Vienas iš labai specifiniuose sluoksniuse paplitusių naratyvų pasakoja apie tai, kaip buvo gera gyventi sovietmečiu – bulkutės po 3 kapeikas, nemokami butai, visi turėjo darbą ir panašiai. Šitas naratyvas yra absurdiškas, tačiau jis labai tiesiogiai siejasi su kitu naratyvu – apie tai, kad blogai, jog SSRS sugriuvo. O jau šitas naratyvas siejasi su dar kitu naratyvu – apie tai, kad reiktų atkurti SSRS ir susijungti su Rusija.
Aš jums nieko nepasakosiu daugiau, aš jums tiesiog grubiai (maždaug per valandą-pusantros) sumestą schemelę parodysiu, kaip tie naratyvai siejasi per asociatyvinius (atkreipkit dėmesį – nebūtinai loginius) ryšius, t.y., temų panašumus, per kuriuos galima pakreipti kalbas ir nuomones nuo vienų dalykų prie kitų. Vertinat semiotiškai, galima sakyti, kad kiekvienas pasakojimas (naratyvas) – tai prasminis vienetas, iš kurio susidaro didesnis hipernaratyvas.
Paspauskite ant paveiksliuko. Gal įžiūrėsite viską. Ir gal atrasite net ne kelis, o daug daugiau jums girdėtų pasakojimų.
Ši schema labai principinė, bendra – čia galima dar belenkiek kitų naratyvų prikaišioti (ir tikrai aš daug jų praleidau), o ir sąryšių tarp skirtingų elementų galime daug daugiau atrasti (dalis jų būtų ir cikliniai, ir abipusiai). Patys sąryšiai čia labai schematiniai: iš esmės kryptys yra parodytos pagal tai, nuo ko pradedama (apačioje) ir link ko einama (viršuje). Kaip galite pastebėti, daugeliu atvejų ne tik nekaltai atrodantys kliedesiai po kiek laiko persislenka į realiai pavojingą zoną – dažnai net ir objektyviai vertingos diskusijos apie rimtas Lietuvoje esančias problemas yra perslenkamos į ten, kur viskas baigiasi išstojimais iš ES ir NATO bei apsijungimais su Rusija.
Visame šitame, beje, galite nesunkiai atrasti ir tipišką, labai paplitusią seką apie tai, kokie tarybiniai saldainiai, ledai ir panašiai buvo skanūs ir kaip buvo gražu vaikystėje, kai tų dalykų buvo, o dabar jau jų nėra, nes viskas yra blogai, chemija ir E raidės, ir taip toliau, ir taip toliau.
Kaip suprantate, hipernaratyvas yra toks didelis, kad jo beveik neįmanoma aprėpti vienu žvilgsniu. Eilinis žmogus vienu metu tekontroliuoja vos vieną ar kelis girdimus pasakojimus, tačiau į juos įsijungęs, tampa diskurso nešėju, kuris jau pats skleidžia naratyvą. Taip maži, kartais nekalti diskursėliai tampa daug didesnio diskurso – hiperdiskurso dalimi.
Problema yra ta, kad žmonės, nešantys savo diskursėlį ir skleidžiantys savo naratyvėlį, nemato ir negali matyti to, kad jų diskursas yra hiperdiskurso elementas. Jiems tai pasakius, ne tik nebūtum suprastas, o dargi priešingai – susilauktum priešiškos reakcijos. Tuo pat metu tiems pat žmonėms galima daryti ilgalaikę įtaką, juos perslenkant iš vieno elemento į kitą. Pvz., nuo kokio nors tipiško „abi pusės meluoja“ link kokio nors „europederastų sąmokslo“ arba nuo to paties „europederastų sąmokslo“ link „reikia jungtis su Rusija“.
Galit neabejoti, kad tos tarnybos, kurios Rusijoje dirba su propaganda, panašias analizes irgi daro. Ir ieško vis naujų ir naujų segmentukų, per kur galėtų užkabinti žmones. Lygiai taip pat tos tarnybos ieško ir naujų būdų, kaip bet kokį diskursą pasukti nuo kalbų apie problemas link kalbų apie išstojimą iš ES ir NATO bei, galų gale, link prisijungimo prie Rusijos.
Žodžiu tiek jums šiandien semiotikos dalykų.
