Category Archives: Belenkas

Apie esą neskaitantį jaunimą

Neseniai prasidėjo kažkokie isteriški pezėjimai apie tai, kaip baisiai krenta lietuvių kalbos žinios ir kaip viskas baisu. Kaip vargšai mokiniai, mokomi pagal kažkokią naują programą, dabar blogai mokomi, nes kažkokia ten daktarinė disertacija kažkur buvo atmesta dėl prastos lietuvių kalbos. Ir žinoma, visos tos kalbos baigėsi pareiškimais, kad reikia grąžinti tokį lietuvių kalbos mokymą, koksai buvo tarybiniais laikais, nes tada buvo labai gerai ir lietuvių kalba buvo tausojama, mokyklos buvo geros, žmonės buvo dvasingesni ir nešnekėdavo to, kas neleista.

Tie, kas aiškina apie neišsilavinusį jaunimą, visada remiasi paprasta logika: "mes nesuprantam, jie kažką ne taip mums sako, todėl duokite mums daugiau pinigų"

Aš nieko nerašysiu jums apie tas tuščias kalbainių galvas, kuriose skamba aidas, kuris jiems girdisi, kai koksai nors vabzdys padvesia nuo kalbainiškų pelėsių tvaiko ir krenta į kaukolėse esančios ertmės dugną. Tokio vabzdžio sukeltas aidas skamba ilgai, triukšmingai ir tampa haliucinacijomis, kurias paskui išprotėję kalbainiai atpasakoja per visokias radijo laidas.

Aš jums tik pasakysiu, kad dar nebuvo Lietuvoje tiek daug skaitančios jaunosios kartos, kokia yra dabar. Ir nebuvo dar tokio apsišvietusio jaunimo, koks yra dabar. Mes turime tokius protingus, gabius, daug besimokančius, skaitančius ir išsilavinusius vaikus, kad senos kartos funkcionieriams tai yra nesuvokiama, jiems tai visiškas užribis. Jiems tai tiesiog neegzistuoja, nes tai už jų suvokimo ribų. Ir net jeigu jie suvoktų, jie visvien nepripažintų, kad eilinis moksleivis yra protingesnis už juos.

Continue reading

Pasibaigus II Pasauliniam karui…

Viena įžymiausių visų laikų nuotraukų, kuria čia dalinuosi – tai ta, kur matosi sovietų kariai, keliantys pergalės vėliavą virš Reichstago, pačioje II Pasaulinio karo pabaigoje. Ši nuotrauka, nors ir specialiai surežisuota (fotografas susirado kareivius, kuriems davė ir vėliavas), tapo tikru simboliu, žyminčiu SSRS pergalę kare prieš nacistinę Vokietiją.

Jevgenij Chaldej, raudonoji vėliava iškeliama virš Reichstago, 1945 metai

Jevgenij Chaldej, raudonoji vėliava iškeliama virš Reichstago, 1945 metai

Visgi nuotraukoje liko viena nesurežisuota detalė, kuri buvo pašalinta tiktai daug vėliau (ir pačios šios nuotraukos buvo keletas panašių variantų, o dar su retušavimais – tai kokia dešimtis gaunasi visokių). Bet čia jums duodu neretušuotą. Ar atrasite, kas gi čia ne taip? Pabandykite be internetų, o tiesiog šiaip žiūrėdami aptikti.

Kokie gi tie lietuviai?


Antropologijoje yra senai žinoma taisyklė: jei nori sužinoti apie tai, koks esi, tai turi papasakoti kažkas kitas, nes pats to nepamatysi. Deja, kažkodėl man nepasitaikė pamatyti kokio nors apibendrinimo apie lietuvius – kokie jie yra.

Tačiau iš užsieniečių ir šiaip nelietuvių išgirsti yra tekę ne kartą ir nemažai. Ir būtent tas užsieniečių požiūris leidžia į save pažvelgti kitaip – jie pamato viską iš šalies, atkreipdami dėmesį būtent į tuos dalykus, kurie jiems yra nesuprantami.

