Stilingiausio blogo apdovanojimas – 2012

Stylish Blogger Award - Stilingiausio Blogerio Apdovanojimas

Taip, aš esu stilingas ir kietas blogeris, nes gavau apdovanojimą!

Kadangi jau šiaip mane reikalai užverčia, o jau kadangi čia dar tie ACTA reikalai prasidėjo su visais bardakais, tai gavosi taip, jog nei vieno normalaus straipsnio šiais metais gal ir neparašiau dar? O visvien, matyt už praeities nuopelnus kažkokius gavau Stilingiausio Blogerio Apdovanojimą, kuris įrodo, kad esu stilingiausias pasaulio blogeris iš visų, kas yra žiurkėnai, net jei ir nesu parašęs nei vieno padoraus straipsnio.

Beje, Stylish Blogger Award – tai ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio apdovanojimas, kuris yra garsiausias, žymiausias, kompetentingiausias, solidžiausias ir patikimiausias iš visų apdovanojimų, kokie tik yra teikiami Internete. Todėl jį gavę asmenys nusipelno išskirtinės pagarbos ir visų skaitytojų aplodismentų, kuriuos privaloma suaploduoti prieš ekraną, skaitant šiuos mano parašytus žodžius. Taip kad plokite man.

Matyt kitaip ir negalėjo gautis – turėjau gauti apdovanojimą, nes aš esu vienintelis toks. Ir kadangi žiurkėnai yra stilingi, grakštūs ir panašūs į snieguoles, tai akivaizdu, kad aš buvau apdovanotas. Ir neabejotina, kad mane šitaip apdovanojo ne kas kitas, o stilių išmanantis žmogus, kurio netgi logotipe yra graži skrybėlė – tai ponas Tomas Insaider, kuris suteikė man apdovanojimą pačioje pirmoje sąrašo vietoje!*

Gigantiškas žiurkėnas ėda pastatus Atlantos mieste, JAV

Štai ko jie bijo. Aš esu jų baisiausias košmaras, nuo kurio jie dreba ir apie kurį jie kuria filmus. Todėl aš esu pasaulio valdovas. Aš esu Didysis Rokiškis! Ahahahahah!!! O jei truputį rimčiau, tai šioje nuotraukoje matote, kaip apdovanotiesiems aš įteikinėju po gabalą nekilnojamojo turto.

Tiesa, paskui dar tasai ponas išsidavė, kad bandė į mane panašius kažkaip naikinti, o paskui dar visokias detales aptarinėjo su tokia ponia Giedre, aiškiai, kad užtrolintų mane. Aš galiu iškart paaiškinti tokią situaciją labai paprastai: žiurkėnai kalba ir rašo blogus, o tenai augino pelėnus. Juos žmonės paprastai painioja su žiurkėnais, panašiai, kaip aš painioju žmones su beždžionėmis ir kiaulėmis. Tai neišvengiama, nes išoriniai panašumai visada lengvai pastebimi, o dvasinius skirtumus pastebėti žymiai sunkiau.

7 keisti ar įdomūs dalykai apie Rokiškį Rabinovičių

Pagal šios nominacijos ir apdovanojimų taisykles**, kiekvienas turi papasakoti apie save kažkokius keistus ar šiaip nenormalius dalykus, iš viso – cielus septynis (7). Aš tiek skaičiuoti nelabai net moku. Jūs pagalvokit, ko reikalaujat iš niekuo dėto padaro – mokytis skaičiuoti? Na, gerai, tiek to. Aš moku skaičiuoti. Tai pavardinsiu:

