Tag Archives: melas

Kremliaus demagogija

Kadangi daugybė žmonių nesupranta rusiškai, tai aš jums išversiu Rusijos MID (Ministerstvo Inostrannyh Del – Užsienio Reikalų Ministerija) atsakymą, kurį šie paskelbė po to, kai daugybė tūkstančių Lietuvos, o ir Latvijos, Estijos ir kitų šalių žmonių nuėjo į jų puslapį ir parašė, ką galvoja apie Kremliaus propagandą. Po to, kai Andrius Tapinas ėmė kelti žmones, Kremliaus propagandos puslapis per trumpą laiką gavo daugiau kaip 17 tūkstančių neigiamų vertinimų (reviews), tad išvis vertinimus uždarė. Komentuotojai buvo blokuojami, o komentarai – trinami. Galų gale Kremlius pasidavė.

Čia labai gera nuotrauka apie tai, kaip klastingai Vokietija užpuolė SSRS. Kažkodėl vis pamirštama, kad atviri karo veiksmai prasidėjo Lenkijoje. SSRS ir III Reichas pradėjo karą sutartinai. Ta sutartis vadinama Molotovo-Ribbentropo paktu.M

Tačiau vėliau Kremlius paskelbė atsakymą, iš kurio matosi, kokio lygio demagogai ir atmatos tenai sėdi. Tokie, kuriems nusispjaut į bet kokias žmonių aukas – jie mato tik vienintelį bendravimą: tokį, kur jie galėtų būti agresoriais, o visi aplinkui – jų aukomis.

Žemiau – jų atsakymo vertimas, kad patys galėtumėte susivokti, su kuo mes turime reikalą. Atkreipkite dėmesį ne tik į klaikiai biurokratišką kalbą bei atviriausius melus (ir istorinius, ir bet kokius kitus), ne tik į epitetus, bet ir į tai, ką jie sako užuominomis – pvz., reikalavimą įvesti Lietuvoje rusų kalbą, kaip antrą valstybinę – nes tie, kas piktinasi Kremliumi, pasirodo, didele dalimi tą rusų kalbą moka.

Savo iškreiptumu Kremliaus demagogija yra neprilygstamai klaiki. Ji tiesiog sunkiai suvokiama.

Kai kurių žodžių net nesigavo tiesiogiai išversti – jie yra labai specifiniai, iš sovietmečio likę ideologiniai žargonizmai – pvz., „насаждать“ reiškia prievartinį diegimą, o „душегуб“ – ne šiaip žmogžudį, o tokį, kurio visa veikla yra žmogžudystės, t.y., kažką panašaus į budelį. Ten kur gavosi, verčiau tiksliau, bet kai kur taip ir liko sušvelninimai.

Kad kažkam nekiltų abejonių, aš pateiksiu čia ir originalų tekstą – vertimas bus papastraipiui. Vietomis – pridėsiu vieną-kitą komentarą apie kai kuriuos įdomesnius dalykus. Mano komentarai bus kursyvu.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Civilizacija kaip kalbos produktas

Žmonės egzistuoja jau porą milijonų metų – bent jau tokį laiką mums sako archeologų tyrimai. Kita vertus, bent minimalios civilizacijos apraiškos žinomos daug trumpiau – vos kokius 10-20 tūkstančių metų (na, labai jau smarkiai tempiant – 50 tūkstančių). Pabandykite patys įvertinti: 2 milijonus metų žmonės lyg ir protingi, lyg ir pakankamai į mus panašūs, o gyveno maždaug kaip laukiniai gyvūnai. Prieš 200 tūkstančių metų žmonės jau buvo visai tokie, kaip dabar: net pagal kaulų formą nelabai teatskirsi – o vis viena gyveno kaip beždžionės.

Bet prieš kokius 20-50 tūkstantmečių staiga kažkas atsitiko: žmonija ėmė sparčiai vystytis, negana to, tas vystymasis tapo vis spartesniu, kol prieš kokius 10-15 tūkstantmečių (gal Levante, o gal kažkur kitur) ėmė rastis pirmi būsimos civilizacijos daigeliai. Prasidėjo sunkiai suvokiamo masto demografinis, ekonominis ir kultūrinis sprogimas, dar vadinamas Neolito revoliucija. Maždaug prieš 6-8 tūkstančius metų prasidėjo bronzos amžius, kai kelių milijonų didumo žmonija ėmė plėstis po visą pasaulį, statydama piramides, kurdama raštą, žibėdama filosofais ir taip toliau.

