Tag Archives: filosofija

Visuomenė, kaip žmogus

Po visų kalbų apie kairiuosius, dešiniuosius, pokyčius, visuomenę, etc., kažkaip visai naujai pažvelgiau į tai, kur kišu savo nosį jau porą dešimtmečių: tuos pačius archetipinius vaizdinius, tautosaką, papročius ir kitus visuomeninės sąmonės apsireiškimus. Tokio pobūdžio reiškiniai yra labai lėti. Pavienės apraiškos ar net ištisi judėjimai čia tėra tik smulkūs epizodai.

Lietuvių tautinė sąmonė, kurią turime dabar, ėmė formuotis labai seniai – istorikai galėtų kalbėti apie kokį XI-XII amžius, o archeologai bei mitologijos tyrėjai – apie dar bent keliais šimtmečiais senesnį periodą. O juk ir dar anksčiau buvo kažkokių, dabar jau neatsekamų įvykių, kurie irgi davė savo pasekmes. Tad tai, kas istorija tampa mums (pvz., kokia Sausio-13), tokiai sąmonei – tik eilinis įvykis. Pokyčiai, įvykstantys per dešimtmetį – tai maždaug tas pat, kas žmogui būtų kelios savaitės ar mėnesiai.

Ar atsimenate, ką veikėte pvz., 1995 vasario 25 dieną? Aš nesugebu atsiminti ne tik to, ką veikiau tą dieną, bet net ir ką dariau tą mėnesį. Visuomenės atmintis irgi neilga – nors kažkas ir krebžda tautinės atminties kamputyje, nebent tik fragmentiškai galėtume atsekti kažką, kas susiję su pvz., 1863 sukilimu. Nors lyginimo mastelis panašus: ar žmogui 15 metų, ar tautai – pusantro šimtmečio.

Įsivaizduokime, kad tam tikra visuomenė yra tiesiog žmogus. Žmogus, kurio smegenų ląstelės – tai tiesiog tos visuomenės individų smegenys. Tuo tarpu įvairios visuomeninės diskusijos, ginčai ir pan. – tai tiktai mintys. Ir štai girdim diskusiją: viena grupė sako "Tėvynė, patriotizmas, tikrosios šeimos vertybės – tai išgelbės Lietuvą". Kita grupė tuo tarpu sako "Mes turim būti atviri naujoms idėjoms, tuo tarpu prisirišimas prie senų simbolių tėra mus ribojantis stabdis". Aišku, kai kurie pasisakymai – mintys žymiai grubesnės, netgi vulgarios.

Bet pažvelkim į tą disputą, ne kaip į disputą, o kaip į paprasto žmogaus mintis: žmogus-visuomenė galvoja apie tai, ką daryti, kaip keistis ar nesikeisti, kaip reaguoti į pasaulį. Laikytis senų įpročių, ar keisti savo gyvenimą? Pasaulis keičiasi, mes turim tobulėti, bet kaip? Kas padės išlikti savimi – sena patirtis ar bandymai viską daryti kitaip? Visuomenė analizuoja, mintys kovoja tarpusavy. Gal būt sprendimas bus padarytas, gal būt reiks pasižiūrėti daugiau, o gal ir nieko nekeisti. Tai tiesiog mastymas. Tiesiog vykstantis visai kitais mastais.

Mes kaip skruzdėlės, zujančios šalia žmogaus. Mes nesuvokiam žmogaus – mums, skruzdėlėms, jis per didelis, jo gyvenimas mums per ilgas. Tačiau mus stebintis žmogus padaro įdomią išvadą: pavienės skruzdės yra trumpaamžės ir kvailos, tačiau visos kartu jos turi labai keistą ir visai efektingą grupinį intelektą.

Todėl aš manau, kad net jei viena pusė tiktai plūstasi su kita, o kita – plūstasi su pirmąja, net jei jų idėjos tarpusavy atrodo nesuderinamos, prieštaringos ir visiems atrodo, kad jokios diskusijos nėra – diskusija visvien vyksta. Nes tai juk mintys – mintys visuomenės galvoje. Iš jų kažkas išsirutulios.