  1. Aš esu chamas, nes tas žodis yra kilęs iš tiurkų kalbos žodžio „chamiak“, kuris reiškia žiurkėną. Taip kad čia žodžiai kalba už save. Čia jau nieko net pridėti daugiau nereikia. Kita vertus, lotyniškas pavadinimas Cricetus aiškiai reiškia didžiausių inteligentų žaidimą – kriketą. O lotyniškas crice – reiškia kryžių. Taip kad sudėkite šitas dabar savybes ir lenkitės man dabar, niekingi žmogiūkščiai, nes tokia yra mano semantika.
  2. Dar nebuvo tokio žmogaus, kuris suprastų, kas čia per nesąmoningas rašinėtojas rašinėja. Visi pagalvoja, kad kažkokia Rokiškio bibliotekos žiurkė. Taip, man būtent šitaip kadaise papasakojo viena kažkokių lituanistikos-filologijos mokslų daktarė, kuri sakė, kad labai piktinosi manimi ir netgi bandė išsiaiškinti, kas tai per biblioteka, kad imtųsi priemonių savais kanalais. Taigi, ta proga siunčiu linkėjimų Rokiškio bibliotekininkams. Jei jus kas nors baudžia, tai čia dėl manęs.
  3. Aš kartą bandžiau suskaičiuoti, kiek aš banų padalinau per gyvenimą įvairiose internetinėse vietose. Žinote, tai velniškai sunku padaryti: tarkim, primeti, kad kažkada varydavai kokius kelis šimtus banų per dieną kur nors IRC kasdien, ir taip kelis mėnesius – tai gautųsi jau penkiaženklis skaičius. Ir šitai tėra maža dalis, o kiek dar kitur tų banų pridėliota… Bet aš iki šiol negaliu užtikrintai pasakyti, ar aš kada perkopiau šešiaženklę ribą, ar ne. Nes tokių skaičių jau nesigauna vertinti net ir aproksimuojant.
  4. Cricetus cricetus, kitaip tariant, europinis žiurkėnas – tai ganėtinai stambus padaras. Gigantiškieji žiurkėnai, gyvenantys Elzase (Prancūzijos Rytuose), užauga iki trečdalio metro aukščio ir sveria iki pusės kilogramo. Savo urvuose jie sukaupia iki 65 kilogramų(!!!) maisto atsargų ir nesivaržo užpulti žmonių, jei tie pernelyg užnervina. Šie žiurkėnai yra įtraukti į Raudonąją knygą, jų tėra išlikę apie porą šimtų, tačiau prancūzų kaimiečiai nieko nepaisydami juos naikina, kaltindami, kad žiurkėnai iš jų naktimis esą vagia bulves. Čia aš jau be komentarų.
  5. Pratęsiant apie gigantiškus žiurkėnus, tačiau jau apie pinigus: berods pernai ES skyrė Prancūzijai poros dešimčių milijonų eurų baudą už nesugebėjimą tų gigantiškųjų žiurkėnų apsaugoti nuo nykimo. Bauda buvo skirta už periodą, kai tų žiurkėnų populiacija sumažėjo pora dešimčių individų. Kitaip tariant, vieno žiurkėno kaina buvo grubiai įvertinta maždaug milijonu eurų.
  6. Milijonas eurų yra šiaip jau nedidelė suma***. Aš paskaičiavau, kad jei aš per savo gyvenimą būčiau visad maitinęsis padoriai, bet taupiai ir neišlaidaudamas, tai vien maistui aš tiek pinigų jau būčiau išleidęs. Deja, man kol kas tenka pasitenkinti keleriopai mažesne pravalgytų pinigų suma, kas reiškia, kad tenka save žiauriai ir negailestingai riboti – valgyti toli gražu ne taip maloniai ir gausiai, kaip norėtųsi.
  7. Mano bloge yra dabar apie 30 juodraščių, kur didesne dalimi yra daugmaž pabaigti, bet kažkuo taip ir užkliuvę, todėl nepublikuoti straipsniai. Maždaug pusė iš jų – visai rimti, iš semiotikos, ekonomikos ir pan. temų. Ir negaliu pasakyti, kada aš juos paskelbsiu. Gal taip ir nepaskelbsiu. Kai kurie publikavimo jau laukia daugiau, nei metus, tačiau kažko vis pritrūksta, kad paspausčiau mygtuką „Skelbti“.

