Jei balvonus griaunam, tai gal ir namus nugriaukim?

Dažnas pusprotis, apimtas permanentinio smegenų aptemimo, ima besitaškydamas spjaudalais ant klaviatūros rašinėti maždaug tokias frazes – „jei jau nuo Žaliojo tilto balvonus norit nuimti ir tarybinį atminimą sunaikinti, tai gal ir daugiabučius visus nugriaukite, kurie tarybiniais laikais pastatyti„.

Visoje SSRS visi daugiabučiai panašūs. Tokie panašūs, kad sunku ir pasakyti, kur daryta nuotrauka - Vilniuje, Novosibirske, Kijeve ar Maskvoje.

Visoje SSRS visi daugiabučiai panašūs. Tokie panašūs, kad sunku ir pasakyti, kur daryta nuotrauka – Vilniuje, Novosibirske, Kijeve ar Maskvoje.

Degradavusios smegenys (net neaišku nuo ko – ar nuo alkoholio, ar nuo kokių kitų problemų) nesugeba suvokti elementariausio dalyko – kas ir kodėl tuos namus statė. Ir kas ir kodėl statė skulptūras, skirtas sovietinės santvarkos pagarbinimui. Tokiems degradams viskas susiplaka galvoje, nes jie tiesiog neskiria vergų nuo vergvaldžių.

O atsakymas taigi paprastas, toks paprastas, kad nei neverta apie jį kalbėti: koncentracijos stovykloje kaliniai pastato ir barakus, kuriuose turi gyventi, ir visokius transparantus apie tai, kad valdžia jais rūpinasi ir jiems gera gyventi.

Ne sovietinė valdžia statė namus savo pavergtiems žmonėms. Pavergti žmonės statė tuos namus tam, kad turėtų kur gyventi. Ir tie patys žmonės buvo verčiami garbinti nusikaltėlius, esančius valdžioje. Statyti visokias skulptūras, kurios tos valdžios gerumą vaizduotų, vaikščioti į visokius susirinkimus ir ginkdie niekur nekalbėti apie realybę, kad kas nors neįskųstų saugumui.

Tai akivaizdu kiekvienam, kas turi proto. Bet koloradiniai ir kitokie panašūs sovietmečiui nostalgiją jaučiantys durniai niekaip nesupras tokių paprastų dalykų. Nes tokio lygio durniams pernelyg sudėtingi netgi tokie paprasti dalykai.

Ir čia klausimas: ar bent kas nors turėtų atsižvelgti į nuomonę durnių, kurie net nesugeba skirti sovietinių nusikaltėlių nuo tų, kas buvo tų nusikaltėlių aukomis?

Mokesčių viršenybė prieš įstatymą

Yra toksai siauruose sluoksniuose plačiai žinomas pasakymas, kad mokesčiai yra aukščiau įstatymų ir jei įstatymuose parašyta vienaip, o inspektoriai nuspręs kitaip, tai teisūs inspektoriai, o ne įstatymai. Ir išties, tam tikra prasme viskas yra taip, kadangi turinio viršenybė prieš formą ir viskas. Ir nieko čia jūs niekam nepaaiškinsite ir nepapasakosite teismuose. Ir viskas. Ir taškas.

Mokesčiai - tai jums ne kokia nors meilė, kad paverktumėte ir kažką ten sugraudintumėte. Čia, žinokite, rimtas dalykas ir ašaros jums nepadės.

Mokesčiai – tai jums ne kokia nors meilė, kad paverktumėte ir kažką ten sugraudintumėte. Čia, žinokite, rimtas dalykas ir ašaros jums nepadės.

Aišku, galime žiūrėti ir kitaip – kad tai daugiau humoras, bet visvien yra tame realybės: formalioji įstatymų taikymo pusė čia nėra savaime pakankama, nes kiekvienam finansuose bent kažkiek besigaudančiam yra visiškai aišku, kad truputį pažaidęs su eilutėmis ir stulpeliais, gali gauti ką tik nori. O jei gerai pasistengsi – tai gali netgi įrodyti, kad nieko išvis neveikei, tačiau valstybė tau PVM skolinga. Taigi, reikia žiūrėti, kaip ten su realybe, o ne tik kaip su formalumais.

