pamatuoti, gal jis būtų nepirkęs išvis ar dar kažką -- sutinku, faktas. Bet vistiek kažkaip abydna, tiesa?
Neskiesiu čia nesąmonių apie tai, kaip nieko nesisiunčiu ir panašiai, anaiptol. Bet, pvz, stengiuosi dabar susipirkti tą muziką kurią anksčiau siunčiausi nemokamai -- nes manau, kad taip yra teisinga. Ir tikrai, nemokamai atsisiuntus galima atskirti pelus nuo grūdų, čia viskas čiki. Bet manau, kad toli gražu ne dauguma žmonių yra kamuojami tokio sąžinės graužimo.
Esu UŽ kažkokią kontrolę (nebūtinai ACTA pavidalu!) šiuo klausimu todėl, kad dabar yra elementarus bardakas. Kad ir koks malonus ir savaime suprantamas jis mum dabar atrodytų.
Man būna labai abydna, kai paskaičiuoju, kad koks nors draugas prisidaręs krūvą maisto namie, išleidžia 10 litų, o aš kaboke už tą patį sumoku kokius 60 litų. Bet išties tai yra mano problema, o ne jo.
Beje, jei apie maistą -- kiek atsimenu, kokia tai įmonė kadaise užpatentavo saldainius ant pagaliukų ir daug metų persekiojo visus konkurentus, kurie bandė gaminti kažką panašaus. Saldainiai ant pagaliukų šimtus metų buvo tikras Vilniaus simbolis, bet tai niekam neįdomu, nes autorių teisės keistu būdu atsirado pas kažkokią visai nesusijusią kompaniją 🙂
O dėl bardako -- didysis bardakas yra ne ten, kur atrodo. Man būdavo atvejų, kai koks nors leidinys paprašydavo manęs kokių nors straipsnių, o kai aš, jau įpratęs prie jų fyntų, pasakydavau, kad ok, tačiau autorystės nurodymas privalomas, o redakcinių pataisymų atveju turi derinti su manimi, staiga būdavo atsakymas „mes taip negalime“. Jiems mat atrodo natūralu, kad jie gali pažeidinėti autorystę, kuri pagal įstatymus išvis net negali būti parduodama.
Nagliausi piratai, kurie pažeidinėja ne tik turtines teises, o be problemų pažeidinėja net ir neturtines -- tai kai kurie leidėjai. Ir netgi drįstu naglai ir niekuo neparemtai teigti, bendrai imant, tokių leidėjų gali būti netgi daugiau, nei tų, kas nepažeidinėja. Tai tie patys tarpininkai tarp autoriaus ir skaitytojo.
Kadangi užkabinote žaidimus, su mielu noru pakomentuosiu 🙂
Jūsų įvardinta problema: žmonės parsisiunčia žaidimus nemokamai, ko pasekoje sąžiningai dirbantys programuotojai gauna tik duonos trupunius.
Problemos priežastis (svarbu!): žmonės tokius žaidimus pažaidžia maksimum savaitę laiko (neskaitant išimčių, kurios tapo legendomis), ištrina ir pamiršta. CD numetamas giliai į stalčių, po poros metų jis tampa visiškai absoliučiai beverčiu. Tačiau pinigai yra sumokėti. Rezultate, žmogus sumoka pinigus už daiktą, kurio verte pasinaudoja labai labai ribotą laiką.
Problemos sprendimas: vartotojams teikti realią vertę. ir teikti ją tiek, kiek vartotojams jos reikia.
Problemos sprendimo pavyzdys: World Of Warcraft žaidimas. Galima pasigooglinti nesunkiai, bet užtenka keleto iškalbingų skaičių. Šis žaidimas turi ~11 milijonų aktyvių subscribers’ų, kurie kas mėnesį moka po ~10 EU. Aritmetika paprasta, skaičiai įspūdingi.
Problemos sprendimo alternatyva: visa SaaS rinka, kai produktas pateikiamas kaip paslauga. Taip pat nėr ko čia išsiplėsti, viskas akivaizdu.
Žaidimai. Žaidimai irgi turi taikytis prie rinkos. Tenka pastebėti, kad pastaruoju metu labai suvešėjo indie žaidimai. Sukuria žaidimą 1-5 žmonės laisvalaikio metu, patalpina į netą už juokingas kainas. Žmonės perka, milijonai plaukia. Ir viskas dėl to, jog yra tas internetas ir tokie susipratėliai, kaip Valve su savo Steam. Dažnas žaidimas, dargi, yra DRM neapsaugotas, o jei ir apsaugotas, piratiniuose tinkluose paplitęs ir be problemų galima žaist. Ar žinote apie žaidimą „No Time to Explain“? Ar žinote, kad šio žaidimo kūrėjai patys patalpino piratinę versiją į Pirate Bay, kurioje buvo prigrūsta piratinių atributų? Manote itin nukentėjo pardavimai? O kaip manote, kiek žmonių nusipirko šį žaidimą, nes atsirado kūrėjų, kurie jų nepaverčia nusikaltėliais ir negrasina kalėjimais? Patys indie žaidimai yra juokingai pigūs, kas irgi skatina žmones pirkti, mat „investicijos“ rizika žymiai mažesnė.
Dabar gi yra tie mega super duper AAA klasės žaidimai. Tie, kurių teises laiko megakorporacijos, prižiūri visą kūrybinį procesą. Viskas dažniausiai turi būti daroma pagal laiko patikrintą (nuvalkiotą, inovacijų stokojančią) formulę. Ir būna, kad tokie žaidimai pasiseka. O būna, kad studijos yra ardomos, žmonės atleidinėjami, nes jų kūriniai nepasiteisina (nepaistant iš viršaus ateinančio įsikišimo į patį kūrinį).
Kaip vieną iš prisitaikymo prie rinkos variantų galima paminėti multiplayer tipo žaidimus, kadangi piratinės versijos šiandiens tinkle nebepažaisi. Nebent kokiuose piratiniuose serveriuose, galų gale, vis vien neprilygs originaliam žaidimui.
Taip pat sėkmingai yra bandoma Free to Play niša, su įvairiausiais „nemokamų“ žaidimų apmokestinimo modėliais. Labai geri pavyzdžiai League of Legends, Tribes Ascend, Battlefield Heroes, netgi tas pats Team Fortress 2. Kai kurie įgyvendinami sąžiningiau, kiti išnaudoja pirkimo galios įtaką žaidimo rezultatams.
O kodėl, pvz aš negaliu Skyrim nusipirkti Steam sistemoje, jei esu iš Lietuvos? Kodėl aš turėčiau eiti į BMS ir pirkti šį žaidimą už 200(!) litų, pastebėtina, brangiau negu užsienyje debiuto dieną?! Galite šnekėti apie sutartis su platintojais, ar panašų briedą, bet esmė paprastą -- patys leidėjai skatina piratavimą tokiom nesąmonėmis.
Ar žinote indie žaidimą Magicka? Ar žinote, kad šio žaidimo kūrėjai ieškojo leidėjo, bet visi tie protuoliai pasakė, jog žaidimas per sudėtingas, per daug baudžiantis žaidėją, ir bus visiška nesekmė, mat neatitinka jų suvokimu gero žaidimo. Jų suvokimu, rinkai jo nereikia. Tačiau, kai kūrėjai išleido šį žaidimą savarankiškai (dar ir su begale klaidų), jau pirmą dieną pardavė 30 000 kopijų.
Ar žinote šį Kickstarter projektą: http://www.kickstarter.com/projects/66710809/double-fine-adventure ? Gerai žinoma nuotykinių žaidimų kūrėja nori sukurti nuotykių žaidimą, bet vėlgi, leidėjai žino geriau, ko nori rinka. Pasižiūrėkite į sumą, kurią suaukojo paprasti žmonės šiam žaidimui sukurti. Manau itin šis pavyzdys puikiai iliustruoja, kokie lėti, ir pasenusiai nebereikalingi didieji leidėjai tampa šiandien. Rinka pati pasako, ko jai reikia. Rinka pati gali finansuoti didesnius projektus, tereikia gero marketingo.
