Category Archives: Žiniasklaida

Visokie su žiniasklaida susiję tekstai

Andrius Užkalnis

Kodėl Andrius Užkalnis yra geras

Kur bepasisuksi, aplinkui kas papuola kokia nors šneka, kad Andrius Užkalnis yra koksai nors negeras. Kad jis išsisėmęs, parsidavęs, nusišneka, nieko nesupranta, galėtų daugiau nerašyti ir išvis, blogas žmogus, visus žemina, iš visų tyčiojasi ir taip toliau. O aš jums pasakysiu, kad ne.

Andrius Užkalnis

Andrius Užkalnis su šuniuku. Jorkšyro terjeru. Tai jums ženklas, nes tai jums ne kokia nors katė. Nuotraukos autorius – Algis Kriščiūnas.

Taip, aš sakau šitiems visiems pasipiktinusiems ne, nes aš žinau, kame yra reikalas. Su Andriumi Užkalniu viskas yra tvarkoje. Čia su jumis netvarkoje.

Čia jūs blogi, o ne Andrius Užkalnis.

Išties pakaktų tą konstatuoti ir viskas. Bet aš žinau, kad to nepakanka daugeliui, nes visiems reikia paaiškinimų. Todėl aš jums paaiškinsiu. Taip paaiškinsiu, kad bent dalis iš jūsų supras. Dalis, aišku, nesupras, bet čia jau ką padarysi.

Continue reading

Katastrofiški sugriovimai dėl kačių

Dizasterių sistema

Ponas Artūras​ Ketlerius dėsto apie tai, kaip tik-tak bėga laikas, o komunikacija nevyksta. O aš visgi paoponuosiu jam – patys atstovai spaudai nėra kalti. Jie kaip tik tokiais atvejais daro viską, ką gali, nes juos visi skriaudžia. Tiek, kad kai nėra jokių duomenų, tai ir komunikacijai nelieka nieko kito, kaip tik laukti. Ir delsti. Tai tiesiog simptomas, rodantis bardaką.

Katastrofiški sugriovimai dėl kačių

Jei Vilniuje kiltų katastrofa, tai irgi atsirastų įstaigų, kur atstovai ryšiams su žiniasklaida sakytų, kad neturi jokios informacijos, patikslins kitą dieną, o paskui visi aiškintų, kad niekas neatsakingas.

Išties visa komunikacija turėtų būti proaktyvi – t.y., vykstant įvykiams, organizacijų atstovai patys turi užstikrinti, kad žiniasklaida gaus daugiau medžiagos, nei reikia. Ir tam turi būti skiriamas visas atstovų spaudai darbas.

Ponas Artūras Ketlerius kalba apie tai, kad dažnai būna atvirkščiai – komunikacija ne proaktyvi, o reaktyvi. Negana to, atstovai viešiesiems ryšiams darbą gaišta būtent uždelsimams kurti, t.y., tam, kad reakcijos dar labiau sulėtėtų. Nes jei leptels kažką, tai gali ir nukentėti, ar parodyti, jog situacija yra nevaldoma. Išties dideli uždelsimai tą ir rodo – jei situacija yra realiai nevaldoma, informacijos niekas neturi, atitinkamai jos negauna ir atstovai spaudai, o tada jiems ir telieka tempti gumą.

Continue reading

Pora smegenų plovimo metodų

Pernelyg nesigilinant į visokius sudėtingus reikalus (tačiau ir neprimityvindamas iki vulgarumo), čia tiesiog apžvelgsiu porą metodų, kurie yra naudojami smegenų plovimui, t.y., tikslingam iškreiptos nuomonės formavimui. Abu metodai, beje, bendru propagandos sklaidos atveju gali būti naudojami ir paraleliai, ir asinchroniškai, o ir yra pakankamai primityvūs, kad vienas kitam netrukdytų, tad gali būti, jog matėte ne tik visiškai grynus, bet ir permaišytus atvejus.

Išties viskas nėra taip drastiška, kaip tame legendinimame filme "Prisukamas apelsinas". Realybėje viskas daroma kardinaliai banaliau, tačiau irgi su neblogais efektais.

Išties viskas nėra taip drastiška, kaip tame legendinimame filme „Prisukamas apelsinas“. Realybėje viskas daroma kardinaliai banaliau, tačiau irgi su neblogais efektais.

