Tag Archives: Andrius Užkalnis

Andrius Užkalnis

Kodėl Andrius Užkalnis yra geras

Kur bepasisuksi, aplinkui kas papuola kokia nors šneka, kad Andrius Užkalnis yra koksai nors negeras. Kad jis išsisėmęs, parsidavęs, nusišneka, nieko nesupranta, galėtų daugiau nerašyti ir išvis, blogas žmogus, visus žemina, iš visų tyčiojasi ir taip toliau. O aš jums pasakysiu, kad ne.

Andrius Užkalnis

Andrius Užkalnis su šuniuku. Jorkšyro terjeru. Tai jums ženklas, nes tai jums ne kokia nors katė. Nuotraukos autorius – Algis Kriščiūnas.

Taip, aš sakau šitiems visiems pasipiktinusiems ne, nes aš žinau, kame yra reikalas. Su Andriumi Užkalniu viskas yra tvarkoje. Čia su jumis netvarkoje.

Čia jūs blogi, o ne Andrius Užkalnis.

Išties pakaktų tą konstatuoti ir viskas. Bet aš žinau, kad to nepakanka daugeliui, nes visiems reikia paaiškinimų. Todėl aš jums paaiškinsiu. Taip paaiškinsiu, kad bent dalis iš jūsų supras. Dalis, aišku, nesupras, bet čia jau ką padarysi.

Continue reading

Andrius Užkalnis apie pamirštą sovietinę Lietuvą

Gerai įsiminkite, kaip atrodo ši knyga, nes jums jos reikia jau dabar.

Gerai įsiminkite, kaip atrodo ši knyga, nes jums jos reikia jau dabar.

Jūs dar neskaitėte, bet aš jau perskaičiau naują Andriaus Užkalnio knygą – „Naujųjų laikų evangeliją pagal Užkalnį“, kuri jau greitai greitai bus išleista. Ir todėl aš jums čia paspoilinsiu ir atskleisiu, kas tai per knyga ir kas joje gero.  Ir kodėl jums verta nusipirkti ją patiems ir dar keliais egzemplioriais visiems tems, kas jau nesugeba prisiminti sovietmečio, todėl galvoja, kad tada buvo gerai. Nes nebuvo tada gerai.

Tačiau knyga ne tokia, kur pasakojamos baisybės. Ji ne šiaip sau pavadinta „evangelija“ – ji priverčia prisiminti, įtikėti ir pačiam atrasti. Atrasti ir įtikėti per supratimą, o ne per tai, kad Užkalnis pasakė ir viskas. Taip, ši knyga atskleidžia, ji atneša jums žinią iš tų laikų – lyg parašytą kokio naivaus užsieniečio, atvykusio pas gimines savaitei ir pamačiusio tą laiką dabartiniu, mums įprastu žvilgsniu.

Tai ir yra pirmas dalykas, kuris mane nustebino, beskaitant šią knygą – Andrius Užkalnis kažkodėl nevaro ant sovietžmogių ir netgi sovietinių laikų. Jis čia stebėtinai geraširdis ir bando pamatyti kiek įmanoma daugiau gero, praleisdamas daugybę dalykų, kurie buvo išties baisūs.

Gal čia ir išsiskiria mano ir pono Užkalnio požiūriai – matyt skirtingai gyvenome ir skirtingus dalykus matėme. Gal dėl to knyga atrodo vos ne nostalgijos pilna – aišku, mano akimis, o ne Užkalnio. Ponas autorius čia stebėtinai tolerantiškas ir švelnus – toksai įspūdis, kad knyga kaip tik ir nutaikyta į tuos, kas sovietinius laikus prisimena su nostalgija. Kaip tik į tuos, kas negebėjo matyti nieko, kas vyko už tos pakazūchinės uždangos.

