Category Archives: Mokslas ir technika

Straipsniai apie mokslą ir techniką

Rusiškas Genys arba radaras Duga

Rusiškas Genys buvo vienas iš labiausiai užknisančių sovietinių dalykų, kokius tik galima įsivaizduoti. Vat įsivaizduokit, kad gyvenate sovietmečiu. Sovietmetis – tai reiškia, kad nėra ką veikti. Visoje Lietuvoje teina du mokslo populiarinimo žurnalai – „Mokslas ir Gyvenimas“ bei „Mokslas ir Technika“. Ir tai, abudu poprasčiai*. Ir nors ir poprasčiai, jie susiskaitydavo per kelias valandas ir daugiau nelikdavo ką veikti. Multikus vasarą rodydavo labai ribotai, nors ir daugiau, nei kitu metu – kokią valandą per dieną, bet ir tai ne visada.

Kaip atrodo Genys? Genys atrodo kaip tvora. Maždaug 150 metrų aukščio tvora. Matoma iš už dešimčių kilometrų. Tokia tvora, kad medžiai, su ja palyginus, atrodo kaip smulkios piktžolės.

O šiaip tai vasarą per TV būdavo rodomas laukiamiausias serialas – „Kapitonas Tenkešas“, kuris buvo šiaip jau visai šūdinų filmų lygio, ir kiekvieną vasarą peržiūrėtas ir pamatytas, tačiau visvien laukiamas tiesiog dėl to, kad nebūdavo ką veikti. Jis buvo tiesiog tobulas filmas, nes kitų išvis tiesiog nebuvo. Ir jis buvo tobulas net nepaisant to, kad jis buvo nespalvotas.

Įsivaizduokite, kad yra kokie 1981 metai. Nieko nėra – 2 šūdinos TV programos, vis transliuojančios Brežnevą bei kitus SSKP CK narius, viena-kita deficitinė nuotykių knyga, ir iš esmės nieko daugiau. Jei jūsų vaizduotė pagaus tą neįsivaizduojamai klaikų pramogų trūkumą, tai suprasite, kodėl iki šiol žmones apima malonūs jausmai, kai jie prisimena kokį nors bent sąlyginai apolitišką ir smagų filmą – sakykim, kokius nors „Šuriko nuotykius“ ar „Likimo ironija arba po pirties“. Tokius filmus galėdavai žiūrėti dešimt kartų, nes praktikoje vienam tokio filmo parodymui tekdavo kokios 99 transliacijos iš SSKP suvažiavimų, kolchozinių pasiekimų propagandos ir taip toliau.

Ir dabar įsivaizduokite: vasara, neturite ką veikti, esate vaikas, laukiate to „Kapitono Tenkešo“, o per TV staiga pasigirsta garsus genio kalimas – „ta-ta-ta-ta-ta-ta-ta-ta-ta…“, ir dar kadrai pradeda bėgti, ir vaizdas tiesiog pareina mirksėjimais ir triukšmais. Štai taip vat būdavo Pietų Lietuvoje, per kurią ėjo Rusiško Genio spindulys.

Continue reading →

Sovietmetis: užsienio balsai

Vienas iš keisčiausių sovietmečio fenomenų buvo radijo imtuvai. Tiksliau, netgi ne tai, kad radijo imtuvai, o imtuvai „VEF“. Ir netgi ne tai, kad šiaip kokie imtuvai „VEF“, o radijo stotys, kurių žmonės klausydavosi per tuos imtuvus „VEF“. Ir netgi ne šiaip radijo stotys ir jų klausymasis, o tai, kokiais mastais tai buvo išplitę. Tiesiog neįsivaizduojamais mastais. Tas reiškinys sunkiai suvokiamas šiais laikais, nors anais laikais jis buvo toks pat natūralus, kaip ir nesuvokiamo ilgio eilės parduotuvėse.

„VEF“ išties buvo tiktai gerokai išvaizdą pakeitęs, gerokai seniau sukurtas radijo imtuvas „Spidola“. Buvo nemažai visokių tų „VEF“ imtuvo versijų, tačiau skyrėsi jos iš esmės tik vienu dalyku: Vakarams skirtuose (eksportiniuose) imtuvuose buvo dar vienas diapazonas – visai jau trumpų bangų. SSRS skirtuose variantuose tiesiog neįdėdavo kažkiek detalių. Kad nesiklausytų žmonės to, ko nereikia. Bet žmonės visvien klausydavosi.