Rokiškio Rabinovičiaus nominacijos

Kadangi stilingiausio tinklaraščio apdovanojimai ėmė sklisti kaip tik tuo metu, kai vilnijo protestų prieš ACTA bangos, gavosi taip, kad uždelsiau su savo nominacijomis. Man buvo kilusi mintis paskirti stilingiausio blogerio apdovanojimus tiems, kas dalyvavo prieš ACTA, tačiau vos pabandęs tai atsekti, supratau, kad nesugebėsiu įvardinti net dešimtadalio tų, kam reiktų skirti apdovanojimus: jau protestuose prieš SOPA dalyvavo virš 50 puslapių, o tai juk tebuvo repeticija. Žodžiu, mano kvaila.

Taigi, pasižiūrėsiu paprastai ir padalinsiu apdovanojimus tiesiog taip, kaip man šauna į mano mažą kiaurą galvą, iš kurios viskas iškrenta (todėl net neabejoju, kad eilinį kartą susizgribsiu, kad praleidau krūvą tų, ką ruošiausi apdovanot). Tai tiesiog truputis blogų, kurie, mano manymu, yra verti ne tik to, kad būtų skaitomi, bet ir to, kad būtų pavadinti stilingais. Juose yra kažko išskirtinio:

  • Altajus.net. Šiaip jau Altajus yra tokie kalnai, iš kurių senais laikais į Lietuvą atveždavo tikrą mumijo****, ženšenį ir auksinę šaknį. Kalnai didesne dalimi baisūs, apaugę neįsivaizduojamo tankumo brūzgynais, kurių apatinės šakos ir šaknys susipina į tokį raizginį, kad žmonės, norėdami išlipti į aukštikalnes, turi kilometrų kilometrus kapoti sau proskynas, kad kažkur prasibrautų. Arba, jei nenori kapoti, tai tada tenka lipti tais krūmais, kaip kokiai beždžionei. O po susipynusių šakų ir šaknų sluoksniu sau takus pramina visokie žvėrys – lūšys, lapės ir vilkai, kurie ten laksto, kaip urvuose. Absoliučiai laukiniai kraštai. Tačiau Altajaus blogas – visiška priešingybė: tai tinklaraštis, kur lankosi žmonės, tikintys žiniomis ir švietimu. Tai tie, kas nori pasaulį padaryti gražesniu.
  • Augusta Kava aka Kažkas Netaip. Kartą kažkur komentaruose šią merginą pavadinau ponu. Tai mane iškeikė kažkaip. Bet tai išties viena iš nuostabiausių Lietuvos blogerių, nes turi nesveikai sveiką humoro jausmą ir labai aiškius gėrio imperatyvus. Taip, būtent ji per protestus dėl SOPA nepatingėjo kelias dienas sėdėt ir surašinėt dalyvius. Labai prašau, ponas Augusta, rašyti dažniau. Kategoriškai.
  • Giedrė, kuri rašo blogą. Aš netgi nekomentuosiu, nes čia jau netgi nėra, ką pristatinėti – šiai žavingai moteriai apdovanojimas priklauso neabejotinai, besąlygiškai ir be išlygų. Marš visi skaityt. Beje, ji apdovanojimą gavo jau ne tik iš manęs, bet dar nepasiskelbė, taip kad ponia Giedre, marš skelbti apdovanojimų dabar pat, nes tamsta dvigubai apdovanota!
  • Skirmantas Tumelis. Tai Supertėtis. Aš negalėjau patikėti, kad būna tokių žmonių, kaip supertėčiai. Mane mano antra pusė užpjautų, jei paskaitytų tą blogą. Čia bet kurį vyrą antra pusė užpjautų. Ir negana to, tas blogas yra dar ir pakankamai vyriškas ir įdomus, o ne tik kokie ciucinimaisi. Ir negana to, jisai nusiskuto dėl žmonos, kas yra toksai dalykas, kurio jokia moteris pilnai nesugebės įvertinti niekad. Ponai, tai yra fenomenas ir nauja blogosferos žvaigždė, neturinti analogų. Reklamuokite visiems, tik moterims nerodykit anei už jokius pinigus!