Pirmo metodo esmė – paslinkti asmens požiūrį tada, kai jis orientuojasi situacijoje, po truputį vis perrašinėjant sąvokas ir paskirus jo suvokimo fragmentus taip, kad ilgainiui jis būtų pervestas į būseną, kurioje irgi tinkamu būdu interpretuoja įvykius. Rezultatas – praperforuotos smegenys. Trumpai tariant, pranešimo gavėjo poslinkis, bet nebūtinai vien sąvokų semantikos ribose, bet ir struktūralus.

Antro metodo esmė – staigiai ir bukai pakeisti kokio nors nesiorientuojančio ir konkrečių nuostatų neturinčio asmens požiūrį, jį įvedant į sumišimo būseną, o paskui – prikabinant tiek makaronų, kad jam susidarytų kitas pasaulio vaizdas, t.y., atsirastų sąvokų sistema, pagal kurią žmogus imtų stabiliai interpretuoti įvykius. Rezultatas – irgi superforuotos smegenys. Trumpai tariant, naujų sąvokų įvedimas, atitinkamai keičiant ir pranešimo gavėjo naudojamą interpretacinę struktūrą.

Ir vienas, ir kitas metodas, nors gali pasirodyti sudėtingais (taip, jų veikimo supratimui reikia kai kurių specialių žinių), išties yra pakankamai supaprastinami, kad pagal visai bukas instrukcijas šiuos metodus galėtų naudoti netgi idiotai – aišku, su sąlyga, kad jiems kažkas paruoš atitinkamus scenarijus, pagal kuriuos reiktų dirbti. Kitaip tariant, paaiškins, ką kam ir kokioje situacijoje aiškinti.

Giliau pažvelgę į poveikio mechanizmus, galime tarti, kad abiejų metodų esmė čia yra paremta kai kuriais semiotikos konceptais (t.y., tuo, kad žmonės mąsto sąvokomis, o ne šiaip jas vartoja), o supaprastintu pavidalu tie konceptai ir yra naudojami praktiniuose NLP metoduose, kurie gal ir nenagrinėja efektų iš kažkokios sisteminės pusės, tačiau yra visai veiksmingi, nes paremti patirtimi.

Svarbu atkreipti dėmesį į dar vieną esminį dalyką – išoriškai tikslingas smegenų plovimas niekuo neišsiskiria nuo šiaip kokių nors kalbų. Tame matyt yra vienas iš apibrėžimo sunkumų: normalios diskusijos ar šiaip kalbos su normalia argumentacija kažkam gali pasirodyti nelyg smegenų plovimas, o smegenų plovimas – gali pasirodyti kaip normalios kalbos. Dėl to, vertinant, reiktų atsižvelgti į porą itin reikšmingų kriterijų: vienas – tai imperatyvas (kokiu išties tikslu tam tikros kalbos išties yra skleidžiamos), o antras – kiek smarkiai nutolęs tasai galutinis diskursas, į kurį kreipiamas pranešimo gavėjas.

Ir vieną, ir kitą kriterijų galima identifikuoti, identifikavus atitinkamą paradigmą, bet tai irgi toli gražu ne visad akivaizdu. Aišku, verta atkreipti dėmesį į tokius požymius, kaip „visi meluoja“, „abi pusės teisios“ ir pan. – tokie teiginiai automatiškai suponuoja, kad paradigma, iš kurios kyla smegenims perforuoti skirtas imperatyvas, nesutampa su pranešimo siuntėjo identifikuojama pranešimo gavėjo paradigma, t.y., vykdomas bandymas dvi paradigmas kuriam laikui sinchronizuoti, sukuriant tinkamo diskurso perdavimo taškus (t.y., atrasti bendrai sutampančią semantiką). Šnekant paprasčiau, reikia žiūrėti pragmatinę komunikacijos pusę – kam pranešimo siuntėjas atstovauja.

Reikia pastebėti, kad šie kriterijai tikrai ne visada matomi.