Ir tikrai, formalių kriterijų nepakanka, bet kai kurie žmonės versle skundžiasi, kad formaliai kažką darė gerai, o kažkodėl visvien kalti liko, nes kažkokios schemos nesuveikė ar dar blogiau – tiesiog šiaip VMI nusprendė ir nubaudė už kažką, ko net įstatymuose esą nebuvo. Dažnas dar prideda, kad čia tik Lietuvoje tokios baisios sąlygos ir panašiai, ir skundžiasi taip skaudžiai, lyg būtų baudžiami už kokį nors neteisėtą praturtėjimą.

Štai todėl aš ir nutariau jums apie tai parašyti. Ir apie mokesčius tą aiškinausi, ir išsiaiškinau, kaip čia yra. Ir kadangi, kaip paaiškėjo, visi tie dalykai ne tokie paprasti, tai man teko prašyti pagalbos iš geriausių ekspertų, kokie tik yra Lietuvoje, nes geresnių už tuos, kurie padeda man, jūs nerasit. Nes tik aš galiu sau tai leisti.

Žodžiu, aš jums iškart pristatau – ponia Rūta Bilkštytė ir FIDE Experta kartu su savo būriu geriausių ever specialistų čia man viską galvoje dėliojo, ruošė medžiagą, padėjo ir kalė į smegenis tai, ko aš nesuprantu visiškai, nes visų tų mokestinių baisumų aš nesuprantu ir viskas. Viskas yra taip keblu, kad netgi man į galvą netelpa, nors be to ir neįmanoma gyvent.

Tiesiog mokesčiai – tai toksai užribis, kurio negali suprasti normalus žmogus, neturintis galvoje kokių nors unikalių implantų, sujungtų su mokesčių sistemos ekspertiniais tinklais ar kuo tai dar, nežinau net kuo. Man šitų technologijų nepasakojo, tai čia tik spėlionės dabar gaunasi, kokiu būdu jie visą tą žino.

Taigi, gavosi taip, kad straipsnį rašiau su visa FIDE mokesčių ekspertų komanda, nes aš be jų nieko nei iš tolo prilygstančio apie mokesčius neparašyčiau, o ir šiaip čia per pusę jų viskas parašyta (ta dalis, kuri prasminga ir gera), o jei įžangą atmesim, tai ir išvis didžiąja dalimi čia šita puiki įmonė jus konsultuoja, nes jūs to nusipelnėte.

Trumpai tariant, skaitykite dabar su mokestine kaltumo prezumpcija galvoje ir įsiminkite viską. Ir beje, jei kur atrasit kokių neteisingumų – tai jau mano primakaluota bus, nes čia aš negailestingai viską supaprastintai supratau, nes suprantu viską paprastai.

Continue reading →

Pora smegenų plovimo metodų

Pernelyg nesigilinant į visokius sudėtingus reikalus (tačiau ir neprimityvindamas iki vulgarumo), čia tiesiog apžvelgsiu porą metodų, kurie yra naudojami smegenų plovimui, t.y., tikslingam iškreiptos nuomonės formavimui. Abu metodai, beje, bendru propagandos sklaidos atveju gali būti naudojami ir paraleliai, ir asinchroniškai, o ir yra pakankamai primityvūs, kad vienas kitam netrukdytų, tad gali būti, jog matėte ne tik visiškai grynus, bet ir permaišytus atvejus.

Išties viskas nėra taip drastiška, kaip tame legendinimame filme "Prisukamas apelsinas". Realybėje viskas daroma kardinaliai banaliau, tačiau irgi su neblogais efektais.

Išties viskas nėra taip drastiška, kaip tame legendinimame filme „Prisukamas apelsinas“. Realybėje viskas daroma kardinaliai banaliau, tačiau irgi su neblogais efektais.

Pirmo metodo esmė – paslinkti asmens požiūrį tada, kai jis orientuojasi situacijoje, po truputį vis perrašinėjant sąvokas ir paskirus jo suvokimo fragmentus taip, kad ilgainiui jis būtų pervestas į būseną, kurioje irgi tinkamu būdu interpretuoja įvykius. Rezultatas – praperforuotos smegenys. Trumpai tariant, pranešimo gavėjo poslinkis, bet nebūtinai vien sąvokų semantikos ribose, bet ir struktūralus.

