Category Archives: Vadyba ir marketingas

Vadyba, marketingas, įmonių ir organizacijų valdymas

Telekomas. TEO. Pati doriausia Lietuvos kompanija. Ekoinstituto filialas.

Lietuvos Telekomas, dabar užsivadinęs TEO – ko gero pati doriausia, sąžiningiausia, geriausia ir taip toliau iš visų didžiųjų Lietuvos kompanijų. Rimtai. Sakau tai ne šiaip kaip koks visai pašalinis asmuo, o kaip žmogus, kažkada susijęs su IT ir gavęs apie TEO pakankamai juntamą kiekį insaiderinės informacijos. Tai įmonė, plačiai naudojanti SOX, kontroliuojama išorinių investuotojų, saugančių savo gerą vardą. Viskas labai gražu.

Taigi, kaip pasireiškia TEO dora? Ogi labai įdomia labai įdomios kontoros – "Ekoinstituto" kampanija, nukreipta prieš visokias elektromagnetines spinduliuotes. Ekoinstitutas, atvežęs į Lietuvą briedovą filmą "Grėsmingas signalas", kuriame pasakoja apie visokias mobiliųjų telefonų kompanijas, kurios per savo antenas masiškai užkrėtinėja žmones vėžiu, kovoja prieš ką papuola ("už ekologiją"), tačiau pagrindiniai judesiai nukreipti prieš viską, kas tik skleidžia kokias nors radijo bangas. Anksčiau panašius briedus skleisdavo visokie radiostezijos, geopatologijos ir panašių feng šujų fanatai, o dabar – jau ir nemaža PR agentūra.

Koks ryšys tarp TEO ir Ekoinstituto? Ekoinstituto vadovė Silvinija Simonaitytė – anokios bendrovės "ZG34" valdybos narė. O šiai vadovauja anoksai Donatas Kuras. Šis, savo ruožtu, yra vienas iš partnerių bendrovėje "Andriuškevičiūtė, Kuras ir partneriai". O jau ši įmonė turi tik vieną išties didelį klientą – tai tas pats TEO. "Andriuškevičiūtė, Kuras ir partneriai" rūpinosi ir viso filmo "Grėsmingas signalas" reklama, ir netgi su šio filmo režisieriumi, atvykusiu į Lietuvą, žurnalistai galėjo pabendrauti tik per šią įmonę. Žinoma, TEO atstovai nuo tokių sąryšių atsiriboja. Tuo tarpu "Ekoinstitutas" toliau tęsia savo propagandas. Toks vaizdas, lyg TEO, jau susikompromitavęs tokiais sąryšiais, būtų kažkoks šios kontorėlės filialas, o ne atvirkščiai.

Nuostabu, tačiau šitas durnių laivas į savo veiksmus sugebėjo įtraukti netgi tokias seimūnes, kaip konservatorė Vida Marija Čigriejienė ir darbietė Dangutė Mikutienė. Jei pirma – tiesiog šiaip senutė, kuri gal tokius dalykus dėl amžiaus daro (būtent jos iniciatyva buvo bandoma prastumti įstatymą, pagal kurį faktiškai būtų uždrausti dauguma buitinių elektros prietaisų), tai antroji – ryški aktyvistė, pagarsėjusi ir bandymais prastumt įstatymą, pagal kurį už gyvūnų žudymą sodintų į kalėjimą 4 metams, ir tuo, kad kėlė skandalus dėl kažkokių Seime plintančių prezervatyvų, ir net garsėjusi savo parapsichologinėmis studijomis.