Dar baisiau, kad tie didieji leidėjai kišasi į kūrimo procesą (tiek muzikoje, tiek žaidimuose), tai vadindami savo investicijų saugojimų, bei rizikos mažinimu. Ir nėra versle tokio dalyko, kaip „smagus žaidimas“. Jie gal dar supras, kas yra įspūdinga grafika, bet viskas ten susieina, kaip sugeneruot kuo didesnes pajamas su kuo mažensėm investicijomis. Vėliau gi, išeina koks nepavykęs žaidimas, o atsakomybę turi prisiimti žaidimą kūrusi studija, negaudama pakankamo finansavimo, ir galiausiai žlugdama.
O ar žinote, kad dalis Mafia žaidimų kūrėjų po Mafia II ir 2K Czech fiasko paliko savo „globėjus“, įkūrė nuosavą studiją Warhorse ir viską pradės nuo nulio?
Galbūt didžiausia žaidimų problema -- didžiausia jų auditorija (vien dėl laiko, kurį gali skirti) bus vaikai/paaugliai, kurie pajamų dažniausiai neturi. Bet, kaip įvardijau, vis vien yra žmonių sugebančių šiomis sąlygomis uždirbti nemažus pinigus.
Šiomis temomis galėčiau rašyti ištisas paklodes. Ir nuorodomis apibombarduoti. Bet tiesiog reikia suprasti, kad laikai kiti. Laimi tie, kas išnaudoja rinkoje esančią situaciją. Ne visada paprasčiausias ir tiesiausias būdas bus geriausias. Norėti kontroliuoti sklaidą yra žmogiškai normalu, bet suprasti savo klientą yra gyvybingai svarbu, norint išlikti versle.
Šiandien svarbiau ne platinimo teisės, o marketingas, įvaizdžio kūrimas. Reikia būti „kietu“, kaip sako Mike Masnick šioje savo prezentacijoje apie muzikos verslą: http://youtu.be/_pubVZSbaz0
Kiek suprantu, tamsta į tą rinką kaip reikiant gilinatės, nes man niekas iš tamstos minėtų pavadinimų nieko nesako.
Spėju, kad čia veikia toksai dalykas, kad ten, kur yra kažkiek meno, tik menininkas ir kūrėjas gali rimtai nuspręsti, kas ir kaip turi būti.
Tačiau žaidimų industrijoje, kaip ir muzikoje, ima spręsti ne menininkai. O žaidimai -- irgi turi savyje kažko, kas kabina, kelia jausmus, verčia svajoti ir t.t., t.y., yra kažkuo menas.
Aš čia žiūriu paprastai: savikainos krenta, menininkams nuo to tik geraiu.
Oracle siūlo pačius brangiausius komercinius sprendimus. Pats dirbau su Oracle duomenų baze valstybinėje įstaigoje, kur ne paslaptis, biudžetas skaičiuojamas ne visai efektyviai. Tai, kad jie turi nemokamų produktų, yra labai gera strategija būsimo kliento priviliojimui.
Kas dėl Open Office, 99% laiko naudoju Linux + OO. Kitą 1% WinXP (beje, legalius) vien dėl MS Ofiso. Tiek universitete yra standartas .doc, tiek visokiose mokesčių inspekcijose ar sodroje. Atsidarai jų dokumentą su OO ir gauni visą išmėtytą.
Oracle gali imti nežmoniškus pinigus tol, kol alternatyvų nėra, o netgi nupiratintas softas neišsprendžia jokių problemų -- visvien tenka dirbt su paslaugų teikėjais. Tai ištisas žinojimo ką ir kaip padaryti verslas 🙂
Alternatyvų yra, tiek nemokamų, tiek pigesnių, bet šiuo atveju perkamas palaikymas (angl. support) ir bent jau kažkoks apsidraudimas, kad iškilus sistemos klaidai, ji bus greitai pašalinta. Aš net teoriškai neįsivaizduoju, kaip galima tai gauti su nemokamu produktu?
Nemokami, bendruomenės tobulinami produktai yra gerai, jais naudojuosi ir jie dažnai veikia, bet kai reikalai pasisuka link verslo ir milijoninių sumų, to jau nebepakanka.
Mėgstu kompanijas kaip Google ar tas pats Oracle, kurios paprastam vartotojui siūlo nemokamą alternatyvą (beveik) be palaikymo, o įmonėms, brangius produktus. Automatiškai kokybė būna labai aukštame lygyje, vien dėl tos minios vartotojų, besinaudojančių nemokamom versijom, tuo pačiu yra pastovi komanda ir pinigai (gaunami iš licencijų įmonėm) produktui tobulinti.
Bingo. Štai tą ir matome: Oracle klientai moka ne už kažkokį abstraktų produktą, o už pridėtinę vertę, kurią gauna iš Oracle. Ir tos vertės nupiratauti neįmanoma, nes ji yra ne pačiame softe, o kažkur Oracle specialistų galvose ir procesuose. O tai, ką įmanoma nupiratauti -- neturi bent kiek didesnės vertės.
Aišku, Oracle yra kraštutinis atvejis -- labai jau verslo specifika čia sužaidžia.
Žaidimų kūrėjai jau seniai siūlo įvairią pridėtinę vertę prie savo produktų. Pavyzdžiui šaudyklėse yra vieno ir daugelio žaidėjų rėžimai. Gali parsisiųsti nelegaliai ir išbandyti vieno žaidėjo kampaniją, bet negalėsi žaisti online. Kad prisijungtum prie oficialių serverių būtinai reikia nusipirkti „raktą“. Aišku atsiranda ir piratinų serverių, bet kokybė vistiek ne ta, lagas, čytai… Pridėtinės vertės nenupiratausi ir tas veikia. Štai Modern Warfare 3, jį turi kiekvienas piratas, bet žaidimas jau uždirbo virš 1 milijardo $ pelno!
Kitas pavyzdys Skyrim. Jis skirtas tik vienam žaidėjui. Žaidimas toks geras, kad per pirmąsias 48 valandas buvo parduota 3.5 milijono kopijų. Skyrim pasižymi modifikacijų (modų) gausa. Tai pačių žaidėjų sukurtas papildomas turinys praplečiantis žaidimą. Bethesda (kūrėjai) ne tik nekovoja prieš modus, bet juos dar ir skatina. Elektroninėje žaidimų parduotuvėje „Steam“ paleido servisą, kuris leidžia labai paprastai susirasti ir instaliuoti modus į žaidimą. Modai prieinami ir piratams, bet nėra to patogumo. Reikia rankiniu būdu juos įkelti. Vien dėl šio patogumo galvoju įsigyti antrą žaidimo kopiją savo broliui.
Šitoj vietoj problemos nematau. Žaidimai išleidžiami krūvom, juos perka dėl papildomos vertės. Ir žaidėjams ir kūrėjams gerai. Nepatenkinti tik visokie tarpininkai, kurių nebereikia.
Reiškia, žaidimas tampa tiktai įrankiu servisui, per kurį paslaugos pirkėjas gali nusipirkti paslaugas. Žodžiu, visiškai kitas modelis.
Beje, apie mastus -- vakar Google+ pasitaikė toks paveiksliukas, kur dydžių palyginimas pagal plotą -- įvairios planetos ir Minecraft ar tai kažkoks ten žaidimas. Ir to Minecraft pasaulio plotas krūvą kartų didesnis gaunasi, nei Žemės planetos. Tai šį tą sako apie elektroninės leidybos mastus.
Minecraft yra fenomenalus žaidimas ir savo įdėja ir populiarumu. Jo pasaulis toks didelis dėl žaidimo varikliuko, kuris automatiškai generuoja naujus plotus. Kad ir kiek beeitum, niekada neprieisi galo. Viskas susideda iš kubelių, kaip koks 3D lego.
