Category Archives: Ekonomika

Pinigai, turtas ir ekonomikos dėsniai

Pinigai Lietuvoje. 1794 Kosciuškos banknotai

Pirmi popieriniai pinigai Lietuvoje pasirodė dar XVIII amžiaus pabaigoje. Galime tarti, kad Lietuva taip tapo viena iš pažangiausių valstybių Europoje, bet kita vertus, šitaip pat tapo ir viena iš pirmų pasaulio šalių, patyrusių hiperinfliaciją.

Prasidėjo viskas dar 1772, kai įvyko pirmasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas. Po jo valstybė smuko į vis gilėjančią finansinę krizę. Po antrojo padalinimo, įvykusio 1793, krizė pavirto į taip vadinamą politinį ir ekonominį pyzdauską, pasibaigusį Tado Kosciuškos sukilimu 1794. O štai jau sukilimui prireikė pinigų.

Tado Kosciuškos banknotas, popierinis 1794 metų pinigas, 4 zlotai

Čia yra pusė talerio arba 4 sidabriniai zlotai, išleisti Tado Kosciuškos 1794 metų sukilimo metu

Pinigų trūko. Trūko ir iki sukilimo, o jau prasidėjus sukilimui, trūkumas pasidarė visiškai tragišku. Vat čia Tadas Kosciuška ir pasinaudojo 1790 prancūzų revoliucionierių patirtimi: vietoje to, kad mokėtų auksu ir sidabru, išleido praktiškai niekuo nepadengtus popierinius pinigus. Prancūzai, išleidę asignacijas, padengtas išimtinai valdžios įsipareigojimais, kuriam laikui sugebėjo išspręsti finansines problemas, tegul ir patirdami hiperinfliaciją. Tado Kosciuškos sukilėliai, išleidę zlotus, po kelerių metų irgi įstengė pafinansuoti savo reikalus popieriumi.

Vat čia pasižiūrėkim truputį paveiksliukų su tais pinigais. Visi jie vienpusiai, spauda – iškiliaspaudė. Skiriasi popieriaus spalva, banknotų numeriai įrašyti ranka, ranka ir pasirašyti. Vertę šie banknotai ėmė prarasdinėti jau po kelių savaičių – niekas netikėjo, kad sukilėliai ilgai išsilaikys. Tas ir atsitiko – jau tų pačių 1794 rudenį sukilimas buvo nuslopintas, o 1795 įvyko paskutinis, trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas.

 

Vilniaus autobusų ir troleibusų vairuotojų streikas

Žinote, mane pasiekė tokia žinia, kad kažkokie vairuotojai, kurie labai nelaimingi ir nori 13 atlyginimo ir negana to, dar ir delspinigių už jį, ruošiasi streikuoti, nes labai bloga ta Vilniaus Savivaldybė ir labai blogas yra meras Artūras Zuokas, kuris, suprantate, jiems gaili pinigų. Jie savo grasinimus streikais jau kelis mėnesius skelbia. Nes taip jų profsąjungos sugalvojo kažkaip. Ir dėl to aš pasakysiu, ką aš apie visą šitą galvoju. Jau esu pasakęs, ką šiaip apie profsąjungas galvoju, o dabar užtat pasakysiu, ką galvoju apie Vilniaus viešąjį transportą.

British Leyland / Rover darbuotojų mitingas, nukreiptas prieš profsąjungos veikėjus

Kai aštuntame dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje vyko didžiausi ekonominiai bardakai, anokio Derek Robinson vadovaujamos profsąjungos privedė British Leyland iki bankroto. 1975 žlugusi įmonė buvo nacionalizuota, tačiau profsąjunginis atmata tęsė savo mėšlą, pakol jam neteko rinktis: arba slėptis su savo streikais, arba pakliūt į nagus tų, kuriuos vaizdavo, jog gina. Žmonės pasimokė ir suprato, kad patys prisidirbo. Jie suprato ir tai, kas jiems kniso protą. Dauguma mokosi tiktai iš savo klaidų, todėl per vėlai suvokia, jog profsąjungų vadams išties neįdomūs dirbančiųjų interesai.