Žinot, man buvo labai keista, kai aš skaičiau viską apie tai, kas buvo gera ir gražu, bet pono Užkalnio dėka lyginau su tuo, kas gera ir gražu dabar. Ir belygindamas, dar kartą prisiminiau, koks nykus tasai sovietinis pasaulis buvo netgi tiems, kas buvo sovietiniame elite. Taip, netgi partinis elitas, turėjęs atskiras specialias parduotuves, specialias kainas, begales kyšių ir galimybes važinėt po užsienius, tegalėjo pavydėti eiliniams vakariečiams. Sistema smaugė netgi savo vadus, nes vadai buvo priklausomi nuo sistemos. Suprantate, galima jausti nostalgiją, bet kai tik prisimeni tikrovę ir ją palygini su dabartimi, ta nostalgija netikėtai dingsta.

Continue reading

Paradigmos poslinkis visame gražume

Esu jau rašęs apie paradigmų poslinkius ir su tuo susijusius suvokimo efektus. Bet tai buvo apie praeitį, kurią šiais laikais sunku suvokti, nes paradigma jau kita. Dabar gi matome kitą atvejį – paradigma keičiasi, o mums sunku suvokti, į ką tai virsta. Nes viskas keičiasi taip, kad nors lyg ir viskas panašu, bet visiškai kitaip. Taip, aš čia apie internetų paradigmą. Ir apie visą tą skandalingai triukšmingą atvejį, kur tarpusavy susidūrė ponai Algis Ramanauskas ir Artūras Račas.

Šūdas ventiliatoriuje

Kai šūdai pasiekia ventiliatorių, sustabdyti reikalą būna labai sunku. Čia karikatūroje toksai Rupert Murdoch, kuris irgi įkliuvo į šūdų spąstus, kai jo leidiniai nepajuto ribos tarp to, kur yra asmeniniai žmonių reikalai, o kur yra žiniasklaida.

Paties to atvejo aš nenagrinėsiu, nes panašių cirkų daug kartų mačiau dar prieš krūvą metų, tik kad mažesnių – Internetas anksčiau buvo nedidelis. Bendrai tai apie panašius atvejus sakoma paprastai – šūdas pakliuvo į ventiliatorių. Žinote, kas būna, kai šūdas į ventiliatorių pakliūna? Ogi jis taškosi į visas puses – ir ant kaltų, ir ant niekuo dėtų. Ir svarbiausia, kad nelabai prognozuojamai. Bet čia kitas reikalas įdomus: anksčiau panašūs cirkai tapdavo vienos kokios nors grupelės vidinėmis pjautynėmis. Dabar gi šitai plinta per visą Internetą ir netgi pasiekia tuos, kas Interneto net nėra matę. Ir visa tai vyksta kažkokiame nesupratimo fone: KPŠ?

Ko gero, ryškiausiu indikatoriumi bet kuriam paradigmos pasikeitimui yra tai, kad kažkuri dalis žmonių suvokia įvykius, kaip visiškai natūralius, tuo tarpu kita dalis nesuvokia tiek, kad daro visiškas nesąmones.

Daugelis senų internautų į šią istoriją žiūri, kaip į banalų atvejį, kur nieko nuostabaus ir išvis neverta kreipti dėmesio. Bet čia pastebėkim keistą Žurnalistų Etikos Komisijos elgesį: ana, po nesenų įvykių, kai ponas Artūras Račas kažkaip pasireiškė apie ponus Audrių Bačiulį, Andrių Užkalnį ir Audrių Matonį, nusprendė, kad pono Artūro Račo blogas yra žiniasklaida ir reikia tai nagrinėti, kaip kažkokį rimtą įvykį. Kitiems rimtu įvykiu pasirodo Algio Ramanausko-Greitai paskelbtos nominacijos, nes jos gi irgi skandalingos ir staigiai pagarsėjusios.

Taigi, turim aiškų atvejį: vieniems viskas natūralu tiek, kad paprasčiausiai galima ignoruoti ir tai dings, o kitiems – tai kažkokia užribinė nesuvokiamybė, kur reikia imtis kažkokių skubių veiksmų. Aiškus paradigmos poslinkio požymis.

Vat čia ir susiduriam su įdomumu – Facebook, Google Plus, blogai, forumai ir pan. pagal seną paradigmą gali būti vertinami dvejopai: ir kaip vieša informacijos priemonė (t.y., faktiškai žiniasklaida), ir kaip uždara, nevieša informacijos perdavimo priemonė (t.y., kaip privatus bendravimas). Ir tas vertinimas tepriklauso nuo to, kokius kriterijus susigalvosi. Ir atrodo, kad visokios komisijos, žurnalistai bei teismai dėl visokiausių savų priežasčių susigalvoja tuos kriterijus kuo plačiau.

