Category Archives: Politika

O kaip gi be politikos?

Konkurencijos taryba: tiesa yra netiesa, jei kažkas surado pažymą

My phone is a Banana, Your Argument is invalidČia nuostabus Konkurencijos tarybos sprendimas, kuris apie juos pasako viską. Man labai patinka šita kontora, aš ja džiaugiuosi, ji tikrai puiki. Ji šį kartą buvo gal net puikesnė, nei „Valstybės Žinios“, kurios yra tiesiog legendinės savo puikumu. Konkurencijos taryba yra tokia puiki, kad ji gali viską ir netgi daugiau, negu viską, o jos sprendimai tiesiog džiugina*.

Beje, ar žinote, kad teisę reikalauti pradėti tyrimą dėl konkurencijos pažeidimų turi tik ūkio, viešojo administravimo subjektai, sąjungos ir asociacijos? Taip taip, jūs, jei esate tiesiog žmogus, negalite skųstis netgi tuo atveju, kai pažeidimai yra akivaizdūs ir jūs turite visus to įrodymus. Tiksliau, gal ir galite skųstis, bet tyrimo niekas gali nepradėti. Nes juk tyrimas – tai papildomas darbas, o jūs to reikalauti negalite, nes negalite. Taip keistai gaunasi, kad patys vartotojai, t.y., žmonės, kurių interesus turėtų ginti Konkurencijos taryba, negali šia remtis. Nuostabu, tiesa?

Mano galva yra moliūgas, tavo argumentas nevalidusTaigi, suprantama, kad mane itin pradžiugino Konkurencijos tarybos sprendimas dėl tos kadais nuskambėjusios, o dabar į atvirų atviriausią skandalą pavirtusios istorijos, kai internetinė parduotuvė Imk.lt įdėjo savo puslapin nuotraukas su Elektromarkt kainomis. O Elektromarkt ėmė ir pasiskundė Konkurencijos tarybai. Aš spėju, kad Elektromarkt nepatiko, kai paaiškėjo, kad kainos pas juos didesnės, o kiekvienas žmogus gali tai pamatyti vaizdžiai. Man tai irgi nepatiktų jų vietoje. Tad negaliu jų kaltinti – verslas yra verslas. Su Elektromarkt viskas tvarkoje, tad aš čia negaliu nieko blogo pasakyti.

Aš turiu arbūzą, tavo argumentai netinkaMan įdomus pasirodė tiktai Konkurencijos tarybos sprendimas, kuris, kiek aš jį supratau, yra maždaug toks: negalima skelbti kokios buvo tą ir tą dieną konkurento kainos, nes kitą dieną konkurento kainos gal būt pasikeitė, o tai reiškia, kad tokių kainų, kokios buvo, tai jau ir nebuvo, o jei nebuvo, tai jau ir netiesa, o jei nuotraukose (beje, su pažymėta data) kokios nors kainos ir matosi, tai visai nesvarbu, nes Elektromarkt atnešė kažkokią pažymą, kad po kažkiek laiko kainos pasikeitė.

Šituo aš galėčiau ir užbaigti viską, nes toks sprendimas pasako viską. Bet aš dar pridėsiu kai ką apie tai, ką aš atsimenu apie Konkurencijos tarybos veiklą ir neveiklumą.

Mano plaukai yra atominis sprogimas, tavo argumentai blogiKai kažkada Lietuvos Telekomas buvo įmonė, turėjusi atvirų atviriausią (ir įteisintą) monopolį, o to dėka darydavo visokius fyntus, dėl kurių viena po kitos užsilenkė dauguma konkuravusių interneto paslaugų tiekėjų, Konkurencijos taryba su savo tyrimais užtrukdavo tiek, kad net kai priimdavo sprendimus, būdavo jau per vėlu. Kai kurie nedidelių įmonių skundai prieš TEO būdavo nagrinėjami po keletą metų, t.y., tol, kol tos firmos iškrisdavo iš žaidimo. Kai kurių skundų nagrinėjimas prasidėdavo tik po to, kai Konkurencijos tarybą juos tirti įpareigodavo teismai. Panašiai vyksta ir dabar.

