Tag Archives: Andrius Baranauskas

12 dalykų, kurie yra aukštas lygis šiais laikais

Su draugais bekalbant, kilo tokia mintis man, kad šiais laikais visai ne tie dalykai yra lygis, kaip kad anksčiau. Anksčiau buvę narcisistiški lygio atributai praranda jau prasmę, nes tuos pat narcisistinius dalykus turi visi, tiesiog visi. Arba jei ir ne visi, tai kas antras – ir visai tai neįdomu niekam. Būti išskirtiniu – visada lygis, bet lygis būti išskirtiniu – tiktai tada, kai esi išskirtinis. Būti tiesiog madingu milijono žmonių klonu – tai niekada nėra lygis.

Aukštas lygis – tai tada, kai į tave kiti žiūri ir jaučiasi žiūrintys iš apačios į viršų, nes tu jiems esi lygis. Išties tai labai lengva pasiekti aukštą lygį, jei rūpiniesi savimi ir priimi kitus kokie jie yra. Aš pažįstu labai daug žmonių, kurie yra tikrai aukštas lygis.

Kadaise kažkokie neformalūs judėjimai bandydavo išsiskirti, protestuodami prieš ką nors, bandydami būti savimi, ieškodami ko nors naujo – taip rasdavosi bytnikai, hipiai, pankai, metalistai – bet paskui tai kažkaip ėmė smukti. Reiveriai jau netapo tokia ilgai gyvuojančia karta, emo, kurie ieškojo emocijų – išvis buvo užmiršti kaip nesusipratimas, o galų gale atsirado hipsteriai.

Kas yra hipsteris? Tai tiesiog kažkoks tipo hipis, bet be idėjos – tiesiog norintis atrodyti išskirtiniu, kitokiu. Todėl pasukantis nuo visokių konservatyvių ar įprastų apsirengimų link hipiškų, o paskutiniais metais – ir link metalistiškų, pankiškų ar dar kokių nors. Būdinga, kad iš viso to lieka tik imitacijos. Kaip pvz., kokia nors striukė, atrodanti lyg metalistiška, bet pasiūta iš plonytės dirbtinės odelės, kurią galima rankomis suplėšyt.

Na, jūs supratote – tai yra išskirtinumo imitavimas. Nes už to neslypi jokia prasmė, jokia priežastis. Daiktai dažniausiai tėra išskirtinumo imitavimas. Tu turi gerą daiktą? Tai čia daiktas išskirtinis, o ne tu.

Tikras išskirtinumas – tai toks, kuris turi priežastis, toks, kuris leidžia pats iš savęs kitiems pasakyti – „aš esu toks, ir aš sau galiu tai leisti“. Toks pasakymas savaime sako viską.

O kas bus tie išskirtinumai, kurie nėra savęs imitavimas? Aš nežinau tiksliai (būtų gerai, jeigu jūs papildytumėte), bet gal štai tokie:

  1. Nešioti akinius. Tai bene vienintelis, retas, senas ir kartu geras išskirtinumas, nes jis apie tai, kad gali sau ant veido užsikabint kažkokį daiktą, kuris atrodo taip kaip tu pats nori. Ir tas daiktas yra stiprybės įrodymas, nes jis pataiso tai, kas tūkstančius metų atrodė kaip nepataisoma silpnybė – prastas regėjimas. Dabartiniai akiniai būna visokie – ir brangesni, ir pigesni, įvairiausių formų – jei jūs seniai nebuvote akinių parduotuvėje – labai patariu nueiti. Ir netgi jei jūs niekada nebuvote akinių parduotuvėje – patariu nueiti. Japonai, beje, nešioja netgi akinius be dioptrijų – nes taip jaučiasi kieti. Ir jie akinius nešioja netgi kai nešioja korekcines linzes. Tiesiog akiniai visada yra lygis.
  2. Darytis kokybišką manikiūrą. Ir moterims, bet labiausiai – vyrams. Ne kažin kokį, nedidelį, minimalų, bet rūpestį nagais. Purvinos panagės iš tolo rodo, kad esi tiesiog purvinas paršas. Nagai, kurie tiesiog apkirpti, o paskui apdildinti dilde – rodo, kad gali rūpintis savimi, savo savijauta, išvaizda, o tai reiškia – kad moki rūpintis ir darbais, ir kitais žmonėmis. Labai smulki smulkmenėlė, kuri žinantiems labai daug ką pasako. Apie moterišką manikiūrą nei nekalbu – pagal jį apie moterį galima pasakyti daugiau, nei pagal drabužius. Darytis manikiūrą yra lygis.
  3. Turėti savo psichoterapeutą (ar psichoterapeutę). Absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų sau negali to leisti – kad ir dėl to, kad tai banaliai per brangu. Ypač jei psichoterapeutas ne iš kokio nors KET, o iš kokios rimtesnės, giluminės psichoterapijos krypties. Pagal tą, beje, galima atskirti ir runkelius – žemo intelekto asmenims žodis „psichoterapija“ ar „psichologas“ asocijuojasi su durnynais, o psichologijos ir psichiatrijos jie išvis neskiria. Galima suprasti, kad tokie žmonės ne tik tūpi kaip vazonikai, bet ir šiaip nemalonūs, nes nesirūpina nei savo, nei aplinkinių emocine būkle. Žodžiu, turėti savo psichoterapeutą yra lygis.
  4. Daryti klaidas yra lygis. Kai darai klaidas – tai reiškia, kad jas pripažįsti, apie jas kalbi, iš jų mokaisi ir išmoksti kažko naujo. Tai reiškia mokymąsi. Kai mokaisi – tai reiškia, kad klaidų nekartoji antrą kartą, o tiesiog jas pripažįsti ir iš jų kažką išmoksti. Ir tada pats jautiesi geriau, ir kiti tave gerbia, ir žmonės tiesiog žavisi tavo darbu, o tavo darbas gaunasi geresnis, nei bet kieno kito. Norite gero pavyzdžio? Tai Andrius Baranauskas, Tele2 atstovas spaudai, kuris kalba apie savo ir savo įmonės klaidas, o to rezultatas – įmonė auga taip, kaip niekas kitas. Svarbu tik suprasti, kad daryti klaidas – tai reiškia, ir jų pripažinimą, ir mokymąsi. Kai kartoji tas pat nesąmones – tai jau ne klaidų darymas, o durnumas, nes durniai nesimoko. Žodžiu, būkit kaip Baranauskas, darykit klaidas – nes tai lygis.
  5. Klausytis metalo. Jei kažkur kitose šalyse tai gal ir ne lygis (tai turtingų skandinavų mėgstama muzika), Lietuvoje tai išsyk pasako, kad tu nesi tūpas marozas, nesi šiaip kiaušingalvis, o esi išsilavinimą turintis, mąstantis, pigiai reklamai nepasiduodantis žmogus. Visiškus puspročius galima atskirti tiesiog pagal vieną paprastą parametrą – jie klauso šūdiniausio popso, tokio su autotiuningu. Netgi Britney Spears jiems tinka. Tai va, kai klausaisi metalo – tai reiškia, kad tai lygis.
  6. Skaityti knygas. Kad ir elektronines, bet knygas. Tekstus, kuriuose daugiau nei dešimt puslapių. Daugiau, nei šimtas puslapių. Skaityti daug. Tai yra lygis. Jei tą darai – tai reiškia, kad gali greitai ir efektyviai įsisavinti didelius kiekius abstrakčios informacijos. Ir negana to, tai reiškia, kad užsikabini už bandrakultūrinių dalykų, kurie yra knygose. Knygos yra lygis. Jų skaitymas irgi yra lygis. Ypač popierinių knygų – tai tiesiog demonstruoja lygį. Fcuk, nori atrodyti kietas – pasiimk seną knygą, kuo labiau nutrintą, eik į parką, kaboką ar dar kur nors, kur nori – ir skaityk. Skaityk, laukdamas draugų, skaityk per pertrauką, skaityk kada papuola. Skaityti yra lygis.