Continue reading

Valdantieji – prieš karo propagandos ribojimus, o LLRA – ir prieš lenkiškas laidas

Šiandien vakarop buvo Seime balsavimas dėl Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimų, pagal kuriuos už karo propagandą bei panašius smurtinius reikalus žiniasklaidoje būtų galima lengviau pritaikyti sankcijas. Nes kol kas propagandos sklaidytojai jaučiasi nebaudžiamais – skleidžia ką nori ir viskas jiems dzin. Štai ir lenda į eterius visokie neaiškūs švediški transliuotojai, kuriems nusispjaut į baudas dėl propagandos, nes elementariai nėra tų baudų, o transliacijos licencijas jie gauna kažkur Švedijoje. Ir dėjo jie ant lietuviško reguliavimo.

Nacionalbolševizmas - tai tik viena iš Kremliaus tyliai toleruojamų kliedesių. Ten pat ir visokie juodašimtininkai, ir SSRS 2.0., ir visokios šizofreninio pobūdžio geopolitinės teorijos apie tai, kad Rusija turi valdyti Baltijos šalis ir Lenkiją. Ten pat ir kremlinoidiniai kliedesiai apie NATO ir CŽV invaziją, apie karą prieš Rusiją berengiančią Lietuvą, ir išvis apie kažkokį čionai vykdomą genocidą ir netgi apie pasaulį valdančius reptiloidus. Šiandien Seimas nubalsavo, kad šitas mėšlas Lietuvoje sklistų nevaržomai.

Nacionalbolševizmas – tai tik vienas iš Kremliaus tyliai toleruojamų kliedesių. Ten pat ir visokie juodašimtininkai, ir SSRS 2.0., ir visokios šizofreninio pobūdžio geopolitinės teorijos apie tai, kad Rusija turi valdyti Baltijos šalis ir Lenkiją. Ten pat ir kremlinoidiniai kliedesiai apie NATO ir CŽV invaziją, apie karą prieš Rusiją berengiančią Lietuvą, ir išvis apie kažkokį čionai vykdomą genocidą ir netgi apie pasaulį valdančius reptiloidus. Šiandien Seimas nubalsavo, kad šitas mėšlas Lietuvoje sklistų nevaržomai.

Propaganda nėra koks nors laisvas žodis ar teisė turėti nuomonę. Propaganda yra karo ir žudynių įrankis – ir tas yra žinoma dar nuo seniausių laikų. Žudynių, karo, teroro skatinimas – tai nėra nuomonė. Tai yra nusikaltimas. II Pasaulinio karo laikus prisimenančių žmonių dar ir dabar yra. Ir tokie dalykai neturi pasikartoti.

Numatyti įstatymo pakeitimai pakankamai aiškūs šiaip buvo, apie juos beveik nėra ką kalbėti – galima pasižiūrėti LRS puslapyje, esminiai dalykai yra du. Pirmas – prie licencijavimo svertų (kurie, kaip matėm iš praktikos, neveikia), prisideda baudos, kurios neišvengiamai veiktų visiems tiems satelitiniams transliuotojams (neišeitų išsisukti per visokius atsikalbinėjimus). Antras – ES kalbomis transliuojamam turiniui turi atsirasti aiškus ir esminis prioritetas.

Apie tai, kas yra kas, daug ką sako balsavimų pasiskirstymas: akivaizdu, kad šiuo atveju rezultatą nulemia ne tik balsavimas prieš, bet ir susilaikymas. Taigi, visi balsavę prieš ar susilaikę, faktiškai dalyvauja įstatymo nepriėmime. Ir kažkodėl nelabai stebina, jog tik dvi partijos balsavo už įstatymą – tai Liberalų Sąjūdis ir TS-LKD. O štai Darbo partija, LSDP, Lenkų Rinkimų Akcija, Tvarka ir Teisingumas – atrodo besą sutartinai norintys, kad jokių tenai veiksmingų ribojimų propagandai nebūtų, kad ji lietųsi taip pat laisvai, kaip iki šiolei. Iš šių partijų nebuvo nei vieno, kas būtų balsavęs už pataisas. Rezultatus pažiūrėkit patys LRS puslapyje.