Aš esu Azijos prezidentas. Tavo argumentas yra invalidus.Kai daugybę metų Latvijoje ir Estijoje benzino kainos yra mažesnės, nei Lietuvoje, iš kurios į tas šalis benzinas eksportuojamas, Konkurencijos taryba irgi kažkaip nesugeba nieko padaryti. Mažeikių Nafta, žinote, čia gal nekalta. Ir gal ir degalinės nekaltos. Jei Konkurencijos taryba kažką ir bando daryti, benzino kainos Lietuvoje kaip buvo didesnės, taip ir lieka didesnės. Ir kiek taip metų tęsiasi?

Kai 2011 pavasarį kilo milžiniškas skandalas dėl bankų kartelio Latvijoje, prireikė kelių mėnesių, kol Konkurencijos taryba Lietuvoje ėmėsi kažkokių judesių. Bet net ir dabar nematau kokių nors rezultatų: kiek žinau, ir mokesčiai smulkioms įmonėms už pavedimus liko kažkokie neaiškūs, nepaisant daugybės skundų iš įvairiausių įmonių ir jų asociacijų. Ir keisti mokesčiai už pinigų gavimą sąskaitose irgi liko. Taip, juk žinote tą fokusą: gavai pinigus į sąskaitą – mokėk bankui. Nes esą čia ne bankas išlošia, kad tu turi pas jį pinigus, o bankas esą išlaidas už tai patiria.

Nick Cage plaukai yra paukštis. Tavo argumentai negalioja.Kai buvo kuriama LEO.LT, Konkurencijos taryba turėjo nuspręsti dėl tokio darinio tinkamumo, ar jis monopolizuoja rinką, ar nesumažina konkurencijos. Gal dėl to, kad viskas buvo pernelyg akivaizdu, Konkurencijos taryba išvis nieko nenusprendė ir nepasisakė. Nes vienintelė pozicija galėjo būti neigiama: LEO.LT išties buvo ir monopolizuojantis, ir konkurenciją mažinantis darinys. Kodėl Konkurencijos taryba nieko nenusprendė, liko klausimu, į kurį gali pabandyti atsakyti kiekvienas.

Kai 2005 buvo skandalinga istorija, kur Akmenės Energija ir Ukmergės Energija negavo galimybės pirkti dujų iš AB „Lietuvos Dujos“, ko pasekoje turėjo už labai didesnę kainą dujas pirkti iš Dujotekanos, Konkurencijos taryba atsisakė nagrinėti skundą. Čia, beje, man šviečia raktinis žodis – „dujotekana“. Tas raktinis žodis man netgi atmuša išvis bet kokį norą ta Konkurencijos taryba domėtis. Kažkoks tyrimas dėl Lietuvos Dujų prasidėjo daug vėliau: tik šį rudenį buvo atlikti dokumentų poėmiai.

Šitas paukštis yra pisuaras, tavo argumentai netinkaKai visokie šilumenininkai ir komunalinių paslaugų bendrovės Vilniuje supirkinėjo belenkokias komunalines įmones, faktiškai sugriebdami rinką į vienas rankas, Konkurencijos taryba nusprendė, kad jie neturi žmogiškųjų išteklių tokiems tyrimams (toks pareiškimas, beje, iš Seimo stenogramų). Nors Konkurencijos taryba turėtų tai prižiūrėti. Bet jie juk gali realiai ir neprižiūrėti, kaip matome.

Kai visai neseniai stebėtinai sutartinai Omnitel ir Bitė pasiskelbė išeinančios iš CPO, nes per CPO valstybė renkasi ne pagal nuolaidos dydį, o pagal ryšio kainą, tai irgi buvo kilęs klausimas, kas čia per susitarimai tarp jų vyksta. Bet nors Omnitel ir Bitė ėmė cypti per kažkokius presrelyzus apie tai, kad čia konkurencija mažinama, net ir tokiu atveju Konkurencijos taryba dar jais berods neužsiėmė. Nors aš taip suprantu, kad jei jau Omnitel tuo skundžiasi, tai ūkio subjektas juk, tai čia reiktų ištirti, kas per konkurencijos naikinimas vyksta, kai kartu ir Bitė ir Omnitel iš pardavimų valstybei išeina, patys rėkdami apie konkurencijos naikinimą.

