D.g. Maumaz pasiūlė papolemizuot su finansų ministre Ingrida Šimonyte, katra Delfyje paskelbė straipsnį, kuriuo aiškina savo ekonomines tiesas ir išdeda visus kritikus. Taigi, panagrinėkim ir pasikabinėkim 🙂
Straipsnio originalas – http://www.delfi.lt/news/ringas/politics/article.php?id=23945719
Šiaip bendrų pora pastebėjimų: tai bene pirmas konservatorių vyriausybės bandymas viešai ir aiškiai paaiškinti savo ekonominę politiką. Tai būtų labai gerai, jei ne tai, kad eilinį kartą bandymas kalbėtis išvirsta į puolimus ant visų kritikų, o ne kažkokį rimtą situacijos analizavimą.
Straipsnyje labai krenta į akis vienas dalykas: jis parašytas pagal vieną iš demagoginių šablonų: „pateik prieštaravimus už savo oponentus ir išsyk juos sutriuškink“. Žinoma, kad taip galima pateikti belenką, o daugeliui šitai padarys labai gerą įspūdį.
—————————————
Straipsnį ponia panelė Šimonytė išsyk pradeda atviru kaltinimu, kad vyriausybės ekonominių sprendimų kritikai yra nemokšos iš anekdotų, besigydantys bet kokiais vaistais, aiškindama, esą kitų šalių patirtis – tai (citata) „vien kaimynės sėkmingo gydymosi istorija“. Toliau dar pratęsia: „apgaulinga tiesiogiai lygintis su valstybėmis, kurias pasaulio finansų krizė paveikė mažesniu mastu“ – atseit, tos šalys sėkmingesnės ne todėl, kad jos geriau tvarkosi, o todėl, kad jos tiesiog sėkmingesnės. Ir pergalingai retoriškai-demagogiškai pareiškia, esą iš Lenkijos patirties nieks nesimoko. Čia mes galim tik paklausti: „ar išties iš Lenkijos patirties kitos šalys nesimoko?“. Kaip matome, straipsnio pradžia – daug žadantis demagogijos ir makaronų kratinys.
Na, bet pradėkim visgi kritiką faktais: Lietuva nukrito į pačią apačią visoje Europos Sąjungoje. Savo kritimu pralenkė netgi Latviją, kurios situacija išties primena Lietuvą. Tad verta užduoti klausimą: ar visgi nėra taip, kad šitas Šimonytės straipsnis – tiesiog tos pačios Kubiliškos politikos pavyzdėlis, paremtas idėja, kad visi kritikai yra priešai?
Apie Lenkijos ūkio augimą
„Lenkijos ūkio augimo varikliai šiuo laikotarpiu yra eksportas ir vidaus vartojimas. Eksportas – ir mūsų išgyvenimo šaltinis. Taigi, kodėl Lenkijos eksportui sekėsi geriau? Pagrindinis atsakymas – zlotas nuvertėjo sparčiai ir reikšmingai, tai atpigino Lenkijos produkciją jos prekybos partnerių ir konkurentų atžvilgiu taip pat greitai ir stipriai. Gali kilti klausimas – jeigu zlotui buvo leidžiama taip žemai kristi ir „nieko neatsitiko“, galbūt tai gera išeitis?“
Klausimas yra geras, ir atsakymas – irgi geras. Taip, devalvacija – yra paprasčiausia ir mažiausiai skausmingas sprendimas. Vieninteliai, kam suskaus – tai tie patys burbulo augintojai: bankai ir skolininkai. Deja, Šimonytė čia nutaria remtis Šveiku, pareikšdama, kad Lenkijos situacija pablogėjo (pamiršo palyginti su tuo, kiek pablogėjo Lietuvoje?) ir bando nedrąsiai aiškinti, esą Lenkijos padėtis dar blogesnė. Gal blogesnė, nei Lietuvos?