Visgi man čia įdomiausiai atrodo dar vienas niuansas: pagal siūlytus pakeitimus, 90% TV turinio turėtų eiti ES kalbomis, pvz., lietuvių, lenkų, anglų, etc.. Ir vat kas nuostabu: tarp tų, kas balsuoja prieš tuos pakeitimus, suteikiančius geresnes galimybes programų lenkų kalba transliacijoms – ne kas kitas, o Lietuvos Lenkų Rinkimų Akcijos atstovai – Jaroslav Narkevič, Leonard Talmont, Rita Tamašunienė. Ponai lenkai, get it in your face. Va, čia jums tas straipsnio punktas:

4. Retransliuotojai, retransliuodami televizijos programas, pirmenybę turi teikti oficialioms Europos Sąjungos kalboms. Programos oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis turi sudaryti ne mažiau kaip 90 proc. retransliuojamų televizijos programų kiekio kiekviename jų vartotojams siūlomame televizijos programų pakete, išskyrus specializuotus (teminius) paketus. Esant galimybei pasirinkti, kuria kalba retransliuoti tokią pačią televizijos programą – oficialia Europos Sąjungos ar kita kalba, retransliuotojai privalo sudaryti visas sąlygas, kad televizijos programa ar atskira programa būtų retransliuojama oficialia Europos Sąjungos kalba.

Primeskit: atsirastų galimybė transliuoti lenkiškas laidas vietoje rusiškų. Tačiau LLRA subalsuoja prieš tai. Nes jiems gal nereikia laidų iš Lenkijos, nes jos gal netinka, nes gal labiau tinka laidos iš Rusijos. Ir vat čia man kyla klausimas, ką išties mums rodo LLRA, jei jie nepalaiko įstatymo, sukuriančio pagerintas galimybes lenkiškoms laidoms transliuoti?

Ponai ir ponios, kažkas man čia nelabai patinka su tuo mūsų Seimu. Ir vis labiau nepatinka. Tačiau tai patinka tiems, kas skleidžia mums savo mėšlą. Tiems, kas labai nenori, jog ta mėšlo sklaida būtų bent kiek pristabdyta.

Antraščių dvasia: agonijos neslėpė Eglė

Žinote, prieš kažkiek laiko internetuose buvo pasklidęs kažkoksai nesąmoningas (ir berods jau iš internetų dingęs) kokio tai „pramoginės žiniasklaidos“ (anksčiau tokią vadindavo geltonąja spauda) leidinio straipsnis, kur nežinoma žurnalistė klausinėjo kažkokios veikėjos ir parašė, kad ta veikėja neslėpė agonijos. Šitas pasakymas taip kirto žmonėms per smegenis, kad frazė sklando iki šiol.

Tada tai buvo tik straipsnis iš kažkokio pageltonijusio leidinio. Dabar gi neslepiama agoniją ima skleisti normalių portalų antraštės.

Visai normalu, kai kliedesius rašinėja kokia nors "pramoginė žiniasklaida". Tačiau nenormalu, kai tuo užsiima normali žiniasklaida.

Visai normalu, kai kliedesius rašinėja kokia nors „pramoginė žiniasklaida“. Tačiau nenormalu, kai tuo užsiima normali žiniasklaida.

Aš atsimenu, kaip prieš kokį dešimtmetį nustojau skaityti rusiškus portalus – tuo metu jie dar nebuvo visiškai putinizuoti, kai kurie dar būdavo pakankamai įdomūs, tačiau turėdavo vieną problemą: antraštės beveik nieko bendra neturėdavo su straipsnių turiniu. Antraštės būdavo tokios, kur atrodo jog kažkas svarbaus, įdomaus ar netgi šokiruojančio, tačiau paskaitęs straipsnį suvoki, kad tiesiog veltui sugaišai laiką.

Pvz., pamatai kokį pavadinimą „Japonija gamins 100 milijonų sekso robotų“, o tenai – straipsnis apie tai, kad kažkokia japonų firma įkišo garsiakalbį į paprastą manekeną. Arba atsiverti kokį straipsnį, pavadintą „Tarakonai-žmogėdros ėda vaikus mokyklose“ – o tenai kažkas apie tai, kad kažkur mokykloms valdžia užpirko dichlofoso vabzdžių naikinimui. Arba atsiverti straipsnį, pavadintą „Naujas kompiuterių virusas žudo žmones“, o tenai – išvis kažkoks fufelis apie tai, kad antivirusų gamintojai uždirbo tiek ir tiek pinigų.

Visų šių portalų bėda buvo paprasta: jie norėdavo surinkti kuo daugiau paspaudimų, nes reklamą parduodavo visiems vienodais įkainiais. Reklama visur parduodama už vieną kainą – vadinasi nesvarbu, ką skaitytojas perskaitys, svarbu tik kad peržiūrų būtų kuo daugiau.

Continue reading