Category Archives: Belenkas

Pratęsiant apie mikroautobusų Vilniuje naikinimą

Po to, kai žiniasklaida sukėlė triukšmą apie tai, kad uždaromi populiariausi Vilniaus mikroautobusų maršrutai, o UAB Transrevis mikroautobusuose paskelbė atsišaukimus, kviečiančius gyventojus protestuoti, jau praėjo kažkiek laiko. Tad tiesiog nutariau pasidomėti ir jums pranešti, kas ir kaip. Juoba, Vilniaus savivaldybė jau paskelbė, kad nenaikins tų maršrutų.

Pirmiausiai, sužinojęs apie savivaldybės sprendimą, pagalvojau, kad mano spėjimas apie galimas mikroautobusų naikinimo priežastis gal ir nebuvo teisingas. Tačiau nutariau persitikrinti, ar tikrai. Nes ką gali žinoti, kai politikoje neretai skelbiama viena, o daroma kita.

Todėl tiesiog paskambinau į UAB Transrevis, ponui Vladui Dapkui, šios įmonės vadovui. Ir pasiklausiau, kas ir kaip. Savivaldybė, pasirodo, sutiko pratęsti išduotą leidimą metams (ir paskelbė seniau siųstą raštą negaliojančiu), tačiau neaiškumų vis dar liko. Ir dėl to turėtų dar vykti pokalbiai tarp mikroautobusais vežiojančių įmonių ir vicemero. Kiek suprantu, šitą reikalą savivaldybėje kuruoja toksai Romas Adomavičius.

Vladas Dapkus man sakė, kad savivaldybė nori kaitalioti mikroautobusų maršrutus, greičiausiai tam, kad šie nekonkuruotų su įmone „Vilniaus viešasis transportas“. Kiek suprantu, tai gali reikšti, kad kai kurie mikroautobusų maršrutai gali būti keičiami tokiais būdais, kad niekas jais tiesiog nevažinėtų. Irgi variantas, kai nori kažką išnaikinti.

Žodžiu, reikalas išties nesibaigia.

Helovynui – NE

Visokioms įmonėms, kurios ruošiasi daryti helovynines akcijas, visokiems prekybininkams, kurie ruošiasi daryti helovynines prekybas, visokiems kabokams, kurie ruošiasi helovyninius šūdus daryti, o ir visokiems leidiniams bei portalams, kurie ruošiasi rašyti apie tai savo olialiaškinio stiliaus fufelius, sakau savo žodį: užsipiskit grabais negerbiu jūsų atviroje formoje.

Jau penktus metus taip sakau savo bloge. Ir ne aš vienas taip sakau, o daug, daug žmonių. Ir pastebiu, kad kai daug daug žmonių taip sako, vis daugiau verslininkų ima suprasti, kad dalyvaudami visokiuose helovynuose, jie tik save kompromituoja. Kiekvienam pirkėjui yra aišku, kad jei jam kemšamas į galvą toksai fufelis, tai reiškia, kad jį laiko idiotu, iš kurio galima pinigus išvilioti bukiausiu būdu. Tai nepagerina pelno.

Aš tikiuosi, kad šiemet panašių vertelgų bus mažiau, nei ankstesniais metais. Ir manau, kad tai yra gerai, nes ši pseudošventė yra ne tik visiškai svetima Lietuvai. Tai yra išvis kažkoks kliedesys. Sovietinės Spalio šventės ir tai su Lietuva turėjo daugiau bendro, nei šitas helovyninis absurdas.

Trumpai tariant, kasmetinis paveiksliukas, kas norit – įsidėkite:

Helovynui - NE

Helovynui - NE

———-

* Kažkodėl VLKK sako, kad reikia rašyti ne Helovynas, o Helovinas (tie pridūrkai savo kažkokiame nutarime pareiškė net, esą anglų kalboje „ee“ (/iː/) ilgumas nėra aiškiai išreikštas. Čia rodo jų kalbos žinias, nes tas ilgumas nėra aiškiai išreikštas, tik tada, kai žodis imamas iš rusų kalbos. Tai daug ką sako apie kalbainių kvalifikaciją). Bet visvien su VLKK aš šį kartą sutinku pilnai, nes šūdšventės pavadinimą dar labiau pagadinti – šventas reikalas. Siūlau vadinti netgi dar geriau – Cheliovinas. Arba Chuiliovinas.

Seksizmo valandėlė reklaminiuose plakatuose

Kadangi jau parašiau apie reklamą Lietuvoje, o ir ta tema visai įdomi, kabinanti pakankamai, tai čia tiesiog pasišvaistysiu keliais jums gal ir matytais, bet gal ir nematytais plakatais. Atsimenate Levi’s Strauss ir tai, kaip jie tais laikais atrodė provokatyviai? Kita vertus, daugelis visai tais laikais normalių reklamų visiškai nenormaliai atrodytų dabar. Taigi, čia ir duosiu jums truputį plakatų pasižiūrėjimui – kai kurie kelių dešimtmečių senumo, kai kurie kiti – dar senesni. Ir visus juos jungia viena tema: moteris ir jos santykis su vyrais.

Plakatai, beje, ne šiaip sau kokie – dauguma savo laiku tapo vienais geriausių, sėkmingiausių reklamos pavyzdžių. Bet dabar panašios reklamos darosi vis mažiau, nes žinote, tolerancija perauga į tolerastiją bei kogitofobiją, tad bet kokie bandymai iš ko nors pasilazdavoti ar pamanipuliuoti kokiais neurotiniais kompleksais reklamose dingsta.