O ką mes čia galim pakeisti? Manyčiau, kad labai nedaug – padidinti diskusijos efektyvumą, pabandyti atrasti teisingesnį sprendimą. Juk visvien viskas baigsis visuomenės sprendimu – kažkokiu konsensusu, kuris gerokai skirsis nuo pavienių žmonių ar grupelių pažiūrų: šios juk tiktai mintys visuomenės sąmonėje. Todėl mums verta diskuotuoti, diskutuoti, diskutuoti. Nesvarbu, kaip, bet kalbėtis. Bendrauti. Net jei tas bendravimas mums patiems primena plūdimąsi. Net jei mums atrodo, kad oponentas mūsų nesupranta ar netgi negirdi.

Šliogeris, Bielskis ir marginalinių ideologų spalvos

Šliogeris, kaip filosofas, man niekad nepatiko. Kažkokia primityvi ta jo filosofija, mužikiška, tik kad apvilkta kažkokiais antikiniais nuokrypiais – gal kad įspūdingiau atrodytų. Bet šitoks nuokrypių bei citatų apvalkalas gal net būdingesnis "moderniems" kairuolių filosofams, kurių man netgi filosofais vadinti nesinori. Pastarieji išberia tiradą citatų spaudoje, pavaizduodami, kad šios citatos gali atstoti argumentus bei sveiką protą. Taigi taip paprasčiau: kam ginčytis, jei vietoj ginčų gali prišnekėti beprasmybių. Filosofė Nida Vasiliauskaitė – kaip jums tai skamba?

Bet aš ne apie tai, o apie visą šitą Šliogerio ir akademinės "šviesuomenės" konfliktą, išvirtusį į kažkokį farsą. Bielskis Delfyje rašo apie tai, kaip pasibaisėtina, kad Šliogeris nesirenka žodžių ir kad už tai turėtų būti visuotinai ignoruojamas. Bet kokie gi nuostabūs argumentai pateikiami – ogi Šliogerio palyginimas, atleiskit, su Holokausto neigėjais. T.y., oponentas netiesiogiai įvardinamas, kaip fašistas – Bielskio išvedžiojimuose matome reductio ad Hitlerum visame gražume.

Matome tikrą NK-95 veidą: gražios frazės tepridengia tą patį seną komunistinį šabloną – visi oponentai, turintys kitas pažiūras, tiesiog įvardijami fašistais. Kam dar gali prireikti kokių nors argumentų? Kas dar prisimenate sovietmečio laikraščius, kur bet kokie ideologiniai SSRS oponentai būdavo vadinami neonacistais, neofašistais, tiesiog fašistais, hitlerjūgendais, esesininkais ir taip toliau? Kiek užmaskuotą gražiomis frazėmis, tačiau niekuo savo esme nesiskirantį idėjinės triznos dvokstelėjimą užuodžiame ir Bielskio pasisakyme.

Dar ryškiau nuskamba pačios "filosofės" Nidos Vasiliauskaitės "straipsnis", kaip jai įprasta, susivedantis į ištisus sakinius epitetų, kartojamų tol, kol jos potencialus skaitytojas patikėtų, kad ji kažką įrodė. Aišku, dažnas skaitytojas ar klausytojas, susidūręs su tokiu srautu tiesiog numoja ranka. Bet pabandžius išsiaiškinti, ką šioji nori pasakyti apie Šliogerio pažiūras, pamatom, kad Šliogeris gi negali turėti pažiūrų ar nuomonės, nes jis pasirodo net nemoka kitų žodžių, išskyrus keiksmažodžius.

Kažkada turėjau blogą vienoje lietuviškoje svetainėje. Tąkart, parašęs nediduką, ganėtinai neutralų analitinį įrašą apie Nidos Vasiliauskaitės diskusijos stilių ir argumentacijos (o jei tiksliau – primityvokos demagogijos) metodus, susilaukiau grąsinimų teismais – būtent tokį laišką gavo hostintojas iš šiosios draugų (būkim tikslūs – tovariščių). Puikus diskutavimo būdas, mielas Bielski ir miela Vasiliauskaite. Juk vargu ar išduosiu "tolerastų" paslaptį – Šliogerį juk irgi po teismus norėjot patampyti, tiesa? Puiki tolerancija kitų nuomonėms.