Be abejonės, galim čia prikurti bet kokių konspiracinių teorijų ir prifantazuoti ko tik norim*. Ir apie ateivius, ir apie dieviškus įsikišimus, ir dar apie belenką. Visgi klausimas paprastas, tad ir pabandyti atsakyti galima paprastai: kodėl maždaug 99 procentus savo gyvavimo laiko žmonija elgėsi, lyg kokia nors eilinė gyvūnų rūšis, o paskui staiga ėmė daugintis ir plisti taip greitai, lyg būtų dingę visi stabdžiai?

Indo-europiečių kalbos

Indoeuropiečių kalbos - labai gera problemos demonstracija: galime spėti, kad visa dabartinė Žemėje dominuojanti kalbų makalynė išsivystė vos per kokius 5-6 tūkstančius metų. Labai trumpas laiko tarpas, tiesa?

Žvelgdami į problemą be konspiracijų, galime prisiminti, kad bet kurios rūšies dauginimuisi visada yra trys apribojimai: fiziologinis gebėjimas daugintis, resursai (pirmiausiai – maistas) ir išoriniai ribojantys faktoriai (mirtingumas nuo ligų, plėšrūnų, stichijų, etc.). Tenka daryti prielaidą, kad kažkuris iš tų faktorių tiesiog ėmė ir pasikeitė, todėl stabdžiai dingo.

Vargu, ar apribojimu galėjo būti dauginimasis: nors potencialas yra maždaug penkiagubas augimas (pagal moteris) per 15 metų, netgi sparčiausiais žmonijos augimo laikais populiacija tedidėjo porą kartų kas kelis dešimtmečius. Ir vargu, ar galima būtų patikėti, kad fiziologinis dauginimosi potencialas prieš kokį šimtą tūkstančių metų galėjo būti toks mažas, kad ribotų žmonijos augimo galimybes.

Kiek labiau tikėtina, kad ribojimu galėjo būti išoriniai faktoriai – ligos, plėšrūnai ir pan.. Bet ir šita versija nėra pakankama: žmonės prieš plėšrūnus paprastai laimi, jei tik yra bent kiek didesnė žmonių grupė**. Kita vertus, ligos, ypač infekcinės, ribojančiu faktoriumi tampa per epidemijas, o šios naikinančią galią gauna tada, kai gyventojų tankis tampa gan dideliu (t.y., aukštesniu, nei vėlyvojo vėlyvojo paleolito) – kitaip neatsiranda pakankamai pernešėjų, kad kiltų pandemijos.

Bet štai toks faktorius, kaip prieinamų resursų kiekio augimas – natūralus ir akivaizdus. Jo nekvestionuoja nei istorikai, nei ekonomistai: naminiai gyvūnai, žemdirbystė, geresni įrankiai, metalurgija, statyba, gebėjimas kaupti atsargas, sugebėjimas planuotis ir pan. – visa tai yra neabejotina žmonijos augimo sąlyga, viską lemianti ir dabar. Taigi, klausimas gali būti performuluotas, tik jau specifiškiau: kas atsitiko prieš kokius dešimt ar keliasdešimt tūkstančių metų, kad žmonija staiga išmoko tobulėti, vis didindama savo resursus?

Arba dar paprasčiau paklauskime: kas atsitiko, kad žmonės gavo protą, dėl kurio resursų pasiekiamumas išaugo tiek, kad nustojo žmoniją riboti?

Ir dabar čia galim pažvelgti dar kitaip: kalba, turimų sąvokų (ženklų, prasmių ir reikšmių kompleksų) rinkinys, galimybė tomis sąvokomis (prasmėmis, reikšmėmis ir ženklais) manipuliuoti, modeliuoti tai, ko dar nėra (t.y., kurti), perdavinėti informaciją kitiems – tai mąstymo pagrindas. Tuo tarpu daryti prielaidą, esą žmonės sugebėjimą kalbėti įgijo savaime, vos tik smegeninės ir liežuviai kažkieno dvasinga valia išsivystė iki pakankamo lygio – vargu, ar būtų pagrįsta***. Čia, beje, verta prisiminti autogeneracinę koncepciją, kur interpretatorius generuoja pats save, o kita vertus – įdomu prisiminti ir vaizdesnius kalbinės beprotybės atvejus, kurie rodo, kad kalba visgi lemia protingumą.

