Apie NT kainas

Kol NT kainų rodiklių atitikmenys nuomos kainoms, o nuomos kainų atitikmenys atlyginimų vidurkiams, o šių santykis su statybinių medžiagų ir darbų kainomis vis dar kaip iš kokio šizofreniško briedo srities, papasakosiu trumpą istorijėlę, kurią vakar išgirdau.

Žodžiu, per patį NT bumą, preiš kokiųs 4-5 metus, lietuvių emigrantų, išvykusių Airijon šeima sugalvojo įsigyti namą Lietuvoje. Surado visai "neblogą" variantą – už 70km nuo Vilniaus, namas su 10 arų sklypu, vaismedžių sodu, trim ūkiniais pastatais, visom komunikacijom, vandentiekiu, kanalizacija, etc., gerai išsilaikęs, senos statybos ir t.t.. Nusipirko už 140 tūkstančių. Jiems ta kaina kažkodėl pasirodė labai gera, ypač kai visos NT kainos vis dar kilo kaip kokios kosminės raketos.

Taigi, nusipirko, o pernai atvažiavo pažiūrėt. Galų gale, praėjus 3-4 metams po pirkinio. Paaiškėjo, kad tas senos statybos namas – tai visiškai supuvusi bakūžė, kurios sienose realios skylės, langai išdaužyti (tokie, beje, jau buvo pirkimo metu), viduje gyvena benamės katės ir šunys, auga kažkokie krūmai, vienas ūkinis pastatas – tai 5 kvadratinių metrų ploto sandėliuko griuvėsiai, antras pastatas – tai jau senovėje užakęs šulinys, o trečias – lauko tualeto liekanos. Vaismedžių sodas – ištisinis, neįtikėtinai tankus 2 metrų aukščio dilgėlynas be nei vieno medžio ar krūmo. "Gyvenamojo" pastato būklė tokia, kad apie jo remontą iš principo negali būti kalbų – gerais laikais tas puvėkas turėjo mažiau, kaip 2 metrų lubas, į kurias aukštesni žmonės galvas atsidaužydavo, dabar gi – tai griuvena, kurios sienos gali nuvirsti bet kuriuo momentu. Savaime aišku, apie kokias nors komunikacijas ar mistinius vandentiekius su kanalizacijomis – išvis nėra jokios kalbos, jų ten niekad nei nebuvo – ne tik pastate, bet ir sklypo apylinkėse.

Dabar tie veikėjai bando parduoti tuos griuvėsius už 60 tūkstančių litų. Sako, kad gerai pasiderėjus, gal ir už 40 tūkstančių perleistų. Žinoma, niekas neperka – visi dėjo ant tokių sklypų. Kaip sako rusai, 20k – krasnaja cena v bazarnij den. Aš realiai imčiau už 10k, bet ufonautams atrodo, kad na negali būti tiek mažai vertas pirkinys, už kurį jie išleido tiek daug.

Ir žinoma, po tokių bajerių toji lietuvių šeima apsisprendė. Anksčiau galvoję grįžti į Lietuvą, todėl ir pirkę tą sklypą su namu, dabar sakosi pasiliksią Airijoje, nes į tokią šalį grįžti nėra prasmės. Aš gi jų vietoje būčiau nepagailėjęs suinvestuoti į tą sandėrį dar kelių tūkstantėlių, už kuriuos vikriuosius NT prekeivius paguldyt į traumą. Tokios paslaugos vis dar nebrangios.