  7. Mokėti daryti valgyti, ir ne šiaip kokį nors pyragėlį ar tortą iš receptų, o kažką rimtesnio. Tai yra realiai lygis, jei mokate daryti valgyti. Tai yra realiai lygis, jei mokate daryti valgyti taip, kad skanu ir kitiems. Tiesa, čia nesunku apsigauti – neretai būna žmonių, kurie galvoja, kad moka, o išties yra tokie nereiklūs maistui, kad galėtų valgyti burokėlius, permaišytus su pupelėmis ir silke (ir vadina tai kokia nors firmine mišraine). Arba kokius nors žirnelius, permaišytus su morkomis ir majonezu (ir tą irgi vadina kokia nors mišraine). Tačiau tai – nėra maistas, tai yra kažkokios nevalgomos nesąmonės, ir tai nėra lygis. Lygis yra tikri, padorūs patiekalai – kepsniai, salotos, sriubos – bet kas, kas yra realiai skanu. Lygis, jei mokate daryti valgyti.
  8. Sveikintis ir dėkoti. Mandagumas yra lygis. Lygis yra sveikintis su padavėjomis, su vairuotojais, lygis yra dėkoti parduotuvėje ar kaboke, lygis yra būti maloniu su žmonėmis, su kuriais bendrauji. Su žmonėmis, kurie patys rūpinasi tavimi, kurie nori, kad viskas būtų gerai. Lygis yra būti maloniu ir mandagiu. Lygis yra netgi jūsinti 20 ar 40 metų jaunesnius, jei jie jus jūsina. Mandagumas yra lygis. Tai, beje, niekaip nereiškia, kad negalima ko nors naxui pasiųsti – nes pasiųsti kartais reikia. Tai reiškia tik tai, kad kai visi gali elgtis maloniai, pačiam irgi elgtis maloniai ir mandagiai – tai tikrai lygis.
  9. Nešioti laikrodį (su sąlyga, kad padorų). Čia gal kiek primena akinius, bet iš kiek kitos serijos – tai reiškia ir rūpestį laiku, ir konservatyvų papuošalą (kone vienintelį, leidžiamą vyrams), ir rimtumą, ir bet ką. Moteris, užsisegusi laikrodį, iškart atrodo kaip verslo moteris, o ne šiaip moteris. Vyras, užsisegęs laikrodį, išsyk atrodo kaip verslo vyras, o ne šiaip kaip asmuo su vyriškais požymiais. Rekomenduoju neieškoti brandinių laikrodžių, o rinktis kažką iš nebrangių, į akis per daug nekrentančių šveicariškų ar japonų klasikos. Jei esate praktiškas ir norite kažko universalaus – rekomenduoju tiesiog kvarcinį su rodyklėmis, už 50-200 eurų, paieškoję galite tose ribose rasti ir kažką iš šveicariškų. Beje, rusiški laikrodžiai lygio nerodo – jie tinka nebent su treningais ir rodo durnumą. Lygis yra nešioti padorų laikrodį.
  10. Branginti savo valstybę, kad ir kiek ji problemų turi. Lygis yra siekti, kad tos problemos būtų pripažįstamos ir taisomos (nes tik pripažintos problemos gali būti pataisytos). Lygis yra siekti kuo stipresnės valstybės – nes tai gerovė ir sau, ir savo aplinkai. Lygis yra tarnauti kariuomenėje, lygis yra naikinti kremlinų botus, lygis yra rūpintis savo šalimi. Čia esmė labai paprasta: jei rūpiniesi savo valstybe – tai reiškia, kad rūpiniesi ir kitais žmonėmis, kurie aplinkui tave. Rūpintis aplinkiniais – visada buvo, yra ir bus lygis. Kai ir kitiems geriau, tai ir tau geriau. Lygis gyventi Lietuvoje ir didžiuotis savo šalimi.
  11. Rašyti blogą. Vis dar lygis, net jei blogas yra Feisbuke ar dar kažkur. Žinot, prieš kelioliką metų žodis „blogeris“ skambėjo panašiai, kaip „čatintojas“. Paskui tas žodis ėmė skambėti panašiai, kaip „žurnalistas“. Dabar tai jau skamba visai jau – lyg būtum ir žurnalistas, ir redaktorius, ir nuosavo portalo savininkas. Bliamba, tai yra lygis. Aš čia jaučiuosi visiškai kietai.
  12. Gyvai pažinoti profesorių Vytautą Landsbergį. Tai yra lygis.

