Šimtas melejonų, tfu, šimtas trilijonų. Na, kas man paaiškins, kad ne aš turiu daugiausiai baksų Lietuvoj? Taip, tai tikrų tikriausi pinigai. Zimbabvės doleriai. Kadaise buvusi šiaip turtingiausia Afrikos šalimi – Rodezija, šioji baigė tuo, kad tapo turtingiausia pasaulio valstybe pagal bereikšmius skaičiukus ant banknotų.
Sako, kad durnumas yra nepagydomas, o durnių kiekis – nesuskaičiuojamas. Anoksai Labas, Lietuva!, jau kadų kadais, atsimenu, minėjo savo bloge ar tai tviteryje apie tai, kad jo ieško teisėsauga (nežinau, ar dar liko ta info). Nepaisydamas nieko, nuvažiavo į Lietuvą, kur ir buvo suimtas – dar aerouoste. Praėjus beveik mėnesiui, apie tai parašė Klaipėdos Diena – matomai, gal didesniems leidiniams tai neįdomu, o rūpi tik Natalija Zvonkė? O gal aš kažko nepastebėjau? Na, bet neesmė.
Šiaip jau turiu pasakyti, kad Labas, Lietuva! man kelia aiškias asociacijas, kurių, manyčiau, aiškint ir nereikia. Mano pažįstami, paskaitę jo rašliavas, paprastai arba kalba visokiais epitetais, arba psichiatriniais terminais. Bet tai irgi neesmė. Koks gi įdomumas šioje suėmimo istorijoje, kur nukentėjusiais įvardinami prokuroras Gintaras Jasaitis ir a.a. Andrius Ūsas?
Paieškom internetuose ir randam tokį (gal būt, paties Labas, Lietuva! skelbtą, o gal ir ne jo paties) pranešimą, datuotą Sausio 22 diena:
Sausio 22 d., sestadieni, buvau sulaikytas Vilniaus aerouoste Valstybes pasienio darbuotuoju, kurie veliau perdave Kauno VPK pareigunams. Sausio 24 d. Kauno apygardos prokuroro Rasa Verdnikoviene pareikalavo is teisejo 3 men kardomojo aresto priemones, kuri nebuvo patenkinta. Tada, per vyr. inspektoriu Simona Meskauska, kuris atsakingas uz byla ateme asmens dokumentus, tuo ribodama isvykti atgal i Dublina. Advokate, greiciausiai, uz valstybes lesas bus paskirta is Antriniu teisiniu paslaugu centro Kaune, Kestucio 41, Angele Fumoniene. Kaltinimai pagal du BK straipsnius 170 2 d nesantaikos kurstymas pries Usa straipsnyje “Nusove pedofila” ir 154 2s smeiztas pries Jasaiti straipsnyje “Pedofilas is Generalines”. Kol kas tiek.
Taigi, pažiūrėkim dalykus, kurių kažkodėl nepažiūrėjo kiti:
Taigi, ką aš čia dabar galvoju savo menku peliukišku proteliu? Ogi galvoju visokius klausimus ir abejones:
Trumpai tariant, aš manau, kad visokių išvadų čia patys galit prisidaryt, kokių norit, o aš čia gal nekomentuosiu, nes kažko nesuprantu.
Nors uždavinys apie kepurę, turgaus prekeivį ir padirbtus pinigus yra daugeliui girdėtas, ir skelbtas daugybę kartų (bent jau internetuose), kaip ir galėjom tikėtis, jis vėl sukėlė sumaištį. Tiesa, tokių dalykų, kokių yra pasitaikę pamatyt anksčiau, kai gaunamos 75 litų nuostoliai ar, pvz., 300 litų – šįsyk, atrodo nebuvo. Tfu tfu tfu, nebent praleidau ką nors, nes per kelias valandas atsakymų buvo tiek, kad priešingai, nei esu įpratęs, taip ir nesugebėjau visiems atrašyti, pabandžiau tik labiau nuo įprastų nukrypstančius atvejus pakomentuoti.