Dailius Dargis – „Tikroji daktarų istorija“

Dailiaus Dargio knygą "Tikroji daktarų istorija" skaičiau ilgai – kelias dienas. Perskaičiau. Dabar noriu parašyti, tačiau net nežinau, nuo ko pradėti šią recenziją. Tokios žvaigždės, kaip Remigijus Daškevičius ar Henrikas Daktaras – tai tik pora pačių žymiausių veikėjų iš tų, kurie aprašyti knygoje. Čia minimų pavardžių – šimtai. Nusikaltimų – irgi šimtai. Visa knyga ne veltui buvo reklamuojama, kaip Kauno nusikaltėlių biblija – ji tokia ir yra: paskaitęs, imi jaustis vos ne ekspertu, kita vertus, suprasdamas, kad painiavos čia tiek daug, kad išsiaiškinti visus galus – beveik neįmanoma. Gal dėl to ir nežinau, nuo ko pradėti.

Gal pirmiausiai noriu paneigti bet kokius gandus apie save – knygoje aprašyti bendrapavardžiai su manimi nesusiję nei tiesiogiai, nei netiesiogiai. Manau, panašiai paneigti savo įtariamas sąsajas norėtų daugelis, kuriuos pilnai suprantu. Giminės, bendrapavardžiai, draugų draugai – maža, kas gali būti aprašyta knygoje, kurioje pasakojama apie du dešimtmečius trukusį Kauno gaujų siautėjimą. Maža tokių, kurie būtų kaip nors nesusiję bent jau netiesiogiai su tais žmonėmis iš Vilijampolės, Žaliakalnio bei kai kurių kitų Kauno rajonų. Ir dar mažiau tokių, kurie patys ar kurių giminės bei draugai nebūtų nukentėję nuo vienų ar kitų Kauno nusikaltėlių.

Na, gerai, pabandysiu iš kito galo. Buvau susitikęs su Dailium Dargiu. Pasėdėjom, pakalbėjom. Pasakė man kelis dalykus, kurių gal būt nenorėtų skelbti spaudoje, tačiau juk niekas netrukdo juos pasakyti man, tiesa? Manau, nuogirdos ir yra nuogirdos, maža, ką aš galiu pripainioti ar pagražinti 🙂

Knygos autoriui išties buvo grasinama. Knygos išleidimas išties buvo stabdomas tol, kol Henrikas Daktaras nebus pasodintas – pirmas rankraštis buvo parašytas dar prieš porą metų, o vėliau – tiesiog labai smarkiai papildytas naujais faktais. Knygos autoriui buvo siūlomi ir pinigai tam, kad knyga nebūtų išleista, tačiau Dailius buvo pernelyg užsispyręs, kad juos paimtų. Kai paaiškėjo, kad knyga bus išleista, autorius buvo paduotas į teismą, prisidengiant ne kuo kitu, o autorių teisių įstatymu (kaip čia neprisiminsi visokių autorių teisių agentūrų) – esą nei Henrikas Daktaras, nei jo šeima nesuteikė teisės cituoti Henriko Daktaro atsiminimus ar jo nuotraukas. Tiesa, skirtingai nuo prieš keletą metų buvusio atvejo, kai už vieną abejonių nekeliančią frazę "Daktaras negalėjo nežudyti", autorius buvo nubaustas bauda, antras bandymas užčiaupti žurnalistą teisinėmis priemonėmis vargu, ar bus sėkmingas.

Buvo daroma viskas, kad tiktai knygos platinimas būtų sustabdytas. Nepavyko – knyga, išleista 5000 tiražu, pasirodė daugelyje knygynų. Daugelyje, bet ne visuose. Dalis knygynų atsisakė "Tikrąją daktarų istoriją" platinti, kai kurie – netgi pareikšdami, esą "tai nesiderina su jų moraliniais principais". Kiti pareiškė, kad knyga nestovės viešai matomose vietose, bus dedama ant lentynų apversta. Tarp tokių "moralių" knygynų – kad ir visiems žinomas knygynas "Vaga", esantis Vilniuje, Gedimino prospekte.

