Blokas "Winston One" kainuoja 40 litų – aišku, kad ne parduotuvėje. Parduotuvėje – 76 litus. Kur pigiau? 🙂
Ne, nežinau, kur nusipirkti ir pats nepardavinėju, ir nepažįstu, kas pardavinėja. Tiesiog šiaip, informacija tokia, kad palygint kontrabandos kainas su nekontrabandos kainomis 🙂
Apklausa tikrai ne mokslinė – netgi ne dėl to, kad klausimai sugalvoti per 15 minučių, nesigilinant į subtilybes, o dar ir dėl to, kad tirtas segmentas gan specifinis ir tikrai tik dalinai reprezentuojantis Lietuvos gyventojus – esančius Lietuvoje ar emigravusius užsienin. Kadangi apklausą dariau gan „našaram“, tai nebuvo priverstinio apklausiamųjų skaidymo į emigrantus ir ne emigrantus (liko galimybė pabūti ir emigrantu, ir ne), tai kai kurie skaičiai gaunasi pakankamai apytiksliai. Visgi bendrą vaizdą, manau, galima susidaryti. BTW, visur vienas (o ne daugybinis) pasirinkimas buvo paliktas tikslingai, kad padėtų rinktis svarbiausią.
Kokie dalykai krinta į akis? Man labiausiai, tiesiog žiauriai krito vienas, netgi kiek šokiruojantis – tai projekcijos. Absoliuti dauguma atsakiusiųjų turi ryškią projekciją – „tie emigrantai išvažiuoja vien dėl pinigų arba daugiausiai dėl pinigų“, sumoje tokį vertinimą pateikia maždaug 77% visų apklausos dalyvių. Kodėl tai projekcija? Ogi todėl, kad kai pažiūrim atsakymus ir paskaičiuojam dalis, pamatom, kad iš neemigravusiųjų tik 36% nurodo pinigus, kaip galimą esminę arba svarbiausią priežastį savo emigracijai. Iš pačių emigrantų pinigus, kaip lemiančią priežastį nurodo išvis vos apie 24% apklaustųjų. Skirtumas žiaurus.
Ką tai reiškia? Tai reiškia pirmiausiai tai, kad mes ne tik neįsivaizduojame emigracijos realybės, bet ir sprendžiam, remdamiesi kažkokiais šablonais, niekuo nesusijusiais su realybe. Ir kas svarbiausia, toks neįsivaizdavimas būdingas ne tik gyvenantiems Lietuvoje, bet ir patiems emigrantams.
Dar ryškiau tai pasimato klausimuose, kurie netiesioginiai – „kokie būdai sugražinti emigrantus“ – tik 10% emigrantų nurodo pinigus, o dar 10 procentų išvis negalvoja apie grįžimą. Tik 9 procentai neemigravusiųjų teigia, kad pagrindinis stabdis jų išvykimui yra didesni Lietuvoje uždirbami pinigai. Projekcija pasimato ir kitoje klausimų grupėje – apie tai, kas labiausiai galėtų susilpninti emigraciją arba paskatinti emigrantų grįžimą – čia jau vietoj 77, vos 39 procentai (du kartus mažiau) kalba apie pinigus.
Tokios ryškios projekcijos, tiesą sakant, nesitikėjau, nors ir numaniau, kad daugelio įsivaizdavimas gali būti kreivokas. Susimastykim, tai rimta.
Dabar pačios lentelės:
Pilni apklausos rezultatai, 109 žmonės
Man čia garsusis Xerksas neseniai komentavo, kad Lietuvos socialinė/kultūrinė specifika nesukuria pagrindo maištavimams. Tačiau manau, kad pražiūrėtas vienas dalykas: į potencialius maištuotojus dėl kritinės ekonominės būklės ir biurslo paprastai neįtraukiami tie 10 tūkstančių ganėtinai aktyvių ultradešiniųjų. Kažkodėl konservatoriai juos laiko nepavojingais – gal todėl, kad šiuos nuolat plūsta ir konservatorių sąjungininkais vadina veikėjai iš NK-95 bei LGBT.
