Rusijoje vėl buvo teroro aktai, kaip tik ruošiantis Sočio olimpinėms žaidynėms, būsiančioms 2014 vasario 7-23 dienomis. Volgograde įvykę sprogimai – aiškus požymis, kad Rusijos valdžia negeba susitvarkyti su teroru, o gal netgi pati tampa teroro priežastimi. Pačiame Sočyje saugumas toks, kad žmonės bijo išeiti į gatvę, kad nepakliūtų į nagus teisėsaugai, bet abejonių tų žaidynių saugumu tiktai daugėja. Ir nei kiek tų abejonių nemažina demonstratyvus kariuomenės įvedimas į Volgogradą, nes visi supranta, kad nuo to saugiau nepasidarys.
Rusijos policija puikiai sugeba mušti bejėges moteris, išėjusias į politinę demonstraciją, tačiau būtent taip jie patys augina teroristus.
Prastas Rusijos teisėsaugos darbas tiesiog bado akis visiems, kas bent minimaliai pasidomi ta tema – milžiniški pinigai skiriami tam, kad būtų įdarbinta kuo daugiau pareigūnų, tie grynai simboliškai pervadinami iš milicijos į policiją, skelbiant, kad tas pervadinimas juos stebuklingai pakeis, bet niekas nepasikeičia – chaoso tik daugėja, o valstybė po truputį darosi vis panašesnė į kažkokią 1984 metų Lotynų Amerikos šalį, kur nusikalstamumas ir teisėsauga tampa neatskiriamais.
Žmones kraupina OMON, stotyse daromi patikrinimai, o paskutiniu metu kai kurių kompanijų (kaip kad Gazprom) vidinės apsaugos tarnybos savo teisėmis prilyginamos tiems patiems policininkams, nes gauna teisę suimdinėti žmones ir prieš juos naudoti specialiąsias priemones – ašarines dujas, gumines lazdas, šaunamuosius ginklus. Nepaisant to, niekas negerėja – milicija kaip buvo kyšininkais, taip ir liko, vietiniai provincijų karaliukai – dar labiau stiprėja, o žmonės jaučiasi tiktai bejėgiškiau.
Ne veltui neapsikentę žmonės kartais netgi ima kelti sukilimus, kaip Maskvos Vakarinio Biriulevo rajone šių metų spalį, kur teisėsauga tiesiog dangstė nusikaltėlių gaujas. O po to, kai valdžiai teko susidurti su įsiutusių žmonių minia, buvo surengtas šleikštus, tiesiog vimdantis meksikietiško serialo lygio šou, kur nusikaltėlis (taip ir neaišku, ar tikrai tas) gabentas sraigtasparniu pas vidaus reikalų ministrą ir demonstruota, kaip tas ministras liepia jį išvesti – kad triumfuotų nomenklatūrinis teisingumas.
Tąkart išties triumfavo ne teisingumas, o pakazūcha – dar sovietmečiu suklestėjusi, o paskui užmiršta propagandinė realybės simuliacija, kur viskas rodoma taip, kad būtų kuo gražiau, nors realybėje vieni puvėsiai.
Continue reading →