Paties Henriko Daktaro reakcija į knygą buvo tiesiog neįtikėtina – jis ir dabar susirašinėja su Dailiumi, tad viename laiške parašė maždaug tokią frazę: "aš parašiau knygą apie save, dabar tu parašei knygą apie mane, gal trečią rašykim kartu?" Panašu, kad net ir pats Henrikas Daktaras, kurio daugelį nusikaltimų mums atskleidžia Dailius, įvertino autoriaus objektyvumą.

Dailiaus Dargio parašyta daktarų biblija – tai sudėtinga knyga, kurią galima skaityti ir kelis kartus, galima ir naudoti, kaip parankinį žinyną, rašant apie Kauno nusikaltėlių gaujas. Tikrai ne vien apie Henriką Daktarą – nors pavadinimas ir leistų įtarti, kad knyga parašyta apie vieną gaują, realiai šiai grupuotei skirta tik tiek vietos, kiek ji Kaune turėjo įtakos per paskutinius porą dešimtmečių – maždaug pusė knygos. Labai plačiai aprašoma ir kita labai įdomi grupuotė – daškiniai, minimi ir agurkiniai, aguoniniai, įdomios desantininkų gaujos, aiškinamasi ir apie nusikaltėlių sąryšius su kitų miestų grupuotėmis. Lyg nejučia kelis kartus užkabinamas ir dar vienas įdomus faktas: panašiai, kaip Vilniaus gaujos buvo susijusios su KGB, Kauno gaujas kuravo kita sovietinio aparato kontora – GRU: daugelis žymiausių Kauno nusikaltėlių buvo išauklėti specialios paskirties Kauno desantiniame dalinyje.

"Tikroji daktarų istorija" šiuo metu tapo labiausiai perkama knyga Lietuvoje, pirmas 5000 tiražas buvo išplatintas per mėnesį su trupučiu, dabar jau platinamas antrasis – ir vėl 5000. Sprendžiant iš visko, galim tikėtis net ir trečiojo. Gali būti, kad šios knygos dėka Dailius Dargis aplenks net ir visų laikų debiuto rekordininką Andrių Užkalnį. Kokia knyga bus paskui? Gal būt apie… Na, gal visgi geriau nespėliokim 🙂

Numirė Brazauskas

Tiesą sakant, nieko ypatingo nenoriu pasakyti apie Brazauską. Bene aiškiausiai, tiksliausiai ir kategoriškiausiai iš visų tai padarė Tomas Čyvas savo straipsnyje "Valdovas ir jo rūmai". Bet nervai jau nelaiko, beklausant tų pezalų, kurie visur kišami jau kelintą dieną.

Man pačiam pasišlykštėjimą kelia ta isterija, kurią suka kai kurie veikėjai – vieni jau peza apie tai, kaip Algirdas Mykolas Brazauskas subūrė Sąjūdį ir iškovojo Lietuvai nepriklausomybę, kiti aiškina apie iškiliuosius jo prezidentavimo metus (per kuriuos buvo padaryta kas?), treti – netgi apie kažkokį jo atliktą tautos suvienijimą. Pasakysiu trumpai – ta visur staigiai kilusi žodinė tryda yra toks eina naxui, kad pyzdec. Aš daug ko tikėjaus, bet kad visa spauda, visa žiniasklaida bus užlieta tokiais kiekiais sacharininių vėmalų – to rimtai negalėjau prognozuoti.

Algirdas Mykolas Brazauskas kovojo prieš Sąjūdį, prieš Nepriklausomybę, jis tapo tuo žmogumi, kuris po nepriklausomybės sugebėjo suskaldyti Lietuvą į dvi dalis, kurias matome iki šiol – vienoj pusėj konservai, kitoj – socdemai. Algirdo Mykolo dėka iki šiol puikiai bujoja dar Sniečkaus sukurta nomenklatūrinė sistema. To paties Braziaus dėka iki šiol nebaudžiamais liko visokie KGB nusikaltėliai. Jo ir jo užaugintos partijos dėka gavome valstybininkus, Leo.lt, oligopolijas ir taip toliau. Už ką Algirdą Mykolą gerbt ir apie jį trysčiot – nežinau. Faktų už – atrodo, tiesiog nėra. Pokyčiai, kurie vyko, Brazauskui esant valdžioje – vyko nepaisant jo. Brazauskas prie jų prisidėdavo tik tada, kai suprasdavo, kad tų pokyčių išvengti neįmanoma. Bet iki tol – priešindavosi iš visos spėkos.

