Vilkas

Vilkas slėpėsi žolėje. Žolė buvo aukšta, pageltusi, veik nurudusi, ją bangavo vėjas. Tas pats vėjas šiaušė ir su žole besiliejantį vilko kailį. Vilkas, lyg nieko nebijodamas, stryktelėjo link manęs, pusiauriščia. Ir gavo spyrį į nasrus. Nukrito ant šono, persivertė ir nubėgo. Už kokio šimto metrų apsisuko ir ratu sugrįžo atgal. Antras jo šuolis buvo rimtesnis, tačiau paskutinis. Aš nusprendžiau jį užmušti. Spyris gavosi idealus, visiškai techniškas: nuo krūtinės kumščiai puslankiu leidžiami žemyn ir į šonus, judesio banga persiduoda į klubus ir koja iššauna, kaip botagas – tiesiai į ten, kur gerklė susieina su žandikauliu. Dar spėjau pamatyti į šipulius lūžtančius nasrus ir iš vilko akies trykštelėjusį kraują.

Kurwa matka, atsibudau 5 ryto, toks jausmas, kad į sieną sulaužiau kojos pirštus, o gal ir kelio girnelę. Gerai, kad siena pakankamai arti buvo – kelias atsitrenkė pirmas, gan mažu greičiu, nedavęs įsibėgėti pėdai. Dabar ant kelio iššoko nediduko obuoliuko dydžio ir formos guzas, kojos nykštys nesilanksto – irgi į guzą išaugo. Jei ryt nepajusiu, kad gerėja, matyt teks važiuot į traumą.

Sušiktas vilkas.

Sausio 13

Kažkada aš rašiau, kodėl nenoriu kalbėti apie Sausio 13. Trumpai tariant, todėl, kad tai tiesiog ne ta tema, kur labai norėčiau dalintis savo jausmais ar prisiminimais. Kita vertus, visgi aš noriu parašyt, ką galvoju. Gal tiesiog tam, kad lengviau būtų suprasti tiems, kas yra jaunesni.

Sausio 13 – tai tikrosios pergalės diena. Tikros, o ne vien deklaruotos nepriklausomybės diena. Tada dar tai neatrodė taip tikra, bet mes tuo tikėjome taip labai, kad buvome pasiryžę viskam. Praėjo pora dešimtmečių – ir mes jau ne tikime, o žinome. Tai atrodė labai naivu, bet labai tikra – stovėti kažkur gatvėje tam, kad tave galėtų nužudyti. Būtent tam, kad tave galėtų nužudyti. Kad nužudę, jie pralaimėtų. Ir jie pralaimėjo. O mes laimėjome.

Rytas Staselis siūlė pažiūrėti į Sausio 13-osios sąrašą, kuris Vikipedijoje kažkodėl pavadintas aukų sąrašu. Visi šie žmonės sąmoningai ėjo į kovą. Tai didvyriai ir didvyrės, sąmoningai pasirinkę mirtį vardan laisvės. Būtent tai reikia išvysti jų akyse – jose nėra aukos bejėgiškumo, jose yra valia atiduoti save vardan laisvės.

O dabar – viskas kitaip. Galim kalbėti apie įvairiausius to „kitaip“ aspektus – ir politinius, ir ekonominius, ir socialinius. Kas nors gali sakyti, kad „ne dėl tokios, blablabla“, o aš atsimenu vieną: mus buvo taip užveikę, kad buvo geriau mirti, nei gyventi okupacijoje. Tai buvo tiesiog pasirinkimas.

Būtent tai po Sausio 13 suprato Michailas Gorbačiovas – kad jam tiesiog teks žudyti tūkstančius, dešimtis tūkstančių, šimtus tūkstančių nesipriešinančių žmonių, pasirinkusių geriau žūti, nei likti vergovėje. Dėl savo pasirinkimo mes laimėjome.

Gal mes kartais paprasčiausiai nesugebam įvertinti to, ką turime.