Minecraftą sukūrė toks Markus Persson (Notch). Dirbo vienas, maždaug metus laiko. Paleido labai primityvią svetainę, kur patalpino ankstyvą žaidimo versiją. Nebuvo jokios reklamos, žmonės apie Minecraft sužinojo iš youtube, blogų ir vieni iš kitų. Žaidimas išplito žaibiškai ir jau tuoj pasieks 5 milijonų pardavimų ribą. Minecraft.net yra skaitliukas, kur rodo kiek parduota. Tai puikus pavyzdys, kad geram produktui nereikia jokių tarpininkų anei reklamos. Beja pats Notch’as visai nebijo piratavimo, ir prisideda prie šių akcijų Stop ACTA/SOPA/PIPA.
Panagrinėkim Diablo 3 pavyzdį.
Noriu pažaist vieno žaidėjo režimu. Privalau turėt priėjimą prie interneto, pasijungt į Blizzard serverį ir pasitikrint, kad nesu piratas. O jei sėdžiu kaime, kur interneto nėra? Iškart patenku į tą mažą žaidėjų grupę, kurie lieka nuskriausti, bet sistema atsiperka, nes iš jų nuostolis mažas.
Tai yra pačiu griežčiausiu būdu įgyvendinta apsauga. Žaidimo kodas dalinamas nemokamai, mokam už galimybę žaisti. Pridėtinės vertės kaip ir jokios.
Tai geriausias paties irasas Rokiski, koki esi parases.
Sveikinu.
Jei butu metu blogo iraso rinkimai, balsuociau uz sita.
Kadangi tema jau pasisuko ta linkme, tai pasakysiu prie ko skiriu save aš. Prie pragmatinių piratų. Nematau Deep Purple diskografijos pyzdinimo iš likomanijos kaip „ideologinės kovos prieš fašisto-merkantilinę sistemą“. Siunčiu, nes chaliava ir anonimiška(jei žinai kokias priemones tam naudoti). Tiesiog chaliava yra chaliava. Dabar apie pačią temą. Žiūriu į šį klausimą per labai zen prizmę.Taip, ACTA yra groteskiškos mirštančio korporatizmo (nepainioti su korporatyvizmu ir kitokiais antikapitalistiniais paistalais) konvulsijos. Taip, yra įteisinamas „liaudies priešo“ tipo įvardinimas ir nedemokratiniai instrumentai taip apskelbtų asmenų persekiojimui. Bet, kaip ir visur, šioje temoje yra gera dozė hype’o. Nemanau, kad bus kažkokių radikalių pokyčių į vieną ar į kitą pusę, tiesiog susipurtys tas sloinikas, o po kiek laiko grįšim į status quo, gal truputį kitokį, labiau orientuotą į galutinį vartotoją, bet visvieną labai panašų į pirminį atvėjį. Na pasodins porą spuoguotų informatikų už nelegalius vindus, pagrumos per durnadėžę ir ką? Ir nieko. Galiu priminti, kad šiandien LR yra draudžiamas pornografijos turėjimas, gaminimas ir platinimas, o sankcijos taip pat nėra labai jau simbolinės, tačiau kas antrame 15-45 m. vyro kompe yra dešimtys gigabaitų pornūchos. Kol jos nemėginsi pardavinėt ar viešai transliuot, teisėsaugininkai net nežiūrės į tavo pusę (nebent padarys porą parodomųjų save teisinančių areštų į metus). O tyliai ateinantis teroras -- čia jau perlenkta. Vien dėl to, kad yra internetas. Šito džino į bambalį atgal nesugrūsi. Vieša, vakarų pasaulyje lengvai prieinama, menkai kontroliuojama erdvė, kurioje, turint smegenis, galima anonimiškai keistis informacija, tai yra garai iškvarcuota terpė, kurioje neprigis joks totalitarinis brudas. Taip kad nekruškit sau smegenų ir kas norit siųskitės, kas norit pirkit -- jūsų teisė rinktis.
Ponuli, kažkaip negirdėjau, kad Lietuvoje yra draudžiamas pornografijos turėjimas, gaminimas ir platinimas. Gerokai ribojamas -- taip, bet kad draudžiamas? Tamsta į kokį nors seks-šopą nueikit pasižvalgyt. Ten ne tik pornografijos atrasite, bet ir vibratorių, pripučiamų moterų ir kitų nenupirataujamų dalykų.
Kadangi spėju, kad apie pornografijos paplitimą tamsta spėjate pagal save, tai manau, kad tie nenupirataujami daiktai jums galimai praverstų.
O dėl interneto ir teroro -- pasižiūrėkite į Baltarusiją. Taip, ten švelnus atvejis. Jie turi internetą, beje. Ir nesaugo autorių teisių. Arba į Rusiją pažiūrėkite, kur blogerius sodina. Arba net ir į Lietuvą pažiūrėkite, kur kažkokią bobutę nuteisė už komentarą apie kažkokius gėjus ir dilgėles.
O šiaip, tamstos pragmatiškame komentare tai man šviečia vienas aiškus dalykas: tamsta esate sąmoningas (savo veiksmus suprantantis) piratas ir jums aiškiai nusispjaut į visokias ACTA ir pan.. Nes jūs tiesiog žinote, kad antipiratinės grupės realiai imasi veiksmų ne prieš tokius kaip jūs, o prieš tuos, kas moka pinigus.
Pasaulis keičiasi. Ką aš daugiau galiu pasakyt?
Tai vriednas graužikas. OK, gal dėl pornūchos per riebiai pasakiau, „ribojimas“ būtų teisingesnis terminas. Gal aš piratauju, gal aš ne, tai jau mano sušiktas reikalas, bet esate teisus -- piratauju arba ne sąmoningai. Nelabai noriu gilintis į šių dalykų etinę pusę ir ką „tokie kaip mes“ prišaukia, tiesiog sakau, kad musei šiknon įstatytas kompresoriukas ir ji yra po truputį pučiama.
Dabar dėl Rusijos ir Baltarusijos na taip pasodina, papersėkioja (nesugalvojau geriau), pakankina kelis šimtus, o lieka dar milijonai, iki kurių prisikast resursų niekas neturi. Juk sovietmečiu buvo labai paplitęs samizdatas. Menu daug kas turėjo nors porą puslapių užspaudę (tematika ir kokybė, tiesa, buvo skirtinga: nuo Nabokovo, Bulgakovo veikalų iki fašistuojančių durnių liguistų kliedesių), o kontrolė buvo dar žiauresnė. Veik visi spaudinimo prietaisai nuo mašinėlių iki presų buvo po griežta apskaita. Veik visų jų tipografiniai mėginiai gulėjo „ten, kur reikia“, net asmeninės charakteristikos turėdavo ranka rašytų dokumentų pavyzdžių, grafologinei analizei. Nors ir buvo įrankiai taip žiauriai ribojami ir apskaitomi, visvieną samizdatas dirbo milijoniniais tiražais. Esu matęs net skaičių, kad kaikuriais metais buvo viršijama valstybinių leidyklų „produkcijos“ apimtis. Paskutinis faktas mažai ką tepasako, mat kalbant apie neoficialią tarybinę statistiką, atsiduriama labai pilkoje zonoje, bet visvieną gal padės iliustruot apimtis, kurias galima būtų pavadinti: dachuja.
Prie kiekvieno čekisto nepastatysi, o mėginant tai padaryti, tiesiog papildysi nuskriaustųjų gretas, dėl ko anksčiau ar vėliau susiformuos kritinė masė, kuri kabins tavo lavoną aukštyn kojom lukoile. Net vienoje iš Korėjų -- visų pripažintoje pasaulio šiknaskylėje, kinų misionieriai patyliukais prasmunka pro sieną ir padalina opozincionieriams mobilkų su 3G, kurie viską fotkina ir įrašinėja, o po to, priėję arti prie pasienio ruožo, pasigavę vyškę, permeta medžiagą išorėn, tuo pačiu gaudami mailus su info/pletkais apie valdžios nekompetenciją, kuri iškart yra išplatinama per sarafano radiją. Net pastovus šukavimas, mobiliųjų jieškojimas, glušilkių statymas nestabdo tų tūkstančių drąsių žmonių nuo apsikeitimo informacijos per internetus
Žodžiu, žmonijos beribis kvailumas ir begalinis gėris visada buvo ir liks vienodo stiprumo, kurdami chaotišką harmoniją.