Tuo tarpu dabar iš Algirdo Mykolo daromas stabas. Socdemai ir kaip kurie kiti tiesiog orgazmuoja, skleisdami briedus apie tai, koks Algirdukas buvo nuostabus, kiti dar sugeba pareikšti, kad vienintelis politikas, su kuriuo Algirdukas kategoriškai atsisakė kalbėti – tai Kubilius. Suprask – Algirdukas prisakė Kubiliui eit nx, todėl mirusiojo norai turi būti vykdomi. Vemt verčia.

Paskutiniai cirkai – laidotuvės ir katedra. Tiesą sakant, bažnyčios vadukai man kelia didesnį pasišlykštėjimą, nei komunistai. Ir dabar, esą dėl to, kad Brazius buvo išsiskyręs, jo neleidžia į katedrą. Nors vienas geras sprendimas. Aš irgi neleisčiau, belenkokiu pretekstu. O tai dar turi ir gerąsias puses – kai jau Grybė pasipiktino, tai dabar bent jau patarkuos valdžiažmogiai bažnytininkus. Vieni kitus patarkuos – visuomenei bus geriau. Gal netgi baigsis tie absurdai su sakralinėmis erdvėmis.

Žodžiu, numirė Brazauskas, Lietuvai – geriau. Ir iš anksto siunčiu nx visus tuos, kurie man norėtų pasakyti nuvalkiotą šūdfrazę, kad "apie mirusius tik gerai arba nieko".

Vilnius šiandien parduodamas

Vilnius šiandien parduodamas Rubicon grupei, spėjusiai persivadinti į ICOR. Numatoma sutartį pasirašyti 35 metams. Svarstymai prasidės 13 valandą. Ką mes galime pakeisti? Nežinau. Iš to, kaip vyksta – panašu, kad nieko.

Upd.: parduota. Sutarties laikotarpį nuspręsta padidinti nuo 15 metų iki 35.

Upd-2: atrodo, arba aš kažko nesuprantu, arba Delfyje sėdi durniai, skelbiantys, esą atmesta. Arba savivaldybė užpublikavo vieną, o žurnalistams pranešė kitą. Arba išvis kažkokia nesąmonė. Jei ką – savivaldybės nutarimas yra viešai prieinamas – http://www.vilnius.lt/newvilniusweb/index.php/192/?itemID=1119 , žr. sutarties priedą.

Upd-3: Pasirodo, debilas aš. Savivaldybė prabalsavo prieš, bet savo puslapyje vietoj rezultatų paskelbė projektą. Šaunuoliai. Išties, atmesta 23 balsais prieš, 16 balsavo už, trys susilaikė. Balsavusiųjų už sąrašas, nepatvirtintais duomenimis, yra toks:

  1. V.NAVICKAS
  2. A.ŠALTENIS
  3. A.VAKARINAS
  4. D.MASKOLIŪNAS
  5. G.BABRAVIČIUS
  6. G.DAUBARAS
  7. G.KAZAKAS
  8. G.KĖVIŠAS
  9. G.K.MEILŪNIENĖ
  10. J.KVETKOVSKIJ
  11. K.NĖNIUS
  12. L.DMITRIJEVA
  13. S.DMITRIJEV
  14. V.MILIAUSKAS
  15. Z.KELMICKAITĖ
  16. Ž.JACKŪNAS

Susilaikė:

  1. Romas Adomavičius
  2. L.ANDREJAUSKAS
  3. V.KLIUKIENĖ