Kai ėmė pigti grūdai, o duona brangti, Konkurencijos taryba, kiek suprantu, to irgi gal nepastebėjo, nors kalbos apie tai buvo per visus galus. Kai vyko cirkai su cukraus dingimu iš parduotuvių, o paskui – cukraus kainų didėjimu, rezultato irgi negavome. Cukrus ir toliau brangsta. Kai belenkiek kartų visose parduotuvėse stebėtinai sinchroniškai brango kava, aš irgi nemačiau, kad Konkurencijos taryba kaip nors reaguotų.

Aš galėčiau tęsti ir tęsti – čia pavardinti dalykai tėra tiesiog trupiniai, kuriuos parankiojau Google, įvedęs vieną kitą frazę, susijusią su žodžiais „konkurencijos taryba“. Ir jūs irgi galėtumėt nemažai visokių keistenybių atrasti, jei paieškotumėte. Bet ar yra prasmė?

Mano ranka yra delfinas. Tavo argumentai yra neteisingi.

Aš spėju, kad argumentai ir sveikas protas gal čia tiesiog nieko nereiškia. O gal vėliau Konkurencijos taryba priims kokį nors sprendimą, kad šitas jų sprendimas neegzistavo, nes jie pasirašinėjo jį vieną dieną, o kitą dieną jau nepasirašinėjo, todėl nors tas sprendimas ir egzistavo realybėje, jisai jau neegzistavo pagal Konkurencijos tarybą ir todėl nėra už ką juos kaltinti. Nesigilinkit, jei nesupratot paskutinio sakinio, nes aš nebandžiau jo padaryti logišku. Tiesiog logika nelabai derinasi su Konkurencijos taryba.

O Imk.lt, man rodos, čia padarė vieną klaidą: tam, kad įtiktų Konkurencijos tarybai, jiems reikėjo pasakyti, kad nuotraukos pas juos kažkada parduotuvėje buvo, o paskui jų nebuvo, todėl faktas, kad vėliau tų nuotraukų jau nebuvo (tam reiktų susiveikti kokią nors pažymą iš kur nors) turėtų būti įrodymu, kad tų nuotraukų ir nebuvo, todėl nėra čia ką. Tai juk ta pati Konkurencijos tarybos logika, ji tikrai turėtų suveikti.

Jei tokius argumentus Konkurencijos tarnybai nusiųstų, tai gal ta imtų ir pakeistų tą savo sprendimą. Nors tiesą sakant, su panašia logika, aš išvis abejoju, ar ta Konkurencijos taryba išvis egzistuoja, nes jei jie yra, bet jų sprendimai neaišku, kokie, tai gal tų sprendimų ir nėra, o ir visos Konkurencijos tarybos nėra. Jie gal iš kokios nors Paralelinės Visatos. Nes tokių kliedesių, žinote, aš nesuprantu.

 

—————

* Mane dar labai džiugina ir man labai patinka Rumunija. Nes Rumunijos naujienos apie tai, kaip kokia nors prostitutė savo nesakysiu kur paslėpė turguje pavogtą arbūzą – tai tiesiog puikios naujienos. Kaip ir naujienos apie tai, kaip koks nors Rumunijos gyventojas išrado oro filtrus subinei, kurie pašalina bezdalų kvapą. Ir taip toliau. Aš šituo nenoriu pasakyti, kad kokia nors mūsų valdžios įstaiga smirda apsibezdėjusi ar yra kokia nors pradažna prostitutė, nes to aš negaliu pasakyti. Aš tik noriu pasakyti, kad tokia valdžios įstaiga puikiai tiktų Rumunijai. Čia puiki geltona naujiena būtų: „Rumunijos konkurencijos taryba nusprendė, kad tą dieną nufotografuotos kainos buvo ne tokios, nes kitą dieną jos pasidarė kitokios“. Aš jums garantuoju, kad šitokia naujiena iš Rumunijos išsivaikščiotų po visą pasaulį. Nors gal ir iš Lietuvos dar išsivaikščios.