Aš jums nepasakosiu čia apie merą Artūrą Zuoką, neseniai pagarsėjusį vicemerą Romą Adomavičių ar kokius kitus savivaldybės reikalus. Galima būtų pasakoti daug visokių dalykų apie pažadėtus 6000 ar kiek ten litų atlyginimus, baisiai mažėjančias šildymo kainas, abonento bilietą, naikinamus mikroautobusus ir kitokius reikalus, bet šitai gal atidėkim į šalį, nes reikalas čia nesusijęs – tema yra apie transportą.

Ir netgi nekalbėkim čia apie tragiškus maršrutus, apie tai, kad piko metu tie autobusai ir troleibusai perpildyti (nors pripažįstu, kad sovietmečiu transportas buvo visgi dar blogesnis), o kitu metu būna, kad važiuoja beveik tušti. Pakalbėkim apie kai kurias kitas bėdas.

Continue reading →

Antiatominius diskursus nagrinėjant

Kai manęs klausia, ar reikia Lietuvai atominės elektrinės, aš išties negaliu atsakyti, nes čia maždaug toks klausimas, kaip „ar reikia Lietuvai kariuomenės?„. Paprastai aš sakau, kad neturiu pakankamai duomenų, kad galėčiau patikimai tvirtinti vienaip ar kitaip, o faktorių, įskaitant ir prognostinius kriterijus (pvz., ar karas bus, ar karas nebus ir kokia jo tikimybė bei karo atveju reikalingos kariuomenės apimtys) – pernelyg daug ir pernelyg neapibrėžtų.

Godzilla aka Gojira

Galima viską nagrinėti. Bet kai vietoje nagrinėjimų prasideda fantazmai ir kliedesiai, pramaišyti su visokiomis pasakomis, tai geriau jau apsispręsti ir pasakyti, kas yra kas. Nes jei jau apie kliedesius, tai tada galim ir apie Godzilą pakalbėti, kuri iš atominės elektrinės išsiperėtų. O jei kalbam rimtai - tai derėtų be nusišnekėjimų apsieit.

Aš galiu suprasti labai rimtą argumentą dėl energetinės nepriklausomybės, aš galiu suprasti ir baimes dėl to, kad projektas didelis. Galiu suprasti ir tai, kad šiuo metu kalbos vis dar apie tai, kas turėtų būti ateityje, o ne apie tai, kas jau daroma. Aš galiu netgi suprasti, kad būna ir nelabai racionalių baimių dėl atominės energetikos, nes atominė energija išties stulbina. Aš negaliu suprasti tik vieno – kai vietoje bandymų argumentuotai vertinti, prasideda mėšlizmai.

Pasakysiu tiesiai – iki šiol tesu bendravęs su vienu vieninteliu antiatomininku, kuris bandė argumentuoti rimtai. Mes daug kalbėjomės, daug visokių dalykų aptarėm, o baigėsi tuo, kad galų gale abudu turėjom pasakyti, kad abudu tiesiog negalime patikimai pasakyti, koksai bus galutinis atominės elektrinės atsiperkamumas, nes kol nepakanka duomenų, viskas priklauso nuo prognozių bei to, kaip ir ką skaičiuosi. T.y., klausimų lieka ir vienaip, ir kitaip žiūrint.

Bet visgi aš ne apie tai čia noriu parašyti. Aš noriu parašyti apie tai, ką matau žiniasklaidoje. Tiems, kam sudėtinga skaityti daug raidžių – pasakysiu trumpai: visiškų kliedesių apimtys yra tokios, kad man jau kyla klausimas, ar kas nors nepradėjo redakcijose masiškai skleisti kokių nors narkotikų.