Aš jums dėl to duosiu truputį šaržuojančių pabirų, po kurių labai norėtųsi gauti jūsų pastebėjimų. Ir tokių, kurie yra kuo keistesni – ir kuo keisčiau, tuo geriau.

Continue reading

Ruda sovietinė estetika

Juodaodis baltu kostiumu

Man nepavyko rasti jokios nuotraukos su tokiu rudu kostiumu. Užtat jums duodu nuotrauką to, ko sovietiniame pasaulyje pamatyti buvo neįmanoma.

Tamsiai rudai pilkšva… Pilkšvai ruda spalva… Kaip susenusios geležies rūdys, kaip kanalizacijos dangtis. Taip, senas aprūdijęs ir pajuodęs kanalizacijos dangtis savo spalva primena tą slepiančią prasto, negražaus ir pigaus kostiumo spalvą.

Žinot, su kuo man asocijuojasi žodis „sovietžmogis“? Su labai specifiškai apsirengusiu 40-mečiu žmogėnu, tokiu, kokių pilna būdavo Vilniaus gamykliniuose rajonuose ar aplink stotį. Suvargęs, nelabai linksmas, dieną geriantis kefyrą, o vakare, jei pasiseks – taurelę-kitą degtinės, nutrintais beformiais batais apsiavęs žmogelis. Kelis mėnesius neplauti marškiniai, iš tolo dvelkiantis neplautų kojinių, pigių cigarečių („Prima“ arba „Astra“) kvapas ir tamsus pilkšvai rudas kostiumas – toks, kokius sovietinėje SSRS dar prieš II Pasaulinį karą nešiojo visokie tarnautojai. Būtent tokie žmonės buvo tikruoju sovietmečio simboliu, tačiau jie liko nepastebėtais ir užmirštais. Jie buvo pernelyg nematomi, kad į juos kreiptume dėmesį.

Ta sovietinė ruda spalva buvo ypatinga, su niekuo nesupainiojama. Tai buvo tikras gamyklinis kamufliažas: kaip chaki spalva tampa visos gamtos spalvų vidurkiu, užmaskuodama žmogų visur, taip ir ta sovietinė ruda tapdavo visos gamyklinės aplinkos vidutine spalva, paslepiančia žmogų bet kur, kur tik jis bedirbtų. Sumaišykite geležies rūdžių, išmatų, mazuto, asfalto, sukrešėjusio kraujo, pilkų dulkių, suriko, suodžių ir molio spalvas – gausite kažką panašaus. Tamsiai rudai pilkšvas, o gal pilkšvai rudas audinys – prastas, bet gana tvirtas, pigus, svarbiausia – toks, ant kurio visiškai nesimato jokių dėmių. Tai tikrojo sovietžmogio apranga.

Ta apranga kažkiek tobulėjo, einant dešimtmečiams: kadaise buvę medvilniniai rudi kostiumai į sovietmečio pabaigą buvo imti išstumdinėti tokių pat klaikių, tik dar pamoderninto kirpimo sintetinių kostiumų (savo fasonu kažkuo primenančių vidurinių klasių mokyklines uniformas). Bet naujesni buvo tiktai dar klaikesni, tačiau visvien tos pat spalvos – lyg būtų nudažyti rūdžių, dulkių, tepalo, išmatų ir kraujo mišiniu. Kažkiek į šią spalvą panašėjo mokyklinių mergaičių uniformų spalva, tik pastaroji buvo stebėtinai sodri, skaidri ir ryški, lyginant su tais visiškai purvinai rudais kostiumais.

Kai aš pirmą kartą gyvenime pamačiau baltai apsirengusį žmogų – man buvo šokas. Aš negalvojau, kad gatvėje įmanoma kažką panašaus pamatyti. Buvo gal kokie 1977 metai, brežnevizmas, vasara, o maža gatvele ėjo visiškai baltai apsirengęs žmogus. Baltos kelnės, balti marškiniai, netgi balti batai. Ir, negana to, tai buvo negras. Negras, kaip iš kino filmo.