Bielskio straipsnyje galit atrasti ir nykių, netgi apgailėtinų patetikų apie antikos "antidemokratus", kurie diskutuodavo su oponentais – šitai pateikiama, kaip pavyzdys, kad Šliogeris – ne toks. Raudonoje ideologinių kliedesių migloje paskendęs Bielskis nei nepastebi, kad tai pavyzdys, puikiai demonstruojantis realybę: Šliogeris – diskutuoja, netgi būdamas antidemokratu. Nediskutuoja tik Bielskio šutvė – šioji persekioja.

Oj, taigi ne! Brangusis Bielskis, kaip koks Gebelsas, ima ir padaro klasikinį fokusą: savo šutvės veiksmus priskiria oponentui: pasirodo gi, kad čia būtent Šliogeris platina neapykantą ir persekioja kažką, mat čia Šliogerio pasisakymuose įžvelgtina "hate speech". Ir greitai Bielskiui dar paantrina ta pati tovarišč Vasiliauskaitė. Nuostabu. Puiki logika – "čia ne aš smirdu, aš tik pasinaudojau savo teise bezdėti, o smirdi – tai tu, todėl tave reikia išvaryti iš klasės!" Net neabejoju, kad bezdėjimo laisvę įvaldę tolerastai pasiryžę nubausti bet ką, kas tik surauks nosį – kaltas juk tasai, kas pasako: jis persekioja kitus, jis netolerantiškas, o jo kalbos – tai "hate speech".

Tiesą sakant, prisimenu tik vieną panašiai į NK-95 veikiančią organizaciją – Scientologijos Bažnyčią, kuri irgi savo priešininkus persekioja teismais bei propagandos ir šmeižto kampanijomis. O savo nariams plauna smegenis apie visokius mitologinius tetanus. Norėčiau paklausti scientologų, atsiprašau, tolerantiškų kairiųjų: po kiek implantai smegenims?

Man atrodo, tovariščiai iš NK-95 užsimiršta apie tai, kad atstovauja užribinėms, kraštutinėms, ultraradikalioms, kitaip tariant – marginalinėms pažiūroms. Ir bandydami paversti paprastą, tačau konservatyviai centristinį filosofą pabaisa ar net teisiamuoju, šitie veikėjai tik dar kartą demonstruoja savo esminį tikslą – kovoti prieš visą visuomenę. Sakyčiau, toks reiškinys vadintinas revoliucija. O prisiminus, kad Leninas pagrindine revoliucijos klase įvardino liumpenproletariatą, telieka tolerastijos atstovus pavadinti intelektualiniais bomžais.

Kova už toleranciją ar kažkieno teises atrodo gražiai tik tol, kol šitos kovos ideologai teapsiriboja kalbomis: į ką tai išvirsta – pukiai žinome. Tolerancijos gynėjai masinėmis skerdynėmis garsėja dar nuo Prancūzijos revoliucijos laikų. O marksistiškus edukacijos metodus bene geriausiai primena garsioji Pol Poto patobulinta Tuol Seng mokykla – nei neabejoju, kad panašią VU patobulinimo viziją kažkas iš NK-95 nešiojasi savo galvose.

Man svetimas Jėzus Kristus kažkada pasakė nuostabią frazę apie tai, kad reikia saugotis vilkų, užsimetusių avinėlio kailį. Tolerancija – kokia nuostabybė, atleiskite, savo pasigėrėtinu švelnumu primenanti net ne avis, o vaivorykštinius pūkus iš sintetinio pluošto. Bet visgi išlenda tos plaukuotos ausys.

Dar kartą nukrypdami istorijon, galim prisiminti, kad revoliuciją Rusijoje irgi rengė daugybė tolerancijos reikalavusių grupuočių. Ir labai greitai naujasis režimas moteris ėmė varyti griovių kasti (į kuriuos neretai mesdavo "netolerantiškų" režimo priešų lavonus), o homoseksualams buvo sukurtas netgi atskiras baudžiamojo kodekso straipsnis. Tokia pat tolerancija buvo parodyta ir religijai, verslui, visoms partijoms, išskyrus vienintelę, o net ir šios viduje taip pat tolerantiškai buvo vykdomi reguliarūs valymai. Tai buvo tikrai tolerastiška laisvė.