Miss Atomic Bomb – Lee Merlin

Mums labai sunku suvokti kai kuriuos kultūrinius Vakarų fokusus, nes mes jų išvis nematėme, o jie spėjo atsirasti, nepaprastai smarkiai paveikti visą Vakarų visuomenę, o paskui – tyliai išnykti. Tačiau ir išnykę, tie fenomenai daro didžiulę įtaką, nes atsispaudžia kažkur žmonių pasąmonėse, sąvokose, mituose ir pan.. Todėl jums vietoj tęsinio apie branduolines raketas – vienas iš tokių prasminių fenomenų. Tai Miss Atomic Bomb, dar žinoma, kaip Lee Merlin, nuo kurios kilo ir pasakymai „atominė blondinė“ bei „seks bomba“.

Miss Atomic Bomb

Čia jums panelė Atominė Bomba visame savo radioaktyviame švytėjime, savo neverbalikomis sako "BUM!!!!!". Ši 1957 metų nuotrauka - tai viso branduolinio seksualumo įsikūnijimas, tapęs vienu iš Šaltojo Karo pradžios simbolių.

Continue reading →

Tautų brolybė Tarybų Sąjungoje

Tarybinis ar sovietinis? Kalbainių bukumo klausimas.

Čia jums lietuvių kalbos sergėtoja skelbia, kaip jums kalbėti: Negalima sakyti „sovietinis“, reikia sakyti „tarybinis“, nes tada buvo tokie geri tarybiniai laikai ir visi buvo lygūs, nevažinėdavo visokiais mersedesais ir leksusais, gerbė valdžia liaudies žmogų. Mes tada gyvenome ir tai mūsų tarybinė santvarka, o ne tų mums nurodinėjančių emigrantų, kurie turtuose vartėsi ir aiškino mums kažką, patys vargų nepatyrę. Nes tik tarybose mums liaudies deputatai atstovavo, o ne dabartinė nupirkta valdžia.

Viena iš nuvalkiotų, jau tiesiog kalbainiškojo durnumo pavyzdžiu tapusių, tačiau vis pasikartojančių diskusijų – ar kalbant apie sovietmetį, reikia vartoti žodžius „tarybinis“, „tarybų“ ar „sovietinis“, „sovietų“. Tema čia pakankamai sena, kad net ir oficialūs kalbainių vadai linkę jau nekišt į ją nosies, nes iš patirties žino, kad geriau vengti apie tai kalbų: jei tik užsimintų, kad geriau sakyti „tarybinis“, išsyk pasirodytų, kuo esą ir tada jau pasigailėtų. Bet jei tik ištartų, kad reikia sakyti „sovietinis“, o ne „tarybinis“, staiga pripažintų ir faktą, kad kalbos nepakankamumas yra, o be svetimų žodžių neišsiversi, o tuo pačiu užsitarnautų fanatiškiausių kalbainių sparno pyktį.

Visgi, nors tema ir puikiai žinoma, ji verta atidesnio panagrinėjimo, tiesa, visai iš kitos pusės: čia itin įdomu, kas dedasi kalbainių galvose ir kaip tas sovietiškumas su kalbainiškumu siejasi. Tuos sąryšius pastebėję yra daugelis, o išnagrinėti juos galima, tiesiog paėmus porą kalbainiškųjų argumentų, kuriuos šie visada pateikia, kai tik užeina kalba apie žodžius „sovietinis“ ir „tarybinis“:

  • Tais laikais, kai buvo LTSR, visi sakė „tarybų“, „tarybinis“, „taryba“, tai buvo įprasta tuo metu, todėl apie tą santvarką reikia kalbėti būtent tais žodžiais. Niekas tais laikais nesakydavo „sovietas“ ar „sovietinis“, šitas žodis atsirado tik dėl Vakarų įtakos.
  • „Tarybų“ ir „tarybinis“ yra lietuviški žodžiai, kilę nuo žodžių „taryba“, „tartis“ (veiksm.), tuo tarpu žodžiai „sovietų“, „sovietinis“ – svetimžodžiai, jie netinka, jie nesuderinami su lietuvių kalbos grynumu.