Kai žvelgi į kai kurias panašias reklamas, supranti, kad pas reklamos kūrėjus galvose tikrai daug minčių, o kai kurios jų – gal net savaip genialios, bet dažniau – beprotiškos, o jau išvis dažnai – paremtos kažkokiais šablonais. Ir vat tos, kurios paremtos šablonais, mums apie tam tikrą laikmetį gali pasakyti žymiai daugiau, nei kokių nors istorikų ar sociologų darbai. Nes reklama yra ne apie išskirtinumus, o apie tai, kas svarbu kiekvieną dieną, apie tai, apie ką to laikotarpio žmonės svajoja, ko jie bijo, kokias jie problemas sprendžia.

Štai ir prašom, rinkinėlis jums. Aš čia pabandžiau dar pagalvoti, ką išties savo reklamomis norėjo pasakyti jų kūrėjai. Nežinau, ar visais kartais gerai nuspėjau – kai kur, iš esmės, tiesiog išverčiau, o kai kur pabandžiau ir painterpretuoti.

Atkreipkim dėmesį: daugelyje iš šių plakatų matoma itin ryški manipuliacija potencialiais pirkėjais. Nors tais laikais taip neatrodė – daugelis įsivaizduodavo, kad yra kokia nors reali problema, kurią reklamos ir produkto kūrėjai bando išspręsti. Bet realiai daugelis tų esą problemų būdavo tiesiog neurotinės.

Būtent tuos neurotinių kompleksų, susijusių su moters vaidmeniu, panaudojimus aš ir vadinčiau atgrasiu seksizmu. Bet tie kompleksai irgi atspindi tam tikro laikotarpio pažiūras, šablonus, pasaulio vaizdą. Ir ar ne nuostabu, kad kai kurios iš tų reklamų, dar prieš kokius 40 metų atrodžiusių visai natūraliai (prisiminkim – tai buvo didelių firmų ir jų produktų pristatymas visuomenei), dabar atrodo, nelyg šyvos kumelės kliedesys?

Apie krepšinį per pašto ženklus – III

Paimam 7 skirtingus paveiksliukus, sumetam ant fono, kad sutilptų, pridedam užrašų kur papuola ir gaunasi tai, kas gaunasi

Nors jau minėta Ieva Načiulytė yra prikūrusi labai daug pašto ženklų, kurie nesunkiai atpažįstami, yra ir jos varžovas – tai Kostas Katkus, kuris ne paišo ant popieriaus, o paišo ant kompiuterio. Deja, tai ir vėl nedžiugina. Bet spėju, kad ne autorius kaltas, čia programa prasta, nes ji viską prastai daro.

Kompozicinis tos programos neįgalumas ypač ryškiai pasimato, jei pabandom pažiūrėti į tai, kaip viskas sudėliota grynai pačiame pašto ženkle, o ne visame bloke: tekstas lipa viršun, taurė veik netelpa, kamuolys – išvis ima atrodyti, kaip koks blynas, etc.. Kita vertus, ne geriau ir su visu bloku, ypač jei pažvelgi į tą vietą, kur užrašas – „Lietuvos krepšininkai triskart Europos čempionai“. Klaikiai paefektintas užrašas lipa ant vizualiai beprasmės vėliavos, o po tuo – nesąmoningai primityvus krepšys.

Maximos reklaminiai lankstinukai man atrodo gražiau maketuoti, nei šitas 2003 pašto blokas. Gal net jau minėtos Načiulytės blokas geresnis – jame bent jaučiasi kažkoks bandymas piešti, o ne kerėpliški fotošopai.

Dabar vėl galim imti ir palyginti su 1939 metais, kai normalios spaudos net nebuvo.

Apie krepšinį per pašto ženklus – II

Ieva Načiulytė, 1996 krepšinio pašto blokas

Ieva Načiulytė, Lietuvos krepšininkai - 1996 Atlantos Olimpinių žaidynių bronzos medalių laimėtojai

Jau rašiau, kokie buvo išleisti pašto ženklai krepšiniui Tarpukaryje (tiksliau, rašiau apie kainų augimą, bet neesmė – paveiksliuką matėt). O dabar – apie naujesnius laikus. 1996 metų Lietuvos pašto blokas, kurį sukūrė anokia Ieva Načiulytė, smarkiai pagarsėjusi Lietuvos pašto ženklų kūrėja.

Per daugiau, kaip pusę šimtmečio spaudos kokybė pagerėjo nesulyginamai. Tačiau Lietuvos pašto meninininkų lygis pasikeitė dar labiau, tik į kažkokią kitą pusę. Vietoj stilizacijos turime kaip čia pavadinus, net nežinau, kaip pasakyti. Pamėlę, net pajuodę, kažkokiom lavondėmėm išmušti zombiai-paskenduoliai glaustosi tarpusavyje, o ryškiausiai visame vaizde šviečia adidasinės juostelės ant sportbačių. Tai krepšininkai, žaidžiantys krepšinį.

Gal būt po kelių dešimtmečių kažkam toksai menas atrodys juokingu ir įdomiu. Tai vienas iš ryškiausių Ievos Načiulytės kūrinių.