Taigi, matyt tokia kultūringa kompanija skleidžia istorijas apie elektromagnetines spinduliuotes. Kodėl to reikia pačiai doriausiai Lietuvos įmonei – TEO? Manau, dėl dviejų priežasčių – bent minimaliai sustiprinti faktiškai žlugusią laidinio telefono rinką, sparčiai silpnėjančią interneto rinkos dalį (dar labiau susilpnėsiančią dėl Wi-Max) ir pabandyti atsilaikyti prieš ateinančią skaitmeninę televiziją. Juk spinduliuočių baimė gali kažką atgrasinti. Jei būtų pavykę pramušti įstatymą dėl privalomų leidimų buitiniams prietaisams, gal būtų tai pavykę netgi labai gerai. Dabar – gal pavyks bent tiek, kad ims vienur kitur šalinti mobilaus ryšio antenas, riboti TV siųstuvų galingumą ir trukdyti belaidžio interneto tiekėjams. Juk blogesnės sąlygos "Gala" ir "Zebra" konkurentams reiškia geresnius TEO pelnus, tiesa?

Bet išties man kitas klausimas: jei jau TEO daro tokius dalykus, ką daro kitos didžiosios Lietuvos įmonės vardan vieno kito papildomo milijono? Žudo žmones?

Alus – tai alus, o blogeris – tai blogeris

Į „Švyturį“ vykom dviese: aš, katras nei pats nežinau, kodėl vadinuosi Rokiškis (su šiuo miesteliu neturiu nieko bendra) ir mano kolega Galvažmogųpuošia iš Commonsense.lt blogo, ne internetuose žinomas, kaip Mindaugas Voldemaras. Mindaugas – labai rimtas žmogus, kažkada buvęs vienu iš „Mažeikių Naftos“ vadų (viešasis šios kompanijos veidas), dabar yra vienas iš garsiausių Lietuvoje rinkodaros ir vadybos ekspertų. Ir žinoma, jis dar ir mėgėjas – blogeris, rašantis apie tai, ką mato ir ką galvoja. Taip pat – ir apie maistą bei gėrimus – apie kelionę į „Švyturį“ jis parašė kiek anksčiau už mane.

Apie tai, ką matėm "Švyturyje"…

Alkoholis ir mes

Kažkaip Anaiptol užvedė ant minties su labai naivaus skelbimo nuotrauka – kažkoks žmogus klijuoja lapukus, agituojančius negerti, nes alkoholis blogis. Labai naivus skelbimas visgi sukėlė man minčių.

O juk išties – alkoholis yra blogis. Gal būt kažkam padeda truputį atsipalaiduoti, truputį užmiršti savo bėdas, truputį lengviau bendrauti. Bet kas atsakingas už mūsų sugebėjimą atsipalaiduoti, už mūsų bėdas, už mūsų bendravimą? Alkoholis ar mes patys? Kalbėti, kad alkoholis yra kokia nors būtina vaišių ir švenčių dalis – absurdiška. Ar tai šventė – prisigerti, apsivemyžti, susimušti, apsiplūsti, paskui kankintis nuo pagirių ir to, kad neatsimeni, ką vakar pridirbai? Na, gerai, dar būna „kultūringi“ pasisėdėjimai. Kur visi išgeria po truputį. O kam? Iš kur tas poreikis išgerti? Jis natūralus?

Alkoholio industrija uždirba nežmoniškus pinigus. Iš mūsų, iš mūsų tėvų, giminių, draugų ir net vaikų. Man iki šiol neiškrenta iš galvos „Sobieski“ reklama, kurią prieš kokius porą metų mačiau vaikiško multiko viduryje per TV, savaitgalį. Kaip neiškrenta ir demagogijos, kurias LLRI ir kitos kontoros skleidė po to, kai buvo priimtas įstatymas dėl alkoholio reklamos apribojimų – esą „reklama negali priversti pirkti“. Klausimas – jei negali priversti, tai kodėl į tą reklamą alkoholio gamintojai kiša tokius pinigus?