Problema, kurios konservatoriai neįvertina – paprasta: nacionalistų vertybės šiuo metu yra pažeidžiamos labiau nei bet kurios kitos politinės grupės, o pažeidžia jas būtent ta pati biurslo sistema ir konservatoriškas socialinių reikalų ignoravimas bei stambaus kapitalo rėmimas. Kaip? Ogi elementariai: per sukuriamą emigracijos srautą.
Pagal nacionalistinę logiką, faktas, kaip blynas: 50 tūkstančių emigravusių žmonių reiškia kardinaliai didesnį pavojų tautos išlikimui, nei 10 tūkstančių imigrantų. Ir netgi ne tik dėl kiekybės, o ir dėl to, kad dalis imigrantų išvažiuoja kitur (ypač, jei juos paterorizuosi), o vat emigrantai sugrįžta labai jau retai. Dar daugiau: imigrantas – tai tik pigi, kultūriškai nedominuojanti darbo jėga, tuo tarpu emigrantas – tai būtent toks žmogus, kuris gali sukurti keletą kartų didesnį produktą už atvykėlį jau vien dėl savo kardinaliai geresnės integracijos į visuomenę.
Ką reiškia emigracijos mastai? Jei tarsim, kad reali emigracija 2009 siekė apie 50 tūkstančių, tai šitai reikštų išnykusį Alytų. Per kokius porą metų tai reikštų išnykusį Panevėžį ar Šiaulius. Per kokius 4 metus tai reikštų dingusią Klaipėdą. Per 6-7 metus tai reikštų išnykusį Kauną. Per kelioliką metų tai sudarytų išnykusį Vilnių. Per porą nepriklausomybės dešimtmečių emigravusių kiekis jau sudaro kokį pusę milijono, gerą septintadalį gyventojų – ir ne pensininkų, ir net ne vaikų, o visų pirma, darbingų žmonių. Skaičiuojant tik dirbančiaisiais, tai jau bus koks penktadalis visų žmonių, jei ne daugiau.
Jei tarsim, kad esamų imigrantų kiekis lieka ganėtinai stabiliu (jis palaikomas imigracijos srauto), tai reiškia, kad tautinė sudėtis linkusi keistis pirmiausiai emigracijos, t.y., gyventojų išvykimo dėka, tuo tarpu pati imigracija beveik nedaro įtakos. Kitaip tariant, jei procentinė lietuvių dalis Lietuvoje sumažės, tai tik emigracijos, o ne imigracijos dėka. Kažkodėl Lietuvos Statistikos departamentas (kaip eilinį kartą jau nenuostabu) neturi duomenų apie gyventojų tautinės sudėties kitimą už periodą 1990-2006. Bet paskutinių kelių metų pokyčiai visgi yra ir tendencijos ten aiškios – lietuvių dalies mažėjimas. Emigracijos dėka krenta ir kitų Lietuvai tradicinių tautybių dalis – rusai bei lenkai irgi bėga iš šalies.
Galų gale, galim dar ir tai pridėti, kad dėl krentančios darbingo amžiaus žmonių dalies šalis lėtai, bet užtikrintai juda link kolapso: pabandykim įvertinti, kiek darbingo amžiaus žmonių Lietuvoje bus pvz., 2040, t.y., po dar tokio pat laiko, koks praėjo nuo nepriklausomybės atgavimo? Nepamirškim, kad procesas pasižymi dar ir nemenku dinamizmu: mažėjant dirbančiųjų daliai, šie labiau apkraunami socialiniais mokesčiais, turi išlaikyti vis didesnę procentinę valdininkų bei viešųjų įstaigų darbuotojų dalį, o politikai vis labiau ima padlaižiauti senukams, sudarantiems vis didesnę dalį žmonių, tuo pat metu vis labiau užmiršdami tuos, kas mokosi ar dirba. Šie dalykai, savo ruožtu, tik skatina emigracijos augimą.
