Tag Archives: balsavimas

Internetinio balsavimo privalumai

Elektroninis balsavimas - tai toks, kur kompiuteris balsuoja už tave

Elektroninis balsavimas - toks balsavimas, kur kompiuteris balsuoja už tave

Jau esu rašęs apie bėdas, susijusias su internetiniu ir elektroniniu balsavimu. Bet kadangi vis atsiranda veikėjų, kurie ima zyzt apie kokius nors menamus atsilikimus, pabandysiu iš naujo sudėlioti kai kuriuos svarbius punktus. Ir paaiškinti, kodėl žmonės, turėję reikalų su IT (t.y., realiai suprantantys elektroninio bei internetinio balsavimo niuansus), tampa pačiais aršiausiais internetinio balsavimo priešininkais.

  • Internetinis balsavimas atviriausiu būdu pažeidžia Konstituciją. Konstitucija sako, kad balsavimas turi būti anonimiškas. Tačiau neįmanoma padaryti taip, kad bet koks elektroninis balsavimas būtų ir anonimiškas, ir patikrinamas tuo pat metu. Jei įmanoma balsavimą patikrinti, anonimiškumo nelieka, o jei anonimiškumas lieka, niekas netrukdo absoliučiai neatsekamais būdais pakaitalioti balsus. Lygiai kaip negali būti tuo pat metu ir šviesu, ir tamsu, lygiai taip pat negali būti ir anonimiška, ir neanonimiška.
  • Internetinio balsavimo rezultatų bet kuriuo atveju neįmanoma sukontroliuoti. Balsuojant ant popieriaus, rinkimų komisijos bei stebėtojai gali matyti bet kokias galimas manipuliacijas su biuleteniais gyvai. Tačiau kai viskas vyksta kompiuterio viduje, proceso stebėti neįmanoma, galima tik pamatyti jo rezultatus. Kitaip tariant, balsavimo sistemas valdantys ar prižiūrintys asmenys gauna galimybę nekotroliuojamai falsifikuoti rinkimų rezultatus, vos tik jie pakliūną į kompiuterį ir nustojama skaičiuoti popierinius biuletenius. Ir niekas tokių falsifikacijų negali patikrinti.
  • Internetinio balsavimo įvedimas Estijoje jau parodė, kokios būna pasekmės: ESBO (Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacija) ataskaitoje minimi faktai rodo, kad internetinio balsavimo sistemoje nėra realaus apskaitomumo, patikrinamumo, anonimiškumo ir nepažeidžiamumo, taip pat, kad nėra požymių, jog būtų sistemingai šių dalykų siekiama:
    • The project manager accessed the servers for daily data maintenance and backup breaking the security seals and using a data storage medium employed also for other purposes. This practice could potentially have admitted the undetected intrusion of viruses and malicious software.
    • Ataskaitoje minima ir tai, kad fiksuota atvejų, kai balsai gali nukeliauti ne į tą apylinkę, kur turėtų būti balsuota. Tačiau pokyčių nebuvo imtasi, atsikalbant apie tai, esą tai neturi reikšmės ir pan..
    • Estijos spaudoje buvo pranešimų ir apie tai, kad ten esanti balsavimo sistema yra realiai pažeidžiama, tačiau vėlgi Estijos teismai nepriėmė to domėn, kitaip tariant, įvedus elektroninį balsavimą ir aptikus jame manipuliacijų, jos nėra taisomos.
  • Internetinio balsavimo sistemos praktikoje lieka absoliučiai priklausomos nuo įmonių, kurios jas kuria. Tokios įmonės gali daryti praktiškai nekontroliuojamą tų sistemų bei jose esančių duomenų modifikavimą. Praktika rodo, kad bet kokius elektroninius balsavimus įsivedančios šalys tampa priklausomomis nuo tokių įmonių. Estijoje tai „Cybernetica AS“, JAV – „Diebold Election Systems, Inc.