Europoje alkoholį gamina tūkstančiai įmonių. Lietuvoje gamina ir importuoja dešimtys. Alkoholis yra žymiai didesnis nuodas, nei nikotinas ar kokia nors marichuana. Alkoholio gamintojai Europoje – ištisai vietiniai, patys tie, kurie užsiima lobizmu. Alaus, degtinės, vyno, brendžio, viskio, konjako, džino ir bet kokio kito brudo gamintojai – puikiausi rėmėjai įvairioms Europos partijoms. Berods Lenkijoje yra netgi alaus gėrikų partija. Alkoholizmas, apdengtas gražiais žodžiais, netgi pateikiamas, kaip politinė vertybė.

Nikotino koncernų Europoje ir Lietuvoje ne tiek jau daug, lyginant su alkoholio įmonėmis. Tabako pramonės galimybės matyt, kiek ribotos. Jie aiškiai negali tiek prifinansuoti visokių politinių partijų. Marichuanos, amfetamino, LSD ar heroino platintojai – išvis neturi jokios įtakos. Ar tai koreliuoja su tų dalykų kenksmingumu? Manau, kad ne. Jei žmogus, kasdien rūkantis po pakelį cigarečių, dažniausiai taip berūkydamas išgyvena kelis dešimtmečius, tai parodykit man žmogų, kuris bent 10 metų išgyveno, kasdien išgerdamas butelį degtinės. Vargu, ar toks žmogus į žmogų bus panašus. Bet alkoholiui draudimai žymiai švelnesni. Leidžiama alkoholį reklamuoti, leidžiama jį gerti kavinėse, lyg tai nieko blogo.

Ir štai rezultatai: Lietuvoje yra vienas iš pigiausių alkoholių Europoje. Prie Brežnevo už vidutinį statistinį atlyginimą per mėnesį Lietuvos gyventojas galėjo nusipirkti kokius 10 butelių degtinės. Dabar už statistinį vidutinį atlyginimą per mėnesį gali nusipirkti kokį 100 butelių degtinės. Stiprūs alkoholiniai gėrimai jau senokai pardavinėjami bendruose supermarketų skyriuose. Kai kurios parduotuvės degtinės butelius dėlioja tiesiog salės viduryje. Alus jau seniai parduodamas kartu su visokiais limonadais.

Daugelis „žolės“ gynėjų aiškina, kad žolės apsirūkę žmonės nepadaro nusikaltimų, nes žolė smegenis veikia taip, kad sumažėja agresyvumas. Išties, sunku spręsti – gal ir nepadaro nusikaltimų. Subjektyviai – išties susidariau įspūdį, kad marichuanos mėgėjai kažkokie nepavojingi. Netgi kanapių organizmui kenkiantys efektai iki šiol neaiškūs: prieš kokius 10 metų man į rankas pakliuvo labai įdomus Olandijos sveikatos apsaugos ministerijos lankstinukas, kur buvo pasakojama apie marichuanos žalą: pasirodo, ši maišoma su tabaku, o tabakas juk kenkia, todėl ir „žolė“ kenkia. Nesveika rūkyt. Nežinau, gal yra ir dar kažkokių kenksmingų poveikių. Kanapės yra uždraustos. To jų kenksmingo poveikio, kuris žinomas, pakanka draudimui.

Alkoholiu apsisvaiginusių žmonių smurtiniai nusikaltimai – kokią dalį smurtinių nusikaltimų jie sudaro? Keliasdešimt procentų? O gal net daugiau, nei pusę? Turint omeny, kad vidutinis Lietuvos pilietis vos kelis procentus gyvenimo būna girtas, tenka daryti išvadą, kad nusikaltimams alkoholis daro nežmonišką skatinantį poveikį. Ir ką? Kaip alkoholis sukelia kepenų cirozę, kaip ardo smegenis, kaip žaloja organizmą – irgi puikiai žinome. Tačiau alkoholis reklamuojamas, pardavinėjamas, kalbama apie kažkokias alaus ar degtinės vertybes. Arba apie laisvą rinką. Arba žmonių teisę rinktis. Arba apie tai, kiek daug pinigų valstybei alkoholis atneša per mokesčius. Arba dar apie ką nors. Kodėl?