Valstybinės kontoros emigracijos priežastis apibrėžia maždaug tokiomia fraze, kaip "70% emigrantų išvykimo priežastys – socialinės arba ekonominės", dažnai sutinkama ir tokia frazė, kaip "absoliuti dauguma emigrantų išvyko į užsienį dirbti, dauguma kitų – mokytis". Pačių emigrantų apkausos rodo visai ką kitą – tarp svarbiausių emigracijos bei nenoro grįžti į Lietuvą priežasčių daugiausia žmonių įvardina ne mažą darbo užmokestį, o darbdavių ir valdžios korupciją, neveiksmingą teisinę sistemą, neįmanomą smulkų verslą, etc.. Grynai finansiniai parametrai neiškyla į pirmą vietą, juos užgožia nefinansinės priežastys.
Kas dėl to kaltas? Atrodo, jau krūvą kartų sakiau: jeigu darbuotojai (gyventojai) bėga iš įmonės (šalies), reiškia, kad įmonė (šalis) nesirūpina savo svarbiausiu turtu – darbuotojais (gyventojais). Tai nebūtinai atlyginimo dydis, tai gali būti ir moralinė atmosfera įmonėje, ir tobulėjimo galimybės, ir darbuotojo teisių užtikrinimas, ir daugybė kitų faktorių. Bet kuris patyręs personalo vadovas žino, kad nuo darbuotojų pasitenkinimo kyla darbo našumas, o jau iš to – ir atlyginimai (laimingų įmonių fenomenas – jos nebankrutuoja!). Tuo tarpu pačių atlyginimų didinimas darbo našumą didina labai menkai. Manau, kad ir visos šalies mastais efektai turėtų būti lygiai tie patys – tą emigrantų apklausos (ypač geras rodiklis – kaip emigrantai/darbuotojai vertina pačią šalį/įmonę – Lietuvą) ir rodo tikras problemas. Tuo tarpu kalbos apie ekonominę emigraciją – tai tik patogus valdžios atmazas: "mes nieko negalim padaryti, neturim pinigų, blablabla".
Dabar, grįžtant prie nacionalizmo ir potencialių maištautojų: šiuo atveju socialistų/anarchistų įvardinamos problemos visiškai sutampa su tomis, kurias įvardinti galėtų situaciją analizuojantys nacionalistai. Tad klausimas tik toks, kada šie judėjimai identifikuos vieni kituose visiškus sąjungininkus pagal tiesioginius tikslus, tegul ir besiremiančius skirtingu tų tikslų ideologiniu pagrindimu.
Visai neseniai Povilas Gylys gan abstrakčiai analizavo 7 neginkluoto valstybės naikinimo būdus. Tuo tarpu aš savo straipsniu pabandysiu kiek chaotiškai pažvelgti į konkrečias viso reikalo detales, į faktinę simptomatiką bei galimus praktinius scenarijus – ir į tuos, kuriuos gali suorganizuoti užsienio spec. tarnybos, ir į tuos, kurie gali kilti kai kurių kraštutinių judėjimų iniciatyva. Bet gal pradėkim nuo kitko.
Tiesą sakant, toli gražu ne visur sutinku su Povilu Gyliu, tačiau tai įdomus, labai specifinis politologas, turintis visai kitokį požiūrį, nei dauguma, tad mintys vertos didelio dėmesio, ypač dar, jei atkreipi dėmesį į tai, kad tarp eilučių jis pasako kelis kartus daugiau, nei galima įtarti (pabandykite kiekvieną jo straipsnio sakinį paanalizuoti ir susieti su konkrečiomis pavardėmis – nuostabus užsiėmimas bus).