Pasaulis pagal Voldemarą

Kai rašau šias eilutes, iki balsavimo pabaigos likę dar 10 valandų. Dabar ketvirtadienis, Sausio 13 ir daugybė lietuvių balsuoja Youtube puslapyje už mūsų kandidatą į Davos konferenciją. Artimiausias varžovas iš Kanados turi 274 tūkstančius gerbėjų Twitter socialiniame tinkle. Tačiau mūsiškis – Mindaugas Voldemaras, vienas iš Commonsense.lt tinklaraščio autorių, balsavime kol kas laimi santykiu 556:634. Jo idėja apie tai, kad skurdą galima sumažinti, efektyviai matuojant ir vertinant vyriausybių veiklą – pirmauja, ji – populiariausia iš daugiau nei šimto pasaulio pertvarkos idėjų, kurias atsiuntė daugiau, nei 100 pretendentų.

Paprastas mūsų tinklaraštininkas iš Lietuvos turi šansą laimėti (po kelių dienų gal jau sužinosime galutinį rezultatą), nes pasaulio galingieji naudoja internetą savo idėjoms skleisti. Davos dalyviai žino, kad internetas jau tapo svarbiausia žmonių bendravimo vieta. Būtent todėl vienas konkurso dalyvis, po visų balsavimų ir autoritetingos komisijos sprendimų bus pakviestas. Tam tereikia sukurti filmuką, pranešti apie jį Davos puslapio administracijai ir gausi šansą. Šansą, kurio negavo mūsų premjeras Andrius Kubilius. Nes jis Davose niekam neįdomus.

Vienas iš Mindaugo Voldemaro giminės jau buvo premjeru, pačiu pirmu iš visų, kurie buvo Lietuvoje, tačiau pats Mindaugas – visiškai apolitiškas. Pats Mindaugas sako, kad nesiruošia dalyvauti jokioje partijoje ar išvis kišti nosį į politinius reikalus. Jis tiesiog nori truputį išgarsinti Lietuvą. Ir jam tai puikiai sekasi, nes jis – naujos kartos žmogus, jis žino informacijos vertę, jis puikiai moka naudotis internetu. Savo žinių ir užsidegimo dėka jis gali pakliūti ten, kur nepakviestas Andrius Kubilius.

Prieš porą dešimtmečių mes balsavome kitaip – stovėdami prie Televizijos bokšto, Seimo, Vyriausybės. Tada mūsų balsavimas vyko gatvėje, jis buvo skaičiuojamas žuvusiais, sužeistais, pasiryžusiais aukotis. Dabar – viskas paprasčiau: mes balsuojame savo pasisakymais ar pelės paspaudimais. Tačiau ir tokie balsai lemia mūsų ateitį.

Davos konferencijoje priimti sprendimai įtakoja visą 180 trilijonų litų vertės pasaulio ekonomiką. Tai visiškai nesuvokiamas skaičius. Jei nors šimtadalį procento, vieną dešimttūkstantąją dalį tų pinigų kažkas nukreiptų į Lietuvą – gautume 18 milijardų litų, kurie išspręstų visą lietuvišką ekonominę krizę.

Nedaugelis žino, kad Lietuva tapo viena iš pirmųjų pasaulio valstybių, gavusių interneto ryšį – pirmas palydovinis internetinio ryšio kanalas buvo atidarytas toje pačioje Aukščiausioje Taryboje, kurią gynėme – jau 1991 ten įkurtas LitNet. Tad balsavimas už Lietuvą internete – ne šiaip sau panašus, jis simboliškas, jis – lyg mūsų pergalės tęsinys.

Pasaulis per porą dešimtmečių smarkiai pasikeitė. Mes gavome laisvę, mes gavome ir atsakomybę už ją. Visiškai pasikeitė mūsų galimybės. Tačiau iššūkiai – liko. Ir jei kažkada kovojome už nepriklausomybę, dabar tenka kovoti už savo vietą pasaulyje. Todėl tokie patys žmonės, kokie prieš porą dešimtmečių ėjo ginti nepriklausomybės, dabar platina instrukcijas, kaip pabalsuoti už mūsų kandidatą pasaulio galingųjų konferencijai.