Ir tada Šimonytė „pergalingai“ pareiškia, kad Lietuva nieko, ką prisitaikė Lenkija, negali prisitaikyti sau. Matyt todėl, kad Lenkija eksportuoja ir importuoja, o Lietuva – atvirkščiai: importuoja ir eksportuoja. Todėl Lenkija prekybos saldo pagerino, o Lietuva – nepagerins. Bent jau kitos logikos neradau. Ai, taip, Šimonytė gi pareiškia, kad čia Lietuvoje 20 metų valiutų valdyba ir siekiama pakeisti litą euru. Todėl matyt devalvacija irgi neatneštų naudos. Mintis gera – į ekonomiką nusispjaut, bile tik euras būtų. Ir intencijos suprantamos: nesusitvarkai savo monetarinės sistemos, tai ir netvarkyk, o padovanok ją ES. Logiška?
Itin tinka pabaigiantis šios pastraipos pagrąsymas, kad skolininkai bus pasmerkti dar didesnėms skoloms.
Apie vidaus vartojimą
Apie vidaus vartojimą I. Šimonytė išsyk kalba būtuoju laiku – kaip tas vartojimas buvo didelis kažkada prieš porą metų. O toliau – išsisuka, pareikšdama, kad (citata) „įsivaizduoti, kad Lietuva turi bent menkiausių galimybių tą vidaus vartojimą tikslingai skatinti, yra naivu“. Ir paaiškina tai tuo, kad esą šitam reikalingas 20 milijardų dovanojimas Lietuvai (jei norite, galite tą Šimonytės pareikštą skaičių pakeisti bet kokiu kitu, kurį išsigalvoti galite lygiai taip pat, kaip ir jinai). Ir tada Šimonytė dar pradeda aiškinti, kad vidaus vartojimas Lietuvai yra labai blogai, nes būtent tai ir sukėlė mums krizę. Nuostabus pareiškimas, kurį galima bus ant jos politinio antkapio iškalt.
Taigi, čia nelabai ką ir yra komentuoti – nusišnekėjimas akivaizdus. Sveiko proto žmogus žino: vartojimas – tai verslas, o verslas – tai vartojimas. Vartojimas žlunga – verslas irgi žlunga. Verslas žlugdomas – vartojimo irgi nelieka. Jei poniai panelei Šimonytei nedašyla tokie elementarūs sąryšiai, neturiu nei ką pakomentuot. Galiu tik priminti apie vieną pirmų konservų žingsnių – kirsti per smulkų verslą, kuris sudaro absoliučią didumą viso verslo Lietuvoje. Ir dar padidinti kartelę IDV, kur jau ir taip regresiniai mokesčiai.
Gal dėl akivaizdaus Bubiliaus vyriausybės nesąmoningumo Šimonytė ir stengiasi apsiriboti nerišliu papudrinimu, taip ir nepasakiusi nieko rišlaus.
Apie pajamas
O čia jau Šimonytė įsivažiuoja ir pradeda viduriuoti apie tai, kaip (citata): „Lietuvos gyventojų apsipirkimai Lenkijos biudžeto tikrai neišgelbėjo“. Ir kitoje pastraipoje pradeda kalbėti apie „ad absurdum“, nei nepastebėdama kad iki absurdo priveda savo pačios nusišnekėjimus (kurių jau net nebando priskirti savo įsivaizduojamiems oponentams). Ir paskui ima kalbėti apie subtilumus. Galiu įvardinti tuos subtilumus: vietoj to, kad kalbėti apie visišką PVM didinimo pravalą biudžetui, kuris tik ką pradėtas dar sykį kartoti, Šimonytė kalba žodžių kratinius apie Lenkiją. Juk lengviau kalbėti apie kitų problemas, kurias pats dar ir išgalvoji, nei apie tas problemas, kurias pats pridarei. Tiesa? 🙂
O tada šį skyrių Šimonytė užbaigia puikiu briedu. Cituoju: „Nepaisydami PVM didinimo, Lietuvoje matome tik trumpalaikį jo poveikį kainoms“. Ir paskui iš kainų tendencijos mažėti (akivaizdžios defliacijos) sugeba padaryti išvadą, kad tai yra todėl, kad (citata) „nebėra finansinių išteklių, tad kaina tampa svarbi“. Miela ponia panele Šimonyte, jei kada čia paskaitysit, tai atskleisiu jums nuostabų dalyką: PVM yra vartojimo mokestis, todėl jis ir kerta per vartojimą, atimdamas finansinius išteklius iš vartojimo rinkos.