Taigi, ponas, vat ir išsiaiškinom. Tamsta, nors sakote besąs pragmatiku, irgi kalbat apie revoliuciją ir tai, kaip antipiratai ją išties ir augina. Ir kad jums nuo to tik geriau. Taip, tas ir vyksta.
O kad aš vriednas -- taigi taip, aš visiems vriednas. O tamsta ką, gal manėte, kad aš tik antipiratams vriednas?
va, pasijautė, kad kažką asmeniško, žmogiško ir nuo širdies įdėjai į šitą savo rašliavą. Čia aš apie pirmą dalį rašliavos. Vėliau jau vyko vyno skiedimas vandeniu.
toji tavo ambivalencija ir daro tave žmogum, o ne tas daigiškas klyksmas iš kurio nors piratų arba antipiratų fronto. Tu esi ir piratas, ir antipiratas viename. Ir išvis prie ko čia tie frontai, prie ko čia leninas su savo „kuo blogiau, tuo geriau“. Mano galva šitie pokyčiai apie kuriuos kalbam kabina ne tik situaciją su autoriais, prispaustaisiais revoliucionieriais ir tais, kurie jais naudojas, bet giliau. Pati nuosavybės sąvoka yra atgyvenęs dalykas ir nebetinka šios dienos sąmonei.
beje, gražu, kad buvo paminėtas A. Mamontovas. Paskutiniu albumu jis galutinai sudėjo viską apie save į vietas. Dainų tekstai, albumo pateikimas visiems nemokamai -- visa ši visuma rodo, kad jam jau prašovė (iš labai labai geros pusės:). Beje, Augustinas Rakauskas ir įdomiai. Kuo toliau, tuo labiau. O tai, kad iš tos saujelės milijardierių, kuri iš tikrųjų valdo šituos procesus LT, nors vienas jau pradeda krapštytis akis, nesiekdamas eilinį kartą kitų apgauti, tai jau labai geras ženklas.
Vienok viskas bus gerai. Tie, kurie išeis iš asmeninio egoizmo į kolektyvinį egoizmą (man gerai, kai visiem gerai), praeis, o tie, kurie priešinsis pokyčiams apsikabinę savo „mano!man!“, ilgai netemps. Pasakiau savo labai svarbią nuomonę:)) tegu sninga
Jūs irgi esate toks pat ideologinis, kaip ir visokie kitokie revoliucionieriai. Ir žinote, ponas Mhm, tai kad tamsta geriau suvokiate kai kurias dabartines realijas, tai nereiškia, kad tamstos ideologiniai svaigimai yra teisingi.
Visokios žmonijos ir visuomenės gerovės ideologijos yra briedas. Ir labai kenksmingas briedas. Ir čia yra paradoksas: kas geriau visuomenei -- ar koks nors godus ir klastingas autorių teisių vertelga, ar trenktas ideologizuotas revoliucionierius? Būkim paprasti ir teisingi: ir vieni, ir kiti nėra labai skirtingi. Ir vieni, ir kiti mielai imasi teroro, kai gali. Ir nuo vienų, ir nuo kitų neretai kenčia niekuo dėti žmonės.
Tamsta bandote save atskirti nuo seno raugo revoliucionierių, kliedinčių apie komunizmus, tačiau ir tamsta šnekate apie kažkokias atgyvenusias nuosavybės sąvokas. Pripažinkite pats savo poziciją.
Žinote, pasaulis keičiasi. Taip, yra tokie, kaip aš ar kaip išvis visokių LATGA-A ir pan. veikėjai, o yra visokie piratai -- ir tokie kaip jūs, ir įvairūs pragmatiškesni. Pirmieji uždirba iš visokių autorinių dalykų, o antrieji -- griauna tą sistemą.
Aš suprantu tuos pokyčius, aš bandau su jais keistis, nes tokia yra realybė: piratavimas yra, bus ir anksčiau ar vėliau laimės. Tai neišvengiama. Bet tai nereiškia, kad aš jus turiu mylėti ir jumis džiaugtis. Man nepatinka ideologizuoti puspročiai.
Tamsta esate tiesiog ideologinis nevisprotis, net nesuprantantis, kad ne tamsta kuriate tą revoliuciją, o tamsta tiesiog ideologizuojate pokyčius, kurie vyksta. Revoliucionierius -- tame žodyje visa esmė.
Tarp manęs ir jūsų -- vargu ar daugiau bendro, nei tarp manęs ir visokių LANVA, LATGA, AGATA ir panašių kontorų veikėjų.
Palaikysiu kovingą žiurkę. Nuo to kelektyvinio gėrio beveik visada būna kolektyvinis „gavos kaip visada“. Pvz dėl to kolektyvinio gėrio aš esu prirakintas prie sodros, noriu to ar ne. Net negaliu pasiūst visų nachui ir išeit gyvent į kokią trobelę Labanore, sulipdytą iš savo išmatu, nes tuojau pat prisistatys anstoliai reikalaudami sumokėti PSD+delspinigius. Tai vat ir kolektyviai mokam, kad snagrlėti tunijacai, laisvu nuo gėrimo metu trintų arafatkes filologyne, augintų barzdas ir trysčiotų apie „kolektyvinį egoizmą“. Klausimas ne intelektinėje nuosavybėje. Ką sukūrei, tas priklauso tau ir disponuoji kaip nori, tol, kol neriboji aplinkinių laisvės, per amžius, amen. Kame yra problema, tai rinka kūrėjui rėkia: „DURNIAU, DARYK KĄ NORS, TAVO DISTRIBUCIJOS MODELIS NEVEIKIA“, o jis užuot bandęs ieškoti išeities, kaip anoksai Knutas įsakinėja tvinstančiai jūrai, kad ji eitų šikt ir nesiartintų. Bet vėlgi lieku prie savo nuomonės, kad visos ACTA/SOPA/PIPA in the long run pasirodys kaip trivialūs pyptelėjimai istorijoje ir nueis užmarštin. Lygiai, kaip tai buvo su situacija dėl automobilių 19a Anglijoje, kai peršikę geležinkėlininkai pramušė įstatymą, kad norint naudotis motorizuota karieta viešuose keliuose, priešais ją turi eiti žmogus su žibintu rankose. Lygiai taip buvo su mėginimais drausti spausdintas knygas (mat iš raštininkų uždarbį atiminėjo), apmokęstinit celiuliozinį popierių (kadangi žlugdė pergamento gamintojus), absoliučiai visas mechaninzuotas/robotizuotas stakles (THEY TOOK R JEB) reaktyvinių lėktuvų maršrutų ribojimais etc. Taip, kartais kažką pavyksta pasmaugt ir nustumt užmarštin, bet civilizuotame demokratiškame pasaulyje tas vargu bau ar šiais laikais įvykdoma.
Reikia žvelgt giliau. Chaltūra ne tame, kad tyliai kažkas prastuminėjama (kolkas labai nevykusiai), tiesiog lobistai ir autorines teises ginantys chunveibinai apipiso pačias korporacijas, įtikinę kad to reikia, susirinko jų milijonus ir žvengia sau į nusmaukytus kumštukus. Lygiai taip pat, kai buvo su lietuvaitėm kniaukiančiom katėm, kai jos ryžosi teistis su visais ir viskuo -- gerai advokatas padirbėjo ir smegenis praplovė. Ne tik, kad reklamą pasidarė, bet ir visas UK uždirbtus svarus susirinko. Senas kaip pasaulis prijomas -- įtikinti savo klientą, kad jis be tavęs gyventi negali ir kaskart pakišinėti vis naujas aferas.
Nieko negirdėjau apie jokias lietuvaites, kniaukiančias katėm, kaip ir jokius jų teismus. Gal galima plačiau, nes įdomu pasidarė?