Tačiau ar tai rūpi valdantiesiems? Manau, kad Andriui Kubiliui “ne lygis” būti renkamu internete. Andrius Kubilius dar 2007 metais tapo vienu iš pirmų Lietuvos politikų, sukūrusių savo tinklaraščius. Tačiau paskutinis jo tinklaraščio įrašas – dviejų metų senumo. Gal būt, jam tiesiog neįdomu bendrauti su savo rinkėjais, išsakyti jiems savo nuomonę? Gal jam neįdomūs tie internetai?

Gal todėl paprastas tinklaraštininkas turi geresnius šansus pakliūti į Davos, nei mūsų premjeras.

———————

Ši listovkė – ištisa teisybė, tik forma tokia, prašau nesikabinėt įtariųjų. Buvo publikuota Balsas.lt, tačiau su tuo, kaip pas juos kažkaip ten tvarkosi, tai ėmė ir prapuolė.

Išgamos iš LNK ir jų 2 minutės šlovės

Aš jau seniai nežiūriu TV, dar prieš krūvą metų supratau, kad man nereikia televizoriaus. Bet kartais ir iki manęs atsirita kai kurie TV renginių atgarsiai. Retkarčiais net ir pats pamatau kokią nors laidą, tiesa, būdamas kur nors svečiuose ar viešbutyje. Turiu pasakyti, per paskutinius kelis metus nemačiau TV nieko gero, išskyrus gal kokią užsieninę, verstą į lietuvių kalbą laidą, kaip kad Top Gear. Bet šiandien noriu pasakyti, kad iki manęs tie išgamos dasibeldė net ir be televizoriaus.

Apie tautinę žiniasklaidą, kaip bendrinį reiškinį, viską pasako šita Tomo Vinicko nuotrauka (Alfa.lt). Akla mergina Lidija LNK pramoginės žiniasklaidos laidoje „2 minutės šlovės“ gauna prizą – fotoaparatą.

LNK laida 2 minutės šlovės, aklai dainininkei Lidijai įteikiamas prizas - fotoaparatas

Pažiūrėkit į tas tūpas samadavolnas mordas (© Maliboo). Ir išmeskit televizorių naxui.

Upd.: Laidos atstovai pirmadienį (praėjus 6 dienoms po šio įrašo pasirodymo ir daugiau, nei savaitei po viso šio skandalo) man pranešė, kad pabandė ištaisyti šitą savo nesąmonę ir perpirko iš Lidijos fotoaparatą. Aišku, lėta reakcija rodo jų veiklos kokybę, bet visgi tai geriau, nei jokios reakcijos. Kadangi nežiūriu TV, tai nežinau, ar buvo kokių viešų atsiprašymų. Taip ar anaip, bent truputį pagirtina, kad klaidas LNK visgi taiso.

Šmeižtas, nukreiptas prieš mane

Net neabejoju, kad daugelis jau esate matę šį šmeižikišką filmą, skirtą specialiai pažeminti ir nusmukdyti visuomenės akyse. Kadaise jį aptarinėjome FB (jei dar netapote tenai mano fanais – tapkite, tai visų kultūringų, protingų ir išsilavinusių žmonių privilegija), o greitai ir anoks ponas Kreivarankis jį išviešino, kaip esą kažkokią dokumentiką, prikištą šlykščių keiksmų, išsakytų užsienio kalba. Tačiau manau, kad laikas pasidalinti ir viešai, paklausiant, kas atsakingas? Kas atsakingas už šį niekingą, melagingą, šmeižikišką ir apgailėtiną išpuolį, nukreiptą prieš mane?

Upd.: komentaruose ne kas kitas, o patsai Kreivarankis prisipažino, kad jis Lietuvoje paskleidė šitą šmeižikišką diskursą, kurį jau aš paskui atradau, tad ne anonimiškas čia kažkoks išpuolis, o akivaizdžiai suorganizuotas, tad nekyla abejonės, kas kaltas ir kieno kreivą ranką aš nukandau!