Kogitofobija, iš lot. cogito ir gr. φόβος/φοβία (fobos) – patologinė baimė, susijusi su nesugebėjimu turėti nuomonę, analizuoti padėtį, mąstyti. Kitaip tariant – mąstymo baimė. Būdingos kogitofobijos apraiškos – tipinės, susijusios su neadekvačiomis, nelogiškomis, iracionaliomis reakcijomis į bet kokį savo paties ar oponento mąstymą:
- etikečių kabinimas kažką teigiantiems ar analizuojantiems asmenims: „fašistas“, „homofobas“, „antisemitas“, „islamofobas“, „rasistas“, „seksistas“
- teiginių bei argumentacijos neigimas, juos vadinant beprasmiais ar neadekvačiais, nieko bendra neturinčiais su tema epitetais, dažniausiai: „diktatūra“, „tolerancija“, „fašizmas“, „homofobija“, „antisemitizmas“, „islamofobija“, „rasizmas“, „seksizmas“, „diskriminacija“, „patriarchatas“
- kova prieš bet kokias nuomones, remiantis tuo, esą jos pažeidžia kažkieno nuomonę, laisvę, ar pan., diskriminuoja kažkokias mažumas ar visuomenės grupes
- neargumentuotų ar netgi absurdiškų nuomonių (pvz., „žodis ‘moteris’ yra seksistinis“), beprasmių įsitikinimų gynimas, remiantis teiginiu, esą tai laisvė nuomonei, tačiau nekreipiant dėmesio į argumentus ar įvardinant tuos argumentus, kaip, esą, diskriminaciją, fašizmą, rasizmą ir pan.
- argumentuotos diskusijos baimė, oponentus stengiantis pašalinti iš diskusijos nediskusiniais metodais, pvz., apkaltinant juos diskriminacinėmis pažiūromis
- bendru atveju būdinga, kad kogitofobijos kamuojamas žmogus neigia ar ignoruoja bet kokius argumentus (pvz., į pastebėjimą apie fiziologinius skirtumus tarp vyrų ir moterų reaguoja, teigdamas, esą tai diskriminaciją ir seksizmas), o prieštaravimus vertina, kaip asmeninį persekiojimą ar netgi įžeidimą
- kogitofobijos kamuojamų žmonių pažiūros turi savyje ryškų pozityvios (teigiančios) argumentacijos trūkumą, yra orientuotos į menamų priešų paiešką, bet kurių argumentų neigimą ir atmetimą, pasižymi ryškiu negatyvizmu
Dažniausiai kogitofobijos apraiškos susijusios su reiškiniais, įvardinamais, kaip politkorektiškumas, multikultūralizmas ir pan., neurotitški kogitofobijos kamuojami asmenys perdėm jautriai reguoja net į tokių žodžių, kaip „negras“, „čigonas“, „žydas“ pavartojimą neutraliame ar net pozityviame kontekste (pvz., į sakinį „čigonai turi puikią muzikinę kultūrą“ reaguoja, kaip į diskriminuojantį čigonus), įprastus buitinius epitetus, kaip, pvz., „boba“ ar „durnius“, vertina, kaip priešiškos ideologijos (pvz., seksizmo) apraiškas.
Kogitofobo požiūriu, bet kuri diskusija gali būti vertinama, kaip diskriminacija ar persekiojimas. Kartais kogitofobai vartoja netgi tokias formuluotes, kaip „diskriminacija intelekto pagrindu“ – taip sakant, esą bet kuri kogitofobui nepatinkanti argumentacija esanti diskriminacijos forma, paremta tuo, kad argumentuojantysis neteisėtai, nederamai naudojasi savo aukštesniu intelektu.
Būdinga tai, kad vengdami diskusijos, kogitofobai netgi žodžius, žyminčius konkrečius dalykus, keičia į kitus, nes esą kažką kažkurie žodžiai įžeidžia. Tai irgi nenormalaus, sutrikusio, negatyvistinio mąstymo apraiška, nes bandant pakeisti vieną žodį į kitą, tiesiog vengiama diskusijos, vietoj argumentacijos eilinį kartą vėl panaudojant kaltinimus dėl menamos diskriminacijos ar pan.. Visiškas kogitofobo negatyvizmas jo paties požiūriu dažniausiai vadintinas tolerancija, tačiau realybėje kogitofobija yra greičiau visiška tolerancijos priešingybė.
Kaip anekdotinius kogitofobijos atvejus galime paminėti prieš kokius 6-7 metus pareigūnų pradėtą tyrimą dėl anekdotų apie blondines (esą lytinė ir rasinė diskriminacija) ar neseną istoriją, kai vienas filosofas buvo persekiojamas dėl pasisakymų apie mergaičių ir berniukų auklėjimo. Panašūs nelogiški, neargumentuoti kogitofobinės isterikos atvejai kai kada įgauna net ir dar absurdiškesnę formą, kartais pradedamas bylinėjimasis dėl įprasto kitų asmenų elgesio, šį vertinant, kaip diskriminavimą ar netgi persekiojimą, pvz., patologiniai kogitofobijos atvejai su kaltinimais dėl priekabiavimo žvilgsniu.
Labai svarbu suprasti, kad kogitofobija yra patologinis mąstymo būdas, dėl kurio kogitofobas neadekvačiai reaguoja į argumentus ar bet kokias mąstymo, logikos ar vertinimų apraiškas. Kogitofobija neatstovauja jokių pažiūrų, nes nepasižymi jokiu pozityvizmu, neturi savyje prasmę nešančių teiginių. Vienintelis ryškus kogitofobijos bruožas – tai menamų ar realių oponentų persekiojimas ir diskriminavimas, neigiant jų teiginius tuo pagrindu, esą jie kažką persekioja, diskriminuoja ir pan..
Kita vertus, svarbu neužmiršti ir to, kad dėl kogitofobijai nebūdingo argumentavimo, kogitofobai neturi vieningų pažiūrų ir dėl to būna paradoksalių atvejų, kai du kogitofobai ima persekioti vienas kitą, neigdami vienas kito neigimus ir sutartinai vienas kitą kaltindami tarpusavio diskriminacija, persekiojimu ir t.t..
Dar kitais atvejais kogitofobinės reakcijos pačios įvardinamos, naudojant apibrėžimus, parodijuojančius kogitofobišką mąstymą, pvz., įvardinant kogitofobines reakcijas, kaip „tolerastiją“, o pačius kogitofobus vadinant „tolerastais“.
Lyg paskaičiusios mano pasisakymą apie blogiausias praktikas bei po juo esančius komentarus, o gal išgirdusios Lietuvos URM bei Turizmo departamento raginimus, firmos Novaturas ir Teztour (kiek suprantu, pasirodo, ne vien Novaturas turėjo tą bėdą) nuo šiandien sustabdė turistų gabenimą į Egiptą. Taip pat pradėjo tautiečių išvežimą iš šios šalies.
