Blyn, nors vakar ir rašiau, kad krepšinis man neįdomus, visgi pasirodo, kad įdomus. Bent jau tiek, kiek įdomus šitas dalykas – kaip Naujosios Zelandijos kažkokie laukiniai dainuoja savo himną, tiksliau maorių karo dainą ir šokį, vadinamą Haka:
Category Archives: Belenkas
Pajūryje
Taigi, tarp Palangos ir Šventosios, Monciškės tai vadinasi berods… Antra diena. Pajūrio vertelgos kaip visad žavi savo apsukrumu: internetas esą yra, o kaip paaiškėja – tik palei pat šeimininko namą, kur nei rozetės laptopui nerasi. Čia kiek primena tuos bajerius, kur "namas visai šalia jūros, 100 metrų", o paaiškėja, kad norint iki jūros nusigauti, reikia su mašina važiuot. Kaip sako kaimynai iš gretimo namelio, šeimininkė rėkauja, jei kas šalia jų namo atsisėdęs, bando tą internetą naudot.
Labai didelis dėkui surf.lt bendrijai, kurią atradau čia netoliese, ir ypač nuostabiam žmogui – poniai Jolantai, jei tik ji čia kartais apsilankys mano bloge: jos dėka dabar galiu naudotis ryšiu. Aptikau per Wi-Fi ir suradau už kokio pusšimčio metrų, įžūliai atėjau ir išsiprašiau 🙂 Tarp kitko, Fonera – pasirodo labai neblogas daiktas, toli tempia.
Kaip jūra? Vanduo šiltas, bet bangos didelės. Išilgai kranto – srovė, kuri truputį bando verst iš kojų, jei įbrendi iki liemens. Bangos verčia dar labiau. Taigi, išties maudytis gan pavojinga, matyt todėl dauguma žmonių ir nesimaudo. Vakar buvo saulės, šiandien jau nėra. Geras laikas atostogoms. O už kokio pusšimčio kilometrų, Rusnėje – visai neseniai praėjo viesulas. Tasai tikras tikrutėlis, kur sūkūrys kaip triūba nuo dangaus lig žemės. Pas mus tuo tarpu buvo visai ramu, tik kažkoks debesis praėjo šalimais, į jūrą žaibais daužydamas…
Žolinės
Žolinės, nesvarbu, ką apie jas bešnekėtų visokie krikščionys, yra akivaizdi net ir krikščionims pagoniška šventė, antrą gyvybę įgijusi atvirai pagoniškų rastamanų ir pusrastamanių dėka. Tad kai Žolinių proga pasipila krikščioniški pezalai apie šventų mergelių procesijas, žygiuojančias į dangų, kur jos bus paimtos (!!!), o dar prie to prisideda ir svaičiojimai apie visokias Marijų žemes, man tik vienas klausimas kyla: kodėl absoliuti mažuma religinių fanatikų turi tokias išskirtines tribūnas savo briedui skleisti?
Sakyčiau, kiekvienam durniui aišku, kad Žolinės tapo valstybine švente tik dėl to, kad seimūnams pasirodė juokingas ir mielas toks renginys: Žolinės, Žolinės, Žolinės – jau pavadinimas viską pasako. Ne paslaptis juk niekam, kad ne vienas Seimo narys puikiai žino Žolinių šventimo prasmę, tegul ir keistai atgimusią, o gal ir atšvenčia jas netgi, tiesa? Jau seniai juk pastebėjom, kad blaivioj galvoj kai kurios seimūnų idėjos negalėtų kilti 🙂
Tuo tarpu senais laikais šiuo metu būdavo verdamas pirmasis, jaunutis, dar tik šventimui teskirtas vasarinis alus, kurį plempdami, lietuviai pagarbindavo savo dievus, ypač – Ragutį. Taip ir dabarties laikais, aišku, dažnas Žolinių proga pasisvaigina – ar alumi, ar dar kuo nors, suteikdamas šiai šventei ir seną, ir kiek naujesnę prasmę, dar ir keistai grąžindamas viską į senus laikus: juk kanapės biologiškai – beveik tie patys apyniai, o kai kurios alaus rūšys su kanapėmis ir verdamos būdavo, juolab dėl to, kad šių sėklose yra mielėms taip reikalingų riebiųjų rūgščių bei alaus prarūgimą stabdančių medžiagų 🙂
Taigi, jei jau taip, tai su Žolinėmis, tikra pagonių švente – jus visus ir sveikinu, tepridurdamas tik, kad ir alkoholis, ir kiti svaigalai kenkia jūsų sveikatai, psichikai ir taip toliau, tad prieš vartodami, apsispręskite: gira – daug geresnis dalykas, irgi aukojimui tinkamas bei Ragučiui mielas 🙂
Amalai
Jau taip gaunasi, kad pradėjau meteorologinėmis temomis rašyt – tai apie škvalus, tai apie jų pasekmes, tad pratęsdamas (o tikiuosi, gal užbaigdamas), dar apie amalus parašysiu, ne moksliškai, o šiaip, buitiškai ir naiviai. Pats tikiuosi, kad daugiau apie meteorologijas neteks, nors bala žino, nenuspėju pats, apie ką užplauks…
Trumpai tariant, būna paprastas žaibavimas, su griaustiniu ir taip toliau, o būna amalas. Amalas – tai lyg ir žaibavimas, bet be griaustinio. Paprastai amalą pamatyti ne taip jau dažnai pasitaiko, gal link vasaros pabaigos kiek labiau jie įprasti, bet kiek save atsimenu, amalas man būdavo daug keistesnis ir retesnis reginys, nei žaibų kibirkštys. Tačiau vakar Dzūkijoje pamačiau šimtą kart daugiau amalų, nei per visą gyvenimą. Vakare žybsėjo kas kokias 10 sekundžių, o paryčiais, kai prižadino naktinė tvankuma, jau truputį pradėjus šviesėti dangui – kas 2-3 sekundes. Tik švyst, švyst, švyst – be perstojo, tai šen, tai ten…
Išties, jei jau vyksta momentinė kibirkštinė iškrova, tai turėtų būti ir nemenkas triukšmo kiekis, tačiau neretai būna taip, kad garsas, ypač esant giedram orui, sugeriamas atmosferoje daug kartų geriau už šviesą. O jei dar žaibavimas vyksta kažkur tarp skirtingų oro masių ar debesų aukštesniuose atmosferos sluoksniuose, kur oras retas – garsui gali tekti šimtus kartų mažiau energijos, nei įprasta. Taip ir gaunasi, kad blykčiojimai matosi, o garso nėra.