“. Visais atvejais, kai bandoma naudoti elektronines ar internetines balsavimo sistemas rinkimuose, yra pastebimi pažeidimai netgi tada, kai visuomenei ir specialistams neleidžiama susipažinti su tų sistemų sandara. Kaip pvz., 2004 prieš Diebold buvo netgi iškelta byla dėl sąmoningo sukčiavimo, parduodant elektroninio balsavimo mašinas, fiksuojančias balsus neteisingai. Kaltinimų ši kompanija net neneigė – sumokėjo milijonines baudas be teismo sprendimo. Tais pačiais metais buvo užfiksuota beveik 7000 neteisingai į Diebold balsavimo automatus įvestų balsų, kai balsuota nuotoliniu būdu. Panašūs incidentai kartojosi ir vėliau, ir ne tik JAV. 2009, kai Suomijoje buvo bandoma panaudoti elektroninio balsavimo sistemas savivaldos rinkimuose, buvo užfiksuoti šimtai atvejų, kai balsai būdavo skaičiuojami neteisingai, todėl trijose apygardose vien dėl šių priežasčių rinkimų rezultatai buvo panaikinti Aukščiausiojo Teismo, o daugiau bandymų naudoti elektronines balsavimo priemones nebuvo. Tai tik keli iš daugybės panašių pavyzdžių.
  • Lietuvoje žymiausiais elektroninių balsavimų šalininkais tampa politikai, keliantys abejonių dėl to, ar jie nesuinteresuoti būtent elektroniniu ar internetiniu balsavimu. Už elektroninį balsavimą agitavęs susisiekimo ministras Eligijus Masiulis (jo ministerija sukūrė ir darbo grupę tokiai sistemai kurti) per VSD skandalus pagarsėjo, pareiškimu, kad Seimas neturi teisės tirti VSD veiklos. Vėliau Susisiekimo ministerija siūlė Vyriausybei įdiegti visuotinę elektroninių ryšių sekimo sistemą, kurią prižiūrėtų VSD. Kitas agitatorius už internetinius balsavimus – Arūnas Valinskas, pagarsėjo tiek, kad jam teko atsistatydinti iš Seimo pirmininko pareigų.
  • Lietuvos Vyriausioji Rinkimų Komisija neturi netgi elementarios kompetencijos elektroninės informacijos valdymui, tačiau agituoja už internetinius rinkimus. Kaip tiesiog anekdotiškas pavyzdys – net jų pranešimai spaudai yra nedatuojami, t.y., išoriniam stebėtojui nėra galimybės nustatyti, kada dokumentas, pvz., pranešimas apie „sėkmingai tęsiamus internetinio balsavimos sistemos kūrimo darbus“ buvo paskelbtas – ar šiandien, ar prieš 5 metus (pabandykite patys išsiaiškinti, kada). Tokia vieša nekompetencija jų pačių puslapyje – tai tiesiog bendros informacijos valdymo nekompetencijos atspindys, nes faktai apie tai, kaip jie elektroninius duomenis valdo realybėje – dar baisesni: ši kontora netgi nesugeba pasiimti kandidatų duomenų iš elektroninių sistemų. Ir šie IT aliteratai agituoja už kompiuterizuotus balsavimus.
  • Internetinės balsavimo sistemos yra labai lengvai pažeidžiamos virusų, galinčių apkrėsti balsuotojų kompiuterius. Balsavimo metu tikslingai sukurta virusinė programa gali lengvai perimti vartotojo prisijungimo duomenis ir pati prabalsuoti tokiu būdu, kokį nurodys viruso kūrėjas. Tokios saugumo spragos yra nepanaikinamos, nuo jų apsisaugoti neįmanoma, tačiau tokiomis landomis balsavimui yra suinteresuotos ir užsienio šalių žvalgybos. Lietuvoje esančios valdiškos elektroninės sistemos irgi nepasižymi saugumu – žinomi ir atvejai, kai buvo atrasti lengvo įsilaužimo metodai į Sodros svetaines, ir įsilaužta į VMI sistemas.
  • Internetinės balsavimo sistemos atveria kraštutinai dideles galimybes pirkti rinkėjų balsus. Tradicinio balsavimo atveju balsų pirkimas yra gana komplikuotas ir nesunkiai susekamas pagal vadinamuosius balsavimo autobusiukus, kuriems tenka stvovėti visai netoli nuo balsavimo vietų, nes balsuojantiems tenka neštis į autobusiuką biuletenius užpildymui. Internetinio balsavimo atveju balsus supirkinėti pasidaro idealiai lengva – pakanka turėti kompiuterį su interneto ryšiu ir balsus supirkinėti bet kur.

