Ar pelnytai skrieja akmenys į Sodrą? Pelnytai.

Lol, pasidariau sau internetuose paiešką po straipsnio, kur apie Sodrą prieš kažkiek laiko rašiau. Net nežinojau, kad Lietuvoje tokie kiekiai keistos regioninės žiniasklaidos (kai kada – tiesiog absoliučiai identiškų portalų, duodamų skirtingais pavadinimais – paklausa matyt tiesiog siautėja. Ir regioninė žiniasklaida, ko gero, tiesiog klesti.

Čia šiaip asociatyvinė nuotrauka, ar kaip ten vadina. Apie rišlų diskursą.

Na, pasižiūrėkit patys – virš 8000 rezultatų, kai tą pavadinimą įvedi į Google. Aišku, kažkur ten bus komentarų puslapiai, kažkur šiaip puslapiai, kur nuorodos į taip pavadintus straipsnius, tačiau kiekiai tiesiog stebina. Netgi ne tas žodis, kaip stebina. Nuostabu tiesiog.

Ne, ne, žinoma, jokių čia užsakytų reikalų (aš tikrai taip negalėčiau pagalvoti, tikrai tikrai), tiesiog žiniasklaida labai dvasingai ir susiprantančiai ima iš valdiškos kontoros straipsnius ir juos perpublikuoja. Nes patys nuomonių ir minčių tomis temomis neturi. Todėl didžia minia visi stoja piestu ir klausia to paties klausimo – „Ar pelnytai skrieja akmenys į Sodrą?“ 😀

Taip, pelnytai skrieja akmenys į Sodrą.

Viešieji pirkimai: policijos autobusiukas

Čia kažkoks jau visai srautas gaunasi apie tuos viešuosius pirkimus, bet aš jus dar pakamuosiu ir šiandien, ir paskui apie tą reikalą. Esmė tame, kad kiekvienas triukšmas, kuris kyla, nesvarbu iš kur ir kaip bekiltų, leidžia užduoti klausimą: o kur gi išties problema, kodėl prasideda kažkas, kodėl išvis kyla klausimai, nesupratimai ar klaidos?

Kažkur Pakistane problemos sprendžiamos paprastai – perkami realiai pigiausi sunkvežimiukai, tada jie verčiami autobusiukais ir gerai. Jei kur nors nepravažiuoja – na, tai būrys pakistaniečių rankomis tokį pernešt gali. Žodžiu, jūs jau supratote, išties grynai kainos kriterijus. Be jokių ten specialių reikalavimų. Nes o kam?

Istorija tokia, paprastai kalbant: policija perka autobusiuką, kuris turi būti su visais varomais ratais ir automatine pavarų dėže. Paaiškėja, kad realiai tokius siūlo, sakykim, pusantro tiekėjo (vienaip pažvelgus – gal ir vienas, o kitaip – visgi du, tad sakykim, kad pusantro). Ir tada kyla triukšmas, kam ten policijai tokio autobusiuko reikia ir taip toliau.

Taigi, ir šiandien čia klausimas: o kodėl išvis toksai triukšmas kyla, kaip išties norėtume, kad būtų ir kaip apibrėžti procesą, kad viskas būtų gerai – t.y., kad priežasčių tam triukšmui tiesiog nebūtų?

Continue reading →

Sudie, Statoil

Kadaise, 1995 metais atsidarė pirmoji Statoil degalinė Lietuvoje. Jau iki tol berods buvo viena-kita užsienio kompanijų degalinė (apie anuos laikus – Neste ir Texaco), tačiau Statoil plėtėsi taip, kaip nei vienas kitas tinklas. Jie statė degalines ir jos buvo kaip maži stebuklai – gražios, šviečiančios, su gražiais pardavėjais, geromis prekėmis, tviskančios.

Nykioje, šiukšlinoje postsovietinėje pilkumoje Statoil tapo stebuklu. Tai buvo tiesiog neįsivaizduojamai nuostabu.

Lietuva anuomet buvo vis dar labai labai postsovietinė. Namai vis dar priminė griuvėsius, buvo pilna tokių parduotuvių, kurios nuo sovietinių skyrėsi tik tuo, kad jose buvo prekių. Visur buvo nesuvokiamas skurdas. Įsivaizduokite, realios mėnesinės pajamos pas didesnę dalį žmonių buvo vos koks 100 eurų. Aš nežinau, kaip nupasakoti tai, ką aš dar prisimenu.

Continue reading →

Griūnantis Gedimino kalnas ir viešieji pirkimai

Kadangi viešųjų ir bendrai vsiokių pirkimų tema baigėsi tuo, kad manęs įvairūs žmonės ėmė prašinėti komentaruose rašyti dar, o tema apie tai, kodėl griūna Gedimino kalnas – išvis susilaukė neįsivaizduojamų reakcijų (man netgi blogas buvo dėl to nulūžęs), tai dabar imkim ir užkabinkim vieną aspektą: kaip gali sietis priežastys tarp kaip nors palaidai (bet formaliai – gal ir teisingai) vykdomų pirkimų ir pasekmės, kurios kartais katastrofiškos. Ir kokios organizacinės nesąmonės turėjo vykti, kad galėtų taip viskas įvykti.