Tas radijo imtuvas „VEF“ išties tapo simboliu. Visos virtuvinių disidentų laisvės simboliu – tos laisvės, kai gali sėdėti virtuvėje, užsidangstęs langus ir tyliai klausyti, ką pasakys Amerikos Balsas, Laisvės Radijas, Laisvoji Europa ar Vatikano Radijas. O kokį kartą ar du per savaitę – netgi paklaustyti naujausios rock ir heavy metal muzikos, kurią transliuodavo BBC. Nors su muzika visgi buvo kiek paprastčiau – naktimis būdavo galima išgirsti ir Liuksemburgo radijo, kuris visai gerus rock hitus leisdavo. Ir tai netgi vidutinėmis bangomis – t.y., netgi ir su paprastesniu radijo imtuvu.

Virtuviniai disidentai. Tie patys, kurie patyliukais dalindavosi samizdato knygomis. Samizdatas eidavo perspausdintas spausdinimo mašinėlėmis, o vėliau – ir kopijavimo aparatais. Pirmas Sąjūdžio laikraštis „Sąjūdžio žinios“ – irgi buvo samizdatas, ištisai kopijavimo aparatais nelegaliai spausdintas. Bet Sąjūdis buvo vėliau, o samizdatas – išvis tik pas užkietėjusius. Kiti gi apsiribodavo kur nors iškastomis Tarpukario knygomis (ypač – kokia Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija“), o kai kada net ir be tų knygų. Tačiau visvien su „VEF“ radijo imtuvais.

Continue reading →

Kodėl tas kalnas byra ir byrės

Aš jau rašiau porą straipsnių ta tema, bet šiandien bus truputis gryno statybų mokslo, labai paprasto. Tokio, kur elementarios medžiagų savybės nagrinėjamos. Tiksliau, viena tokia savybė – laisvo byrėjimo kampas, nuo kurio priklauso, ar krūva žemių byrės žemyn, ar nebyrės.

Kai bandai supilti smėlio krūvą, tai nesigauna labai stati. Jei bandai suversti daugiau – smėlis tiesiog byra žemyn. Stačiausias kampas, kuris įmanomas sausam smėliui – apie 34 laipsnius, o praktikoje, jei smėlis pramaišiui su akmenimis ir akmenukais, o dar ir šlapias – tai dar mažiau – apie 25. Gedimino kalnas yra statesnis, ypač kur tas griūnantis šiaurės-vakarų šlaitas. Ne, ne, aišku, kaltas tiktai vanduo ir lietus, o ne žemės, kurios toku statumu suverstos.

Laisvo byrėjimo kampas pasimato, jei supilate kažką į krūvą: krūva įgauna stabilų kampą ir kiek besistengtumėte, tas kampas lieka stabilus. Pilant kažką ant krūvos viršaus, visa krūva nesilaiko ir byra, įgaudama tą patį kampą.

Continue reading →

Realios antialkoholinės priemonės vs. Ramūnas Karbauskis ir Aurelijus Veryga

Ar žinote, kiek kainuoja puslitris tokio rašalo*? Ogi vos porą eurų už puslitrį. Taip, porą eurų, gal netgi mažiau – kažkur internetuose paieškojęs, radau, kad 1.75 euro. Taip, šitai kainuoja tiek pigiai. Tokio vyno stiprumas – maždaug 18-20 laipsnių. Idealus dalykas visiems, kas tik nori nusigerti. Ir daug visokių rūšių. Nežinau, kokio skonio, bet matyt labai nekokio, nes jei pabandai surasti tokius vynelius jų gamintojų puslapiuose, tai tuose puslapiuose nieko apie tuos gėrimus net neužsimenama. Matyt, kad pačius gamintojus kompromituojantys produktai.

Alkoholizmas yra sunkus ir baisus reikalas. Žmonės pradeda gerti dėl problemų, dėl to, kad jiems sunku bendrauti, dėl to, kad nemoka kažkaip paprasčiau pasilinksminti ar dėl to, kad šiaip kažkas blogai. Bet paskui alkoholis įsuka – jis veikia kaip narkotikas. Ir viskas tik blogiau ir blogiau. Ir kuo daugiau vartoji, tuo blogiau.