Abu argumentai girdėti, tačiau juose išties slypi neįtikėtinai daug. Neįtikėtinai didelis, skurdus ir bejėgiškas sovietžmogių pasaulis čia tiesiog šviečia, atskleisdamas visą debilavotų postkomunistinių lūzerių nostalgiją tiems režimo laikams, kai viskas buvo aišku, nes partija visada nurodydavo, ką daryti. Ir tą aš jums tuojau parodysiu.

Continue reading →

Vilniaus Viešojo transporto privatizavimas

Ikarus autobusas

Kaip sovietmečiu, taip ir dabar, privatūs vežėjai draudžiami. Kas ten kalbėjo apie Artūro Zuoko verslumą? Man šitas verslumas teprimena nesakysiu jums, ką. Atsimenate, iš kokių laikų šie autobusai?

Jau per spaudą nuskambėjo triukšmas apie tai, kad Vilniaus savivaldybė ruošiasi uždrausti visą krūvą populiariausių mikroautobusų maršrutų. Aišku, formaliai jie tai įvardina, kaip kažkokį maršrutų peržiūrėjimą, kad esą jie nedubliuotų kitų maršrutų, bet realiai mes juk puikiai suprantame, kas vyksta: keleivius mieste pervežantys maršrutiniai mikroautobusai šiuo sprendimu yra tiesiog uždraudžiami ir viskas. Jų nebelieka, jie panaikinami.

Tarp uždraudžiamųjų – ne šiaip kokie nors, o visiems žinomi 1, 2, 4, 5, 62 ir 71, kitaip tariant, būtent tie, kurie yra būtiniausi žmonėms. Tačiau nebūna dūmų be ugnies, todėl pirma, prieš kalbėdami apie valdžiažmogių bukumą, turėtume paklausti, kokios tikrosios priežastys. Pasiaiškinkim, kodėl kažkam gali prireikti daryti tokias lyg ir nesąmones. Paspėliokim ir paanalizuokim, taip sakant.

Akivaizdu, kad Vilniaus Autobusai (dabar – jau įmonė „Vilniaus Viešasis transportas“) yra nuostolingi. Kodėl nuostolingi – irgi akivaizdu: jie absoliučiai nemoka tvarkytis su išlaidomis ir pajamomis, yra neorientuoti į klientą, jų pinigai nuteka į trečiąsias šalis, negana to, galime įtarti ir apie kažkokius šešėlinius dalykus, susijusius su klaikiai brangių autobusų pirkimu ir pan. (visad kyla klausimas, kodėl privatūs autobusai neša pelną, o valdiški – nuostolius? Tik nepasakokit man vėjų apie baisiai nuostolingus maršrutus ir zuikius autobusuose). O ir bendrai, matome puikius požymius, kad nuo sovietmečio veikiančios valdiškos įmonės ir šiais laikais dirba panašiai, kaip sovietmečiu.

Todėl Vilniaus Autobusai yra nuolatinis nuostolių šaltinis, kiaura skylė, į kurią tik krenta ir krenta pinigai. Tačiau šitai būtų išsprendžiama normaliais būdais – ne naikinant efektyvų privatų sektorių (kaip prie komunistinio režimo), o tiesiog realistiškai optimizuojant maršrutų laikus, išlaidų taškus, šalinant nesąmones, parenkant tinkamo dydžio autobusus ir t.t.. Faktiškai taip pat dirbantys privatūs vežėjai tai daro puikiai. Galim prisiminti, kad paskutinis mikroautobusų kainų didinimas buvo prievartinis: nuo 2 iki 3 litų kainos padidėjo ne vežėjų, o savivaldybės reikalavimu, tuo tarpu vežėjai dar ir protestavo. Taip taip, už tai, kad mikrobusas kainuoja daugiau, nei smirdantis miesto autobusas, galite padėkoti valdžiažmogiams – tai jų prievarta įvestas sprendimas.