Žodžiu, bus jums šiandien tam tikras, sakykim, tokio hipotetinio-dedukcinio atvejo analizės pavyzdys.

Gedimino pilies kalnas kovo 27 dieną, prieš pusantro mėnesio. Dabar gal ir dar prasčiau. Šlaito slinkimas prasidėjo po to, kai buvo visai nedideli pamatai pastatyti viršuje. Ten, prie tos funikulieriaus būdelės. Matyt, kad tiek ir tetrūko. Vat taip po mažą gabaliuką ir susidėjo. Perkamos tos statybos buvo, kiek suprantu, irgi pakankamai mažais gabaliukais. Ir atrodo, kad tie maži paskirai pirkti gabaliukai ir yra pirminė problemos priežastis.

Tarp kitko, Gedimino kalnas iš lėto byra toliau – tai matosi, kai laikas nuo laiko pro jį praeini. Iš lėto, bet vis dar juda žemyn tos kadaise suverstos žemių krūvos. Vietoje to, kad būtų išardytos ant suverstų krūvų pastatytos nesąmonės, toliau vyksta tų pačių nesąmonių sutvirtinimo projekto vystymo planavimo ekspertizių tvirtinimo veiklų organizavimo įgyvendinimo renginiai.

Juk paprasčiau padaryti dar kokius nors projektus nesąmonių išsaugojimui, nei pripažinti priarytas nesąmones, ar ne?

Kiek nukrypstant: viena iš dažniausiai įmones sužlugdančių bėdų yra paskandintų kaštų sindromas (sunken costs syndrome). Organizacija sukiša krūvą pinigų ir darbo į kokią nors nesėkmingą nesąmonę, bet kadangi daug darbo ir resursų sukišta, tai išmesti gaila. O tada prasideda tos nesąmonės gelbėjimas. Ir nuo to ta nesąmonė tik dar labiau auga ir dar labiau jos gaila. Ir todėl ji dar labiau gelbstima, į ją kišamos krūvos pinigų. Ir taip toliau, ir taip toliau. Kai paskandintų kaštų sindromas įsisuka, jis tęsiasi tol, kol organizacijos vadovai neišlekia iš postų arba kol organizacija nesubankrutuoja.

Gerai, grįžtant prie pirkimų ir Gedimino kalno: pasižiūrėkim, kaip galime įsivaizduoti tą visą kalno griūties reikalą iš dedukcinės pusės (kas turėjo būti blogai su procesais), o taip pat – kaip galima padaryti, kad ir pirkimai (ir statybų kontrolė, beje) galėtų mus nuo tokių katastorfų apsaugoti. Beje, pagausit šį bei tą dar ir apie vadybos problemų atradimo metodus.

Continue reading →

Apie tai, kaip reikia valdyti pirkimus

Susitikau aš prieš keletą dienų su ponia Diana Vilyte – čia po to, kai užvažiavau ant Viešųjų pirkimų tarnybos už kažką. Berods už tai, kad kelionės dabar perkamos, renkantis kokius nors bilietus pagal tiekėjo gaunamą maržą, o ir už kitus dalykus. Taip jau būna – aš pirma užvažiuoju, o paskui tada kiti aiškinasi ir stengiasi man papasakoti. Nes taip jau ir turi būti.

Niekada nebūna paprastų lengvų sprendimų, nors ir atrodo, kad viskas lengva. Bet visus sunkumus įmanoma įveikti. Išvažiuoji pasivažinėti dviračiu – pasirodo, kad yra kliūtys. Bet vat tam, kad išvažiuotum dviračiu, reikia bent jau dviratį pasiimti. Ir jei nori valdyti pirkimus, tai reikia turėti bent jau rodiklius. Nes kitaip ir liks kalbos apie tai, kad viskas labai sudėtinga.

Gerai, čia jums buvo įžanga. O dabar apie tai, kas buvo realiai susitikime – ir kas gero, ir kas blogo. Aš jums to gal taip paprastai neatskleisiu išsyk, todėl turėsite perskaityti nemažai teksto. Kad nebūtų mažai. Ir vėlgi tai nebus saldus tekstas tiems, kas užsiima viešaisiais pirkimais. Nes pas mus valstybėje su tuo problemos didelės ir tvarkyti viską reikia kardinaliai. Čia jau atleiskit, bet tai mano pinigai, nes visi valstybės pinigai yra manęs pinigai. Ir aš čia priekabus.

Jei rimčiau, tai duosiu truputį per daug, kaip vienam straipsniui. Pradedant pirkimų procesine sąveika ir baigiant kontrolės matricomis. Bet kas susigaudo pirkimų organizavime, susigaudys. Paskui, jei norėsis, padetalizuosim dar.

Bet kuriuo atveju, generalinis principas visuose pirkimuose turi būti vienas: mes turime žinoti, kad perkame tai, ko reikia. Tai turi būti pagrindžiama ir aišku.

Continue reading →