Vieni gal susigalvoja todėl, kad kuo plačiau vertinsi – tuo daugiau informacijos galėsi nusiurbti ir paskelbti kokiame nors leidinyje. Kiti – todėl, kad jų įtaka taip išsiplečia, nes daugiau galima reguliuoti. Treti – dar dėl kažko. Štai taip ir gauname keistą situaciją, kur žiniasklaidai prilyginama viskas, kas papuola. Ir tada jau kokia nors Frosia iš Bezdonių netikėtai atranda, kad kažkokias jos asmenines nuotraukas, kur ji su draugėmis girta fotografavosi, skelbia kokie nors didieji Lietuvos portalai – nes čia, žinote, gi vieša, nes internete, o visas internetas – tai juk žiniasklaida.

Prieš kelioliką metų situacija buvo priešinga: pvz., Delfi turėjo nemažai problemų, kol sugebėjo išsikovoti, kad juos pripažintų žurnalistais – kai kurios valdiškos kontoros aiškindavo, kad jie gi ne spauda, ne radijas ir ne TV, todėl neleis. Tą ribą Delfi perlaužė, tačiau tuo nesibaigė. Prieš kelis metus dar vieną ribą perlaužė Liutauras Ulevičius, paskelbęs, kad žiniasklaida yra jis pats, nes jis turi blogą, o tai ir yra žiniasklaida. O dabar štai žiniasklaida tampa ir kažkokie socialinių tinklų bajeriukai – kas ką palaikino, kas kuo pasidalino.

Atvejis, kur dabar visų svarstomas – kad ponas Artūras Račas skelbia sąrašus tų, kurie dalinosi pono Algio Ramanausko nominacijomis – paremtas prielaida, kad jei jau kažkoks žmogus (pvz., vienas iš šitų nagrinėjamųjų – nesvarbu, ar ponas A.R., ar kitas ponas A.R.) yra žurnalistas, tai reiškia, kad ir visa jo medžiaga – tai žurnalistika, o viskas, ką toks žmogus skelbia – irgi žurnalistika savaime, nes gi jis žurnalistas, viešas asmuo, turi daug sekėjų ar pan.. Tai abejotina prielaida. Bet ji nei kiek ne daugiau absurdiška, nei prielaida, kad koks nors Delfi komentatorius yra visuomenės informavimo šaltinis. Tačiau už komentarus teismai baudžia, remdamiesi tuo, kad jie kažkokioje informavimo priemonėje.

Dar keleri metai ir staiga paaiškės, kad bet koks Facebook, Google Plus, One, LiveJournal ar PoPo naudotojas yra tolygus žurnalistui, turinčiam teisę lįst į visokias įstaigas (ar tikrai?), tačiau neturinčiam teisės turėti asmeninę nuomonę. Nes žurnalistas juk turi informuoti. O nuomonę turėti gali tiktai šiaip žmogus, bet tik ne Internete, nes jei jau internetas – tai vadinasi, žiniasklaida? Ir jei jau kažkas kažkam kažką pasakė, o kažkam tai nepatiko – tai reiškia, kad turi būti teismai ir nagrinėjimai visokiose įstaigose.

Ir štai tada kils senosios paradigmos veikėjų kalbos apie tai, kad Internetą reikia reguliuoti, nes kaip gi galima leisti, kad kiekvienas kalbėtų tai, ką nori? Ar galima leisti, kad kiekvienas galėtų skelbti savo nuomonę?

Kaišiadorys, Toskana ir vidinė Laukinių Žąsų virtuvė

Toskana Kaišiadoryse. Restorano ir viešbučio fasadas.

Šalia pat gražiausio Kaišiadorių parko yra ir geriausias Kaišiadorių restoranas.