Rudas kostiumas, sovietinis plakatas, giriantis pensijų sistemą

Net ir į plakatus tie rudi drabužiai prasimušdavo. Aišku, išgražinti, paryškinti ir nudailinti iki visiško neįmanomumo. Sovietinėje propagandoje net ir kokia beliašais prekiaujanti Baba Niura būtų pavaizduota, kaip dvasinga kovotoja už komunizmą, panašesnė ne į save, o į kažkokią kino aktorę.

Jūs galite įsivaizduoti, kad sovietmečiu negrai buvo kažkokiu mistiniu, sunkiai suvokiamu laimingų Vakarų, nepasiekiamos laisvės ir turtingo gyvenimo simboliu? Tokiu simboliu, kad tai atrodė nelyg laimingi angelai, kurių neįmanoma sutikti gyvenime. Neįmanoma sutikti, nes tokių nebūna, jie tik filmuose pasirodo. Švytinti balta kostiumo spalva atrodė neįmanomai kontrastuojančia su tais rudais šlykščiais kostiumais. Juodas, kaip naktis, sotus ir patenkintas negro veidas atrodė neįmanomai kontrastuojančiai, lyginant su pilkšvai balkšvu, net pamėlusiu, pagiringu ir neprivalgiusiu sovietinio darbininko veidu.

Buvo dar dvi spalvos – panašaus į tą rudą šlykštumo pilkšvai rusvai žalsva, matyt labiau pritaikyta kokiems nors kolūkiečiams, tačiau realiai labiau mėgta visokių ispalkominių tarnautojų ir veteranų. Ji priminė karišką žalią chaki, tik vėlgi buvo kažkokia pilkesnė. Ir dar kita – žymiai retesnė, išvis neaišku, kam skirta mėlyna, savo mėlynumu primenanti su purvu bei išmatom sumaišytą mėlyną rašalą. Kiek panašią, tačiau visgi truputį menkiau bjaurią spalvą turėjo mokyklinės berniukų uniformos.

Šventėms visokie daugiau pasiekę tarnautojai ar veteranai pasipuošdavo juodais kostiumais, tačiau net ir ta juoda būdavo ne juoda, o kažkokia pilka, nei iš tolo neprimenanti tikro juodumo – greičiau tiesiog tamsią, gerokai dulkino asfalto spalvą – tokią pat pilką, kaip senos apsitrynusios padangos. Taip ar anaip, dažniausiai pasitaikydavo visgi ruda spalva – ji tiesiog dominavo.

Padėkite kažkas išversti

Aptikau eBay parduodamą už 10 dolerių. Ženklo paskirtis visai neaiški, greičiausiai – tiesiog suvenyrinio ar žyminio tipo leidinys. Nes apie lokalų XXa. pradžios Vilniaus žydų paštą nieko neteko girdėti (o jei toks būtų buvęs, tai būtų didžiulis gabalas istorijos). Taip ar anaip, kadangi, deja, nesuprantu, tai prašau, kad kažkas padėtų išversti, kas čia parašyta.

Ženklas, tikėtina, yra apie 192x metų. Pavaizduota, jei neklystu, Stiklių gatvė. Mokėjimo vienetai neaiškūs (tikėtina, kad Rytų skolinamosios kasos markės, o jei taip – tai spėtinai apie kokius 1921 gali būti). Perforacijos grubumu kažkuo primena Litwa Srodkowa laidose pasitaikančius atvejus.

Vilnius, judaika

Kitas (menkiau įtikėtinas) variantas – kad tai galėtų būti geto pašto ženklas iš vėlesnių, nacių okupacijos laikų. Gandų apie tai, kad toksai lokalus paštas buvęs, girdėti teko. Tik neteko nei karto matyti jokio pašto ženklo iš to, ir netgi dar daugiau – neteko girdėti, kad būtų matęs kas nors iš tų, su kuo man teko bendrauti. Tiktai gandai tesklando, kad toksai paštas buvęs.

Žodžiu, kas galite, pakomentuokite, nes tai labai įdomus gabaliukas mūsų istorijos.