Antro metodo esmė – staigiai ir bukai pakeisti kokio nors nesiorientuojančio ir konkrečių nuostatų neturinčio asmens požiūrį, jį įvedant į sumišimo būseną, o paskui – prikabinant tiek makaronų, kad jam susidarytų kitas pasaulio vaizdas, t.y., atsirastų sąvokų sistema, pagal kurią žmogus imtų stabiliai interpretuoti įvykius. Rezultatas – irgi superforuotos smegenys. Trumpai tariant, naujų sąvokų įvedimas, atitinkamai keičiant ir pranešimo gavėjo naudojamą interpretacinę struktūrą.

Ir vienas, ir kitas metodas, nors gali pasirodyti sudėtingais (taip, jų veikimo supratimui reikia kai kurių specialių žinių), išties yra pakankamai supaprastinami, kad pagal visai bukas instrukcijas šiuos metodus galėtų naudoti netgi idiotai – aišku, su sąlyga, kad jiems kažkas paruoš atitinkamus scenarijus, pagal kuriuos reiktų dirbti. Kitaip tariant, paaiškins, ką kam ir kokioje situacijoje aiškinti.

Giliau pažvelgę į poveikio mechanizmus, galime tarti, kad abiejų metodų esmė čia yra paremta kai kuriais semiotikos konceptais (t.y., tuo, kad žmonės mąsto sąvokomis, o ne šiaip jas vartoja), o supaprastintu pavidalu tie konceptai ir yra naudojami praktiniuose NLP metoduose, kurie gal ir nenagrinėja efektų iš kažkokios sisteminės pusės, tačiau yra visai veiksmingi, nes paremti patirtimi.

Svarbu atkreipti dėmesį į dar vieną esminį dalyką – išoriškai tikslingas smegenų plovimas niekuo neišsiskiria nuo šiaip kokių nors kalbų. Tame matyt yra vienas iš apibrėžimo sunkumų: normalios diskusijos ar šiaip kalbos su normalia argumentacija kažkam gali pasirodyti nelyg smegenų plovimas, o smegenų plovimas – gali pasirodyti kaip normalios kalbos. Dėl to, vertinant, reiktų atsižvelgti į porą itin reikšmingų kriterijų: vienas – tai imperatyvas (kokiu išties tikslu tam tikros kalbos išties yra skleidžiamos), o antras – kiek smarkiai nutolęs tasai galutinis diskursas, į kurį kreipiamas pranešimo gavėjas.

Ir vieną, ir kitą kriterijų galima identifikuoti, identifikavus atitinkamą paradigmą, bet tai irgi toli gražu ne visad akivaizdu. Aišku, verta atkreipti dėmesį į tokius požymius, kaip „visi meluoja“, „abi pusės teisios“ ir pan. – tokie teiginiai automatiškai suponuoja, kad paradigma, iš kurios kyla smegenims perforuoti skirtas imperatyvas, nesutampa su pranešimo siuntėjo identifikuojama pranešimo gavėjo paradigma, t.y., vykdomas bandymas dvi paradigmas kuriam laikui sinchronizuoti, sukuriant tinkamo diskurso perdavimo taškus (t.y., atrasti bendrai sutampančią semantiką). Šnekant paprasčiau, reikia žiūrėti pragmatinę komunikacijos pusę – kam pranešimo siuntėjas atstovauja.

Reikia pastebėti, kad šie kriterijai tikrai ne visada matomi.

Continue reading →

Kas laimėjo rinkimuose į merus?

Ponai ir ponios, rinkimai jau baigėsi. Viskas čia pat, viskas jau tuoj. Ir štai dabar jau laikas paskaičiuoti, kas gi laimėjo rinkimuose?

Kas gi bus laimėtoju Vilniuje?

Kas gi bus laimėtoju Vilniuje?

Be abejonės – pirmiausiai įdomus Vilnius, kur internetai parodė velniškai taiklų rezultatą I rinkimų ture, o antrąjame suprognozavo triuškinantį rezultatą – kad Artūras Zuokas tesurenka 12%, o Remigijus Šimašius – ištisus 88%. Aišku, realybėje niekas nesitiki tokio triuškinančio rezultato, o iš apžvalgininkų, kuriuos mačiau, balsai pasiskirsto maždaug 40% prieš 60% Šimašiaus naudai.

Rinkėjų aktyvumas 19 valandą Vilniuje buvo 37,54% – palyginimui, I ture atitinkamu metu aktyvumas buvo 45,11% – skirtumas didelis, bet ne kardinalus. Kita vertus… Gal būt tas kritimas gavosi iš tų, kurie jau tikėdami savaiminiais rezultatais, nusprendėte nenueiti?