Vynelis, skirtas nusigėrimui, kainuoja labai pigiai. Palyginimui, kone keturgubai silpnesnis „Genys“ firmos alus kainuoja netgi daugiau už puslitrį rašalo, nors parduodamas trečdalio litro buteliukais. Taip, jūs teisingai supratote – 0,33 litro kelių laipsnių stiprumo alaus buteliukas kainuoja brangiau už butelį alkoholikams skirto vyno. Ir netgi visai paprastas silpnas alus skardinėse kainuoja tiek, kad alkoholis jame gaunasi dvigubai brangesnis, nei perkant pigiausią rašalą. Matyt, alus nėra skirtas alkoholikams. Ypač brangus alus.

Puslitrį degtinės galima nusipirkti už kokius 6-7 eurus. O gal ir pigiau, nežinau net. Ir net nelabai žinau, kiek kainuoja pigus alus. Man rodos, kad apie eurą už puslitrį. Taigi, 40 laipsnių padaliname iš 10 ir gauname, kad degtinė atitiktų 4 laipsnių alų, bet po 60 centų. Puslitrį degtinės užkietėjęs alkoholikas susiverčia per kelias minutes. 5 litrus alaus išlakti neįmanoma netgi per valandą.

Continue reading →

Sovietų baudžiamoji psichiatrija, esminis teroro įrankis

Sovietinės psichiatrijos tema yra tokia plati, kad aš netgi nežinau, nuo ko išvis pradėti – ar nuo sąvokų, ar nuo istorinių ekskursų, ar nuo asmenybių, ar nuo to, kaip viskas išaiškėjo. Tiesiog nežinau, nes visko pernelyg daug.

Sovietmečio pabaigoje disidentams tikrą siaubą varė jau ne Lubianka su KGB, o Serbskio institutas ir psichiatrinė sistema, vadovaujama Andrejaus Snežnevskio. Taip, čia nuotraukoje – ne kalėjimo, o durnyno vartai. Beveik visi pacientai čia būdavo tiesiog tie, kas kažkuo neįtiko valdžiai, nors kartais atveždavo ir vieną-kitą tikrą nusikaltėlį.

Aš ilgai rašiau šitą straipsnį, o paskui gavosi įvykis – kažkokia firma su Lietuvos psichiatrų asociacijos vado palaiminimu ėmė rodyti psichikos sutrikimų turinčius žmones kaip kažkokius gyvūnus iš zoologijos sodo – kažkokiems kursų dalyviams. Ir dar su pasakojimais apie SOS mygtukus ir visokias baisenybes.

Jei pasižiūrėsim į ICD-10 esančią tarptautinę ligų klasifikaciją, F skyrių (ta raide žymimi psichikos sutrikimai), tai visi sau bent po vieną surasim, o gal ir po kelis. Tą galiu garantuoti – pasižiūrėkit tenai patys. Ir pabandykit įsivaizduoti, kad iš jūsų kažkas atima bet kokias teises ir paskui demonstruoja lyg beždžionėles kažkokių kursų dalyviams.

Po šio skandalo Dainius Pūras, kadaise kūręs psichiatrų asociaciją, iš jos išstojo, pareikšdamas, kad tai yra sovietmetis. Ir taip, panašu, kad požiūris į žmones pas daugelį senesnių lietuviškų psichiatrų yra toks pats, koks buvo sovietiniais laikais.

Todėl, kad ir neišdirbtą (ir kažkur gal fragmentiką), aš jums šiandien duodu dar vieną ilgai rašytą straipsnį apie sovietinius laikus. Apie tai, kaip Nikita Chruščiovas lagerius pakeitė į durnynus. Apie tai, kaip durnynai tapo pagrindiniu, tyliai veikiančiu, užmaskuotu sovietinio teroro įrankiu.

Gal po šio straipsnio bus lengviau suvokti ir tai, iš kur išties atėjęs tas požiūris į žmones, kaip į kokias beždžionėles, su kuriomis galima daryti viską, ką tik nori.

Continue reading →