Gal prieš 3-4 metus UK X-factor laidoje pasirodė dvi ten uždarbiavusios seserys lietuvaitės ir kažką mėgino padainuot. Rezultatas -- komentaras, kad jos skamba kaip (nepamenu tikslios formuluotės) traiškomos/smaugiamos katės. Žinoma mūsų durnasklaidininkams jos pasiguodė, kad jas taip baisiai įžeidė ir štai čia prisistatė advokatas, kuris pasiūlė padout į teismą VISKĄ (buvo vardijami nuo laidos prodiuserių, vedėjų iki pat garsisto) ir prisiteist melejonus. Žinoma ne pro bono tas teisininkėlis dirbo. Taigi sesutės prapiso visus kvidus, kuriuos uždirbo londone kraipydamos šiknas (buvo ar tai manekenės, ar šokėjos, ar tai kitokios šliūchos)dar dokumentų ruošimo stadijoje ir byla užsibaigė. Dažna istorija su tarpininkais, ypač su dauguma brokerių. Tiesa, yra dar viena smagi istorija, kai anokia tai kabakinė „daininkė“ sulindo į skolas ir nuėjus pas advokatą pasikonsultuot, buvo įtikinta, kad gali iš kreditorinių bankų prisiteisti daug litų. Kaltinimas? Kokiu pagrindu bankas davė paskolą, nes žinojo, kad atlikėjų pajamos yra labai nepastovios? Taigi ta dūra prisirinko sms kreditų ir gavo graužt numanikiūrintus nagus,kai teismas paskelbė nepalankią nutartį ir dar bankams priteisė teismo išlaidas apmokėti. Kiek žinau, kad visiems giriasi, kad važiuos į užsienį, kad užsidirbtų pinigų, kad galėtų mokėti advokatui, kad šis bylą davestų iki pat Strastbūro.
Žodžiu ten, kur kažkas daro neįtikėtinai durnus žingsnius, 9 iš 10, kad ausin šnabžda koksai nors patarėjas-tarpininkas.
Čia fantastiškos istorijos, kurias papasakojot. Nuostabios tiesiog. Jo… Žmonių kvailumas ribų neturi. Ir visada atsiranda atmatų, kurios tuo kvailumu be skrupulų pasinaudoja.
Ne, kolega, jau čia nereikia ieškot „aferistų“ (nepakenčiu šito runkeliško žodžio). Už smegenų nenaudojimą taip pat reikia susimokėti (tuos, kas mes pavyzdį „tai jei tave išprievartavo, tai pats kaltas, ane?“ iškarto siunčiu su avansu nachui, ne apie tai čia kalba). Manau, kad durnius ras visada kaip problemų prisidaryti, saugosi tu jį nuo to ar ne. Kadangi jau nebegyvenam olouse ir nekovojam su savanos tigrais dėl maitos, evuliuciniai procesai įgavo truputį kitokias formas, nes prie visų mūsų aifonų, 3d filmų ir lyties keitimo operacijų, sociumas dar tebevadovaujasi gamtos dėsniais, kurie oi kaip smarkai įsiėdę į mus, vos ne genetiniame lygyje. Kadangi dantenų infekcija nebėra mirties nuosprendis ir nebereikia rizikuojant kailiu jietim puldinėti mamutų, natūrali atranka išlindo visai kitose sferose. Pvz. dabar yra mada neskiepyti vaikų (kurią padarė toks A.Wakefieldas su masyvia 12 grupe ir nutarė, kad autizmą sukelia vakcina nuo vejaraupių. net ligą naują išrado ta proga -- autistic enterocolitis), dėl ko padidėjo sergamumas tokiom ligom kaip poleomelitas ir raupai, tuo pačiu pakilo vaikų mirtingumas. Ką reiktų daryt? Skiepyt per prievartą? Daryti priverstinį likbesą? Aš siūlau kiekvienai durnei, kurie neskiepijo savo išgamos su šešiolika vardų ir vėliau jį dėl to padarius klipata, pasiųsti sveikinimą, neišlaikius natūralios atrankos egzamino. O šiuo metu, beje antivakcinacija tapo multimilijardiniu bizniu, nes pakeliui yra parduodamos „alternatyvos“ skiepams (kristalai, armoaterapijos, akupunktūros ir pan. fignia). Todėl manau kalbant apie sukčius ir šarlatanus nereikėtų by default pulti ginti aukos (prisiminkim pačio komentarus apie MMM akcininkus mitingavusius ir silančius Mavrodį į dūmą).
Ponuli, autorių teisių industrijos atveju auka esate ir tamsta. Taip kad čia nesispyriokit. Durnumas yra durnumas, bet tai neturi tapti pagrindu žmonių plėšimui.
Paprastas dalykas: tie durniai, kurie jau visai nusipelno, yra tokie durni, kad jiems ir gelbėjimas nepadės. Tai su jais ok, tarkim, kad tai jų būdas nubausti save. Nepaisant to, šansą jiems reikia suteikti.
ok ok, su viskuo sutinku. tik nesinervuojam:) Nieks čia nieko nelaimės. Jei praloš, tai praloš visi. Dėl pokyčių tai teisingai irgi pastebėjai (kaip ir dėl nevispročio) -- jei kas gyvenime džiugina, tai pasikeitimai. Stabilus džiaugsmas pokyčiais:)
gerai, kad yra tokių kaip tu, kurie puoselėja tai, kas sukurta ir dirba, kad perkelt tai į ateitį. Nepavadinčiau to kūrybiniu darbu arba autoryste. Tu tiesiog padarai milžiniškos apimties analizę, pagal turimą pasaulėžiūrą atrenki „teisingus“, vertus kopijavimo pavyzdžius ir naudodamasis savo sugebėjimus juos skleidi ir daugini. Mums skleidi ir daugini, į mūsų makaules. Patraukliu būdų instaliuoji tai, kas tau atrodo vertinga. Maitinies skaitytojų feedback’u (konfliktai, palaikymai), tau tai savotiškas šparingas. Didelė informacijos apdorojimo ir platinimo mašina su žiurkėno brandu:) Tai, kad banini ir siuntinėji nahui, primena tavo paties minėtų įmonių veiklos modelį, kurios vidines problemas projektuoja į klientus. Pats taip save silpnini palikdamas balsą lojaliems ir tavęs nekritikuojantiems (kad ir kokia absurdiška ta kritika būtų). Bet kaip žinia, čia tavo asmeninė skylė:))
man 28 metai, esu nieko nebaigęs, nedirbu, vaikų neauginu ir ideologijų neatstovauju. Per dienas džiaugiuos gyvenimu ir vykdau savo užmojus kuklius. Vienok tave suprantu ir manau, kad dar turi šansų:) gero kopinimo ir peistinimo:)
Prisimenu skaičiau žaidimų kūrimo ir platintinimo kompanijos „Valve“ direktoriaus Gabe Newell inteviu. Jame buvo paklaustas ką mano apie piratavimą ir t.t. Atsakė, jog mano ,kad piratavimas visada yra ne kainų problema, o paslaugų prieinamumo, pateikimo ir teikimo problema.Ir piratavimas -- ne problema.
Jau geriau tos korporacijos besislepiančios už ACTA’os ir panašių nesąmonių susapnuotų kokių naujų įdėjų savo produktams…
Nu, tamstos minimo vadovo požiūris -- tai labai realistiškas, blaivus ir verslus požiūris. Jei kompanija nesugeba kažko parduoti, ji turi keistis taip, kad sugebėtų. Tai vienintelis pelningas kelias. Aš manau, kad ta įmonė turėtų turėti gerus rezultatus.
Pone Rokiški,
Pirmojo straipsnio vertimas baigtas. Kadangi per Google+ prisegti failo neįmanoma, tai atsiunčiau žinute per veidaknygę. Hyperlinkus teks iš naujo sudėti, bet daugiau viskas atrodo gerai 🙂
Rytoj pasistengsiu padaryti ir antrąjį straipsnį.
Fantastika. Einu skaityt, žiūrėt ir platint 🙂
Parasyk koks bus tikslus angliskas straipsnio pavadinimas, noretusi uzmest aki i paieska po kurio laiko.