  • Eitnė. Tai jau ne blogas, o portalas, tačiau mes visi žinome, kaip jis išaugo. Taip, tai yra vis dar kažkuo blogas, tegul ir rašomas būrio žmonių. Tai portalas, sugebėjęs išsaugoti blogeriškumo dvasią ir nenutolęs nuo mūsų. Ponai ir ponios, šis projektas – nuostabus. Šis projektas dalyvavo mūsų akcijose prieš interneto cenzūrą, šis portalas yra rašomas mūsų kolegų, jis mums savas. Todėl, nors tai ir portalas, aš jam visvien skiriu Stilingiausio Blogo Apdovanojimą. Jie to nusipelnė, nes jie – vis dar tinklaraštis.
  • Ieva Sedova stebuklų šalyje. Aš ilgokai nesupratau, kad aš ją pažįstu. Pasirodo – teko kadaise susipažinti, prieš N metų ir visai netyčia. Nuostabi menininkė, turinti neįtikėtiną grožio jausmą. Ir taip pat turinti sunkiai įtikėtiną stiliaus pojūtį. Ir dabar aiškėja, kad ji rašo savo blogą, kurį buvau jau aptikęs anksčiau – pilną nuostabių nuotraukų ir paveiksėlių, kertančių per smegenis. Apie tai, kad čia reikia skirti Stilingo Blogerio Apdovanojimą – neverta nei diskutuoti, nes tikrai taip!
  • Ernesta. Taip, ta pati garsioji, įžymioji Ernesta, kuri kuria garsųjį Poko.lt projektą. Ir dar krūvas kitų projektų. Tai moteris, kuri turi mąstymo stilių pačia geriausia prasme. Aš velniškai gerbiu kompiuterastus, hakerius ir programuotojus, nes jie sugeba taip tiksliai mąstyti, kad man kelia gilų susižavėjimą. Argi tai ne stilius? Gerbiamoji Ernesta, aš be abejonių tamstai skiriu apdovanojimą. Tiktai nesakykit, kad čia ne lygis, nes skiriu už smegenis, kurias  tamsta turite ir puikiai naudojate.
  • Beatulia. Ši žavi esybė yra ideali, nes daro tokį skanų maistą, kad aš tegaliu įdėti linką jums ir nieko nekomentuoti. Paskaičiau – susinervinau. Noriu skanumynų.
  • Common Sense. Čia yra procesistai, ToC apologetai ir vertelgos. Paprasti, protingi ir mokantys parašyti taip, kad visi suprastų. Kai kas man kuždėjo dar, kad Lietuvos Vyriausybėje pusė ministrų tenai skaito, o priežastis – paprasta: jie visada pasako, kas svarbu verslui ar kaip verslo požiūriu kažkas gausis. Argi tai ne stiliukas?
  • Baltasis Vaiduoklis. Visi vaiduokliai yra pakvaišę ir antgamtiški, nes jie gi vaiduokliai. Tačiau visi vaiduokliai yra ir stilingi, o ypač tie, kas balti. Šis – rašo vėlgi mokslo ir švietimo temomis, tad grįžtame apdovanotųjų sąraše prie ko pradėję – prie noro padaryti pasaulį gražesniu.

Taigi, ponai ir ponios apdovanotieji. Čia aš jums lenkiuosi ir prašau dabar apdovanoti kitus. Būtent jūs esate išskirtiniausi, gražiausi, nuotabiausi, įspūdingiausi, protingiausi, geriausi ir be abejonės – stilingiausi. Jūs esate daug įstabesni už mane, todėl iš jūsų rankų turi sklisti apdovanojimai. Todėl dabar jūsų prašau apdovanoti tuos, kas yra vertieji.

 

 

————

* Tiesa, paskui dar tyčia išmaišė tą sąrašą, kad kiti nepastebėtų, bet aš tai žinau, kad aš kiečiausias.

** Jie pametė iš Stylish Blogger Awards vieną punktą – kad visi man turi mokėti pinigus, bet aš tą punktą kada nors surasiu ir tada įrodysiu.