Continue reading →

Užburtas ratas ir minimalūs atlyginimai

Kadaise rašiau apie tai, kas gaunasi iš noro didinti minimalius atlyginimus: konkurencingumą didinantis vidinių išlaidų mažinimas gautų postūmį į visiškai priešingą pusę. Lietuva, kuri kelis metus vykdė vidinę devalvaciją, t.y., mažino savo pačios darbo jėgos ir kapitalo vertę lito atžvilgiu, taip mažindama eksportuojamų produktų savikainas, padidinusi minimalų darbo užmokestį, imtųsi priešingų veiksmų. Bet aš čia pradėsiu nuo kito dalyko, kuris kontekstui suvokti skirtas – nuo pastovumo ir tęstinumo.

Tęstinumas ir viena kryptis – būtina sąlyga darbo užmokesčio pokyčiams

Kad ir ką būtų galima kalbėti apie kokių nors reformų teisingumą ar neteisingumą, visada turime prisiminti vieną punktą: pokyčiai turi būti tęsiami. Netęstinumas yra kardinaliai didesnė bėda, nei kokie nors ne patys geriausi sprendimai. Čia turiu pasakyti, kad visgi dabartinė Vyriausybė išlaikė kryptį ir prieš savivaldybių rinkimus MMA nedidino. Ir netgi dabartinės kalbos apie tai, kad didinti, sukėlė isterikas visokiems komunistams, kai šie išgirdo, kad kalba bus apie 50 litų padidėjimą. Taigi, tęstinumas buvo. Jei jo nebūtų, tai būtų reali tragedija, nes kai tęstinumo nėra, tai gaunasi pravalas.

Įsivaizduokime, kad darome taburetę. Atsipjauname gabalą lentos, ištekinam jai kojas. O paskui nusprendžiame, kad darysime spintelę. Ir imame daryti spintelę. Žaliavos, skirtos taburetei – sunaudotos, darbo įdėta, tačiau taburetės nėra. Vietoje to vėl pjaustome lentas jau spintelei. Tada, nei nesurinkę spintelės, vėl apsigalvojame ir pradedame daryti stalą. Tą įpusėję – dar kartą apsigalvojame ir pradedame daryti fotelį. Ir taip toliau, ir taip toliau. Rezultatas puikus, tiesa?

Norėdami gauti išties prasmingą rezultatą, turime tęsti iki galo. Net jei taburetė buvo negraži ir per maža, mes galime gauti taburetę, jei baigsime ją daryti. Bet posūkis prie spintelės griauna planus ir galų gale mes negauname nei taburetės, nei spintelės. Todėl turi būti planų tęstinumas. Čia, beje, prisiminkime vieną iš Demingo principų. Bet čia šiaip, tarp kitko visa tai aš jums pasakoju, nes išties noriu visus subalamūtinti.

Surstromming

Sūrstriomas savo esme labai primena visas minimalaus darbo užmokesčio reguliavimo teorijas: jis smirda, yra šlykštus ir jį perka visokie dibilai.

Aš noriu užkabinti kitą pusę reikalo: prieš kelias dienas* pakalbėjau su anokiu R.K., katrą jau esu berods kažkur minėjęs. Ir tasai pre kelias minutes sugriovė mano visą įsivaizdavimą apie esmines minimalaus darbo užmokesčio problemas. Aš kadaise rašiau, kad minimalus atlyginimas Lietuvoje turėtų būti apie 200-300 litų: tai atitiktų pigiausiai apmokamo nelegalaus darbo dydį gilioje provincijoje. Bet yra ir asisteminis požiūris, kuris, kaip čia pasakius, out of the box. Tai vat aš jums tuo požiūriu ir duosiu per smegenis, kad dingtų noras apie tuos MMA kalbėti.