Čia pavardinau tik kai kuriuos iš esminių elektroninio bei internetinio balsavimo privalumų. Neabejoju, kad galima būtų pridėti dar krūvas visokių gėrybių.

Pabalsuokim už tautietį BMW rinkimuose

Gerbiamo pono Pauliaus teikimu už savą tautietį pabalsuokim rinkimuose į BMW apmokamą vietą – einam ir balsuojam. Nes reikia tai padaryti. Nes lietuvis lietuviui lietuvis – kad ir piktas, bet vis visur savus prastumiantis, o tai, sakyčiau, yra puikiausias mūsų tautos bruožas.

Taigi, spaudžiam ant nuorodos ir atiduodam balsą BMW rinkimuose – http://endrasbmw.com/ultimateblogger/e36ak86

Sako, dar paskui rinkimai tęsis, tad neužmirškim šio reikalo, ir kitiems paplatinkim.

Pasaulis pagal Voldemarą

Kai rašau šias eilutes, iki balsavimo pabaigos likę dar 10 valandų. Dabar ketvirtadienis, Sausio 13 ir daugybė lietuvių balsuoja Youtube puslapyje už mūsų kandidatą į Davos konferenciją. Artimiausias varžovas iš Kanados turi 274 tūkstančius gerbėjų Twitter socialiniame tinkle. Tačiau mūsiškis – Mindaugas Voldemaras, vienas iš Commonsense.lt tinklaraščio autorių, balsavime kol kas laimi santykiu 556:634. Jo idėja apie tai, kad skurdą galima sumažinti, efektyviai matuojant ir vertinant vyriausybių veiklą – pirmauja, ji – populiariausia iš daugiau nei šimto pasaulio pertvarkos idėjų, kurias atsiuntė daugiau, nei 100 pretendentų.

Paprastas mūsų tinklaraštininkas iš Lietuvos turi šansą laimėti (po kelių dienų gal jau sužinosime galutinį rezultatą), nes pasaulio galingieji naudoja internetą savo idėjoms skleisti. Davos dalyviai žino, kad internetas jau tapo svarbiausia žmonių bendravimo vieta. Būtent todėl vienas konkurso dalyvis, po visų balsavimų ir autoritetingos komisijos sprendimų bus pakviestas. Tam tereikia sukurti filmuką, pranešti apie jį Davos puslapio administracijai ir gausi šansą. Šansą, kurio negavo mūsų premjeras Andrius Kubilius. Nes jis Davose niekam neįdomus.

Vienas iš Mindaugo Voldemaro giminės jau buvo premjeru, pačiu pirmu iš visų, kurie buvo Lietuvoje, tačiau pats Mindaugas – visiškai apolitiškas. Pats Mindaugas sako, kad nesiruošia dalyvauti jokioje partijoje ar išvis kišti nosį į politinius reikalus. Jis tiesiog nori truputį išgarsinti Lietuvą. Ir jam tai puikiai sekasi, nes jis – naujos kartos žmogus, jis žino informacijos vertę, jis puikiai moka naudotis internetu. Savo žinių ir užsidegimo dėka jis gali pakliūti ten, kur nepakviestas Andrius Kubilius.

Prieš porą dešimtmečių mes balsavome kitaip – stovėdami prie Televizijos bokšto, Seimo, Vyriausybės. Tada mūsų balsavimas vyko gatvėje, jis buvo skaičiuojamas žuvusiais, sužeistais, pasiryžusiais aukotis. Dabar – viskas paprasčiau: mes balsuojame savo pasisakymais ar pelės paspaudimais. Tačiau ir tokie balsai lemia mūsų ateitį.

Davos konferencijoje priimti sprendimai įtakoja visą 180 trilijonų litų vertės pasaulio ekonomiką. Tai visiškai nesuvokiamas skaičius. Jei nors šimtadalį procento, vieną dešimttūkstantąją dalį tų pinigų kažkas nukreiptų į Lietuvą – gautume 18 milijardų litų, kurie išspręstų visą lietuvišką ekonominę krizę.