*** Žodis „milijonierius“ reiškė kažką prasmingo prieš šimtą metų, kai dolerio vertė buvo kokį šimtą kartų didesnė. Tada tai išties reiškė turtingą žmogų. Tuo tarpu dabar – vidutinis Lietuvos pilietis per gyvenimą uždirbą atlyginimą, kurio momentinis ekvivalentas – maždaug milijonas litų. Tai yra visai nedidelė suma. Kadaise, labai senais laikais, buvo man pakliuvus į rankas tašytė su puse milijono dolerių grynais – tuo metu tai reiškė 2 milijonus litų. Visai nedidelė tašytė. Argi tai pinigai?

**** Mumijo (kalbainiai siūlo sakyti „mumijus“ arba netgi „mumijas“, bet čia aš išvis net nekomentuosiu) – tai toksai keistas pusiau organinis mineralas, kurio kilmė nelabai aiški. Gamtinis mumijo atrodo, kaip pilkšvai rusvi lipnoki akmenys. Jie sumetami vandenin, o tada kelias valandas virinami, kol viskas, kas tik tirpsta – ištirpsta. Lieka tiesiog kažkoks žvyras ir rudas rudas tirpalas. Tas tirpalas nukošiamas, o paskui garinamas tol, kol gaunasi lipni smala, kvepianti jodu, sakais ir dar kažkuo – žodžiu, turinti tokį specifinį mumijo kvapą. Geologai nelabai gali pasakyti, iš ko tas mumijo susidaro, bet pagal sudėtį panašu, kad tai prieš šimtus tūkstančių ar milijonus metų gyvenusių plėšriųjų paukščių išmatos, kurios pirma supuvo, paskui išdžiūvo, o galų gale – kristalizavosi ir pavirto į tą neaiškią masę. Mumijo pasižymi stebėtinai efektingu poveikiu, gydant visokias žaizdeles, nudegimus, spuogus, nutrynimus ir pan., o sovietmečiu kainuodavo klaikius pinigus – iki keliasdešimt rublių už gramą.

Nuodėmių atleidimas Remigijui Šimašiui

Kadangi ponui Remigijui Šimašiui prieš kelias dienas pažadėjau, kad aš jam atleisiu visas nuodėmes, jei ACTA nepraeis, tai pažadus reikia vykdyti. Juo gražiau, kai galiu įvykdyti juos tokią iškilmingą dieną – Vasario 16, kai Lietuva švenčia nepriklausomybę, su kuria visus sveikinu!

Taigi, užsakiau pas dizainerius ir jie iškilmingai nupaišė, o aš pasirašiau oficialų ir pilnavertišką nuodėmių atleidimo raštą. Taigi, ponas Šimašiau, čia yra visų nuodėmių atleidimas jums. Iškilmingai tamstai jį teikiu ir skelbiu tamstą nenuodėmingu.

Nuodėmių atleidimo raštas ponui Remigijui Šimašiui

Paspaudus, galima atsisiųsti didesnę versiją, kurią prašau atsispausdinti A1 formatu ir pasikabinti ant sienos

Tai reiškia, kad bet kokie galimi kaltinimai dėl bet kokių būtų ar nebūtų nuodėmių turi būti atleidžiami ir panaikinami, remiantis šiuo raštu. Nuodėmių atleidimo raštas galioja visame pasaulyje, ir mano valia bei paliepimu yra privalomas vykdyti visoms institucijoms, įmonėms, asmenims ir kitiems subjektams.

Denonsuokime ACTA sutartį ir problemos baigsis

Kadangi jau apie ACTA pradėjome, tai apie tai ir tęsime artimiausiu metu. Nes šitas užribinis susitarimas turi vieną problemą: dėl visokių per jį lendančių konsekvencijų jis kelia klausimą apie tai, ar mano blogas ateityje egzistuos. Kitaip tariant, šitas klausimas turi čia žymiai aukštesnį prioritetą, nei kiti reikalai, todėl nenustebkite, kad aš apie jį rašau vėl, ir rašysiu netgi tada, kai jis visiems nusibos.