Apie tai, kodėl tikrintojas teisus netgi tada, kai neteisus

Truputis iš vadybos temų, kaip jau įprasta – visai kitame bloge. Kodėl auditorius, revizorius ar inventorizuotojas teisus netgi tada, kai jis neteisus. Atrodo keistai? Pasigilinkim ir pamatysim, kad tai besąlygiškas reikalavimas, be kurio tikrinimai praranda prasmę – http://www.itsm.lt/index.php/Main/Kai_tikrintojai_neteis%C5%ABs

Tas nuostabus korupcionierių gajumas…

"Lietuvos Rytas" skelbia naują mano straipsnį, apie korupciją. Keista, bet bent jau tarp pirmųjų komentarų nerandu tokių, kaip "Savukynas debilas, nusižudyk" 🙂 Na, bet manau, kad dar bus, gal papildysiu savo kolekciją ir kada nors truputį prisivysiu Andrių Užkalnį 🙂

Taigi, prašom, jūsų dėmesiui – http://www.lrytas.lt/-12585697031256842587-tas-nuostabus-korupcionieri%C5%B3-gajumas.htm

Kažkada berods jau rašiau apie tai, kad esminė problema, dėl kurios laikosi korupcija – tai visiškas nekontroliuojamumas, neskaidrumas. Ir kadangi vienas iš nuolatinių mano komentatorių – Romas, neretai prašo (visai kaip Kubilius) pozityvios kritikos, t.y., kažkokių nurodymų, ką konkrečiai reikia padaryti – tai vat ir siūlau 🙂 O juk būtų įdomu, jei kuri nors valdžia išdrįstų kažką panašaus padaryti: investicijų čia reikia nedaug, tačiau efektas būtų stiprus.

Laukiu kritikos 🙂

—————
Upd.: pora įdomiausių komentarų iš Lietryčio:

4. Tommis 00:08 11-19 IP: 92.251.255.14
Nu, autorius, nu tu ir duodi! VALDIŠKO skundų portalo VALDŽIAI skųsti užsimanei! Akiplėša!!! Jei tau kas pasiūlys tavo namuose kiekvienam kambary po kilpą pasikabint – kabinsi? Juk kilpa irgi paskatintų veikti – pabundi ryte ir iškart memento mori; tai ir puoli stačia galva savo funkcijų atlikinėt. Tačiau, nepaisant mano labai svarių argumentų, kilpos tavo namuose nebus, ar ne? Taigi, kitą kartą prieš paspausdamas klavišą, gerai pagalvok, ar verta pirštus zulint. Ir su retorika atsargiau – niekada negali būti tikras, kad į tavo retorinį nebus atsakyta ; -) Pagarbiai ir ne be lašelio ironijos – Tommis
13. bazilla 06:17 11-20 IP: 86.52.172.108
Parkinsono taisyklė – empirinė taisyklė, sakanti, kad bet koks darbas išauga apimtimi, kad galėtų užimti visą jam atlikti duotą laiką. Taisyklė suformuluota istoriko Sirilo Nortkoto Parkinsono jo humoristiniame straipsnyje atspausdintame Jungtinės Karalystės žurnale The Economist 1955 metais ir vėliau išleistas kartu su kitais straipsniais knygoje „Parkinson’s Law: The Pursuit of Progress“ (Londone, Džonas Murėjus, 1958 m.). Parkinsonas savo pamąstymus grindė vadovaujantis darbo patirtimi Jungtinės Karalystės valstybinėse įstaigose. Pagal Parkinsoną tai atsiranda dėl dviejų priežasčių: * valdininkai stengiasi didinti pavaldinių, o ne konkurentų skaičių; * valdininkai vienas kitam kuria darbus. Jis taip pat pastebėjo, kad valdininkų augo po 5–7 % per metus nežiūrint, kad nesikeitė jų atliekamas darbas ar jo apimtys (jei iš vis darbo buvo).