Vilniaus Viešasis transportas – dirbtinai kuriamas monopolistas

Nuotaka ir senas autobusas

Vilniečiai - kaip per prievartą apvesdinta nuotaka, kuri visiškai nenori šios santuokos, bet jau žino, kad tuojau ateis povestuvinė naktis ir kas tada bus. Jūs, skaitydami šį straipsnį, irgi žinote, kaip jus santykiaus. Ir to neišvengsite, net jei turit nuosavą mašiną.

Naujas savivaldybės sprendimas dėl mikroautobusų totalinio uždraudimo – tai ne šiaip koks nors priverstinis kainų didinimas, o realus bandymas monopolizuoti rinką, sunaikinant tuos, kas yra nepriklausomi ir efektyvūs. Tai leidžia daryti išvadą, kad ne šiaip bandoma pataisyti Vilniaus Autobusų parko prastą padėtį, o kad bandoma išnaikinti konkurentus. Ta monopolinė situacija dar labiau sustiprės dėka to, kad savivaldybė prieš kelis mėnesius nusprendė Vilniaus Autobusų parką apjungti su Vilniaus Troleibusų parku į vieną įmonę. Beje, įmonė yra UAB, todėl tvarkytis galima joje praktiškai nesivaržant – jos nekontroliuoja nei įstatymai, keliantys reikalavimus valstybinėms įmonėms, nei įstatymai, reikalaujantys akcinėms bendrovėms būdingo griežto atskaitomumo.

Tokie monopolinę situaciją keliantys veiksmai, kaip kad šis sprendimas uždrausti mikroautobusus, yra daromi tada, kai norima įmonę parduoti, suteikiant pirkėjui maksimalų ir užtikrintą pelningumą. Taip, tai yra labai rimtas požymis, leidžiantis spėti, kad Vilniaus Viešasis transportas yra rengiamas privatizavimui. Po privatizacijos įmonė gauna išskirtines sąlygas ir jai nereikia bijoti efektyviai dirbančių konkurentų. Kainas įmonė gali padidinti praktiškai be apribojimų, nesirūpindama savo realiu efektyvumu.

Scenarijai galimi du: viena vertus, jei įmonė ruošiama parduoti savam pirkėjui, ji parduodama itin pigiai, nuostolingai, tačiau pirkėjas gauna ypatingai geras sąlygas, dėl kurių greitai pasitvarko ir gauna milžiniškus pelnus. Tokio pardavimo tikimybę rodo faktas, kad Vilniaus Autobusų parkas dirba klaikiai neoptimaliai (taip, lyg būtų tyčia davestas iki tragedijos), keleiviams tarp dviejų taškų reikia važiuoti su dviem ar trim persėdimais, net jei tai yra ganėtinai nenutolusios vietos. Paliekant tragiškai neoptimalius maršrutus, užtikrinamas įmonės nuostolingumas ir tuo pačiu užtikrinama, kad įmonės pardavimo kaina bus nepaprastai maža (galimas variantas – pardavimas už 1 simbolinį litą). Perėmus įmonę naujam savininkui, įmonė staigiai patvarkoma ir pelnas gaunamas itin didelis, prie ko prisideda dar ir išskirtinės monopolinės sąlygos, susidariusios, dėl savivaldybės veiksmų bankrutavus privačioms bendrovėms.

Antra vertus, jei scenarijus yra orientuotas į pardavimą išoriniam (ne savam) pirkėjui, tada prieš pardavimą vykdomi šiokie tokie optimizacijos veiksmai, kad įmonė būtų pervesta į pelningumą, o monopolinė situacija sukeliama tam, kad padidinta būtų pardavimo kaina. Prieš šį scenarijų kalba faktas, kad kokių nors realių Vilniaus Autobusų parko optimizavimo veiksmų, kurie turėtų būti daromi, prieš parduodant, nematome.