Jei norite, kad rašyčiau apie ACTA mažiau – tai platinkite visur tą informaciją, kovokite ir siekite, kad ta sutartis būtų denonsuota. Tai labai paprasta. Beje, kam kyla klausimai apie realius teisinius ACTA aspektus, paskaitykite pas poną Leo Lenox. Jis labai rimtai analizuoja, o aš esmę pasakysiu vienu sakiniu: JAV pasirašė ACTA dar pernai rudenį, o paskui ten iškeltas SOPA įstatymas, pagal kurį buvo sugalvota, kad bet kas gali cenzūruoti bet ką – tai tiesiog suinteresuotas ACTA vertimas iš diplomatinio žargono į juridinį. Toks vertimas, kur žodis „gali“ pavirsta į „yra įgalintas ir turi visas reikalingas priemones“.

Beje, per kelias dienas išlindo naujų įdomybių. Pasirodo, kaip teigia Žemės ūkio ministras Kazimieras Starkevičius, ŽŪM nei nedalyvavo to akto ruošime. Aš tuo aišku galėčiau abejoti, nes ŽŪM dokumentų, kuriuose buvo minimas ACTA rengimas kituose kontekstuose (berods, kažkokios geodezijos) buvau radęs. Kita vertus, jei jau Kazimieras Starkevičius nemeluoja (o juk ministrai niekad nemeluoja, tiesa?), tai tada man labai įdomu, kodėl Užsienio reikalų ministerijos atstovai kabino makaronus apie sprendimą priėmusius žemės ūkio ministrus, nes juk URM irgi nemeluoja, tiesa? Aš manau, kad čia kiekvienas pats gali pasidaryti išvadas apie tai, kaip Lietuva įkliuvo į šitą mėšlą.

Bet taip ar anaip, paprastai tada pažiūrėkim: jei ŽŪM nedalyvavo, o ACTA priimta ES žemės ūkio ministrų susitarimu, tai Lietuva turi denonsuoti ją, nes įvyko kažkokia klaida ir Lietuva tos ACTA neturi turėti. O jei ŽŪM dalyvavo, o ACTA buvo dėka kažkokių veiksmų priimta, apgaunant pačią ŽŪM, tai tada jau matome, kad ŽŪM dabar neigia, vadinasi, reikia tą sutartį denonsuoti. Taip ar kitaip žiūrint, ištaisyti klaidą reikia ir viskas.

Ir dar, kadangi ponas Remigijus Šimašius išsakė savo kritiką tai sutarčiai, tai pasakysiu paprastai. Ponas Remigijau Šimašiau, aš tamstai atleisiu visas nuodėmes, jei tamsta pasistengsite taip, kad Vyriausybė denonsuos šitą sutartį. Sprendimas denonsuoti sutartį jau paruoštas – ponas Skirmantas Tumelis čia pasistengė, o Commonsense.lt, jam padėdami – taip pat nepatingėjo, taip kad tereikia paimti ir padaryti tai. Ponai ministrai ir vyriausybe, imkite ir darykite. Tereikia padėti porą parašų – ir klaida ištaisyta.

Kad kiekvienas galėtų susipažinti, pateikiu sprendimo tekstą žemiau:

Žodžiu, platinkime šitai, remkime ir mes laimėsime. Tereikia tai daryti, nes kol kas dar jie negali užčiaupti mums burnų.

Pratęsiant apie ACTA. Taip, aš esu antipiratas.

Po to, kai parašiau apie tai, kas per jėgos turi savų interesų dėl ACTA stūmimo, kilo daug kalbų, bet tik šimtastrisdešimtkelintame komentare vienas žmogus galų gale įvardino, kokias aš pozicijas atstovauju. Taip, pas mane į blogą galų gale atėjo kažkoks idėjinis piratas ir išsyk atpažino manyje priešą. Atpažino taip, kaip žmonės atpažįsta idėjinius priešus – tuos, su kuriais nėra apie ką tartis. Tuos priešus, apie kuriuos sakoma, kad yra jie ir esam mes.