Truputį nerealiai čia atrodo tik vienas dalykas – kai blykčioja visiškai giedras dangus, pilnas žvaigždžių, toks tyras, kad Paukščių Takas švieste šviečia, o žvaigždžių šviesos netgi pakanka, norint įžiūrėti aplinką. Ir horizonte – nei menkiausio debesėlio. Kai amalas blykčioja, esant tokiam giedram orui, tai gali reikšti vieną iš dviejų: arba žaibavimas vyksta ypatingai toli, už kokio šimto kilometrų, o gal ir dar toliau, arba žaibai vyksta kažkur aukštai tarp paprasčiausių oro masių, giedrame danguje (būna toks dalykas, tačiau, kiek suprantu, labai retai). O tai reikštų labai galingus oro srautus.
Vėlgi, tai – meteorologija, kurios net paviršutiniškai neišmanau, tad tiktai spėlioju. Nustebino tik tai, kad tų amalų buvo nežmoniškai daug. Aplink tamsu, kaimas, tyla, nei žiburėlio (išskyrus degančią cigaretę), o visas dangus vis mirkčioja ir mirkčioja – tai vienoje, tai kitoje pusėje, be perstojo, visą vakarą ir naktį – nuo sutemų ligi aušros.
Košmaras Varėnos rajone arba vėjas nuo jūros užpuolė Dzūkiją
Kokios 15 minučių vėtros ar škvalo (nežinau, kaip ten meteorologai klasifikuoja) nusiaubė gabalą Lietuvos taip, kaip jokia gamtinė katastrofa nebuvo nusiaubusi nežinia, kiek metų. Kai kurie šį trumputį vėjo protrūkį lygina su visokiais Anatolijais ar kitomis iki ne taip seniai buvusiomis baisybėmis, tačiau bijau, kad šie žmonės elementariai nematė to, ką matė kiekvienas, bandęs iš Vilniaus važiuoti link Druskininkų.
Čia – kiek didesnis išguldytas miškelis, keliolika kilometrų nuo nuniokoto Sarapyniškių kaimo, tačiau panašių vaizdų – pilna, vienur didesnis plotas, kitur mažesnis… Paspauskite nuotrauką – vargais negalais pavyko padaryti panoramą, pamatysit truputį bendresnio vaizdo (paveiksliukas didelis, apie 8000px pločio).
Prisimenu, kaip dar sovietmečiu, kokiais 1985 ar pan. metais irgi buvo kažkokia vėtra, nepaisant įprastų tiems laikams cenzūrų, rodyta per TV. Vaizdai tada buvo gan panašūs, tačiau atrodo, tik kažkokioje vienoje vietoje – plotas miško išlaužytas į šipulius. Tuo tarpu šį kartą vėjas siautė kokiu 100 kilometrų viena nuo kitos nutolusiose vietovėse, lyg pasipramogaudamas – hektarą miško, lyg kokią žolę išguldydamas tai šen, tai ten, tai dar kažkur.
Stambesnių plotų su išverstais ar tiesiog perpus išlaužytais medžiais – šimtai, o gal ir tūkstančiai. Mažų plotelių, kur tik keli išvirtėliai – tūkstančiai, o gal ir dar daugiau – man atrodo, niekas to net nebandys suskaičiuoti. Vien važiuojant iš Vilniaus į Druskininkus galima suskaičiuoti kelias dešimtis stambesnių plotų, kur medžiai tiesiog ištraiškyti. Ir tai – vien pakelėje. Palei plentą – krūvos supjaustytų medžių, kurie nutempti nuo asfalto į šalikelę, kad būtų įmanoma pravažiuoti. Dešimtys krūvų. Į daugumą miško keliukų važiuoti – vis dar neįmanoma: užversta nukritusiais medžiais. Ir itin į akis krenta tai, kad vietose, kur visad palei kelią stovėdavo žmonės, parduodantys grybus ir uogas (pvz., palei Valkininkus ar Pirčiupius) – tuščia. Gal tiesiog niekas jau net nebando eiti į staiga nepraeinamais virtusius išvartų brūzgynus, o gal tiesiog taiso sugriuvusius savo ir kaimynų namus.
Aš tikėjausi, kad bus baisu – naujienos buvo baisios, o dar baisiau pasakojo pažįstami, tai matę, bet aš netikėjau, kad bus šitaip baisu. Jokios nuotraukos neperduoda to įspūdžio, kurį susidarai, kai pamatai ištisus plotus drūtų, keliasdešimt centimetrų storio medžių, išlaužytų taip, lyg kokie degtukai. Kokioms 15 minučių pakilęs vėjas buvo toks, kad prieš jį blanksta visos gamtos katastrofos, kokias tik teko matyti Lietuvoje.