„ACTA – a silent muzzle for everyone“ ir „Continuing about ACTA. Yes, I am an anti-pirate“. Bus kitame bloge -- http://hamster.popo.lt/
Parašysiu savo, kaip autoriaus, kuklią nuomonę tiems, kas nesupranta piratavimo,(kaip mėgsta sakyti „dalinimosi“) problemos.
Kiekvienas parsisiųstas MP3, tai nenupirktas CD, DVD arba bilietas į koncertą. Kiekvienas parsisiųstas nelegalus filmas, nenupirktas bilietas į kino teatrą ir t.t.
Ar ACTA yra sprendimas? Ne. Ar ACTA kaip tai riboja žmogaus asmeninę laisvę? Taip, bet nemažiau kaip ir aibė kitų, jau priimtų įstatymų.
Visas tas triukšmas, tai tik kieno tai tampymas naujai paaugusios kritinės masės siekti savų, greičiausiai politinių tikslų. Arba dar banaliau, dėmesio atitraukimas nuo rimtesnių problemų.
Ačiū už dėmesį 🙂
Jo jo, kiekvienas kas atėjo man į blogą, nesusimokėjo, o būtų susimokėję po litą už kiekvieną straipsnį, jei būtų negavę už dyką paskaityt. O dabar už dyką gauna. Ir skaito krūvom nemokamai.
Kiekvienas jų perskaitytas straipsnis -- tai nesumokėtas litas man. Suknisti piratai. Nesupranta tos piratavimo arba dalinimosi problemos.
Dėl tų nemokamų piratiškų skaitytojų aš prarandu šimtą tūkstančių litų kiekvieną mėnesį. Vieni vagys aplink.
Yra vienas, didžiulis skirtumas, kai Jūs, tai darote SAVO NORU, ir kai tai daroma be JŪSŲ sutikimo prieš Jūsų valią.
Rinkite pinigus, ir kas norės, tas susimokės, kas ne, nemokės. O va kai mano kūrinį, kuri įsipareigojo platinti ir parduoti trečias asmuo, kažkas ėmė ir išplatino internete nemokamai, be MANO sutikimo, tai visai kitas atvejis. Tai yra nusikaltimas ir vagystė.
Viskas paprasta kaip du kar du 😉
Vo, jūs pasakėte vagystė. Taigi, siūlau tamstai irgi susimokėt už mano straipsnį 200 litų, kaip ir kitiems panašiems. Jei tamstai tai tinka, parašykite apie tai čia pat į komentarus.
Susimokate -- tada galim kalbėti, kad tamsta gerbiate autorių teises ir šnekate tai, kuo tikite. Nesusimokate -- reiškia, kad pirataujate ir vagiate. Tai tokiu atveju kalbėti nėra apie ką.
O bendrai, tamsta darote klaidą, galvodamas, kad čia atėjote ir knisit protą kažkam, pasakodamas tas nuvalkiotas ir idiotiškas demagogijas apie tai, esą kažkas galėjo, vadinasi negavote, vadinasi pavogė ir t.t.. Netoleruoju panašių tipažų jokioje temoje.
Tiesiog informacijos dėlei, kad tamstai būtų lengva suprasti: iš paskutinių dviejų straipsnių buvo išbanintas lygiai vienas demagoginis antipiratas ir lygiai vienas demagoginis piratas. Jie abu tikėjo, kad gali pezėt kliedesius. Ir jie abu pakliuvo į koordinates, kur yra X, Y ir dar kažkoks rusiškas simbolis.
Mielai susimokėčiau, jai prieš tai būtumėte perspėjęs, kad man tai kainuos.
Mielas Rokiški, aš nei anti-piratas, nei piratas, aš autorius, realiai nukentėjęs nuo piratavimo, nukentėjęs nuo leidybinio biznio sužlugimo Lietuvoje. Ir aš tik išaiškinu, kas atsitiko ir realiai suvokiu, kad tai kas įvyko, jau nebepataisoma, ir kad ACTA, nieko neišspręs.
Taigi aš tamstai parašiau, kad nors kitiems nemokamai, bet tamstai už 200 litų. Straipsnį gavote iš anksto paskaityti, kad susipažintumėte. Todėl galite apsispręsti ir susimokėti už mano teksto paskaitymą, nepirkdamas katės maiše, o sąmoningai, be jokių apgaulių. Kadangi toliau komentuojate, tai suprantu, kad tamsta visgi nusprendėte būti skaitytoju, tiesa? Bet išsisukinėjate nuo užmokesčio. Negražu.
O leidybinis biznis Lietuvoje dar toli gražu nesužlugo. O kiek jis pablogėjo -- tai ne nuo piratų. O nuo to, kad atsirado internetas, kuriame pagal senus įpročius dirbančios įmonės nesugeba veikti. Konkurencija -- ne iš piratų, ponas. O iš naujų galimybių. Tie, kas dirba, kaip anksčiau -- žlunga. Tie, kas keičiasi -- išlieka.
Beje, kai kurie leidiniai, sugebėję persiorientuoti ir atsidurti internete, dabar uždirba padoriai. Bet kiti net ir dabar bando kovoti su internetu. Nes tipo „neperka popierinio leidinio“. Tai, beje, nuostabu: internetinės leidybos investicijos ir kintami kaštai -- tiesiog mikroskopiniai, lyginant su popieriumi, bet jie nesugeba to panaudoti. Problema -- vadyboje.
Čia paprastai pažiūrėkim: nedidelis portalas -- tai ~5klt investicijų (TVS setupinimas ir dizainas), 100lt mėnesinių hostingas, 200lt mėnesinių minimali tech. priežiūra, 0lt tiražavimas, 0lt platinimas. Visa kita -- taip pat, kaip laikraštyje, o esant tam pačiam stafui -- išvis be papildomų išlaidų. WTF, kai popierinis laikraštis dešimtį metų stradalina apie interneto konkurenciją ir nesugeba startuoti internete? Tai, žinote, ne piratai, ne konkurentai kalti. Kalti tokio laikraščio vadovai. Bet jiems mat sunku, jie pripratę prie popieriaus, tad jiems lengviau papasakoti apie piratus ir blogą internetą, nei prisipažinti, kad patys nesugeba suktis.
Atėjo nauji konkurentai ir verslas žlunga? Ką sako panašios įmonės? Jos, atleiskite, ima kalbėti tipo „mes nekalti, mes dirbame, kaip ir anksčiau, čia konkurentai kalti, kad mums nesiseka, čia kaltas internetas“. Natūralus sprendimas -- užsiimti lobizmu ir uždrausti konkurentus. Jei nesigauna konkurentų uždrausti tiesiogiai, tai galima sugalvoti kokius nors susijusius piratus ar pan., kuriuos draudžiant, būtų parišta ir konkurentų veikla. Bet ar tikrai tai sprendimas ir ar tikrai jis padės?
Aš lygiai kaip ir tamsta neturiu dabar tokių galimybių uždirbti iš rašymo tiek, kiek būčiau galėjęs anksčiau. Bet aš užsiimu verslo procesų optimizavimu, tad tiesiog žiūriu paprastai, į mechanizmus. Pvz., tokia įmonė, kaip Muzikos Bomba, kuri platino visokius kompaktus, neturi šansų konkuruoti su internetine prekyba (nes kelis kartus greičiau ir kelis kartus pigiau galima atsisiųsti tą patį CD iš kokio nors Amazon), tačiau juk nesinori pripažinti, kad paprasčiausiai esi su laiku nespėjantis ir savo paties procesų nesuvaldantis nevykėlis. Todėl atsiranda kalbos apie piratus, kurie žlugdo verslą.
Žinote, kur yra raktinė frazė, kuri visą simptomatiką parodo? Tai „mes dirbame, kaip ir anksčiau“. Joje yra viskas. Visas negebėjimas keistis. Visas negebėjimas prisitaikyti. Ir visos priežastys, dėl kurių žlunga toks verslas. Bet juk sunku pripažinti realybę.