Aš jums šiandien atskleisiu šį bei tą apie garsiausio Lietuvos maisto portalo darbo ypatybes, kurių jūs nesužinotumėt iš jų pačių. O viskas todėl, kad vakar nuvažiavau į Kaišiadoris. Tiesiog dėl to, kad netikėtu būdu esu vienas iš vadeivų garsiausiame, žymiausiame, absoliučiai tobulame, aukščiausios kompetencijos restoranų ir kavinių apžvalgų portale „Laukinės Žąsys“. Man tai labai keista pačiam, nes rodos, nieko aš ten ir parašęs nesu, bet esu tenai vyr. auditorius, konsultantas procesiniais klausimais ir darbuotojų vindikacijos vadovas.

Patikrinimai portale yra labai paprasti: autoriai, kurie rašo, būna kontroliuojami specialaus vadovybinio audito komiteto, kuris nusprendžia, ar autorius savo teiginius pagrindžia faktais, ar kažkokiais neaiškiais kriterijais. Ir aš šitaip kartą netgi kotroliavau paties Andriaus Užkalnio patikrinimą, įvykdytą kažkokiame aukštos klasės restorane. Tiesa, kadangi patingėjau nuvykti į vietą patikrinimui tikslingai, tai gavosi, kad parašiau kažką apie patį „Laukinių Žąsų“ vyr. redaktorių Andrių Užkalnį, už ką anas žadėjo pasamdyti man kažkokius auklėtojus, kurie iš manęs padarytų maistą sliekams. Bet paskui paaiškėjo, kad gaudyk žiurkėną laukuose su visais slaptais dokumentais, taip kad Andrius Užkalnis apsigalvojo.

Kiekvienas rašantis į „Laukines Žąsis“ žino, kad norint parašyti tenai straipsnį, reikia nešti kyšius visiems atsakingiesiems, o paskui dar didesnės vertės dovaną pačiam vyriausiam redaktoriui. Bet jau kai autorius pripažįstamas, tai redaktorius nusprendžia patikrinti, ar jis savo straipsniuose nekliedi kažkokių pasakų, ar nėra straipsnyje kažkokios užslėptos reklamos arba teigiamų sutirštinimų. Todėl mane ir pasiuntė patikrinimui į Kaišiadoryse esančią „Toskaną“.

Štai taip aš žinojau jau kur važiuoju. Ir žinojau apie tai, kad Skirmantas Tumelis parašė apie Kaišiadorių „Toskaną“ neadekvačiai teigiamą straipsnį, visiškai neatitinkantį pačios „Laukinių Žąsų“ koncepcijos – rašyti taip baisiai, kad blogų resotranų savininkai žudytųsi, o pačių geriausių restoranų savininkai verktų, kad jie dar nepasiekė tinkamo lygio. Būtent dėl to tasai straipsnis ilgai buvo nepublikuojamas, nes mano teikimu ir paties Andriaus Užkalnio sprendimu turėjo būti išneštas verdiktas: ar ponas Skirmantas Tumelis nebuvo įkalbintas pernelyg gerai parašyti kokiais nors pataikavimais ar kitais būdais, kai lankėsi Kaišiadoryse, kadangi jam ten kažkodėl patinka lankytis.

Taip kad aš ir nuvykau patikrinti. Čia iškart pasakysiu, kad tikrinimo metu yra naudojama ne garsi „Laukinių Žąsų“ slapta vertinimo metodika, o atviras pagerinto audito vertinimo metodas, kuris visada būna pagrindžiamas skaičiais: bet kuriam restoranui išsyk duodama -10 balų, o tada jau žiūrima, ar jisai sugebės surinkti teigiamus balus. Teigiamų balų leidžiama duoti ne daugiau, kaip 4 už maistą, ne daugiau, kaip 2 už aptarnavimą ir ne daugiau, kaip 2 už aplinką ir visas kitas savybes. Iš kiekvienų taip gautų balų atimama dar po 1 balą, o paskui dar 1 balas atimamas iš sumos. Minusinių balų tuo tarpu galima duoti neribotai ir už bet ką, nes reikia būti priekabiam, kad būtų visa teisybė įvardinta. Čia tam, kad nesigautų teigiamas vertinimas ir audituojamas autorius liktų visada kaltas.