Taigi, uždavinys paprastas (kartoju viens prie vieno):
Taigi, turgus. Žmogėnas prekiauja kepurėmis. Po 50 litų. Ateina pirkėjas, duoda 100 litų, išsirenka kepurę. Ogi pardavėjas pamato, kad grąžos neturi. Nubėga pas kitą prekeivę, kaimynę ir paprašo iškeisti. Toji iškeičia. Prekeivis duoda pirkėjui kepurę ir grąžą, tas nueina. Po kiek laiko atbėga kaimynė ir ima rėkt, kad tasai 100 litų – padirbtas. Na, prekeivis, neturėdamas, ką daryt, duoda kaimynei 100 tikrų litų, o padirbtus pasilieka sau. Klausimas: koks prekeivio nuostolis?
Ką reikia žinoti, sprendžiant? Tris dalykus:
Prieš skaitydami toliau, sukalbėkit šitus teiginius keletą kartų, net jei jų nesuprantat. Gyvenime pravers, jei įsiminsit.
Berods ir pats rašiau jau kadaise apie tą uždavinį. Prieš kokius gal 4 metus. Senas jis, kildinamas berods iš Tolstojaus, bet tai neesmė. Esmė yra jūsų sugebėjime, jūsų žiniose, jūsų išsilavinime. Šį uždavinį nesusimąstidamas išsprendžia bet kuris buhalteris, pasirėmęs nulių dėsniu. Išties jis yra paprastas, kaip dvi kapeikos. Bet dauguma žmonių, ypač finansinio lavinimo neteikiančiose šalyse, pabandę šį uždavinį spręsti, tiesiog palūžta.
Taigi, turgus. Žmogėnas prekiauja kepurėmis. Po 50 litų. Ateina pirkėjas, duoda 100 litų, išsirenka kepurę. Ogi pardavėjas pamato, kad grąžos neturi. Nubėga pas kitą prekeivę, kaimynę ir paprašo iškeisti. Toji iškeičia. Prekeivis duoda pirkėjui kepurę ir grąžą, tas nueina. Po kiek laiko atbėga kaimynė ir ima rėkt, kad tasai 100 litų – padirbtas. Na, prekeivis, neturėdamas, ką daryt, duoda kaimynei 100 tikrų litų, o padirbtus pasilieka sau. Klausimas: koks prekeivio nuostolis?
Jokių ten filosofijų apie kepurių savikainas, maržas ir pan. – neimkit galvon, nes negautą pelną irgi galim nuostoliui priskirti. Esmė – net ne teisingame atsakyme (tiksliau – ne teisingame pataikyme), o mokėjime teisingai skaičiuoti. Garantuoju, kad daugiau, kaip pusė iš jūsų nesuskaičiuos, nors aš žinau, kad jei jau mano blogą skaitote, tai galvojate apie pinigus.
Tiesiog siūlau pasitikrinti, ar turite bent pačias minimaliausias finansų valdymo žinias, kurios leistų suskaičiuoti tokį finansiškai elementarų atvejį. Buhalteriai šitą uždavinį teisingai išsprendžia per pusę sekundės. Tol, kol neįjungia savo galvoje naiviai žmogiško, nebuhalterinio mąstymo.
Nagi?
Praeitą savaitę taip gavosi, kad buvau dviejose marketingistų konferencijose. Velnias mane į jas nešė, ale buvo įdomu, ypač, kai ėmiau lyginti. Ir kaip ten sako – skirtumai belyginant ir pasimato, tiesa?
