Category Archives: Vadyba ir marketingas

Vadyba, marketingas, įmonių ir organizacijų valdymas

Apie tai, kaip reikia valdyti pirkimus

Susitikau aš prieš keletą dienų su ponia Diana Vilyte – čia po to, kai užvažiavau ant Viešųjų pirkimų tarnybos už kažką. Berods už tai, kad kelionės dabar perkamos, renkantis kokius nors bilietus pagal tiekėjo gaunamą maržą, o ir už kitus dalykus. Taip jau būna – aš pirma užvažiuoju, o paskui tada kiti aiškinasi ir stengiasi man papasakoti. Nes taip jau ir turi būti.

Niekada nebūna paprastų lengvų sprendimų, nors ir atrodo, kad viskas lengva. Bet visus sunkumus įmanoma įveikti. Išvažiuoji pasivažinėti dviračiu – pasirodo, kad yra kliūtys. Bet vat tam, kad išvažiuotum dviračiu, reikia bent jau dviratį pasiimti. Ir jei nori valdyti pirkimus, tai reikia turėti bent jau rodiklius. Nes kitaip ir liks kalbos apie tai, kad viskas labai sudėtinga.

Gerai, čia jums buvo įžanga. O dabar apie tai, kas buvo realiai susitikime – ir kas gero, ir kas blogo. Aš jums to gal taip paprastai neatskleisiu išsyk, todėl turėsite perskaityti nemažai teksto. Kad nebūtų mažai. Ir vėlgi tai nebus saldus tekstas tiems, kas užsiima viešaisiais pirkimais. Nes pas mus valstybėje su tuo problemos didelės ir tvarkyti viską reikia kardinaliai. Čia jau atleiskit, bet tai mano pinigai, nes visi valstybės pinigai yra manęs pinigai. Ir aš čia priekabus.

Jei rimčiau, tai duosiu truputį per daug, kaip vienam straipsniui. Pradedant pirkimų procesine sąveika ir baigiant kontrolės matricomis. Bet kas susigaudo pirkimų organizavime, susigaudys. Paskui, jei norėsis, padetalizuosim dar.

Bet kuriuo atveju, generalinis principas visuose pirkimuose turi būti vienas: mes turime žinoti, kad perkame tai, ko reikia. Tai turi būti pagrindžiama ir aišku.

Continue reading

Trys pirkimų rūšys

Po to, kai parašiau apie bardakus, kurie būna su viešaisiais pirkimais, supratau vieną reikalą – atrodo, jog dauguma žmonių netgi nesusimąsto apie tai, kokios yra pirkimų rūšys. O kai nesusimąsto apie ta, ką reikia, tai ir gaunasi, kad prisimąsto visai ko nereikia. Taip paskui ir atsiranda visokios šnekos apie tai, kad reikia planuotis visokius neįmanomus spėjimus.

Kartais su pirkimais būna labai daug chaoso, tai vat geriau truputį pamąstyti, iš kur tas chaosas atsiranda, nes priežastys gali būti labai skirtingos.

Todėl gal pradėkime dabar nuo pagrindų, kurie daugeliui žmonių yra tokie intuityvūs, kad apie tai net nesusimąstoma. Pirkimų rūšys yra trys, labai paprastos:

  • tokie pirkimai, kur iš anksto viską būsimus pirkimus žinai – ir kada pirksi, ir ką pirksi, ir kokiais kiekiais
  • tokie pirkimai, kur išvis iš anksto nieko nežinai – nei kada, nei ką, nei kokiais kiekiais teks pirkti, o sužinai tik kai pirkti prireikia čia ir dabar
  • tokie pirkimai, kur dalį informacijos apie būsimus pirkimus žinai iš anksto, o kitą dalį sužinai tik kai jau prireikia pirkti

Gerai, o dabar pereikim detaliau, nes ten slypi visa procesinė logika – ji velniškai svarbi. Ta pati logika, apie kurią dažnai nepagalvoja netgi verslo įmonės, ką jau ten kalbėti apie valdiškas.

Continue reading

Viešieji pirkimai

Kadaise labai labai seniai man teko susidurti su tokia situacija, kai įmonė perka krūvas visokios įrangos, bet tuos pirkimus darosi kiekvienas skyrius atskirai. Nes kiekvienas skyrius susigalvoja pats, ko jam reikia, ieškosi kur nusipirkti pigiau ir geriau. Tiesiog visi stengiasi. Vieni protingiau nusiperka, kiti ne taip jau protingai – visaip būna.

Žinote, kaip buityje pasireikštų viešųjų pirkimų dizasteris? Jei nežinote, tai įsivaizduokite, kad jus suėmė baisi tryda (kartais, deja, visiems pasitaiko), o dėl to nenumatytai padidėjo tualetinio popieriaus sąnaudos, o todėl jis netikėtai baigėsi. Ir dabar jums reikia pildyti krūvą popierių konkursui, kuris vadinasi „Vardenio Pavardenio užpakalinės angos valymo medžiagų pirkimo 2017 metams papildyom konkursas“, o paskui, po mėnesio, kai tas konkursas baigsis, jūs gausite kaltinimus dėl to, kad savo trydos nesusiplanavote iš anksto, todėl teisės tai daryti neturėjote. Štai taip veikia viešųjų pirkimų principai.

Problema toje įmonėje buvo labai paprasta: kadangi visi pirkosi viską kaip papuola, ten viskas buvo skirtinga ir viskas buvo nesuvaldoma. Įsivaizduokite, kad yra 100 darbuotojų ir kokie 80 skirtingų modelių kompiuterių, kuriuos gamino kokie 15 skirtingų gamintojų. Visiems matėsi, kad bardakas, bet visi nenorėjo su tais pirkimais nieko tvarkyti, nes atrodė, kad visvien nieko nesigaus.

Continue reading

Tinklinis marketingas, fak jū

Gaunu eilinę (nežinau jau kelintašimtąją) žinutę iš eilinio idioto, užsiimančio kažkokiu tinkliniu marketingu. Eilinė žinutė iš eilinio pročiakrušio. Ir visi jie vienodi, visi su savo tipiškomis demagogijomis, išmoktomis tinklinio marketingo kursuose. Ir visi jie nieko nepasakantys, vaizduojantys verslą, bet nieko nekalbantys, ir visi jie tokie banalūs, kad tiesiog nyku.

Vienas iš tipiškų multi level marketing makaronų. Tinklinis marketingas blyn. Paknisk protą 10 draugų, jie išknis protą kiekvienas dar 10 draugų ir rezultate turėsi 1000 pinigų. Labą dieną.

Vienas iš tipiškų MLM (multi level marketing) makaronų. Tinklinis marketingas blyn. Paknisk protą 10 draugų, jie išknis protą kiekvienas dar 10 draugų ir rezultate turėsi 1000 pinigų. Labą dieną.

Pasižiūri į tokio verslininko FB profilio nuotrauką – kaskart įprastas dalykas: sėdi prabangioje mašinoje. Mašinos salonas odinis, verslininkas šypsosi. Marškiniai balti, svetimo dydžio (pirkti padėvėtų drabužių krautuvėje), nuskalbti – net nuotraukoje matosi, kad jie daug matė, bet buvo rūpestingai prižiūrimi, nes trūksta pinigų. Kaklaraištis kažkoks priešistorinis, neretai – irgi nuskalbtas. Akinių rėmeliai seni, pirkti prieš 20 metų. Konservatyvūs, metaliniai, tačiau dažniausiai – su tais nuo šviesos tamsėjančiais stiklais, kuriuos šiais laikais retai bepamatysi. Skurdus gyvenimas ir svetima mašina, kurioje leido nusifotkinti kažkas, užsidirbęs daugiau pinigų.

Kartais būna ir svetimos nuotraukos, bet nelabai dažnai – tinkliniams marketingistams visgi tenka gyvai susitikinėti, tai sunku su tomis svetimomis fotkėmis. Feikai labai nemėgstami.

Kaskart pokalbio pradžia maždaug tokia, visiškai pasikartojanti, nyki nyki, bet pagal NLP vadovėlį kažkokį, kurio nei patys tokie tipo verslininkai nei akyse nematę, tačiau kursuose gerai iškalę. Kuruose jie dalyvavę daug kartų, nes patys vis pakliūna ir pakliūna į tas pačias tinklinio marketingo schemas:

Laba diena… Malonu bla bla bla, truputis apie mane. Aš su partneriais pradėjau verslo projektą… Bla bla bla… Turime partnerių užsienyje, esame sėkminga tarptautinio verslo dalis… Bla bla bla… Leiskite paklausti, kuo jūs užsiimate, jei ne paslaptis? Ar norėtumėte padidinti gaunamų pinigų kiekį? Ar šiuo metu turite poreikį papildomoms galimybėms, susijusioms su pinigais, laisvu laiku gyvenimui, sveikata, karjera? Tam nereiktų palikti dabartinio darbo ar verslo. Pradžioje tas galimybes galima išnaudoti laisvu metu, skiriant 1-2 valandas per dieną. Ar turite poreikį tokioms galimybėms?

Žinoma, debilavotas spameris nei nesusipranta pasiaiškinti, kam jis išvis rašinėja. To vargu ar galima tikėtis – jei spameris turėtų smegenų, jis tokiomis tinklinėmis masturbacijomis išvis neužsiimtų. Ir žinoma, aš tokiems idiotams atsakau visada labai paprastai:

Labas. Norit kalbėti apie savo verslo idėjas – 200 eurų. Pirma susimokat, o paskui kalbat. Jei per 5 minutes sugebėsite pasakyti kažką prasmingo – skirsiu iki valandos laiko.