Žinoma, Povilo Gylio straipsnyje išdėstyti dalykai labiau primena sąmokslo teoriją, bet pažvelgę kiek globaliau, galim pastebėti, kad su straipsniu puikiai siejasi ne tokia jau sena valstybininkų istorija – šie, nustebkim, elgėsi pagal daugelį iš Gylio išvardintų požymių. Ir daug šviežesnės istorijos su mokesčių reformomis pagal LLRI idėjas, ir jau visai dar šviežias bei debilavotų savigyrų pilnas Bubiliaus pasigyrimas apie pasiekimus, stabdant krizę – visa tai dar labiau verčia galvoti apie sistemiškumą. Kokią ramią vasaros dieną aš gal pasakyčiau, kad tai tik neįtikėtino valdžiažmogių kvankštelėjimo pavyzdžiai, bet. Bet. BET.
Truputis realybės
Bet yra kita reikalo pusė. Tiesa, nesusijusi su sąmokslo teorijomis, o daug paprastesnė: tai neįtikėtino masto korupcija. Povilas Gylys savo straipsnyje kalba apie praeitį, apie tai, kas vyko iki šiol. Pažiūrėkime į ateitį, į tas perspektyvas, kurios atsiveria pokyčiams, nesvarbu, ar priešiškiems, ar ne, į įvykius, kurie gali įvykti, o gali ir neįvykti. Taigi, truputis aksiomatikos – faktų, pagal kuriuos galima kai ką panagrinėti (BTW, dėl globalumo, pvz., LEO.LT, Ignalinos AE lėšos, FNTT skandalas, dar pavardint?):
Biurslas
Ar patys pridėsite dar kokių nors požymių, ar jau darom kai kurias išvadas? Kažkada Rytas Staselis rašė apie biurslą. Jo apibrėžimas, kiek atsimenu, visgi buvo labiau lokalus, nei globalus: kad tai simbiozė tarp valdininkų ir verslininkų. Aš drįsčiau teigti, kad Lietuvoje biurslas nemenka dalimi apima ir aukščiausiąją įstatymų leidžiamąją valdžią, ir vyriausybę, ir netgi kai kuriuos itin stambius žiniasklaidos atstovus, apjungdamas juos su keliomis stambiausiomis korporacijomis į vieną milžinišką monstrą, apibrėžtą įvairiais įstatyminiais aktais, valstybinių lėšų skirstymo strategijomis, kuruojamą daugelio aukščiausių valdininkų. Nevardinsiu nei tame dalyvaujančių korporacijų, nei leidinių, manau, kad patys tai galite paminėti dešimtis pavadinimų ir pavardžių – apie tai nuolat rašo spauda 🙂
Bet. BET.
Bet išties norėjau pakalbėti apie kitką. Toks monolitinis biurslo monstras yra kraštutinai pažeidžiamas, nes gyvena pagal vieną principą – išnaudojimo principą. Visi tokios sistemos interesai yra orientuoti į pinigų melžimą iš absoliučios daugumos gyventojų, tuo tarpu stabdžių čia tiesiog nėra. Bet. BET.
Gal nesigilinkim į viską – akivaizdu, kad yra dvi sistemos (subinės) pusės: viena – susijusi su biurokratais, kita – susijusi su oligarchais. Štai tiesiog du scenarijai, pagal kuriuos vieniems ir kitiems į subinę kažkas įkala vinį. Scenarijai seni, vykę daugelyje šalių, jei valdžiažmogiai ir oligarchai domėtųsi istorija – juos irgi žinotų. Tačiau šių scenarijų kol kas nebuvo Lietuvoje. Tad pažiūrėkim, kaip viskas vyktų.