Kalba mažų mažiausiai turėtų atspindėti žmonijos pokyčius, nes joje turėtų fiksuotis tos sąvokos, kurios dabar yra, o kažkada – nebuvo. Negana to, kalbą (kiek platesne, nei vulgariai buitine prasme) galime imti kaip tą mechanizmą, kuris ir suteikė mums naujas galimybes, t.y., kažkokių sąvokų atsiradimas turi žymėti viso mąstymo pasikeitimus****.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter
Tautų brolybė Tarybų Sąjungoje

Tarybinis ar sovietinis? Kalbainių bukumo klausimas.

Čia jums lietuvių kalbos sergėtoja skelbia, kaip jums kalbėti: Negalima sakyti „sovietinis“, reikia sakyti „tarybinis“, nes tada buvo tokie geri tarybiniai laikai ir visi buvo lygūs, nevažinėdavo visokiais mersedesais ir leksusais, gerbė valdžia liaudies žmogų. Mes tada gyvenome ir tai mūsų tarybinė santvarka, o ne tų mums nurodinėjančių emigrantų, kurie turtuose vartėsi ir aiškino mums kažką, patys vargų nepatyrę. Nes tik tarybose mums liaudies deputatai atstovavo, o ne dabartinė nupirkta valdžia.

Viena iš nuvalkiotų, jau tiesiog kalbainiškojo durnumo pavyzdžiu tapusių, tačiau vis pasikartojančių diskusijų – ar kalbant apie sovietmetį, reikia vartoti žodžius „tarybinis“, „tarybų“ ar „sovietinis“, „sovietų“. Tema čia pakankamai sena, kad net ir oficialūs kalbainių vadai linkę jau nekišt į ją nosies, nes iš patirties žino, kad geriau vengti apie tai kalbų: jei tik užsimintų, kad geriau sakyti „tarybinis“, išsyk pasirodytų, kuo esą ir tada jau pasigailėtų. Bet jei tik ištartų, kad reikia sakyti „sovietinis“, o ne „tarybinis“, staiga pripažintų ir faktą, kad kalbos nepakankamumas yra, o be svetimų žodžių neišsiversi, o tuo pačiu užsitarnautų fanatiškiausių kalbainių sparno pyktį.

Visgi, nors tema ir puikiai žinoma, ji verta atidesnio panagrinėjimo, tiesa, visai iš kitos pusės: čia itin įdomu, kas dedasi kalbainių galvose ir kaip tas sovietiškumas su kalbainiškumu siejasi. Tuos sąryšius pastebėję yra daugelis, o išnagrinėti juos galima, tiesiog paėmus porą kalbainiškųjų argumentų, kuriuos šie visada pateikia, kai tik užeina kalba apie žodžius „sovietinis“ ir „tarybinis“:

  • Tais laikais, kai buvo LTSR, visi sakė „tarybų“, „tarybinis“, „taryba“, tai buvo įprasta tuo metu, todėl apie tą santvarką reikia kalbėti būtent tais žodžiais. Niekas tais laikais nesakydavo „sovietas“ ar „sovietinis“, šitas žodis atsirado tik dėl Vakarų įtakos.
  • „Tarybų“ ir „tarybinis“ yra lietuviški žodžiai, kilę nuo žodžių „taryba“, „tartis“ (veiksm.), tuo tarpu žodžiai „sovietų“, „sovietinis“ – svetimžodžiai, jie netinka, jie nesuderinami su lietuvių kalbos grynumu.

Abu argumentai girdėti, tačiau juose išties slypi neįtikėtinai daug. Neįtikėtinai didelis, skurdus ir bejėgiškas sovietžmogių pasaulis čia tiesiog šviečia, atskleisdamas visą debilavotų postkomunistinių lūzerių nostalgiją tiems režimo laikams, kai viskas buvo aišku, nes partija visada nurodydavo, ką daryti. Ir tą aš jums tuojau parodysiu.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter