Category Archives: Valgiai ir maistas

Apie kulinariją, maistą ir ėdesį

Sura – korėjietiškas restoranas

Šiandien pradžiuginsiu jus įspūdžiais iš korėjietiško kaboko, esančio Oze. Kabokas užsislėpęs pačioje Ozo apačioje, kažkur minusiniame aukšte ir yra daugeliui Ozo lankytojų nežinomas vien todėl, kad niekas nei nepagalvoja į jį nusileisti. Kita vertus, tai bene vienintelis Vilniuje korėjietiško maisto kabokas, todėl visai vertas aplankymo. Aišku, su sąlyga, kad sugebėsite į tą Ozą užvažiuoti. Čia negaliu nepriminti, kad Ozas yra tokia paini skylė, kad važiuoti į jį išties net ir neverta.

Aplinka ir bendri įspūdžiai

Suros interjeras nepasižymi niekuo. Tai yra tiesiog nykiai išlaižytos, viešbutiškai banalios ir neutralios aplinkos pavyzdys, turintis vienintelį neveikiantį pliusą – šviečiančias modernias korėjietiškas iliuminacijas, puikiai sukuriančias korėjietišką aplinką tada, kai veikia. Kadangi jos neveikia, tai ir pliuso nėra. Visa kita – vidutinybių vidutinybė visame banaliame banalume. Lygiai nulis.

Gal visgi duočiau vieną balą už tai, kad visgi nebjauru ir sąlyginai nuteikia pasėdėti, bet visgi neduosiu, nes +18 laipsnių nėra ta temperatūra, kuri nuteikia pasėdėti. Nulis.

Ne toks banalus yra meniu, kuriame susigaudyti kebloka, nes prikišta tų valgių belenkiek. Belenkiek paprastai reiškia, kad visi valgiai bus vidutiniški, bet aš ne apie tai. Meniu nebanalumas slypi tame, kad šios Suros vadovai matomai nėra girdėję apie transkribavimo meną, tad ir lietuviškai, ir angliškai visus pavadinimus rašo visiškai vienodai – angliškai. Pavyzdžiui, „Kim Chi Chi“. Tad kaip sakant, kam kim chi chi, kam kim cha cha, o jums, mieli liurbiai iš Suros – minus vienas balas už bukumą. Chi chi, cha cha.

Sura turi visai gražią interneto svetainę, kuri visai išsami, džiugina pateikiamomis patiekalų kainomis ir visai realybės neatitinkančiomis interjero nuotraukomis, tačiau tekstai ten yra tokie klaikiai nemokšiški, tokių degeneratyvių beraščių kurti, kad net ir meniu su visais „chi chi – cha cha“ paskui atrodo visai mielai. Kad nesivargindami galėtumėt įsivaizduoti, pateikiu jums tiesiog tipinį kratinį: „Tiek ryžiai tiek grūdai yra dažnai naudojami vermišelės gamybai, kuri vaidina pagrindinį vaidmenį korėjiečių virtuvėje„. Taigi, už interneto puslapio grožį ir atvirumą – +1, o už sistemingą nemokšiškumą – dar vienas -1.

Deja, nepasidomėjau, ar ten yra WiFi, nors šiaip jau turėtų būti – visas Ozas to WiFi pilnas.

Aptarnavimas ir padavėjos

Mielai besišypsančios ir linksinčios pardavėjos neatrodytų užguitos, bendrauja, nereikia laukti, kol prieis ar ieškoti pačiam, tad galėtų gauti pliusą. Kita vertus, kai užsisakai sriubos ir normalaus patiekalo, o padavėja atneša tik tą patiekalą, apie sriubą užmiršusi, ir taip – dviem žmonėm – tai akivaizdus bukumas. Bukos padavėjos – tai minus vienas. Susumavus – nulis.

Šiaip tai būtų gal ir nieko, jei ne bjauresnis dalykas. Aš mėgstu tikrą mineralinį vandenį, tačiau keista, kad daugelis kabokų jo neturi. Dar keisčiau, kad dauguma kabokų silpnaprotiškai vaizduojasi, kad vietoje mineralinio vandens visiems tiks koks nors geriamasis. Čia aišku išvis atskira istorija galėtų būti apie tai, kad pavyzdžiui Vilniuje paprastas vanduo iš krano yra skanesnis už bet kokį negazuotą vandenį iš buteliuko, tad kabokus, kurie nesugeba klientui duoti paprasto vandens už dyką išvis galima vadinti subininiais mulkintojais, bandančiais nuplėšti pinigus net už vandenį.

Bet aš ne apie tai, o apie tai, kaip paprašiau gazuoto mineralinio ir paklausiau, ar neturi tikro. Žinoma, kad jie neturėjo tikro mineralinio, tiktai kažkokį „Vichi“ fufelį. Bet padavėja ėmė aiškinti, kad kažkokį ten kitą jie turi, kuris labiau mineralinis. Žodžiu, atnešė to labiau mineralinio. Kažkokios kreivos rūšies Perrier geriamasis vanduo, už kurio buteliuką, pasirodo, reikia sumokėti cielus ištisus 7 litus. Ir tasai vanduo, nesiskiriantis nuo vandens iš krano – net negazuotas. Nors aiškiai pasakiau gazuoto.

Taigi, už proto krušimą – minus vienas balas, o už tai, kad padavėja sistemingai buka ir net neskirianti gazuoto nuo negazuoto – dar vienas minus vienas.

Galų gale – apie korėjietiškus valgius

Sura džiugina vienu esminiu dalyku – nepaisant visų negandų, jie vis dar siūlo paragauti tikrai korėjietiškų valgių (plius vienas balas jau vien už tai). Džiugina ir puikiais, tiesiog idealiais ryžiais, už kuriuos tiesiog negaliu neskirti balo. Įsivaizduokite ryžius, kurie paradoksaliai birūs ir limpantys vienu metu – lazdelėmis valgyti tokius tiesiog puiku. Nors kažkodėl korėjiečiai ryžius valgo šaukštais. Šaukštais tokius valgyti – irgi puiku. Ryžiai su kiaušiniu – tokie skanūs, kad juos galima valgyti vienus. Aišku, gal dėl to ir kaina jų – ištisi 7 litai. Labai, labai patariu tų 7 litų nepagailėti.

Šiaip turiu pasakyti, kad korėjiečių virtuvė kažkuo labai jau panaši į lietuvišką. Visapusiškai. Paralelių tiek, kad net galim pagalvoti, kad korėjiečiai – tai kažkokie rytų lietuviai. Kaip ir Lietuvoje, ten žinomos dvi nacionalinės virtuvės – kaimietiška ir dvarų (arba karališka). Kaimietiška virtuvė – tai tokie mums brangūs kopūstai, kiauliena, morkos ir t.t., o karališka virtuvė – smarkiai įtakota aplinkinių imperijų – Kinijos ir Japonijos. Visai panašiai, kaip lietuviška dvarų virtuvė, irgi perėmusi daug patiekalų iš kitur ir juos savaip perdirbusi.

Korėjiečiai turi savo nacionalinę vertybę, kurią maišo į belenkur – tai kim či (tas pats, kurį Sura vadina tais savo „Chi chi cha cha“). Kim či – tai tiesiog rauginti kopūstai, į kuriuos vietoj mums įprastų kmynų su spanguolėmis anie deda raudonuosius pipirus. Skirtingai nuo spanguolių ir kmynų, raudonieji pipirai puvimą stabdo prastai, tai tų pipirų jie prideda tiek, kad kopūstai pasidaro raudoni. Labai skanu.

Pakrančių ruožuose korėjietiška virtuvė gal artimesnė japoniškai – iš esmės tie patys makiai, nigiriai ir sašimiai, kuriuos korėjiečiai vadina gimbap arba kimbap ir valgo su tuo pačiu kim či, tuo tarpu sušis pas korėjiečius yra hwe, valgomas irgi su jų specifikomis (kažkokia ten raugintų pupelių koše). Deja, Sura čia kardinaliai nukrypsta nuo korėjiškumų ir net nemini tų gimbapų ir hvėjų, visus tuos patiekdama kaip įprasta japonams – su vazabiu, gariu ir daikona. Aišku, geriau jau nuokrypis į japonus, nei į kiniečius – tai visgi artimiau korėjiečių virtuvei.

Lazdelės Suroje – eilinis, tipinis feilas. Na, įsivaizduokim, kad nueinam į kokį nors lietuvišką kaboką, užsisakom steiko už 39 litus, atneša puikiai pagamintą patiekalą ir plastmasinę vienkartinę šakutę su plastmasiniu vienkartiniu peiliu. Ir su šitais reikia valgyti. Aš suprantu, kai tuos vienkartinius pagaliukus duoda kokioje nors piguvoje, kur papietauti gali už 10-15 litų. Bet mieli jūs brangūs silpnapročiai, kuriantys tuos savo rytietiškus kabokus, jei jau bandote vaizduot prestižą, tai kuriems galams jūs taupote tuos 10-15 centų ir neduodate normalių pagaliukų? Minus vienas balas. Duočiau ir minus du, jei pagaliukai būtų tokie, kaip pas Čili Kiniją, kuri turi dar prastesnius, bevalgant lūžinejančius.

Na, tiek to, apie kitus dalykus – jautiena „Pulkogi“ – nors ir truputį sausoka, labai skani, išlaikanti ir jautienos skonį, ir kažkokius korėjietiškus prieskoninius subtilumus – verta to, kad duočiau už ją vieną balą. Nuostabi „Kim Chi Chi Cha Cha Ge“ sriuba – chi chi, cha cha, taigi puikiausia kopūstienė su apkeptais kiaulienos gabaliukais, tokia artima lietuviškam skrandžiui, tačiau korėjietiškai kupina raudonųjų pipirų. Tiesą sakant, būtų sriuba kaip sriuba, tačiau principingas požiūris, kurio dėka neatsisakoma pipirų – dar vienas balas.

Čia dar norėčiau papildyti, kad kabokai Lietuvoje dažnai elgiasi šlykščiai, skelbdamiesi apie kokį nors maistą, esą tas aštrus, nors ten pipirų nei pėdsako nėra. Kai dabar jau neegzistuojančioje „Užuovėjoje“ kartą užsisakiau „aštrų“, atseit „čili“ kepsnį ir supratau, kad jame nėra anei pėdsakų aštrumo, paprašiau, kad man atneštų tų čili pipirų, kurių dėjo. Tada ir paaiškėjo, kad raudonųjų pipirų jie neturi, o vartoja „Tabasco“ padažą, kurio matyt lašelį užlašina. Taigi, baigėsi tuo, kad atnešė tą padažą, o kai baiginėjau suvarvinti visą tą buteliuką, padavėja beviltišku balsu tarė: „gal galite palikti nors truputį, nes neturėsime kepsiams“. Nykus, apgailėtinas pravalas.

Pipirai neretai būna absoliučiai neatskiriama patiekalo dalimi. Iš recepto išmesti pipirai – sugadintas patiekalas. Taip pat sugadintas, kaip būtų sugadinti cepelinai, iš jų pašalinus bulves. Sura čia elgiasi puikiai: ten, kur turi būti pipirai, jie ir yra. Ir tokiais kiekiais, kokiais ir turi būti.

Kas gi dar? O visai rekomenduočiau pasirinkti kokį nors akcijinį patiekalą. Gal tai nebus taip subtilu, gal truputį primins kiniečius, tačiau soti kiauliena už 15 litų kartu su dubenėliu ryžių vidutiniam žmogui bus pakankama, o pagal tą nuvalkiotą „santykį tarp kainos ir skonio“ tai gali būti nepaprastai geras pasirinkimas, vertas dar vieno balo.

Bendrai imant, mano pravalgyta suma per vienus pietus Suroje (akcijinė kiauliena, kažkoks ten patiekalas, sriuba, du ar tai trys indeliai ryžių, suknistas vanduo ir pora puodelių kavos) sudarė apie 100 litų, normalus žmogus ten galėtų papietauti už 40-50, o jei rinktųsi akcijinį patiekalą – už 25-30 litų.

Apibendrinti Suros vertinimo rezultatai

Taigi, paskaičiuokime balus – už aplinką ir bendrus įspūdžius duodu -1, už aptarnavimą duodu -2, o už maistą – viso +4 (jei tik nesuklydau skaičiuodamas). Taigi, visai teigiamas bendras balas: +1. Rekomenduoju apsilankyti kiekvienam, kas dėl kokių nors priežasčių nusibels į Ozą.

Atskirai dar norėčiau parašyti kokiems nors Suros atstovams, jei tokie čia skaitys. Jūs pririnkote krūvas neigiamų balų už smulkmenas, kurias pataisyti be galo paprasta. Už tai, kad nemokate rašyti lietuviškai (už tūkstantuką litų kokia nors lituanistikos studentė viską sutvarkytų taip, kad blizgėtumėte), už netikusias valgymo lazdeles, už neveikiančias jūsų iliuminacijas ir pan. – visa tai labai lengvai pataisoma. Aišku, su padavėjų bukumu susitvarkyti yra daug kebliau, kita vertus, net ir tai pataisoma. Tiesiog pabandykite į save pažvelgti iš šalies – aš tikiu, kad jums pavyks.

Čili Kinija Nekropolyje

Taip jau gėdingai kartais gaunasi, kad užneša mane likimas į Nekropolį paėst. Tai ten paėdu šen, tai šen paėdu ten, bet juk reikia ir parašyt apie tai.

Trumpai tariant, tai, kad aš Čili Kinijoje praėsti galiu 72 litus, vargu ar turėtų stebinti tuos, kas mane pažįsta. Tai tiesiog sudvejinti pietūs. Tai nėra daug, kita vertus, tai nėra ir mažai – dažniausiai tiek man pakanka.

Čili Kinijos aplinka, išvaizda ir bendras įspūdis

Taigi, rašau aš apie tą Čili Kiniją ir vis nesugalvoju, nuo ko čia pradėt. Šią pseudokiniją žino visi, kas buvo Akropolyje. Mažai, kas ten valgo. Mažai, kas ten keičiasi. Tai nėra prasčiausiai šerianti iš akropolinių šėryklų, bet ir padoria aš jos nepavadinčiau. Aplinka jau spėjusi aptręšti, o prieš balažin kiek metų dar šiokį tokį įspūdį darę riestastogiai nameliai, akvariumai, bambukai ir papūgos dabar jau tedžiugintų nebent kaimiečius iš giliausių užkampių. Ar, kas vis panašiau, kokius nors išvis iš Vidurio Azijos atvykusius kazachus, kurių veidai aplink Nekropolį pastebimi vis dažniau. Vienok europėjame, tsakant, tad ir poreikiai mūsų griežtėja…

Nuo seno užknisantis ir iki šiol nepatvarkytas dalykas – kasa ir maisto stalas prie praėjimo. Todėl ten grūdasi padavalkos, todėl ten visad sunervina, kai įeidinėji ar išeidinėji, nes reikia stoviniuoti, kol atsiras bent mažas tarpelis tarp sienos ir padavalgos subinės, o paskui per tą tarpą grūstis.

Negana to, tarpais atviroje virtuvėje gaminanmo maisto kvapas ne tiek maloniai nuteikia, kiek nervina, kai užsidega kokie taukai ar dvelkteli svylančios mėsos dvokelis.

Išvaizda ir aplinka – 0.

Personalas ir aptarnavimas

Aptarnavimas Čili kontorose visad atrodo kažkoks iškrypęs, su pakazūchinėm pretenzijom į gerumą. Ta šlykšti bukos vadovybės sugalvota ir nuleista čiliakinė frazė „ar buvo skanu“ kažkada daugeliui įsiėdė tiek giliai, kad kai kurie net lankytis čiliakuose apstojo. Viename Čili Kaime, kur dažniau apsilankydavau, būtent man ją nustojo kartoti po to, kai po penkto ar šešto patiekalo aš paklausiau vyresniosios jų padavėjos – „sakykite, o kodėl iš jūsų reikalauja, kad vis kartotumėt ir kartotumėt tą klausimą, jūsų neužpisa tai daryti?“ Ta man kažką sumurmėjo, kad taip reikia, o aš jos paprašiau: „tai jeigu jus užpisa, tai būkit maloni, neužpisinėkite manęs, man čia gerai ir jei būtų neskanu, tai neateidinėčiau, taigi, negadinkit man malonumo valgyt, labai prašau“. Padavėjos garbei turiu pasakyti, kad ji suprato, nesupyko ir kitų padavėjų paprašė, kad manęs šitų nesąmonių neklausinėtų. Už ką uždėjau Čili Kaimui pliusiuką. Bet mes čia nea apie Čili kaimą, o apie kitą kaboką, tad šito pliuso čia jie negaus.

Pakazūchinės Čili pretenzijos matomos iš paprasto simptomo – padavėjos užsiknisusios, joms truputį važiuoja stogai, jos akivaizdžiai įsitempusios, jos stengiasi tūpčioti apie klientą taip, lyg klientas norėtų joms įkąsti, bet nepaisant visko jos daro nesąmones. Akivaizdžiai neurotines nesąmones.

Jos pamiršta atnešti meniu, o kai ateini pas jas pats, duoda šlapią. O paskui prie staliuko pribėga net dvi ir negali susigaudyti, kuri čia ims užsakymą. O paskui atneša tik vieną puodelį kavos, nors prašiau dviejų. Kai pabandai jas suprasti, suvoki, jog čia ne padavėjų problema, o, drįstu spėti, kažkoks korporacinis iškrypis – versti žmones robotukais.

Mieli brangūs Čili vadai, aš jums pasakysiu dalyką, kuriuo nepatikėsit. Kai žmones bandai paversti tūpais robotukais, tai žmonėms stogai pavažiuoja ir jie ima prasčiau dirbti. Todėl neverta žmonių versti robotukais. Kai leidi žmonėms būti savimi, jie dirba geriau ir neša įmonei didesnį pelną. Kokia ten pas jus personalo kaita? Prieš kelis metus girdėjau gandą, kad vidutinis rotacijos periodas – vos keli mėnesiai?

Aptarnavimas – 0.

Kinų Čilijos maistas ir patiekalai

Galų gale, maistas. Jei esate ufonautas, nevalgęs kiniško maisto ir norite patirti atrakciją, rekomenduoju nuvažiuoti į kur nors kitur. Kad ir į tuos kiniečius, kurie priešais CUP pastatą. Kita vertus, ir Čili Kinija nėra prasčiausias variantas. Truputį geriau, nei tie nebrangūs kinų kabokėliai, kuriuose net aš galiu apsiryti už kokius 20-30 litų, o jūs – už kokius 10-15. Bet kainos…

Nagi negaliu pasakyti, kad ir šiaip Čili pasižymėtų mažiausiomis kainomis tose nišose, kuriose dirba. Kita vertus, Čili Kinija net ir Čili mastais nėra pigi, ypač dar prisiminus, kad kiniškas maistas – pigus, labai pigus maistas. Tik nereikia man pasakot tų kliedesių, kuriuos Čili skleidė kaimo oluchams, kad „tikri virėjai iš Kinijos“ – kiniškas virėjas kainuoja bene porą kart pigiau už lietuvišką ir dar džiaugiasi, nes ta dvigubai mažesnė alga jam reiškia neišpasakytus turtus. Vidutinis Kinijoje dirbantis virėjas berods uždirba kokius 20 dolerių, tai būtų kokie 50 litų mūsų pinigais. tuo tarpu Lietuvoje, net pasamdytas už pusę minimalaus atlyginimo, jis per mėnesį sutaupyti sugebėtų du kartus daugiau.

Kai užsakai vieną iš brangesnių, tipo firmiškesnių Čili Kinijos valgių – kažkokią vištieną kažkokioje įkaitintoje keptuvėje, o tą keptuvę atneša kažkokiame uždengtame bliūde, o atidaręs, pamatai, kad mėsos gabalai išdribę iš keptuvės į bliūdą, ir į ten pat ir padažas nutekėjęs – eikit šikt, čiliakiniai parazitai. Ir nepasakokit, kad padavėja išvertė – mačiau, kad ne jinai. Tai virtuvės problema.

Kai moki du kartus daugiau, nei ne ką prastesnį kinišką maistą darančiuose kabokuose, o tau duoda sušiktus vienkartinius besišerpetojančius pagaliukus, kurie lūžinėja bevalgant – eikit šikt dar kartą.

Ir trečią kartą eikit šikt už tai, kad per krūvą metų neįstengiate suprasti, kad paprastesnius patiekalus, kuriuos reikia dėtis sau į lėkštę, atnešti turėtumėt dubenyje, o ne plokščioe lėkštėje. Nes iš plokščios lėkštės šaukštu įsidėti be papildomų įrankių – problematiška.

Ir ketvirtą kartą eikit šikt už tai, kaip gaminate. Kiniškas maistas valgomas pagaliukais. Ir kai mėsos gabalas yra tokio didumo, kad netelpa į mano didelius nasrus – eikit šikt. Ir kai ryžiai yra labai absoliučiai, visiškai absoliučiai birūs, tokie, kokie puikūs būtų plovui, bet kuriuos valgyt pagaliukais – tai užsiknisimas – tai ir dar kartą eikit šikt.

Taigi – už tai, kad maistas lyg ir skanesnis – vienas balas, už neadekvatus su kainomis – minus vienas, ir kiek aš ten kartų pasiunčiau jus šikt? Kokius penkis berods? Na, tai dar minus penkis balus už kiekvieną kartą.

Reziumuojant apie Čili Kiniją

Taigi, paskaičiujame: aptarnavimas – neabejotinas nulis, išvaizda ir aplinka – irgi nulis, o su valgymu susiję dalykai, nepaisant visų viskų ir lyg ir geresnio, nei vidutiniškai skonio – minus 5.

Kitaip tariant, rekomenduoju valgyti kur nors kitur, nes bendras balas gavosi neigiamas, juntamai neigiamas. Čili Kinija yra ne ta vieta, kur jums vertėtų eiti. Taip, net jei esate Nekropolyje. Taip, tai matosi ir iš to, kad Čili Kinija paprastai nebūna sausakimšai prisigrūdusi.

Seimo restoranas

Nagi vagi, jei jau pradėjau rašyti apžvalgėles, o iš DOMM Lounge parnešti įspūdžiai kažkam buvo įdomūs, tai šįsyk pradžiuginsiu jus įspūdžiais iš Seimo restorano.

Seimo restoranas – bendros žinios

Seimo restoranas, savaime aišku, yra Seime. Bet ten yra kelios skirtingos maitinimo įstaigos, tad pabrėšiu atskirai – rašau ne apie Seimo kavinę ir ne apie Seimo valgyklą, o būtent apie Seimo restoraną, tą patį, kuriame duoda pagerintą maistą ir kuriame dar ne taip seniai vyko daugiau politinės veiklos, nei Seimo posėdžių salėse. Kaip ten bebuvo, bet gal dėl draudimo rūkyti, o gal ir dėl kitų priežasčių dabar Seimo restorane jau nesėdi būriai seimūnų, viskas ramiau.

Gana neseniai apie tą restoraną buvo visokių kalbų, įskaitant ir tai, kad jame esą būdavo mušami nefiskaliniai čekiai vietoj fiskalinių, tvarkoma viskas juodais ir panašiai. Nežinau, ar tiesos tame yra. Gal ir yra, o gal tik šiaip kalbos. Continue reading →

Kabokas gurmanams. DOMM Lounge

Aš kažkaip senokai jau nesibasčiau po visokias maitinimo vietas, nors daugelis žino, kad esu skrandžio vergas, todėl apie valgį laiks nuo laiko kažką parašau. Ko gero, trukdo paskutinius porą metų vis labiau kamuojantis laiko trūkumas ir visiškas pamišimas. Taip, aš šiais metais netgi du kartus buvau MacDonalds – galit komentaruose mane už tai išvadinti kokiais nors epitetais. O kažkada seniai – ne tik bastydavausi, bet ir apžvalgas parašinėdavau – gal būt ne tiek kitiems, kiek savo paties malonumui, o dar ir tam, kad pats žinočiau, kur eiti verta, o kur – ne (atmintis kiaura – gerai priminti sau pačiam). Taigi dabar gal pabandysiu atgaivinti savo senus pomėgius. Bus matyt. Beje, straipsnį parašiau tą patį vakarą, tačiau nutariau, kad visgi verta kelias dienas palaukti, kol susigulės, o paskelbti jau paskui. Dažnai taip darau – tai pagerina tikslumą. Taigi, dabar jūsų dėmesiui – DOMM Lounge, į kurį nueiti verta.

Čia dalelė aukso...

Continue reading →

Patarimai pradedančiam grybautojui

Žinoma, kad grybavimas – tai medžioklė. Kaip bebūtų keista – būtent taip, medžiojimas, kur grybai slapstosi, reikia juos sekti ir gaudyti, apsiginklavus peiliu. Grybai yra žvėrys. Jie gali būti ir pavojingi. Tačiau jie labai skanūs, o jų gaudymas – tai azartiškas ir malnus užsiėmimas. Jei norite tapti grybautojais, bet neturite jokios patirties – rašau būtent jums.

Ko gero, kiekvienais metais būna kažkiek mirčių nuo apsinuodijimo grybais. Ir tai nepaisant to, kad dauguma grybų rūšių ir apskritai dauguma grybų miške – nenuodingi. Kita vertus, tie, kas nėra grybavę, išties neatpažįsta jokių valgomų grybų, tad negali jų ir prisirinkti. Tad truputį supaprastintai papasakosiu šį tą, kas, gal būt, kažkam pravers. Jei esate patyrę grybautojai – nei neskaitykit. Tai – pradedantiesiems.

Valgomi ir nevalgomi grybai

Grybautojui yra penkios rūšys grybų, jas svarbu ir atsimint, apie jas trumpai ir papasakosiu (visa kita – tai specifikos):

  • Voveruškos – jas visada renkam ir viskas, nėr čia ką galvot
  • Baravykai ir jų giminės – šituos irgi visada renkam ir viskas, nes irgi nėra ko galvot
  • Belenkokie kiti valgomi – šituos renkam tiktai jei išmanom ir mokam skirti daug grybų rūšių
  • Pusiau iš bėdos valgomi – šituos renkam tiktai labai gerai išmanydami ir tik jei nėra kitų grybų
  • Nevalgomi ir nuodingi – šitų saugomės ir kiekvieną surastą grybą įtardinėjame, kad jis būtent toks

Nors skirstymas atrodo bukas, bet įsisavinkit jį. Ir visus grybus skirstykite būtent į šias 5 rūšis – taip gyvent bus paprasčiau. Kuo kiekviena iš šių grybų rūšių ypatinga, paaiškinsiu žemiau.

Voveruškos – gintarinis Lietuvos girių perlas

(stengiausi sugalvoti kuo durnesnį pavadinimą skyriui apie voveruškas, ar pavyko?)

Nėr čia ko nei žiūrėt, visi matę, kaip voveruškos atrodo

Voveruškos (kalbainiai kala, kad voveraitės, bet remdamasis Konfucijum, siunčiu kalbainius velniop ir su voverėmis painiavų kelt nesiruošiu) yra daugumai pažįstamos, jos yra visiškai nepanašios į kitus grybus, gelsvos, oranžinės ir vargu, ar supainiojamos. Atsiminkit – visa voveruška, net ir jos vidus – geltona (gali būt beveik balta, bet visvien su gelsvumu) arba oranžinė. Kol maža – kepurėlė gaubta, kai didelė – kepurėlė įdubusi. Bet, deja, yra nelabai paplitusių, bet visgi pasitaikančių šungrybių, kurie tikrai primena voveruškas. Kaip kuriuose miškuose. Link Varėnos – mažai užtiksit, bet link Nemenčinės – pilna. Bet visgi tie šungrybiai pakankamai skiriasi, greičiausiai nesupainiosit.

Pradedančio grybautojo požiūriu, voveruškos yra puikios, nes visiškai nekirmija. Na taip, yra ta varinė kirmėlė, tačiau jau toks retas dalykas ją aptikt, kad galim vadint voveruškas tiesiog nekirmijančiu grybu. Skirtingai nuo beveik visų kitų.

Voveruškos senovėje būdavo laikomos vos ne antrarūšiu grybu, prastesniu už baravykus, tačiau prieš kelis dešimtmečius prasidėjus grybų supirkimo vajui, jų kaina išaugo ir dabar neretas grybautojas jas vertina labiausiai iš visų. Kadaise voveruškų miškuose būdavo kaip prišikta labai daug, tačiau matyt, kad grybavimai padarė savo – jų jau reikia paieškoti.

Neužmirškit: jei radot vieną voverušką, sustokit ir tyliai, atsargiai ir labai įdėmiai dairykitės – jos auga būriais ir slepiasi po samanomis. Dažniausiai būna taip, kad jei radai vieną – reiškia, kad rasi dar kelias, o gal ir keliasdešimt. Ir svarbiausia, visas netoli – metro ar kelių spinduliu. Tik reikia atidžiai žiūrėti – jos gerai slepiasi. Labai labai atsargiai ir atidžiai, kad nei viena neišsigelbėtų.

Prieš kelioliką metų buvo atsiradusių grybavimo „profesionalų“, kurie nešdavosi miškan kaplukus (kauptukus), su kuriais kaip šernai nukapstydavo didžiulius samanų plotus – samanos atsidengdavo, voveruškos pasimatydavo (įprastai grybautojas suranda vos mažąją dalį – kitos slepiasi pernelyg gerai, todėl grybiena išlieka ir grybai auga ir toliau). Vėliau miškininkai ėmė žiauriai persekioti ir dėlioti baudas už tokius kapliavimus, suimdami, veždami į nuovadas, paskaičiuodami žalą pagal kažkokius neaiškius kriterijus, kad susidarytų tūkstantinės sumos, tai dabar tie niokotojai lyg ir išnyko. Būtent jų dėka kai kuriose vietovėse buvo beveik išnykę ir grybai, tad jei tokį vandalą sutiksit, primuškit žiauriai su jo paties kauptuvėliu nufotkinkit su mobiliaku veidą ir perduokit nuotrauką gamtosaugininkams. Ar ten dar kam nors.

Baravykai ir baravykiniai grybai

Kepurės apačia, atkreipkit dėmesį - kaip kokia kempinė iš mažų skylučių. Tai visų baravykinių bruožas - jei tokia, reiškia, grybas gerulis

Baravykai ir panašūs visi turi skiriamąjį bruožą – kepurėlės dugnas yra ne žvyneliais, kaip pas kokias ūmėdes , musmires ar belenkokius kitus grybus, o taškučiais, sporų vamzdeliais tokiais. Taigi, jei matot, kad pas grybą kepurėlės dugnas taškučiais – galit drąsiai kraut į krepšį. Nuodingų tokių grybų nėra. Blogiausia, ko galima tikėtis – tai koks šunbaravykis ar kartiklis – šitie, kol jaunesni, turi rausvą kepurėlės dugną, o palaižius – kartūs. Labai primena tikruosius baravykus – sunku atskirt, net ir įgudusiems grybautojams. Senais laikais, kai prieskoniai būdavo labai brangūs, kartais karčiuosius vartodavo vietoj pipirų, bet pakaitalas prastas – ne tiek aitrus, kiek kartus. Kita vertus, visokie šunbaravykiai yra retesni, nei baltieji.

Taip, baravykų giminė yra gana didelė, tarp jų gal verčiausi dėmesio šitie:

  • Baltasis baravykas – kepurėlės dugnas baltas ar gelsvas, jie būna patys tikrieji baravykai. Vasarą, kol šilta – dažniau būna baltagalviai, šviesūs, vėliau, kai atšala – rudagalviai, tamsūs.
  • Mėlynukai arba lepšiai – labai panašūs, tačiau kepurėlės dugnas būna žalsvokas, linkęs mėlynuoti. Tuo ir skiriasi nuo baltojo – kad net ir kotas tamsėja, žaliuoja, mėlynuoja pjūvio vietoje.
  • Raudonikiai – veik kaip mėlynukai, tiktai dar kotas toks balsvas, su juosvom kažkokiom spalvom. Kotą reikia nulupt, ant jo kaip ir odelė tokia.
  • Paberžiai – tas pats galas, kaip ir raudonikiai, tik kepurė šviesi. Berods ir biologai neapsisprendžia, ar tai kita rūšis, ar tos pačios atmaina, auganti labiau tarp lapuočių.
  • Kazlėkai – irgi baravykiniai, bet kepurėlė slidi, nuo jos nulupt reikia odelę – ši nesunkiai lupasi, tačiau kai kazlėkų daug, o jie mažučiai – yra vargo. Kepimui gal ir neypatingas daiktas, tačiau tai patys skaniausi marinuoti grybai, kokius tik galima sugalvot.
  • Makavykai – čia jau prastesni, rudi, neblizgantys, prastesni už kitus (bet irgi skanūs), kepurės vidinė pusė tamsios žąsiašūdžio spalvos, bet užtat kartais jų vienoj vietoj būna tiek daug, kad kambario didumo plote gali visą krepšį prisirinkt. Aš neperdedu – kašiką makavykų esu surinkęs vos kelių žingsnių skersmens plote – jau kartais kaip užsiveisia, tai ir tikrų raganų ratų galima pamatyt.
  • Samaniniai – gal kiek primintų makavykus, tačiau žymiai skanesni, minkštesni, o kepurėlės viršus – švelnios žąsiašūdžio (chaki) spalvos ir nepaprastai aksominis, neblizgantis, samaninis toks.

Be šitų, yra dar kelios rūšys – trintukai (gal prasčiausi iš baravykinių – smulkūs, labai kieti, silpnoko skonio), paąžuoliai, dar kažkokie, bet vargu, ar verta gilintis – visi jie pakankamai panašūs, visi skanūs, visi sunkiai supainiojami su kokiais nors nuodingais. Ir juos reikia medžioti dar labiau, nei voveruškas. Turėkit omeny tik viena – jei pamatot baravyke kur nors rausvumą ar raudonumą, ar skonis jo kartus – tai netinkamas, kartiklis, šito neimkit. Bene vienintelis kažkiek nuodingas – šėtonbaravykis, bet ir nuo jo greičiausiai nemirtumėt, o dar ir smirdantis jis, o ir labai retas, ir raudonumas jo ryškus. Kartikliai tuo tarpu blogiausia, ką gali padaryt – tai apkartint kitus grybus. Taigi, kaip ir voveruškos, baravykai yra saugūs – neapsinuodysit, jei bent truputį galvosit, ką renkat.

Kiti skanūs ir valgomi grybai

Pūkuotė arba pienė visame gražume, tikras skanumėlis. Panašiai ir visokios rudmėsės atrodo.

Belenkokie kiti valgomi grybai – tai visų pirma (bent jau kiekybiškai), vokietukai (dar vadinami kalpokėliai, beje, kalbainiai berods ir vieną, ir kitą pavadinimą draudžia ir kiša kažkokį kitą, tačiau to kito nežinau ir nesiruošiu aiškintis). Visai žaliems grybautojams, ypač dar, jei nėra, kas patartų, geriau vokietukų nerinkti. Nes pakankamai lengva supainioti su musmirėmis, ypač su baltomis. Gal tik keletas ryškesnių bruožų leidžia atskirti: pasilikę taškai ant kepurėlės, kurių gali būti – panašesni į tvirai besilaikančius, lyg bronzos patina blizgančius žvynelius, kotas ir prapjovus turi rusvą atspalvį, ypač tai matosi paspaudus kotą pirštais – vos ne akyse ruduoja, be to, jų kepurėlės niekad nebūna lipnios, skirtingai nuo musmirių. Jei vokietuko kepurėlė lipni ar koto pjūvis skaisčiai baltas – meskit jį velniop, čia ne vokietukas.

Šiaip jau vokietukai yra giminingi paprastiems parduotuviniams šampinjonams, tačiau yra žymiai skanesni. Šampinjonai mūsų kalbainių vadinami pievagrybiais, tačiau kartais mūsų pievose būna tikrų pievagrybių, kurie man neprimena šampinjonų. Nežinau, kas čia teisus. Kai kurie grybautojai vokietukų nerenka, nes galvoja, kad šie nevalgomi. Bet rinkti apsimoka – jų būna labai daug. Tik reikia atskirti nuo musmirių ir kai kurių panašiai atrodančių šungrybių, nes kitaip ne grybai taps jūsų aukomis, o jūs tapsit aukomis grybams.

Puikūs grybai yra rudmėsės ir pūkuotės, dar vadinamos pienėmis. Iš viršaus žiūrint, toks grybas kiek primena kokį nors šungrybį, augantį ant medžių – visa kepurėlė koncentriniais ratilais, ruda ar blankokai rausva. Tai nepaprastai skanūs grybai, tačiau gan reti. Pūkuotės arba pienės – panašios į rudmėses, tačiau turi odelę, kurią reikia nulupti, o nupjovus kotą, iš jo bėga baltos sultys. Šiaip jau šitus grybus sunkiau supainiot su kitais, jos gan specifiškos, kaip ir voveruškos.

Valgomas grybas yra ir žaliuokės. Jos nuo kitų gerokai skiriasi savo skoniu – yra rūgštokos, dažnai marinuojamos, o jei jų yra grybų troškinyje – kiek pakeičia skonį to troškinio, suteikdamos rūgštumo. Žaliuokės panašios į ūmėdes ir musmires, tačiau kepurėlės apačioje matomi žvynai yra žalsvi. Jei spalva labai jau ryški – neimkit tokios žaliuokės, tai ne žaliuokė, o kažkoks šungrybis. Neretai būna, kad koks grybautojas kartu su žaliuokėmis pasigauna ir žaliąją musmirę (tos labai panašios), tada suvalgo, nusinuodija ir numiršta.

Grybai iš bėdos

Paprasta elementari ūmėdė. Kartais raudonoji musmirė būna tokia panaši, kad, nei neatskirsi. Žaliosios musmirės į ūmėdes dar panašesnės

Kiti iš bėdos valgomi, kaip sakant, kai badas spaudžia – tai ūmėdės ir meškutės. Ūmėdės šiaip jau visai geras grybas, ir visai skanus, ir visai tinkamas, ir visai paplitęs, tik kad jos nuolat būna neįtikėtinai sukirmijusios. Tiek sukirmijusios, kad pas grybautojus tiesiog dingsta noras net ir tikrinti. Ir negana to, ūmėdės neretai supainiojamos su musmirėmis. Būna visokių ūmėdžių – raudonų, žalių, bordinių, geltonų – visos valgomos, visos panašaus skonio – gana neblogos, bet visos dažniausiai ir sukirmijusios. O jei ir rasit nesukirmijusią, tai sukirmys, kol parsinešit namo – neįtikėtinai greitai. Ir čia neperdedant – per valandą. Odelė ant ūmėdės kepurėlės būna spalvota, o visa likusi ūmėdė – skaisčiai balta. Tą odelę, prieš ruošiant valgį, reikia nulupt, nes nevalgoma jinai. Šiaip yra kelios rūšys nelabai valgomų ūmėdžių – kartaus skonio, nors atrodo lygiai taip pat, kaip ir įprastos. Paprastai tai raudonos ūmėdės. Todėl prieš imant ūmėdę į krepšį, verta palaižyt kotą – jei aitraus skonio, tai išmeskit.

Atminkit kelis dalykus: jokia ūmėdė niekad negali turėti jokio sijonėlio ant koto. Ir jokia ūmėdė niekad negali turėti nieko panašaus į kokoną-pumpurą, iš kokio išauga musmirės ar vokietukai. Ant ūmėdės kepurėlės niekada negali būti nieko panašaus į jokius ten taškučius – kokono liekanas. Jei matot, kad ūmėdė turi kažką panašaus į pumpurą prie koto pagrindo, kažką panašaus į sijonėlį ar kokono liekanas (dėmeles, taškučius, žvynelius) ant kepurės viršaus ar ant koto – tai yra tikrų tikriausia musmirė visame gražume. Ir jei jūs to nepastebėjote, tai numirsite. Arba į ligoninę pakliūsite. Ir ligoninėj numirsite.

Meškutės savo išvaizda truputį primena visokius kelmučius ir ūmėdes, tačiau kepurėlės apačia ruda, nors ir žvynais. Iš viršaus žiūrint, dažnai lengva supainiot meškutę su kokiu makavyku ar baravyku. Šiaip jau poprastis grybas, tačiau iš bado galima valgyt. Panašiai galima valgyt ir visokius pumpotaukšlius, kol jie balti ir stangrūs. Bet nežinot – tai geriau ir nerinkit. Kita vertus, tų meškučių kartais būna nors vežimu vežk, tad gal kartais ir verta. Kai krizė.

Be šitų, yra dar visokių pavasarį augančių briedžiukų, bobausių, kai kurių kelmučių ir kitų neaiškių grybėkų, tačiau juos norint rinkti – reikia turėti geras žinias, tad čia neverta net bandyt gilintis.

Grybai medžioja žmones

Tokios mielos ir gražios, kaip ūmėdėlės ar žaliuokės - dvi mažos žaliosios musmirėlės, šitų dviejų jau pakaktų, kad vaiką kokį nunuodyt. O jei oras šiltas - tai ir kelis vaikus. Arba vieną suaugusįjį. O jei nenumirs - tai susargdinti taip, kad visą likusį gyvenimą inkstus jaustų.

Nuodingi grybai yra pavojingi. Taip, tai truizmas, tačiau toks, kurio negalima užmiršti. Į kiekvieną grybą žiūrėkit, kaip į žvėrį, kaip į priešą, kuris gali jus nugalėti klasta – nuodais. Nes arba jūs jį, arba jis jus. Taip, tų nuodingųjų mažuma, daugelis jų skiriasi nuo valgomų, tačiau grybai turi neišpasakytus sugebėjimus maskuotis. Kartais pasitaiko musmirių, kurios auga šalia baravykučių ir yra tokios pat spalvos, kaip baravykai, o kai kepurėlė maža, susitraukusi, tai ir nesimato iš apačios, kad kepurės apačia – ne kaip baravykiška kempinė, o tipiška musmirinė, net ir su sijonu, besislepiančiu giliai kepurės viduje. Būna kartais, kad musmirė netgi kotą turi pūstą, kaip pas patį tikriausią baltą baravyką. Dar dažniau kokia žalioji ar geltonoji musmirė užsimaskuoja taip, kad atrodo lyg šimtaprocentinė ūmėdė – be jokių ten žvynelių ar sijonėlių – atskirsi nebent iš to pumpuro, o šis – įsikasęs į samanas ir nesimato. Daugelis musmirių atrodo visiškai, lyg vokietukai. Žaliosios musmirės ypač puikiai pamėgdžioja žaliuokes ir vėlgi, tas pačias žalias ūmėdes. Kitos, kitų spalvų musmirės – puikiai pamėgdžioja kitų spalvų ūmėdes. Vokietukus irgi pamėgdžioja kuo puikiausiai. Negana to, yra dar kelios rūšys kitų šungrybių, kai kurie iš jų irgi kaip reikalas nuodingi.

Įsiminkit – baltoji, žalioji ir geltonoji musmirės – pačios žiauriausios. Raudonoji – ne tokia baisi, bet irgi pavojinga. Žalioji musmirė turi savyje daugybę skirtingų, bet labai įdomių toksinų – daugelis šių turi svetimų aminorūgščių, t.y., tų, kurių savyje neturi jokie gyvūnai, todėl neskaidomi ir žmogaus organizme. Šitie toksinai smarkiai pažeidžia įvairius vidaus organus, ypač kepenis ir inkstus, apsinuodijęs pradžioj dažniausiai vemia ir viduriuoja, o paskui nusilpsta ir numiršta. Apsinuodijus šitomis musmirėmis, nepadeda namudinės priemonės ir atsigulėjimai – būklė prastėja ir viskas, kol žmogus nusibaigia. Selektyvinių priešnuodžių nuo toksinų nėra, būdingas citotoksinis poveikis, gydymas – pagrindinai palaikomasis ir stabdant infekcijas pažeistuose organuose (antibiotikai). Tad jei ką įtarsit, žinokit, kad patys nepasveiksit. Todėl kvieskitės greitąją ir sakykit, kad grybų užvalgėt. Mirtina dozė žmogui gali būti vos 1-2 žaliosios musmirės. T.y., pakanka per vieną grybavimą padaryti vos vieną ar kelias klaidas iš kelių šimtų – ir jums galas.

Ir negalvokit, kad jei prisivalgėte, tą patį vakarą gerai, tai jau nieko. Kai kurie iš toksinų, pažeidžiančių vidaus organus, ypač – pažeidžiančių inkstus ir kepenis, pilnu pajėgumu savo efektus pademonstruoja tik praėjus parai ar kelioms. Kai kurie efektai, ypač susiję su giliais inkstų pažeidimas – gali būti uždelsti net porai savaičių. Kaip sakant, pagrybavom, užvalgėm, pora savaičių, ligoninė, mirtis. Ir dar – negalvokit, kad jei grybas sukirmijęs – tai jau ne musmirė ar jau nenuodingas. Musmirės kirmija ne blogiau už ūmėdes, vabzdžiai puikiausiai jas ėda – ne prasčiau, nei geriausius valgomus grybus. Paradoksas, kažkuriame žinyne teko skaityt, viena iš Lietuvoje augančių musmirių yra nenuodingas, visai valgomas grybas, netgi ne blogiausios kategorijos. Bet aš pats net nebandau aiškintis – geriau nerizikuoti. Beje, kaip sako visi apsinuodiję žaliosiomis musmirėmis, jos labai skanios, vienos iš skaniausių grybų, kokie tik yra. Bet čia tarp kitko.

Beje, dar vienas įdomus dalykas apie žaliųjų musmirių klastą: kadangi toksinų jose labai daug ir labai skirtingų, dažnas apsinuodijimo atvejis turi įdomią eigą: žmogus apsinuodija, pavemia, paviduriuoja, o po dienos ar dviejų lyg ir pasveiksta. Taip atsitinka dėl to, kad dalis toksinų pasišalina. Tačiau per tą laiką visiškai pažeidžiami inkstai ir dar po kelių dienų prasideda antra stadija, kuri jau baigiasi mirtimi dėl ūminio inkstų nepakankamumo ir apsinuodijimo organizmo metabolizmo produktais. Tad jei apsinuodijot, bet atrodo, kad jau pasveikot – tai nereiškia, kad nemirsit. Mirsit visvien.

Kita vertus, žinokit, kad ne vien musmirės nuodingos. Kai kurie kiti šungrybiai irgi nemenkai gali paleist vidurius, kai kurie – ir puikiai nugalabyti, o kažkuris įprastai visai nenuodingas valgomas grybas (neprisimenu dabar pavadinimo, berods mėšlagrybis, šiaip jau skanus grybas) neįtikėtinai efektingai blokuoja alkoholio skaidymą acetaldehido stadijoje, tad senais laikais žiniuonių būdavo naudojamas girtuokliams gydyt – šie nuo kelių gerų gurkšnių alaus tiesiog ant žemės krisdavo, besitampydami nuo traukulių, vemdavo ir ilgam prarasdavo norą gert. Šių grybų gerai užvalgęs žmogus gali numirti nuo stikliuko degtinės. Kaip tokius grybus pavadinti – valgomais ar šungrybiais?

Trumpai tariant, taisyklė viena – nepažįsti, bent truputį abejoji – neimk. Nes ne tu sumedžiosi grybą, o grybas sumedžios tave. Jie žiauriai klastingi.

Ir pabaigai, apie grybų gaminimą

Galų gale, dar vienas patarimas: jei tik yra kad ir nedidelė tikimybė (o visada yra tokia tikimybė), kad tarp grybų įsimaišę ir neaiškių, bet jūs esat 99 procentais užtikrintas, kad tie neaiškūs – valgomi ir norit tuo 1 procentu neaiškumo rizikuot – kepkit ar troškinkit grybus bent porą-trejetą valandų. Ilgas troškinimas ir šiaip gerokai pagerina skonį (skaidomi baltymai, išsiskiria laisvosios aminorūgštys, kurios suteikia skanumą – tai kiekvienas virėjas žino), bet ilgas troškinimas skaido ir nuodingus toksinus. Po 4-5 valandų virimo gali būti, kad be mirtinų pasekmių net ir nedidelę žaliąją musmirę suvalgytumėt, jei ši įsimaišiusi bus. Nors aišku, jei žalioji pasitaikys, visvien bus prastokai.

Tai va, tikiuosi kad bent truputį kažkam būsiu padėjęs.