O ką jūs laikote aukštu lygiu?

Krizių valdymas. Konferencijos pabiros

Evita - Eva Peron

Eva Peron valdė krizes kaip niekas daugiau pasaulyje. Kai jos vyrą Argentinos prezidentas įkišo į kalėjimą, Eva Peron nuvertė prezidentą ir į jo vietą pasodino savo vyrą. Argentina dėl jos kraustėsi iš proto, meiliai vadino Evita, o kai ji mirė nuo vėžio, surengė jai valstybinį gedulą, nors ji neužėmė jokio posto. Argentiniečiai ją laiko žymiausia savo šalies asmenybe, kokia tik yra buvusi. Kodėl? Todėl, kad ji laimėdavo krizes.

Prieš kokią savaitę mėnesį gal prieš kokius metus* buvau konferencijoje, į kurią papuoliau, kaip jau būdinga, nesuprantu, kodėl. Taip kažkodėl gaunasi, kad atsiranda vis kas nors, kas ima ir pakviečia. Aišku, čia aš noriu pasakyti, kad mielai tokius kvietimus priimu, netgi nepaprašau pinigų už tai.

Gal ir nerašyčiau apie tai, tačiau konferencija buvo velniškai įdomi dėl vienos priežasties: pagrindinė jos dalis buvo apie Dainių Kreivį ir jo nuvertimą. Ir dar įdomiau buvo tai, kad pirmieji du pranešėjai čia buvo patsai Artūras Račas ir Dainius Kreivys. Manau, daugeliui, atsimenančių visą Dainiaus Kreivio nuvertimo istoriją, jau nuo paties tokio fakto turėtų atšokti fantazija, nes tai juk tiesiog puiku. Mane džiugina, kai pamatau tokias fantasmagorijas, nes aš negalėčiau net patikėti, kad gali taip būti realybėje, kai BNS vadovas pasakoja apie tai, kaip per jo naujienų tarnybą pasklido žinia apie ūkio ministro milijonus, o paskui pats ministras pasakoja apie tai, kaip jo paties manymu, (apytikslė citata) įrašas Račo bloge suveikė kaip trigeris.

Žodžiu, renginys buvo pasigėrėjimo vertas ir puikus. Puikus, nes mane visada džiugina dalykai, kuriais sunku patikėti. Nes jie visada atneša naujų žinių, naujo suvokimo.

Žinoma, aš nieko apie jokių krizių valdymą neišmanau. Nežinau, nei kaip tas krizes sukelti, nei kaip jas išspręsti, nes tai ne mano sritis. Aš tiktai šiaip į jas žiūriu, kaip į įdomų reiškinį, kur kyla visokie bardakai ir paprasti procesiniai vadybos metodai nustoja veikti, nes ima veikti visai kiti dalykai. Iracionalūs faktoriai, taip sakant. Ir daugiasluoksniai diskursai.

Beje, galų gale susipažinom su ponu Artūru Raču gyvai. Nėra jis toksai baisus, kaip kažkam vaidenasi. Visai susišnekėti įmanoma, žinokit.

Continue reading

Požiūris į klientą ir socialiniai tinklai

Praeitą savaitę taip gavosi, kad buvau dviejose marketingistų konferencijose. Velnias mane į jas nešė, ale buvo įdomu, ypač, kai ėmiau lyginti. Ir kaip ten sako – skirtumai belyginant ir pasimato, tiesa?