Visiškai nesuderinamas infrastruktūras turinčios autobusų ir troleibusų įmonės apjungiamos į vieną, kurios vienintelis privalumas – tai, kad tarp šių dviejų įmonių nelieka galimybės konkurencijai, t.y., gaunama įmonė, artima monopolijai. Tačiau tas veiksmas nėra gerinantis įmonių procesus, o tik didinantis tų įmonių svorį. Abiejų įmonių apjungimas, kaip galime pastebėti – tai veiksmas, kuris yra atvirai sinergiškas tam pačiam mikroautobusų uždraudimui.

Vilniaus Viešojo transporto privatizacija: kentės visi, kas papuola

Sovietinis autobusas

Pagal savivaldybės vaizdinius, galimai kažkada gausime štai tokius autobusus Vilniuje. Į bilietėlio kainą bus įskaičiuojamas ir pasinaudojimas tualetu, kurio funkcijas miesto transportas chroniams atlieka ir dabar.

Kokios bus pasekmės, jei UAB Vilniaus Viešasis transportas bus privatizuotas? Akivaizdžios kelios, bent jau man jos matosi visai aiškiai:

  1. Visų pirma, bus staigus darbuotojų skaičiaus mažinimas, nes staigiai optimizavus maršrutus, vienam vairuotojui tenkančių keleivių skaičius padidės labai smarkiai. Vairuotojai bus atleidžiami.
  2. Antra vertus, kadangi atsiras monopolinė situacija, o taip pat bedarbiais taps didelis būrys privatiems vežėjams dirbusių vairuotojų, bus karpomi atlyginimai. Nes vairuotojai neturės ko pasirinkti. Dirbk dvigubai pigiau arba eik iš darbo.
  3. Trečia vertus, bus drastiškai keliamos bilietų kainos, nes konkurencijos tarp miesto vežėjų iš principo neliks nei kvapo. Ir tas kainas kels taip pat nevaržomai, kaip dabar įveda kažkokius abonentinius mokesčius už kažkokią išsigalvotą skaitliukų esą priežiūrą.
  4. Ketvirta vertus, susisiekimo situacija dar labiau pablogės, nes monopolininkai savo paslaugas optimizuoja ne pagal pardavimų maksimizavimą ir kainų minimizavimą, o pagal bendrų savikainų minimizavimus, esant maksimaliai kainai ir verčiant klientą pirkti paslaugas kuo daugiau kartų. Žmoniškai šnekant, maršrutų mažės, susisiekimas prastės, o kainos kils.
  5. Penkta vertus, dar labiau kritus susisiekimo kokybei, gausime dar didesnį privačių automobilių kiekį, o tuo pačiu – ir dar didesnius kamščius Vilniaus gatvėse. Ir žinoma, kad dar mažiau stovėjimo vietų miesto centre. Kaip galima to pasekmė – dar ir papildomi transporto judėjimo apribojimai mieste. Tam kad žmonės labiau važinėtų UAB Vilniaus Viešasis transportas autobusais.

Trumpai tariant, dėl privatizacijos nukentės visi – ir Vilniaus Viešojo transporto darbuotojai, ir privatūs vežėjai, ir vienų bei kitų keleiviai, ir išvis bet kas, kas tik važinėja Vilniuje kad ir nuosavu transportu. Vieninteliai, kas išloš bus tie, kas susiprivatizuos tą įmonę. Ir ta įmonė bus monopolistas, kuris dar papildomai gaus finansavimą iš visų vilniečių kišenės (tiesą sakant, jau ir dabar ta sovietinė kontora yra visų vilniečių tiesiogiai ar netiesiogiai finansuojama).