Vinis į oligarchų subinės pusę
Scenarijus paprastas: hipotetinis judėjimas A.LT jau supranta, kad už milijoną litų išdaužytų Seimo langų išlaidos tiesiog bus padalintos rinkėjams, o šie jau apmokės kiekvienas po kokius 30 centų, rezultate – nieko tas langų daužymas nepadės. Tačiau gudrus judėjimo vadas – hipotetinis Pacas Dorevičius staiga susivokia, kad valdžia tėra oligarchų užsakymų vykdytoja, tad galima daryti paprasčiau: sudeginti kokį nors didelį prekybos centrą. Žinoma, nuostolius apmoka draudimas, bet po šių įvykių prekybos tinklas už draudimą priverčiamas mokėti milijonu litų per metus daugiau, o ir pats draudimas tampa labai suinteresuotu spausti valdžią dėl visokių socialių įstatymų. Dar keli sudeginti prekybos centrai, išdaužytos brangių parduotuvių vitrinos – ir staiga jau valdžia susivokia, kad reikia įvesti progresinius mokesčius, padidinti prekybos tinklų apmokestinimą, o patys prekybos tinklai, beskaičiuodami savo nuostolius, patys supranta, kad jiems tai bus pigiau. Daugelis neturtingųjų džiūgauja, verslininkai ir valdžia plūstasi, bet įvykiai įvyksta.
Įdomumas yra toks: Vakarų šalyse daugelis riaušes rengiančių aktyvistų puikiai žino, kad daužyti turtingas parduotuves ir deginti prabangiausias mašinas – itin efektyvu: tai staigiai sumažina stambaus verslo norą tarpti neturtingiausių sluoksnių sąskaita. Ten pat pastebimas ir kitas reiškinys: smulkiausias verslas visai noriai reklamuojasi kraštutiniuose kairiuosiuose laikraščiuose, taip užsitikrindamas ir saugumą per riaušes, ir tam tikrus konkurencinius pranašumus.
Šis scenarijus yra dominuojantis Vakarų šalyse, kur būtent riaušėmis yra užtikrinamas socialinis balansas. Kai kurios šalys patyrė šiuos scenarijus dar prieš II pasaulinį karą (pvz., JAV), kitos šalys – patiria net ir šiais laikais (pvz., Prancūzija ar Didžioji Britanija).
Viena iš žiauriausių galimų tokio scenarijaus pasekmių – staiga kylantis užsienio investuotojų nepatiklumas: tai ne kokios riaušės prie Seimo, kur Bubilius laidė demagogijas apie krentantį investuotojų pasitikėjimą (išties verslui nusispjaut, kad kažkas daužo valdžios langus). Šiuo atveju nepasitikėjimas būtų realiai pagrįstas.
Vinis į valdžios pusę
Scenarijus irgi paprastas: hipotetinis judėjimas A.LT ima aktyviai platinti proklamacijas, FAQ ir pan., skirtas ir paprastiems įmonių darbuotojams, ir įmonių vadovams, ir įmonių savininkams, kur vardinama, kiek mokesčių sumokama valstybei, kaip dėl mokesčių žlunga verslas ir, svarbiausia – kaip mokesčių nemokėjimas tampa pilietinio pasipriešinimo prieš valdžios savivalę būdu. Platinami lipdukai "aš nemoku mokesčių", sukuriamos interneto svetainės, naktimis aktyvistai apklijuoja viešas vietas proklamacijomis su užrašais "moki mokesčius – remi korupciją" ir t.t.
Per kelis mėnesius išsivysto didžiulė mokesčių surinkimo duobė, su kuria mokesčių inspekcijos neįstengia susitvarkyti. Valdžią ištinka finansinė krizė, kuri baigiasi tuo, kad paprastindama mokesčių rinkimą, valdžia nustato nulinį mokesčių tarifą smulkiausiam verslui, o pajamas atsigriebia iš tų didžiausių įmonių, kurios mokesčių nuslėpti negali, t.y., iš tų pačių valdžią spaudžiančių oligarchų.