Nedaugelis žino, kad Lietuva tapo viena iš pirmųjų pasaulio valstybių, gavusių interneto ryšį – pirmas palydovinis internetinio ryšio kanalas buvo atidarytas toje pačioje Aukščiausioje Taryboje, kurią gynėme – jau 1991 ten įkurtas LitNet. Tad balsavimas už Lietuvą internete – ne šiaip sau panašus, jis simboliškas, jis – lyg mūsų pergalės tęsinys.

Pasaulis per porą dešimtmečių smarkiai pasikeitė. Mes gavome laisvę, mes gavome ir atsakomybę už ją. Visiškai pasikeitė mūsų galimybės. Tačiau iššūkiai – liko. Ir jei kažkada kovojome už nepriklausomybę, dabar tenka kovoti už savo vietą pasaulyje. Todėl tokie patys žmonės, kokie prieš porą dešimtmečių ėjo ginti nepriklausomybės, dabar platina instrukcijas, kaip pabalsuoti už mūsų kandidatą pasaulio galingųjų konferencijai.

Tačiau ar tai rūpi valdantiesiems? Manau, kad Andriui Kubiliui “ne lygis” būti renkamu internete. Andrius Kubilius dar 2007 metais tapo vienu iš pirmų Lietuvos politikų, sukūrusių savo tinklaraščius. Tačiau paskutinis jo tinklaraščio įrašas – dviejų metų senumo. Gal būt, jam tiesiog neįdomu bendrauti su savo rinkėjais, išsakyti jiems savo nuomonę? Gal jam neįdomūs tie internetai?

Gal todėl paprastas tinklaraštininkas turi geresnius šansus pakliūti į Davos, nei mūsų premjeras.

———————

Ši listovkė – ištisa teisybė, tik forma tokia, prašau nesikabinėt įtariųjų. Buvo publikuota Balsas.lt, tačiau su tuo, kaip pas juos kažkaip ten tvarkosi, tai ėmė ir prapuolė.

Kaip pabalsuoti už mūsų kandidatą į Davos

Štai instrukcija, detali, nes ten viskas taip pripainiota, kad kitaip ir nesuprasi. Skaitom, balsuojam, platinam kitiems! 🙂

Balsuokim už saviškį į Davos!

Trumpai tariant, būrio komentatorių dėka paaiškėjo, kaip tiksliai reikia daryti, norint pabalsuoti už mūsiškį kandidatą:

  1. Einam adresu http://www.youtube.com/davos
  2. Prisijungiam prie Youtube akaunto
  3. Prasukam puslapį apačion, kol surandam paieškos laukelį
  4. Įvedam žodį measurement į paiešką ir paspaudžiam ENTER
  5. Mūsų kandidatas surastas – už jį ir BALSUOJAM
  6. Išplatinam instrukcijas visiems pažįstamiems ir draugams 🙂

Elektroninis balsavimas, korupcija ir durnumas

Kai koks nors politinis veikėjas pradeda skleisti kliedesius apie tai, kad reiktų diegti elektroninę balsavimų sistemą, aš tai suprantu, kaip vieną iš dviejų: arba nemokšiškumą, arba korupciją. Nemokšiškumą, jei politikas nežino, kad Konstitucija numato anoniminį balsavimą. Korupciją – jei jis žino, ir nepaisant to, visvien dėl kažkokių paskatų siūlo. Kai elektroninį balsavimą siūlo vienas-kitas su IT susijęs žmogus, aš tai irgi galiu įvardinti arba kaip nemokšiškumą, arba kaip korupciją. Nemokšiškumą, jei IT specialistas nesugeba suprasti, kad elektroninis balsavimas su slaptumo garantijomis ir rezultatų patikrinamumu yra praktikoje neįmanomas. Korupciją, jei jis bando prastumti žinomai blogą sprendimą.