Vienoje konferencijoje žvaigždės buvo Omnitel. Antroje – Tele2. Deja, nepasitaikė kokia nors panaši konferencija, kur būtų sužibėjusi Bitė – irgi būtų įdomu, bet čia jau nieko nepadarysi. Trumpai tariant, ir Omnitel, ir Tele2 pasakojo apie internetus, socialinius tinklus, kaip tenai jie visaip reiškiasi, ką iš to gauna, ko negauna ir kaip čia jiems reikia keistis ar nesikeisti ir išvis ką čia daryt. Kontekstas tas pats. Bet kokie skirtingi diskursai…

Omnitel atstovų požiūris buvo kažkoks labai jau girdėtas. Girdėtas ne iš Omnitel, o iš daugelio kitų save rimtomis laikančių kompanijų. Solidus, konservatyvus, išlaikytas ir kartu kažkaip atitinkantis tas realijas, kurios buvo prieš 10 metų. Pasakojo apie tai, kaip reikia mokyti darbuotojus, kad neišplepėtų firmos paslapčių, kaip galima patraukti atsakomybėn ką nors už šmeižimą, jei toks buvo internete ir pan. – trumpai tariant, apie įmonės įvaizdžio valdymą. Įmonės įvaizdžio, susijusio su… Ghrmz…. Tiesiog įmonės įvaizdžio, matyt, su niekuo nesusijusio. Bent jau man toksai įspūdis susidarė, kad nagrinėja jie įvaizdį visiškai atsietai nuo įmonės vertybių, vizijos ir misijos. Ir netgi atsietai nuo realių įmonės ar jos klientų problemų. Panašias kalbas apie įmonių įvaizdžius internetuose girdėjau dar tais laikais, kai jokių socialinių tinklų ar paradigmos poslinkių nesimatė.

Tele2, tiesiai pasakysiu, lengvai ir maloniai šokiravo, pasakę tai, ko 9 iš 10 lietuviškų įmonių pasakyti neišdrįsta. Viena frazė: „dėl 97 procentų klientų problemų kalti esam mes, o dėl kitų 3 procentų – nežinau“. Čia Tele2 PR vado Andriaus pareiškimas. Šitą jis pakartojo net kelis kartus, lyg pabrėždamas. Ir paaiškino: „jei jau kažkas atsitinka, tai aiškinamės ir taisom, kad daugiau taip nebūtų“. Paaiškino su pavyzdžiais. Su pavyzdžiais apie Tele2 prisidirbimus bei tai, kaip jie buvo taisomi. Beje, su Andriumi galit pabendrauti Tele2 bloge tiesiogiai.

O kas dar? Pasirodo, kad Tele2 požiūriu, nėra jokių ten socialinių tinklų ar kažko panašaus. Jiems tai neįdomu. Nes yra žmonės – tie patys ir socialiniuose tinkluose, ir bloguose, ir Delfi komentaruose, ir prie televizorių, ir skaitantys laikraščius, ir aptariantys paslaugas tarpusavyje, ir taip toliau. Žmonių skirstymas pagal kokias nors technologijas – neadekvatus. Ghrmz. Sunku nesutikti, tiesa? 🙂

Huh, dar viena frazė, kurios Tele2 atstovai, kalbėdami apie savo veiklą, visgi nepasakė, bet aiškiai turėjo omeny – „no bullshitting“: šioji kadaise tapo ištisa, pasaulyje žinoma vadybos metodologija. Viena šita frazė. Taip taip. Tele2 PR atveju aš ją truputį išversčiau – „parduodam pigiausiai ir neknisam proto“.

Dabar, pabaigai, atspėkit iš vieno karto, kuri iš šių įmonių turi beveik 700 darbuotojų, o kuri – nepilną 100, ir kuri valdo pusę Lietuvos rinkos, o kuri – tik ketvirtį? Darbuotojo efektyvumo skirtumas (rinkos daliai) – daugiau, kaip 10 kartų. Gal net 15. Ne 10-15 procentų, nors ir šitoks skaičius jau būtų reikšmingas. Daugiau, nei 10 kartų, daugiau, nei tūkstantis procentų. Aš suprantu, būna skirtumai tarp aukštesnio ir žemesnio segmentų, būna ir dar visokių niuansų. Bet tai ne 10-15 kartų. Norit paanalizuoti, kodėl?