Šis scenarijus labai įspūdingai įvyko Didžiojoje Britanijoje, kai berods Tečer apie 1990 bandė pakelti mokesčius neturtingiausiai gyventojų daliai, kas išvirto į masinius mokesčių boikotus, kur keli milijonai žmonių atsisakė tuos mokesčius mokėt ir valdžia galų gale pasidavė. Gerokai anksčiau panašiu scenarijumi tuos pačius britus iš Indijos išvijo Gandis – jo pagrindinis metodas irgi buvo tas pats mokesčių nemokėjimas.
Viena iš žiauriausių galimų šio scenarijaus pasekmių – potencialus lėšų trūkumo dengimas, masiškai išleidžiant į apyvartą nepadengtus pinigus ir iš to kylanti lito hiperinfliacija, kai pasikartotų tai, kas su talonais vyko prieš porą dešimtmečių.
Vinys į abi puses
Sinergistinis scenarijus, kur vienu metu būtų kalamos abi vinys, būtų dar įspūdingesnis, nes kaip matome, vienu atveju spaudžiami oligarchai, kitu atveju – valdžia, tad staiga ir oligarchai, ir valdžia užsinorėtų progresinių mokesčių ir smulkaus verslo skatinimo.
Potencialios neigiamos pasekmės – tos pačios, kaip abiejuose scenarijuose kartu, tiktai dar keleriopai stipresnės.
Užbaigiant
Tiesiog norėjau parodyti, ant kokių ašmenų šiuo metu balansuoja valdžia ir tas pats stambusis verslas. Kai kuriose šalyse panašūs scenarijai yra pasibaigę masinėmis nacionalizacijomis, o dar kai kur (pvz., XXa. pradžios Rusijoje) – net ir masinėmis turtingųjų žudynėmis.
Klaida, kurią daro valdžia – tai nesugebėjimas mokytis iš istorijos. Mano minėti scenarijai įvairiose pasaulio šalyse vyko daugybę kartų, tačiau kažkodėl nesusimastoma, kad tokie patys scenarijai lygiai taip pat gali pasikartoti ir Lietuvoje. Gali būti, kad tai sovietmečio palikimas, itin užspaudęs smegenis dešiniesiems: konservatoriai tiesiog netiki, kad po viso sovietinio košmaro kažkas dar gali užsinorėti kelt revoliucijas. Deja, toks vidinis įsitikinimas yra kardinaliai klaidingas.
Ką aš patarčiau valdžiai – tai skubiai rengti ir įgyvendinti programą, pagal kurią šiems scenarijams tiesiog neliktų prasmės (esminiai punktai – progresiniai mokesčiai, apinasris prekybos tinklams, visiškas mokesčių nubraukimas žmonėms, kurių pajamos neviršija ~400 litų per mėnesį). Nes kai žmonės išmoks kovoti prieš valdžią, situaciją taisyti jau bus per vėlu, teks ne tik daryti reformas, bet ir kovoti su jau įvykusiom panašių scenarijų pasekmėm.
Iš kelių žmonių gavau klausimą, kodėl nieko neparašiau apie nukritusį Lenkijos lėktuvą ir ar kartais nėra tam priežasčių. Ir ar nėra priežasčių, kodėl nerašiau apie sprogdinimus Rusijoje. Todėl, nors ir nenorėjau rašyti, visgi manau, kad teks parašyti.
Neparašiau todėl, kad tiesiog neturiu ką apie tai pasakyti. Ir vienu, ir kitu atveju – tai yra katastrofos, kurioms neturiu žodžių. Tai košmaras. Vienu atveju – daugybė žuvusių žmonių, kurie niekuo neprasikalto jų žudikams. Kitu atveju – šalis liko be pusės vadovybės.
Bet tai ir taip visiems akivaizdu – tą jau pasakė kiti. Nemanau, kad mano užuojauta kažką pakeis. Nepažinojau nei vieno iš jų. Manau, kad išties tokiu atveju geriausia yra patylėti. Ir pagalvoti. Apie viso ko laikinumą ir nestabilumą. Apie kitus žmones. Ir apie mus pačius.