Taip, aš esu autorius. Taip, jei aš pabandysiu suskaičiuoti, kiek per visą gyvenimą uždirbau vien iš rašymo (ko gero, trečiaeilės veiklos), tai gausis labai nemenkos sumos (kai kurie iš jaunesnių mano skaitytojų tiek per savo gyvenimą gali būti neuždirbę). Taip, aš esu suinteresuotas uždirbinėti pinigus iš skaitytojų, nes žinau, kad aš galiu uždirbti iš to, ką sukuriu. Taip, aš dėl labai pragmatiškų ir merkantiliškų priežasčių esu antipiratas ir autorių teisių gynėjas. Ir taip toliau. Aš to neneigiu. Tai tiesa.

Protestas prieš ACTA, Vilnius, 2012 Vasario 11

Netgi simboliai pas juos visiškai kiti. Kaukės. Ar kas nors prieš 20 metų būtų galėjęs pagalvoti, kad nauja politinė jėga kovos ne dėl ekonominių teisių, ne dėl kažko suprantamo, o dėl abstrakčios informacijos laisvės? Ir kad politinio judėjimo simboliu taps kaukės? Tiesą sakant, jų net ir dabar dauguma nesugeba identifikuoti, kaip politinės jėgos. Nuotraukoje - protestas prieš ACTA Vilniuje, 2012 Vasario 11.

Keista, kad praėjo pora dienų, krūvos diskusijų, kur mane puolė esą mano (ar tai kokių kitų autorių) teisių gynėjai, o reikalą suprato realus, idėjinis piratas. Gal tai netgi ženkliška. Aš priklausau senai kartai. Tiems, kas turi išnykti iš internetų. O tie, kas ateina vietoj mūsų – jie mums nesuprantami, visiškai kitokie, mes net negalim suvokti jų mąstymo. Bet jie atpažįsta mus. Tokius kaip aš ar kaip tie patys veikėjai, kurie baisiai manimi piktinosi ir ginčijosi, nesuvokdami, kas išties vyksta. Tiesiog tokie kaip aš ar tie kiti antipiratai – mes jau nesuvokiam, kaip pasikeitė pasaulis.

Beje, tenai straipsnyje labiau nusišnekantiems antipiratininkams siūliau susimokėti už tai, kad paskaitė mano straipsnį. Ir labai sąžiningai: jie galėjo ir paskaityti, ir įvertinti, o jau tada nuspręsti, ar tikrai jie nori. Nesiūliau pirkti katę maiše, kaip kad tenka pirkti tiems, kas legaliai eina į kino filmus. Kažkodėl nei vienas antipiratas nepanoro, bet nemanau, kad tai dėl visiškai gryno dviveidiškumo. Greičiau jie patys tiesiog netiki ta užmokesčio idėja, laikydami ją beviltiška. Gal būt jų manymu, netgi neatsipirktų bandymas parodyti, kad yra nors vienas sąžiningas kovotojas už autorių teises.

Bet aš noriu pakalbėti ne apie juos, o apie pokyčius. Nes kaip bebūtų nemalonu pripažinti, aš irgi antipiratas. Antipiratas, nes bandau rasti būdą, kaip galima išsaugoti esamą autorių teisių sistemą. Tą sistemą, kurios nereikia naujai kartai. Tą sistemą, kuri, pripažinkim, tiesiog žlunga.
Continue reading

ACTA – tylus antsnukis kiekvienam

Aš neklausiu, kiek kas nors galėjo sumokėti kokiam nors vienos-kitos ES šalies žemės ūkio ministrui, dalyvavusiam kažkokiuose slaptuose Europos Sąjungos būreliuose, sugalvojusiuose mums ACTA sutartį, nes visi juk žino – ministrai kyšių neima. Aš tik noriu parašyti, kad ACTA yra nukreiptas ne tik prieš piratus, bet prieš visus. Ir nuo tos sutarties nukentės visi – ir pensininkai, ir moksleiviai, ir studentai, ir supermamos, ir ūkininkai, ir bet kas kitas. Visi be išimčių. Išskyrus, aišku, kelias suinteresuotas grupes.