Iš viso to lieka klausimas, kas visgi norėtų privatizuoti Vilniaus Autobusų parką? Galimi variantai – kokia nors užsienio įmonė, gal būt, kažkas iš paties Autobusų parko veikėjų, gal būt – kažkokia labai didelė ir seniai žinoma įmonė, susijusi su gerai žinomais Vilniaus komunalinių paslaugų teikėjais, gal būt – kita neblogai žinoma įmonė, kuri finansiškai susijusi su UAB Vilniaus Viešasis transportas, o gal būt – dar kažkas. Nežinau, čia aš galiu tik spėlioti. Visgi asmeniškai man įtikėtinas yra pirmas scenarijus, kuris leidžia spėti apie kažkokius netoli esančius, savus pirkėjus, tad galime numanyti, kas ten ir kaip.

Ką išties reiktų daryti, kad būtų naudos visiems? Elementaru: kadangi Vilniaus Viešasis transportas yra nuostolinga įmonė (ir nuostoliai pas juos praktiškai per visus galus eina), o privačios tuo užsiimančios bendrovės paslaugas teikia daug pigiau ir efektyviau, reikia mažinti valstybinį transportą, jį keičiant privačiu. Kitaip tariant, būtent leisti važinėti privatiems vežėjams visais maršrutais, kokie tik yra, keliant sąlyga, kad jie įdarbins Vilniaus Autobusų parko darbuotojus. Mažinant valstybinės įmonės teikiamų paslaugų apimtis, mažės ir nuostoliai, kuriuos patiria savivaldybė. Ir visiems gyventojams bus geriau. Tačiau aš spėju, kad kažkam galimai yra kažkokių kitokių interesų, kaip manote?

Vėlgi, pastebėsiu, kad tokie drastiški pokyčiai Vilniuje prasidėjo po to, kai į valdžią atėjo Artūras Zuokas. Čia ir keisti šiluminiai bajeriai, ir mikroautobusų naikinimas, ir kažkokie išvis nesąmoningi skaitliukų mokesčiai, ir finansavimas Rubicon priklausančios šiukšlių rūšiavimo gamyklos statybai, ir t.t.. Ponas Artūrai Zuokai, tai kaip, ar jau apšilote kojas savivaldybėje, ėmėte sprendimus daryti?

Vladimiro Putino veidas keičiasi

Leonidas Brežnevas pagarsėjo tuo, kad visokias operacijas jam darydavo, įskaitant ir šiokias tokias plastines. Pokyčiai būdavo pakankamai rimti, kad net sovietmečiu ėmė sklandyti gandai, jog per TV rodomas ne Brežnevas, o kažkoks manekenas. Tiesa, Brežnevą pagražindavo atsargiai, bet mados keičiasi ir Vladimiras Putinas, kaip koks Josifas Kobzonas ima jaunint savo veidą.

Čia ne montažas, o prieš metus Kijeve daryta Vladimiro Putino nuotrauka. Tąsyk buvo jau pasigirdusios kalbos, kad galimai jam buvo darytos kažkokios plastinės chirurgijos procedūros. Žurnalistai atkreipė dėmesį, kad ant veido klaikiai storas sluoksnis grimo, tačiau įtarimai buvo, kad jis maskuoja mėlynę paakyje. Vėliau buvo atkreiptas dėmesys, kad veido oda visgi pernelyg išsilyginusi, tačiau pasmakrėj susidariusios driblios raukšlės - tai veido odos tempimo požymis.

Gal po truputį Vladimiras Putinas pasikeis taip, kad ir jo veidas pasidarys panašus į plastmasinę Kobzono kaukę. Bet kita vertus, man Putino veidas kaukę primena ir taip, savaime. Vėlgi, kita vertus, mes juk žinome, kad Vladimiras Putinas labai mėgsta atrodyti madingai – dar nuo senų SSRS byrėjimo laikų.

Taigi, kaip atrodys Vladimiras Putinas dar po kokių 5 metų? Čia jums žemiau paveiksliukas, kuris rodo – atsiradę plaukai, paaukštinta kakta, kiek paplatintas ir priekin atkištas žandikaulis, etc. – kad būtų gražesnis. Ir dar, kaip bonusas, kaip atrodys Vladimiras Putinas po 20 metų.

Continue reading →