Ir vėl, kaip įprasta, prasideda proto krušimas – tie tinkliniai spameriai matyt galvoja, kad aš juokauju. Jie gal tikisi, kad man praknis protą, įtikins savo briedu ir aš jų išklausysiu už dyką. O paskui gal netgi savo resursus į jų briedą kišiu. Fcuk. Jie nori iš manęs uždirbti pinigų ir kartu gaili įdėti pinigus. Prasideda tokie vat pezalai, visiškai tipiški:

Nuostabu. Aš turiu jums pasiūlymą, kur jūsų valanda kainuos ne 200 eurų, o tiek, kiek tik jūs panorėsite. Žinoma, įdėjus pastangų.

Ir aš vėl atsakau tipiškai, kaip ir įprasta:

Susimokat – kalbam. Nesusimokat – nekalbam.

Ir kaip įprasta, spameris iš pokalbio išeina aukštai iškelta galva. Juk jam nemalonu pasijusti šiukšle. Skaudu, kai kažkas su tavim išvis net nešneka, kol nesutinki mokėti pinigų. Skaudu, kai kažkas tavyje mato paprasčiausią katės šiknaspuogį, kuris nevertas nieko. Skaudu, kai žinai, kad niekada nesugebėsi pasijusti gerai, nes viskas, ką uždirbi – tai proto knisimas su visokiais tinklinio marketingo bulšitais. Taigi, spameris išdidžiai atsisveikina:

Čia jau jūsų pasirinkimas likti tik prie 200 eurų valandai. Malonu buvo pabendrauti.

Ne, man nemalonu buvo pabendrauti. Man šlykštu yra bendrauti su žmonėmis, kurie bando knisti protą, norėdami apgauti, įkišti kažkokį niekam nereikalingą mėšlą ir dar blogiau – tiesiog siurbti pinigus.

Ponai šūdų pardavėjai, tinkliniai marketingistai jūs visokie. Aš suprantu, kad jūsų gyvenimas labai nelengvas. Suprantu, kad jums tragiškai sunku, kai visi jus siuntinėja ir niekas nenori iš jūsų pirkti tų jūsų šūdų. Suprantu, kai sunku išlaikyti tą stresą ir nepalūžti. Suprantu, kaip jūs norite pinigų ir net negalite rišliai pasakyti nieko, nes jūsų smarvę iš tolo visi užuodžia.

Ponai tinklinio marketingo skleidėjai, aš suprantu jus. Bet eikite jūs nachui, nes jums ten ir vieta.

 

Apie neteisingus matavimus

Vienas iš pirmų dalykų (o daugeliu atvejų – išvis pirmas), kurį reikia patvarkyti bet kurioje įmonėje, kurios veiklą nori gerinti – tai rodikliai. Rodikliai – tai tiesiog skaičiai, kuriais vertinama, ar įmonė ir jos paskiros dalys dirba gerai, ar dirba blogai. Jei nėra tokių skaičių, nesigauna nustatyti, kas negerai, ką reikia taisyti. Jei yra tokie skaičiai – viskas žymiai paprasčiau. Taigi, įmonės susikuria rodiklius.

Štai taip išties atrodo tikras pardavimų procesas, kai pirkėjas ateina į parduotuvę. Socialiniuose tinkluose tai dar labiau būna supainiota. Tai, kad jūs matuosite ir gerinsite pavienį tašką kokiame nors panašiame labirinte - gali ne tik nepadėti jūsų pardavimams, bet netgi jiems ir pakenkti.

Štai taip išties atrodo tikras pardavimų procesas, kai pirkėjas ateina į parduotuvę. Socialiniuose tinkluose tai dar labiau būna supainiota. Tai, kad jūs matuosite ir gerinsite pavienį tašką kokiame nors panašiame labirinte – gali ne tik nepadėti jūsų pardavimams, bet netgi jiems ir pakenkti.

Įprastas rodiklių rinkinys būna gana nesudėtingas: visų pirma, tai pelno srautas, o paskui – keletas sudedamųjų, leidžiančių tą pelno srautą didinti (kad gautųsi rodiklių hierarchija), pvz., rodikliai, rodantys pardavimų efektyvumą, gamybos efektyvumą, tiekimo efektyvumą. Deja, ne visada su rodikliais būna tvarkoje. Ypač aiškios problemos būna tada, kai rodikliams naudojami matavimai išties nėra teisingi ar dar blogiau – turi duomenis iškraipančius grįžtamuosius ryšius. Ir visai jau blogai, kai rodikliai sukuria lokalius optimumus.

Man šiandien vienas draugas, aukštuose sluoksniuose plačiai žinomas PR guru Giedrius Karsokas pateikė tokį gražų pavyzdį, kad tiesiog negaliu nepasidalinti. Tai pavyzdys apie tai, kaip geriau jau išvis neturėti rodiklių, negu naudoti neteisingus.

Continue reading