Čia panašiai, kaip tuo atveju, kai kabokas „Žaldokynė“ prie Molėtų plento viską darė taip prastai, kad subankrutavo, bet nesugebėdami pripažinti savo negebėjimo organizuoti veiklą, jo vadai paskelbė, kad kalta valdžia, kuri darė kelio remontą. Beje, šalimais esantis armėnų „Araks“ kaip būdavo perpildytas, taip ir liko perpildytas. Nes skirtingai nuo „Žaldokynės“, mokėjo dirbti normaliai.
Ką ten kabokai -- baldų prekeivius prisiminkit: užsisakyti internetu kokios nors spintos atvežimą iš Lenkijos -- tai yra pusantro karto pigiau ir bent keturis kartus greičiau, nei panašią spintą užsisakyti ir nusipirkti Lietuvoje. Tai irgi internetas, per jį viskas vyksta. Ir tai -- lygiai ta pati problema. Ir tie spintų prekeiviai vietiniai paskui skundžiasi, kad „nelegalūs“ prekeiviai veža iš Lenkijos, todėl juos mat bausti reikia. Nors tie „nelegalūs“ prekeiviai ir mokesčius susimoka, ir legalūs yra, ir padaro viską N kartų geriau. Tai irgi piratavimas?
Tai tas pats „mes dirbame, kaip ir anksčiau“.
Kai verslui nesiseka, paprastai būna kalti ne klientai, ne konkurentai, ne piratai ir ne dar kažkas. Kaltas pats verslas, nesugebantis keistis, o norintis dirbti, kaip ir anksčiau. Tai labai paprasta.
Vajė koks primityvus mąstymas… žiauru.
Yra daugybė filmų, kuriuos ir esu DVD nusipirkęs, ir kinoteatre žiūrėjau. Taip, buvo ir atvejų, kai filmą pamačiau namie (ar tepažiūrėjau tik pradžią) ir pasakiau sau, kad net jei man primokėtų neičiau žiūrėt.
Dabar muzikinių CD išvis neperku. Kodėl? Nes tai nepatogi atgyvena. Filmų DVD -- taip pat atgyvena, nes raiška yra bloga. Kino teatre žiūrėjau „Blindą“ -- bet DVD nepirksiu -- nes kokybė bus prasta. Būtų bluray ripas -- pirkčiau. Išvadas darykit, protingasis autoriau -- pasiūla yra lieva, neatitinanti laikmečio, o ne paklausa užmušta piratų.
„Kiekvienas parsisiųstas MP3, tai nenupirktas CD, DVD arba bilietas į koncertą. Kiekvienas parsisiųstas nelegalus filmas, nenupirktas bilietas į kino teatrą ir t.t.“
Kliedesiai. Dar nei vienas muzikantas nebankrutavo dėl to, kad visi piratinius mp3 klauso. Daugiau gyvai grot reikia, o ne įrašą išleidus hamake drybsot.
Kino industrijoje dabar prileista TIEK organinių trąšų, kad net siųstis susipažinimui klaviatūra nekyla.
O ką daryti su tais produktais, kurių pas mus neplatina?
Antras vertimas irgi baigtas ir Jums išsiųstas 🙂
Dabar setupinu blogą naują. Kad solidžiai atrodytų. Dar šiandien vakare paleisiu į pasaulį 🙂
Šaunu. Jei norėsite kažką dar parašyti, o aš tai norėsiu išversti, tai manau, kad galėsime bendradarbiauti ir ateityje 🙂
Nuostabu. Beje, buvo vienas straipsnis iki šiol tiktai, kurį mano fanai vertė, bet į rusų kalbą, ir tai buvo labai seniai. Tas irgi būtų puiku, jei atsirastų angliškai, nors jis visiškai apie kitus dalykus.
Duokit linką, arba pasakykit kaip ieškoti, jei rasiu laisvo laiko tai išversiu 🙂
Pingback: Antras raundas su ACTA « leo lenox
Kaip buvo smagu perskaityti protingai ir be „trydos“ dėstomas mintis, kitaip, nei pas V. Simanavičių, tautoje labiau žinomą Megztuko vardu. Save priskirčiau idėjinių piratų (nes būtent toks įvaizdis bandomas suformuoti autorių teisių gynėjų) idealistų grupei, TAČIAU tuo pat metu aš gerbiu autorines teises ir norių, jog jų laikytųsi, nes tvirtai tikiu atvirojo kodo ir informacijos principais.
Pats turbūt daugiau, nei 10 m. dirbau spaudoje ir rašiau autorinius straipsnius bei vertimus. Mano požiūriu pagrindinė dabartinių problemų priežastis, tai leidybos kompanijų 199x metais paleista tryda, kai jie pradėjo karą su Napster. Jei tuomet būtų prijaukinę šią MP3 keityklą ir apmokęstinę — tauta nebūtų susidariusi KLAIDINGOS nuomonės, jog VISKAS internete turi būti NEMOKAMA. Būtų reikėję pasiūlyti oficialias kopijas aukštesne kokybe, už PROTINGĄ kainą ir VISIEMS norintiems, o ne tik tam tikroms rinkoms. Būtų vykusi natūrali sistemos evoliucija, panašiai, kaip vyko keičiantis LP -> MC -> CD.
Tačiau dabar šaukštai po pietų. Ir bandymai riboti jau nieko nepakeis. Dabar jau reikia iš esmės keisti (revoliucinuoti) visą autorinių kūrinių pltinimo sistemą.
PS Oracle yra šikniai. Iš esmės jie žlugdo visas laisvas programas, kurios tik pateko pas juos. Jie nupirko Sun su Java ir OpenOffice ir iš karto pakeitė licencijas ir platinimo sąlygas. Rezultate didžioji dalis OO komandos pabėjo ir įkūrė LibreOffice, o Oracle prasitampiusi su OpenOffice, kaip katę su pūsle, atidavė praktiškai mirusį projektą Apache fondui. Su Java pasisekė kiek labiau, nes Sun pati liberalizavo Java platinimą ir įkūrė OpenJDK projektą. Panašiai nutiko su MySQL — pagrindiniai kūrėjai pabėgo ir įkūrė Maria DB (jei atmintis nepaveda). Oracle nupirko KSplice kompaniją, sukūrusią Linux sistemų branduolio atnaujinimo be sistemos perkrovimo technologiją ir nuo šios KSplice galima naudoti TIK Oracle Linux, kurį Oracle be jokių sąžinės graužimų nusikopijuoja nuo RedHat (nes GPL tai numato).
BTW, su savo pasisakymu apie Oracle priminėt man tamsta vieną tokį ganėtinai parazitinį verslo modelį -- supirkinėti sėkmingas firmas, jas staigiai išsunkinėti, paimant maksimalų pelną ir iš gautų lėšų vėl supirkinėti kitas. Yra tokių kompanijų, kurios taip daro. Tai kaip tik išskirtinai dideli rinkos žaidėjai, kurie veikia toje zonoje, kur dėl didumo rinkos dėsniai pradeda šlubuot.
Geras pavyzdys čia galėtų būti SAAB pirkimo ir subankrotinimo istorija.
O dėl Napster -- nemanau, kad pavienis įvykis viską pakeisti galėtų. Nėra taip. Kita vertus, tai tikrai faktas, kad jie tais laikais pražiopsojo gerą momentą, o paskui jau viskas pasidarė išvis nekontroliuojama.
Priešistorė būtų tokia: nusipirkdavo kas kasetę ar tai juostą ,ar tai plokštelę ir dalindavosi su draugais, pažįstamais, pasidarydavo asmeniniam naudojimui po kopiją ir niekas apie jokį tai piratavimą nekalbėjo. Atsirado internetas namie, atsirado galimybė dalintis ne tik su draugais, bet ir visu pasauliu. Aš čia nieko blogo nematau, jei tai yra asmeniniam naudojimui ir niekas už tai neprašo pinigų. O jei iš to daromas verslas, tai prašom susimokėti. Tiek žinių 🙂
Kalbėjo apie piratavimą ir tais laikais. Tik buitinis kopijavimas jiems tada nekėlė problemų. Problemas keldavo komercinis piratavimas, kuris tais laikais buvo pakankamai paplitęs.