Pabaigia dar palyginimu su Estija, kad ten visvien blogai. Galiu tik priminti, kad Estijoje burbulas buvo išsipūtęs gerokai smarkiau, o padėtisten dabar jau kardinaliai geresnė, nei Lietuvoje. Čia grafikėlius galiu pasiūlyt pasižiūrėt, kas ir kaip.
juos reguliariai skelbia, viskas taip akivaizdu, kad nei aiškint nereikia.
Apie lengvatas
Čia Šimonytė polemizuoja su savimi apie tai, kad Lenkijoje taikomos PVM lengvatos neteikia naudos vartotojui, o kainos auga dėl infliacijos. Kodėl apie šias lengvatas ji kalba? Galiu pasakyti tiesiai: tiktai tam, kad regresinių mokesčių ir smulkaus verslo žlugdymo klausimą paverstų „PVM lengvatų klausimu“. Kodėl taip teigiu? Todėl kad pati Šimonytė, Lenkiją ir vėl lygindama su Lietuva, išsiduoda, jog kalba apie smulkų verslą – (citata) „Lenkijoje […] 8-9 tinklai valdo apie pusę rinkos, kitą dalį užima tūkstančiai parduotuvėlių“.
Taigi, vietoj to, kad įvardinti tikras problemas, Šimonytė padaro pigų demagoginį manevrą: pačiai sugalvoti oponento pareiškimus, o paskui juos sutriuškinti.
Apie priežastis ir pasekmes
„Priežasčių ir pasekmių painiojimas ir pavienių skaičių lyginimas (sąmoningas ar ne) yra tipinis viešosios polemikos reiškinys – kvaila būtų neigti, kad Lietuvos Vyriausybės veiksmai, deja, veikia ta pačia kryptimi, kaip ir ekonomikos nuosmukis, kaip ir kvaila būtų neigti, kad sunkmetis visada provokuoja šešėlinę ekonomiką, todėl greito atsigavimo nepalengvina.“
Įsiskaitykite, ką jinai parašė. Štai čia – negaliu nesutikti. Tiesiog pagal mūsų mokytoją Freudą, išsidavė tai, ką ir pati pasąmoningai ima pripažinti: (dar kartą cituoju tą patį) „kvaila būtų neigti, kad Lietuvos Vyriausybės veiksmai, deja, veikia ta pačia kryptimi, kaip ir ekonomikos nuosmukis“.
O paskui, gal kažko dar nesusizgribusi, prideda „blablabla“ apie tai, kaip negalėjo būti kitaip.
Apie panašumus
Čia jau imam jausti, kad Šimonytė išseko. Nei argumentacijos, nei dar kažko. Protestai dėl Lenkijos lyginimo su Lietuva ima baigtis ir man jau kyla jausmas, kad Šimonytės galvoje ima krebždėti mintis, jog „gal išties ne taip jau ir skiriasi ta Lenkija, gal ir pas mus buvo galima kitaip?“. Bet ne, negalima, reikia didinti mokesčius!
Apie „viską reikia daryti kitaip“
O čia jau mintis krypteli link to, kad gal ir Lenkijoj valdžia kritikuojama. Taigi valio, suradom, ko mes iš Lenkijos pasimokėm!!! Valio!!! Eureka!!! Lenkijos valdžia gi irgi kritikuojama!!!! Todėl jei jie daro gerai ir neklauso kritikos, tai vadinasi ir mes darom gerai!!!! Žinokit, suknisti kritikai jūs!!!!
Pabaigai
O pabaigai – retoriški pabėdavojimai apie tai, kad skaičių ekvilibristikos meną daugelis atrado tik dabar. Čia matyt norima pasakyti, kad gerieji konservatoriai skaičių ekvilibristikos meną atrado anksčiau. Pzpzpz.
Ir – šokas tau, skaitytojau, jei dar atsimeni, nuo ko straipsnis prasidėjo: pradžioje straipsnio plūdusi tuos, kas užsiima mėgėjiška savigyda belenkokiais vaistais, ji čia ima vėl kartotis, bet padaro paradoksalią išvadą: gydykimės patys taip kaip mokame, nes mes juk žinome diagnozę!
——————————–
Reziumuojant. Konservatoriai gydosi nuo viduriavimo liuosuojančiais. Tačiau aš patarčiau jiems pasigydyt smgenis, o ne viduriavimą, kurį sukėlė jų pačių savigyda.