Taip ar anaip, rinkimų naktį ankstyvam situacijos įsivertinimui duosiu čia šiame straipsnyje atnaujinimų, kaip ir praeitą kartą, per pirmą rinkimų turą.

Upd.: pirmi duomenys sako, kad iš pirmų 10 apylinkių – apie 4600 balsų už Šimašių, apie 3000 už Zuoką.

Upd. sako, kad iš 35 apylinkių pirminiai duomenys – beveik dvigubai daugiau balsų už Šimašių.

Upd. kol kas oficialūs duomenys – Remigijus Šimašius 60%, Artūras Zuokas – 40% nuo galiojančių biuletenių.

Upd. kiti miestai, pagal pirminius VRK duomenis, apie 21:20:

  • Klaipėda:
    • Vytautas Grubliauskas – 74%
    • Agnė Bilotaitė – 26%
  • Kaunas:
    • Visvaldas Matijošaitis – 64%
    • Andrius Kupčinskas – 36%
  • Panevėžys:
    • Rytis Mykolas Račkauskas – 69%
    • Maurikijus Grėbliūnas – 31%
  • Šiauliai:
    • Artūras Visockas – 67%
    • Valerijus Simulik – 33%

Upd. šiuo momentu (~22:30) Šimašius turi 62%, Zuokas 38% iš galiojančių biuletenių.

Putino šmėkla

Google paieškoje įvedus žodį „putin“, išsyk atsiranda papildymas – „putin dead“. Skamba beveik kaip „living dead“ – zombis, kurio smegenys supuvę tiek, kad jis tenorėt žudyti ir kelti karą. Nemąstantis zombis, kuriam svarbūs tik jo asmeniniai interesai ir kažkokia paranojinė idee fixe – atkurti naują Rusijos imperiją, SSRS 2.0 ir taip toliau.

Google paieška greitai reaguoja į žmonių susidomėjimą: Putinas numirė, taip - jis negyvas, nes mirė. Taip, to ieško žmonės.

Google paieška greitai reaguoja į žmonių susidomėjimą: Putinas numirė, taip – jis negyvas, nes mirė. Taip, to ieško žmonės.

Niekas negali dabar pasakyti, kas ten išties dedasi – gandų gandelių begalės. Ir kad Vladimiras Putinas su savo gimnaste pasigimdė Šveicarijoje vaiką, ir kad jis gripu serga, ir kad perversmas įvyko, kurio metu Putinas gal nužudytas, o gal įkalintas.

Dar viena versija – kad taip tiesiog pridengiamas Boriso Nemcovo nužudymas: kol visi aiškinasi apie dingusį Rusijos prezidentą, žmonės užmiršta apie politines žmogžudystes. O po kurio laiko Vladimiras Putinas vėl pasirodys, gaus teigiamo dėmesio ir jo reitingai vėl pakils.

Malonūs akiai vaizdai kol kas daromi fotošopais.

Malonūs akiai vaizdai kol kas daromi fotošopais.

Visi gandai internetams suteikia begalę džiaugsmo – pilna įvairiausių paveikslėlių su Putino laidotuvėmis, dingimais ir taip toliau. Ko gero, nuo Hitlerio ir Stalino laikų žmonės dar taip nesidžiaugė mintimi apie kokio nors diktatoriaus mirtį.

Tuo tarpu Kremlius skelbia neaiškias nuotraukas apie kažkokius Putino susitikimus, o gandai sako, kad nuotraukos darytos prieš savaitę. Turint omeny, kokio lygio falsifikacijomis jie ten jau įpratę užsiimti, tikėjimo tuo – anei lašo. Netgi viešame renginyje nufilmuota medžiaga ir tai ne visus jau įtikintų.

O likęs pasaulis meldžiasi ir dreba – vieni iš nežinios, kas bus, jei Vladimiras Putinas dings, o kiti – iš nežinios, kas bus, jei Vladimiras Putinas pasirodys niekur nedingusiu.

Aiškumo pasidarytų daugiau nebent tuo atveju, jei koks nors valdžios kontroliuojamas Rusijos televizijos kanalas parodytų legendinį „Gulbių ežerą“, – Piotro Čaikovskio baletą kuriuo Maskvoje tradiciškai paskelbiama apie valstybės perversmą.

O kol kas paspėliokim, kas gi ten pasidarė ir kuo viskas baigsis.