Aišku, kad jokios neišvengiamybės, pasirašant ACTA, nebuvo. Ir aišku, kad visa tai – ne šiaip sau. Įdomu čia yra tai, kad Kazimiero Starkevičiaus vadovaujama Žemės ūkio ministerija savo puslapyje jokio panašaus dokumento neskelbė, nors kažkokiu būdu ir dalyvavo, jį rengiant. Na, bent jau man nepavyko nieko apie tai surasti. Taip ar anaip, akivaizdu: kai sutartis dėl prekės ženklų apsaugos, piratavimo ir pan. rengia ŽŪM, tai čia panašiai, lyg šilumos tiekimą Vilniuje reguliuotų kokia nors žuvivaisos inspekcija, kuri savo veiksmus pagrindinėtų teleskopais.

Gal dėl to visai nestebina, kad šitas URM ir ŽŪM suorganizuotas ACTA aktas jau virsta protestais net ir kraštutinai pasyvioje, prieš bet kokius protestus nusistačiusioje Lietuvoje. Jau ir pas mus žadami mitingai. Nes visiems aišku, kad pirma tiesiogiai prisidengiant ACTA, prasidės nauji ribojimai, naujų įstatymų kūryba, teisinantis, esą pagal ACTA Lietuva įsipareigojo ir t.t., ir t.t..

Bread sharing

Dar visiškai neseniai ši karikatūra atrodė, kaip pokštas. Dabar ima aiškėti, kad tai ne pokštas. Antipiratai nusitaikė į nepriklausomus gamintojus, smulkų verslą, žemdirbius ir išvis visus žmones.

Iki kokių kliedesių net ir be ACTA prieina kai kurie teisėsaugininkai, puikiai rodo britiškas pavyzdys, kur teismas nubaudė fotografą už padarytą autobuso nuotrauką, kaip esą intelektinės nuosavybės vagystę. Tad į ką išvirs ACTA pasirašymas, abejonių vargu ar kam nors lieka.

Kita vertus, ACTA rengimo slaptumas nestebina: jokių kalbų nebuvo, nebuvo išvis nieko. Tik likus dienai iki sutarties pasirašymo, kai jau visas pasaulis apie ACTA šaukė, kažkoks mūsų Užsienio reikalų ministerijos atstovas apie tą sutartį pasakė, kad ji bus pasirašyta, nes taip kažkokie žemės ūkio ministrai kažkur nusprendė. Taip, lyg šitai būtų neišvengiama. Čia irgi įdomus klausimas, kuo užsiima anoksai ministras Audronius Ažubalis, kad visi pranešimai URM puslapyje apie tą susitarimą – apie tai, kad jis jau pasirašytas.

Beje, čia įdomu prisiminti kitų šalių patirtį. Vat pavyzdžiui Wikileaks dėka išlindo labai įdomi informacija apie Švediją, ten stiprinamas antipiratines priemones ir viso to reikalo priežastis. Paskaičius, kas ten vyksta, nekyla klausimas apie tai, kad tos kovos su esą piratais tėra žaidimas į vienus vartus, kur pralaimi Europos valstybės (ir Lietuva), o pinigus iš to žaidimo pasiima nedidelis kiekis JAV kompanijų, aktyviai užsiimančių lobizmu ir JAV, ir kitose pasaulio šalyse.

Taigi, kadangi dar niekas to nepaklausė, tai aš klausiu: ponas Kazimirai Prunckieni Kazimierai Starkevičiau, kada atsistatydinsit? Ir jūs, ponas Audroniau Ažubali, kada atsistatydinsit?

Visgi yra ir kitų, pakankamai įdomių aspektų su ta ACTA sutartimi, net jei pabandai užmiršti visą tą blogį, kuris joje slepiasi. Pavyzdžiui, labai įdomu panagrinėti, kas yra suinteresuoti šiuo įstatymu. Aš išskirčiau keturias esmines grupes, kurios, reikia manyti, išties ir buvo šitų sutarčių stūmikėmis. Ir tos grupės ne tokios jau ir akivaizdžios, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Taigi, pasižiūrėkime, kas per interesai ten slepiasi.

Continue reading