Pernelyg nesigilinant, kai nagrinėjamas MMA, dažniausiai kalbama apie du aspektus:

  • Viena vertus, minimalus darbo užmokestis yra per mažas, nes viskas kainuoja per daug, kad galėtum kažko nusipirkti pakankamai pragyvenimui. Išties, tai liūdna realybė. Kai nedidelio buto mėnesinės šildymo išlaidos yra didesnės (ir jei prisiminsim šildymo kainas – tai netgi dvigubai) už tą minimalų DU, tai kalbėti apie tokio atlyginimo adekvatumą ko gero neverta.
  • Kita vertus, tasai minimalus darbo užmokestis yra neadekvačiai didelis, jei lyginsime jį su apyvartomis, kurias įmanoma daryti kaimo vietovėse ar šiaip smulkiose įmonėlėse. Ir jis yra neadekvačiai didelis, jei kalbėsim apie, pvz., fermos naktinio sargo galimybę pragyventi kaime (kur turi daržą ir kūreniesi malkomis): šis galėtų gyventi net ir gaudamas dalį tos sumos. Ir realybė tokia ir yra: kaimo vietovėse neretas dirba nelegaliai, tegaudamas į rankas pusę minimalaus DU ar dar mažesnę sumą.

Kai pabandome panagrinėti šitų žirklių priežastingumus, atsiremiame į vieną gilią problemą: darbo našumas Lietuvoje yra liūdinančiai mažas. Jei darbo našumas padidėtų keletą kartų, problema dingtų: netgi pigiausius darbus dirbantys jau natūraliai uždirbtų daugiau.

Kai kas nors pastebi, kad lietuviškuose supermarketuose daugelis prekių yra brangesnės už tokias pačias Vokietijoje ar Didžiojoje Britanijoje, dažnas galvoja, kad priežastis – perteklinis vietinių supermarketų godumas. Aišku, godumas yra nepaneigiama visų mūsų savybė. Tačiau kainų priežastis yra kita – savikainose. Ir tai nėra dėl to, kad Lietuva būtų maža, tai nieko bendra neturi su masto ekonomija (prisiminkim, kad Liuksemburgas – bene didžiausią pasaulyje produktą gyventojui sukurianti valstybė). Tai yra susiję tiesiog su darbo organizavimu: jei dirbama efektyviai, kiekvienas žmogus sukuria daug, o jei dirbama neefektyviai – sukuria mažai.

Bet grįžkim dabar prie tų minimalių atlyginimų bei užburto rato, kuris tenai sukasi.

Continue reading →

Andrius Kubilius važiuoja į Davos konferenciją

Ponai ir ponios. Andrius Kubilius važiuoja į Davos konferenciją. Į tą pačią Pasaulio Ekonomikos Forumo konferenciją, kur kviečiami tiktai tie, kas yra visiškai išskirtiniai. Geriausi ekonomistai, vadybos specialistai, valstybių vadovai ir tikrasis verslo elitas. Į tą pačią konferenciją, kur niekas negali atvykti savo noru.

Kadaise blogosferoje buvo didelis buzas, kai bandėm prastumti poną GalvaŽmogųPuošia į Davos konferenciją. Pritrūko tiktai vos vos – iš viso pasaulio kandidatų mūsiškis buvo antras. O jei giliai pažiūrėsim, tai netgi nepritrūko išties, o pas konferencijos rengėjus truputį sužaidė kažkoks populizmas ir noras paremti badaujančius Afrikos negrus. Bet taip ar anaip, toji mūsų akcija buvo velniškai sėkminga – ji ir pasauliui atnešė žinią, kad Lietuvoje ne vien dundukai sėdi, bet ir vadybą bei ekonomiką išmanantys žmonės.

O dabar atėjo rimtas pripažinimas iš paties Klaus Schwab – vadybos eksperto ir ekonomisto, kuris tą forumą pradėjo, kuris yra absoliutus to forumo kūrėjas, vadovas, valdovas, rengėjas ir sprendėjas. Taip, Klaus Schwab yra tas žmogus, kuriam neįdomus populizmas ir kliedesiai. Jis yra tas žmogus, kuris nekviečia tų, kas jam neįdomūs. Būtent todėl Davos konferencija ir yra tikrasis elitinis renginys.

Andrius Kubilius

Ponai ir ponios. Andrius Kubilius dabar yra garsiausias pasaulio lietuvis. Užsieniečiai jį garbina. Jis yra reali žvaigždė. Norite skųstis, kad jis iš savo kiemo ir ne pranašas? Skųskitės.