Elektroninio balsavimo klausimas išties yra toks paprastas, kad apie jį išvis net nėra prasmės diskutuoti: viskas apie šį klausimą parašyta Konstitucijos straipsniuose nr. 55, 78 ir 119, teigiančiuose, kad balsavimas yra slaptas.

Slaptas balsavimas kelia paprastą ir matematiškai neišsprendžiamą reikalavimą: balsavimas turi likti slaptu, anonimišku, kartu išvengiant falsifikavimo galimybių. O dabar pabandykime įsivaizduoti, kaip jūs anonimiškai identifikuojate save, kaip rinkėją kažkokioje balsavimo sistemoje. Nagi? Identifikuojate save, likdamas anoniminiu? Manau, kad nereikia didelio proto, norint suprasti, kad toks anoniminis identifikavimas primena truputį nėščią paauglę.

Taip, teoriškai yra nagrinėjamas modelis su vadinamaisiais vokais, kur koduoti pranešimai maišomi, o jau paskui dekoduojami, etc., tačiau tasai modelis yra tiktai teorinis – esmė ta, kad jei vokai, identifikuojantys asmenį, yra nepanaikinami, lieka galimybė labai lengvai atsekti, kas už ką balsavo, o jei panaikinami – nelieka galimybės perskaičiuoti balsus ar patikrinti balsavimo švarumą. Beje, tos pačios bėdos yra ne tik su internetinėmis, bet ir išvis su bet kuriomis elektroninio balsavimo sistemomis, atliekančiomis balsuotojo identifikavimo procedūrą.

Tad net nesigilinant į technines smulkmenas, klausimas susiveda pirmiausiai į tai, ar kažkas iš politikų ar interesų grupių nori prastumti įstatymą, vienareikšmiškai pažeidžiantį Konstituciją, ar tiesiog nesusipranta, kad toks įstatymas gali galioti tik po Konstitucijos pakeitimo. Tai vėlgi mane verčia užduoti klausimą – ar tai kažkieno nemokšiškumas, ar tiesiog korupcija?

O jau techninių smulkmenų, net jei balsavimas būtų neanoniminiu, neslaptu, galėtų kilti nepaprastai daug. Apie jas aišku geriausiai papasakotų bet kuris IT specialistas. Ir pradedant istorijomis, kaip JAV balsavimo dėžės, kaip kokiose interneto apklausose skaičiuodavo vieną balsą už dešimtį, ir istorijas apie tai, kad balsavimo sistemos tampa keistai įslaptintomis, dėl ko išvis niekas negali jų patikrinti. Ir žinoma, bet kuris IT specialistas jums patvirtins, kad dažniausiai būtent elektroninius duomenis falsifikuoti yra paprasčiausia – tiesiog keliais mygtukų paspaudimais. Net sovietmečiu balsavimai buvo patikimesni, nei tie, kuriuos duotų kažkokios internetinio balsavimo sistemos. Įdomu, kodėl kažkam gali prireikti balsavimų, primenančių kokio nors internetinio puslapio apklausas, kur prisukčiauti galima pačiais įvairiausias būdais, netgi tokiais paprastais, kaip balsavimas pagal susitarimą?

Ypač juokingai atrodo, kai kas nors ima siūlyti pasiremti kokia nors kažkieno patirtimi – „darykim, kaip kiti“. Galiu atkreipti dėmesį, kad balsavimo sistemas jau belenkiek metų kuria įvairios firmos. Tai pavyzdžiui, balsavimo sistemos tokiems renginiams, kaip Eurovizija ar pan.. Ir jau tikrai neverta abejoti, kad jas bandoma padaryti saugiomis. Ir puikiai žinome, kaip jose prasukami visokie balsavimų rezultatai. Gal kažkas iš valdžiažmogių norėtų būtent tokių balsavimų? Tiesą sakant, net neabejoju, kad kažkam panašią sistemą turėti būtų visai patogu.

Taigi, dar kartą noriu pakartoti tą patį savo klausimą: ar internetinių balsavimų šalininkai yra tiesiog nekompetetingi nemokšos, kliedintys apie tai, apie ką neturi nei žalio supratimo, ar tai tiesiog rinkimus norintys klastoti korupcionieriai? Aš negalėčiau į šį klausimą atsakyti.