Continue reading

Rinkimai į savivaldybes

Norit sužinoti, už ką balsavau aš? 🙂

Labai daugelį nustebino (mane – irgi) faktas, kad Voldemaro Tomaševskio grupuotė (15.06%) prasimušė į antrą vietą po Artūro Zuoko (17.75%). Kita vertus, truputį pagalvojus, man jau atrodo, kad tai nenuostabu. Greičiau priešingai – rezultatas, kurio reikėjo laukti. Tiesiog mes gal iki šiol negalim patikėti tuo, kaip viskas keičiasi.

Visi seniai ir puikiai žino, kad lenkai Lietuvoje faktiškai yra prasčiausiai išsivysčiusi visuomenės grupė. Priežastys – paprastos: daugelis jų, prastokai mokėdami lietuvių kalbą, nesugeba integruotis į visuomenę, atitinkamai, gauna prastesnius darbus, mažesnius atlyginimus, etc.. Tas pat ir su vyresnio amžiaus lenkais – per visą sovietmetį tęsėsi lygiai tas pat. O juk natūralu, kad jei išsilavinimo neturi tėvai, sunkiau išsilavinimą gauti jų vaikams, tad bėdos tiktai tęsiasi.

O dabar turime tai, ką turime – visokie tomaševskiai knisa lenkams protą apie tai, esą visur prieš juos vykdoma tikslinga diskriminacija, o jie tuo ir tiki. Bet net ne tame esmė. Vilniuje apie pusę milijono gyventojų, iš jų gera pusė turi kompiuterius su internetu. O dabar pabandykime subjektyviai įvertinti, kokia dalis tarp šių žmonių yra lenkai, kokia – lietuviai, kokia – rusai? Spėju, kad lietuviai ir rusai pasiskirstys panašiai, tačiau internetizuotų lenkų dalis bus porą kartų mažesnė.

Banalu, bet eilinis Vilniaus lietuvis, prieš ruošdamasis rinkimams, nueina į Google.lt, pasiieško kažko apie kandidatus ir atranda. Ir natūralu (nors vargu, ar normalu), kad eilinis Vilniaus lenkas neturi interneto, o jei ir turi, tai lenkiškai teranda lenkiškų populistų platinamas klejones. Štai ir rinkimų rezultatai: Vilniuje laimi grupė, kuri aktyviausiai veikia internete (faktiškai – vienintelė, kuri išvis žino, ką internete veikti) – Zuoko koalicija. O gyventojai, kurie visiškai nežino tų jūsų internetų, balsuoja už politines atmatas, efektingai naudojančias senus agitpropo metodus – Tomaševskio bloką (15.06%), Darbo partiją (11.60%), Pakso tvarkiečius (6.00%). Beje, Rusų sąjunga (1.78%) surinko labai menkai balsų – tą ir galim spėti, turėdami omeny labai artimas socialines rusų ir lietuvių struktūras.

Liūdnokai atrodo ir tradicinių partijų rezultatai – konservatoriai liko vienintele partija, sugebėjusia kažką išlaikyti (13,92%). Ir visa tai – nepaisant nevykusių reformų ar apsitaškiusio mero Navicko.

Išties tenoriu pasakyti vieną paprastą dalyką: internetas mus paverčia kaimu. Tie, kas į jį įsijungia, žino apie valdžią tiek, kiek apie savo kaimynus. Ir netgi įtakoja (prisiminkim, kaip internetinis triukšmas apie Navicko bajeriukus ir bandymus prastumt sutartį su Rubicon 35 metams baigėsi to paties Navicko išmetimu). Tuo tarpu politikų kliedesiais tikintys – tiesiog neturi interneto. Jiems telieka tikėti tuo, ką jie gauna per politikų apmokamus kanalus.

Pažvelkim į skaičius: 3,19 proc. negaliojančių (t.y., sugadintų) biuletenių Vilniuje – tai beveik tiek pat, kiek surinko liūdnai pagarsėję Liberalų Sąjūdis (3,57%) bei Liberalų ir Centro sąjunga (3,27%) ir vos porą kartų mažiau, nei surinko socialdemokratai (7,08%) ar paksuoliai (6,00%).