Čia aš gal nelabai į temą, bet mane pastaruoju metu kankina klausimas. Pirkdamas CD\DVD(tuščią), HDD ar kitą daiktą į kurį galių įrašyti informaciją, aš buktai sumoku kažkokį tai mokestį autoriams, dėl to, kad aš ten galiu įrašyti kažin kieno intelektinę nuosavybę. Tai gal tai reiškia, kad jei jau ten kažką įrašiau, tai jau yra legalu? nes lyg ir sumokėta. Ir iš ko prašyt pinigų, jei į tas laikmenas įrašinėju savo intelektą? 🙂
Čia kažkaip pripainiota.
Nesitikėkite iš manęs rišlaus atsakymo apie šitą laikmenų apmokestinimo briedą.
Nes rišlaus atsakymo net ir šitą briedą sugalvoję veikėjai negali sugalvot, o jų daug, jie daug metų tai stumia ir jie pakankamai nedurni, kad jei būtų įmanoma sugalvoti, tai jau būtų sugalvoję.
Keletas komentarų Rokiškiui.
Pirma, manau tos jūsų vadinamos supermegakorporacijos ne nenori, o tiesiog fiziškai negali keistis, vien dėl savo dydžio.
Antra, minėjote, jog mąstote, kaip išsaugoti autorinių teisių sistemą. Manau šios mintys niekur nenuves ir siūlau jas nukreipti kita kryptimi. Tam, kad autoriai iš savo kūrinių galėtų uždirbti, reikia ne krūvos įstatymų, o naujų verslo modelių. O čia galėtumėte puikiai pritaikyti savo įžvalgą ir patirtį. Galiu paminėt paskutinį pavyzdį, skaitytą kažkuriuose komentaruose. Knygos autorius internete paskelbia, kad paskutinė jo nuostabiosios trilogijos dalis bus išleista (ir viešai patalpinta internete), kai į jo sąskaitą bus pervesta X suma. Pinigus mokėtų autoriaus fanai. Toks modelis turėtų veikti ir įvairiems žurnalams, serialams. Ir tai tik vienas iš pavyzdžių..
Aš suprantu, kad niekur nenuves tas mano noras išsaugoti kažkokią sistemą. Bet pokyčiai yra tokie dideli, kad man tiesiog sunku suprognozuoti.
O dėl to, esą tos supermegakorporacijos fiziškai negali keistis dėl savo dydžio, o ne nenori, tai aš paprastai pasakysiu, vadybiškai: viską jos gali, tik nieko nekeičia, vadinasi -- nėra noro.
Galėjimas -- tai ne kokios nors filosofijos, o objektyvūs veiksmai ir sprendimai. Tų veiksmų nėra -- taigi, apie galėjimą ar negalėjimą nėra ko šnekėti. Yra tik nenoras. Jį galima pavadinti negalėjimu tik buitiškai -- „oj, negaliu, kaip man sunku, visi manęs nekenčia“.
Jiems tiesiog kietos rankos vadyboje trūksta, keliasdešimt metų gyveno be normalios konkurencijos, tai atprato nuo rinkos sąlygų. Jų diskursas apie blogus klientus, kurie vagia -- tai yra toksai tipinis ir vienareikšmis simptomas, kad ryškesnio sugalvoti neįmanoma.
Teisingiausias straipsnis ACTA/pipa ir t.t. Tema. Turbut geriausias (kiek skaitau) rokiskio straipsnis. Vertas tikrai vertimo i kitas kalbas.
DAFUQ? Rokiškis -- antipiratas? Čia beveik tas pats, kas teigti, kad aš -- musulmonas 🙂 Mano paties mintys didele dalim sutampa su tamstos išsakytom(kad reikai ieškoti nedestruktyvių sprendimų), nors save laikau kuo tikriausiu piratu.
Nesuprantu tų, kurie teigia, kad jei autoriai deda savo kūrybą į linkomaniją(paskutiniu metu tokių nemažai atsiranda), jie naudojasi nusikalstama priemone. Tačiau ir tarp piratų yra nepasitenkinusių tokiais veiksmais, nes, matote, tai tik reklama, ir tiems autoriams nerūpi dalintis su žmonėmis. Ir tie, ir tie -- klysta. Yra juk aukso vidurys. Jis kažkur čia, tik reikia pamatyti…
Ponuli, kai tamsta uždirbsite iš piratavimo tiek, kiek aš iš nepiratavimo, tai galėsite tada bandyti neigti, kad aš antipiratas.
Aš tiesiog realistas. Visas autorių teisių industrijos kromelis pamažu, bet nesustabdomai eina į bankrotą, nes atsiliko nuo realybės.
Manau, kad daugelis jų iki šiol dar nesuvokia, kad tai, kas vyksta dabar -- tai panašiai, kaip Gutenbergo spaudos revoliucija, vykusi prieš daug šimtmečių. Tais laikais visokie vienuolynai irgi to nesuvokė ir skleidė bulšitus, kad galėtų parišti knygų spausdinimą. Tiesa, jų istorijos buvo ne apie piratus, o apie kažkokius eretikus ir pan., bet tai buvo maždaug panašaus tipo propaganda.
Nemanau, kad antipiratas yra tas, kuris uždirba iš nepiratavimo. Antipiratas tai tas, kuris visus piratus nori vienu ar kitu būdu išnaikint. Bent jau į kalėjimą pasodint.
O tamsta esate tiesiog logiškai ir blaiviai mąstantis žmogus.
Beje -- iš piratavimo aš niekada neuždirbsiu tiek, kiek jūs iš nepiratavimo -- aš iš to pinigų neuždirbinėju 🙂 Nors… Jei atviro kodo naudojimą laikyt piratavimu (lyg ir buvo pasaulyje tokių atvejų), tada taip -- aš pinigus uždirbu pirataudamas 🙂
Ponuli, nu neišvedžiokit, puikiai supratot, ką turėjau omeny. Aš uždirbęs esu pakankamai daug iš autorinio kontento dar nuo senų senų laikų. Tai kaip tik tas nepiratavimas.
O dėl to atviro kodo -- jo, galim prisiminti tą SCO istoriją, kur tie atmatos bandė nusavint visą Linux, remdamiesi autorių teisėmis. Čia irgi įdomu: autorių teisių gynėjai tada stojo į tų žulikų, o ne į nemokamas programas kuriančios visuomenės pusę.
O ne antipiratu manęs nereikia laikyti vien dėl to, kad aš sveiko proto turiu. Tas ponas Mhm teisingai įvardino, kad yra tokie kaip aš, o yra tokie, kurie jau visai iš kito kosmoso, kuris bus rytoj.
A, beje, o visai nukrypstant nuo temos: tarp daugelio Matricos interpretacijų -- tai ir aliuzija į totalinę žmonių kontrolę antipiratinių priemonių įvedimo atveju.
Pingback: ACTA: nusikaltimas ir bausmė « leo lenox
tecnologijoms zengiant i prieki, zmogaus gyvenimas nori nenori taps paprastesnis, galu gale isgrusim tok bereiksmi dalyka kaip pinigai. muzikos, knygu autoriai kur is idejos, kaip tai buvo anksciau… dabartinis noras uzdirbti kuo daugiau apsuko visiems galvas, sutelkiamas demesys ne i kokybe o i praturtejima, stai kodel paskutinius desimtmecius neturime „Bachu, Mocertu, Vivaldziu..“
nors as ir piratas tikrai su susidomejimu perskaiciau. svarus komentarai ir argumentai, kurie skirtingai nei „oj, prarasim zodzio laisve“ (uz kurio daugumoje atveju slypi „nebegalesiu siustis filmu/muzikos etc.), ne tik skatina priesintis, bet ir leidzia pasvarstyti apie galimus sprendimus. Dekui!
Pingback: Knygos brangs. Spaudos ir leidybos ekonomika paprastai. « Rokiškis
Pingback: Diskusijos dėl Intelektinės nuosavybės pagaliau prasidėjo