Andrius Kubilius tapo pirmuoju istorijoje Lietuvos Ministru Pirmininku, kuris pakviestas į Pasaulio Ekonomikos Forumą. Į tą patį forumą, kur bet kurios pasaulio valstybės vadovai gali pakliūti tik su sąlyga, kad juos pačius pakviečia. Nes tas forumas – kaip mano blogas: jame nėra laukiami tie, kurie nėra laukiami. Tie, kas ateina – turi būti palaimintais, nusipelniusiais, ir svarbiausia – protingais. Kitaip jie tenai nereikalingi. Netgi koks nors JAV ar Rusijos prezidentas tenai gali atvykti, jei pakviečiamas. Ir jei nepakviečiamas – gailiai liūdi ir verkia kamputyje.

Tai, kad Andrius Kubilius yra pakviestas į tą forumą – tai yra požymis, kad galų gale jį įvertino ne kaip šiaip kažkokios valstybės vadovą. Tai požymis, kad mūsų Premjeras visgi yra žmogus, sukėlęs Klaus Schwab susidomėjimą.

Nuo pat 1971 metų Davos konferencija žmonijai reiškia vis daugiau. Jau prieš porą dešimtmečių ji buvo svarbiausiu metų įvykiu ekonomistams, investuotojams ir bankininkams. Prieš 10 metų ji jau buvo tuo dalyku, kurį visokie konspirologai vadino Pasaulio Valdžia. Dabar tai yra dar daugiau. Dabar tai yra Davos konferencija.

Ponai ir ponios. Į žmonių kalbą išvertus, mes turime patį kiečiausią Ministrą Pirmininką, kokį tik esame kada nors turėję. Mes turime tokį MP, kuris sugebėjo išvengti kolapso ir ketverius metus išlaikyti kursą, netgi nepaisant to, kad viskas buvo neįmanoma. Tai buvo neįmanoma netgi ne dėl išorinių krizę sukėlusių priežasčių, o dėl vidinių, biurokratinių klaikenybių. Bet pasirodė, kad stebuklų būna. Taip, mes turime Andrių Kubilių, kuris padarė stebuklą.

Ir aš jums dar vieną dalyką pasakysiu: šitos žinios dydžio nesugebės įvertinti absoliuti dauguma žurnalistų. To nesugebės įvertinti absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų. Nes protas pasiskirstęs netolygiai ir absoliuti dauguma yra tiesiog buki ir jiems nieko nesako žodis „davos“. Jiems atrodo, kad Pasaulio Ekonomikos Forumo konferencija – tai šiaip kokia nors konferencija, kur suvažiuoja kokios nors elitinės žvaigždutės*.

Bet jeigu jūs čia skaitote mano blogą, tai jūs esate iš to elito, kuris protingesnis, nei vidurkis. Jūs esate iš tų, kas yra smegenų elitas. Ir jei jau taip, tai jūs Andrių Kubilių įvertinsite. Nes Andrius Kubilius važiuoja į Davos Pasaulio Ekonomikos Forumo konferenciją.

 

———-

* Aš esu kadaise matęs straipsnį, kur kažkokia žurnalizdė apie Davos konferenciją sugebėjo parašyti tik tiek, kad tenai buvo visokių damų su vakarinėmis sukniomis ir panašiai visokių ponių, o taip pat ir gražių vyrų ir taip toliau, o visi labai turtingi. Ir dar nuotraukų pridėjo apie tuos gražumus, su aprašymais, kad ant poniučių papuošalai labai brangūs. O po metų ar dviejų kažkokius panašius kliedesius rašinėjantis leidinys skundėsi, kad galimai konservatorių rinkiminis žurnalas esąs nuo jų nuplagijuotas. Tai čia reikalas išties paprastas: tokiems žmonėms galite pasakyti, kad Andrius Kubilius į Davosą važiuoja todėl, kad su šveicarais ir amerikonais susitarė parvežti pinigų, už kuriuos pensijas išmokės. Aš jums pažadu, kad tų kliedesių skaitytojai šitai priims, kaip tikrą teisibę.