Vienoje konferencijoje žvaigždės buvo Omnitel. Antroje – Tele2. Deja, nepasitaikė kokia nors panaši konferencija, kur būtų sužibėjusi Bitė – irgi būtų įdomu, bet čia jau nieko nepadarysi. Trumpai tariant, ir Omnitel, ir Tele2 pasakojo apie internetus, socialinius tinklus, kaip tenai jie visaip reiškiasi, ką iš to gauna, ko negauna ir kaip čia jiems reikia keistis ar nesikeisti ir išvis ką čia daryt. Kontekstas tas pats. Bet kokie skirtingi diskursai…
Omnitel atstovų požiūris buvo kažkoks labai jau girdėtas. Girdėtas ne iš Omnitel, o iš daugelio kitų save rimtomis laikančių kompanijų. Solidus, konservatyvus, išlaikytas ir kartu kažkaip atitinkantis tas realijas, kurios buvo prieš 10 metų. Pasakojo apie tai, kaip reikia mokyti darbuotojus, kad neišplepėtų firmos paslapčių, kaip galima patraukti atsakomybėn ką nors už šmeižimą, jei toks buvo internete ir pan. – trumpai tariant, apie įmonės įvaizdžio valdymą. Įmonės įvaizdžio, susijusio su… Ghrmz…. Tiesiog įmonės įvaizdžio, matyt, su niekuo nesusijusio. Bent jau man toksai įspūdis susidarė, kad nagrinėja jie įvaizdį visiškai atsietai nuo įmonės vertybių, vizijos ir misijos. Ir netgi atsietai nuo realių įmonės ar jos klientų problemų. Panašias kalbas apie įmonių įvaizdžius internetuose girdėjau dar tais laikais, kai jokių socialinių tinklų ar paradigmos poslinkių nesimatė.
Tele2, tiesiai pasakysiu, lengvai ir maloniai šokiravo, pasakę tai, ko 9 iš 10 lietuviškų įmonių pasakyti neišdrįsta. Viena frazė: „dėl 97 procentų klientų problemų kalti esam mes, o dėl kitų 3 procentų – nežinau“. Čia Tele2 PR vado Andriaus pareiškimas. Šitą jis pakartojo net kelis kartus, lyg pabrėždamas. Ir paaiškino: „jei jau kažkas atsitinka, tai aiškinamės ir taisom, kad daugiau taip nebūtų“. Paaiškino su pavyzdžiais. Su pavyzdžiais apie Tele2 prisidirbimus bei tai, kaip jie buvo taisomi. Beje, su Andriumi galit pabendrauti Tele2 bloge tiesiogiai.
O kas dar? Pasirodo, kad Tele2 požiūriu, nėra jokių ten socialinių tinklų ar kažko panašaus. Jiems tai neįdomu. Nes yra žmonės – tie patys ir socialiniuose tinkluose, ir bloguose, ir Delfi komentaruose, ir prie televizorių, ir skaitantys laikraščius, ir aptariantys paslaugas tarpusavyje, ir taip toliau. Žmonių skirstymas pagal kokias nors technologijas – neadekvatus. Ghrmz. Sunku nesutikti, tiesa? 🙂
Huh, dar viena frazė, kurios Tele2 atstovai, kalbėdami apie savo veiklą, visgi nepasakė, bet aiškiai turėjo omeny – „no bullshitting“: šioji kadaise tapo ištisa, pasaulyje žinoma vadybos metodologija. Viena šita frazė. Taip taip. Tele2 PR atveju aš ją truputį išversčiau – „parduodam pigiausiai ir neknisam proto“.
Dabar, pabaigai, atspėkit iš vieno karto, kuri iš šių įmonių turi beveik 700 darbuotojų, o kuri – nepilną 100, ir kuri valdo pusę Lietuvos rinkos, o kuri – tik ketvirtį? Darbuotojo efektyvumo skirtumas (rinkos daliai) – daugiau, kaip 10 kartų. Gal net 15. Ne 10-15 procentų, nors ir šitoks skaičius jau būtų reikšmingas. Daugiau, nei 10 kartų, daugiau, nei tūkstantis procentų. Aš suprantu, būna skirtumai tarp aukštesnio ir žemesnio segmentų, būna ir dar visokių niuansų. Bet tai ne 10-15 kartų. Norit paanalizuoti, kodėl?