Tolerancija išties būtina visuomenei. Vaivorykštinės spalvos – objektyviai nieko blogo (ar galime prisiminti nors vienas skerdynes vardan gėjiškumo?). Tačiau skirkim, kur tolerancija, o kur tikra neapykanta, tiesiog pasinaudojant ginamaisiais, kaip priedanga. Ir būtent šioms – tolerastų, o tikrovėje – neapykantos skleidėjų grupėms, tolerancija vargu ar taikytina. Nes jų "tolerancija", paremta marksistinėmis ideologijomis, galėtų pagrįsti nebent masines "netolerantiškųjų" skerdynes.

Dar kartą prisimindamas Bielskio straipsnį, norėčiau percituoti ir perfrazuoti jo minėtą citatą, kuri tiesiog idealiai tinka NK-95 atstovų vertinimui: "tokius „akademikus” reikia tiesiog sistemiškai ignoruoti – neleisti jų knygų, nepriimti į konferencijas, nepublikuoti jų straipsnių, žodžiu, užverti visas civilizuotos akademinės bendruomenės duris".

Čyvas ir Labas, Lietuva!

Tiesiog paskaitinėjau Tomo Čyvo blogą (to paties, kurio taip nepakenčia   ), vienas straipsniukas buvo apie kažkokį Lietrytyje išspausdintą kliedesį, kur aiškinama apie tai, kaip Lietuva turi būti dėkinga Rusijai už viską. Ir aišku, paskui – diskusijos, diskusijos… Plačiai žinomas Labas, Lietuva! kleidėja apie tai, kaip LTSR buvo gerai, o Čyvas, užkibęs ant troliško kleidėjimo, bando paaiškinti kas tas buvo komunizmas.

Tai vat kilo tokių minčių… Visgi, net jei nesigilinsim į tai, kodėl Tomas Čyvas toks, o Labas, Lietuva! – kitoks, o koks nors Stoma – visai kitoks, matome, kad tai tiesiog pasaulėžiūros nesutapimai. Kardinalūs. Ir iš kur?

Koks nors Stoma (čia tik pavyzdys, išties Stoma pasirinktas atsitiktinai) ar kitas panašus daugelio mėgstamas politologinis veikėjas, palyginus su Tomu Čyvu ar Labas, Lietuva!, atrodo, kaip nuomonės neturintis ir nieko neužkabinantis skuduras. Toks, kuris sako "taip, jūs visi teisūs, o čia vat kažkas, neaišku, kas gal ir ne taip, bet mums reiktų pažiūrėti, kas iš to gausis, nes blablabla".

Čyvas gi – turi NUOMONĘ. Labas, Lietuva! – irgi turi NUOMONĘ. Pripažinkim, kad tokie žmonės žymiai įdomesni, ypač dar turint omeny, kad dabartinė visuomenė (ir žiniasklaida) jau kimšte prikimšta politkorekcijos ir savicenzūros, virstančios prisitaikėlišku ir stagnaciniu mėšlu.

Taip, kažką aštri nuomonė žeidžia. Bet ar tai priežastis, ar tik pasekmė?

Kodėl nekenčiamas Tomas Čyvas? Todėl, kad jis turi aiškią doros ir vieningos Lietuvos viziją, kurią skleidžia, atvirai atmesdamas prieštaravimus? Kodėl nekenčiamas Labas, Lietuva!? Todėl, kad jis mato dabartinę valdžios degeneraciją, kurią naiviai lygina su tos pačios valdžios sau priešpastatoma LTSR, apie kurią vaizduojasi, kad ji buvo viskuo priešinga dabartinei Lietuvai, vadinasi, jo akimis – gera?

Matydami aštrų idėjinį konfliktą, turim pamatyti ir tai, kad jis yra tiktai realybės atspindys. Tomas Čyvas – realybės veidrodis. Labas, Lietuva! – irgi. Ir Andrius Užkalnis mus priverčia pamatyt pasaulį, o ne tik mums įprastas savo pačių savirefleksijas. Stoma gi – neatspindi veik nieko, gal todėl jis daugeliui žymiai malonesnis. O gal nenorim to pamatyti, kurdami kiekvienas savo "realybę"? Tomas Čyvas ir Labas, Lietuva! – jie juk mums trukdo, laužo gražų mūsų nuosavą pasaulėlį, tiesa?

Kaip čia nepalyginsi to paties visų mylimo ir tolerantiško   su bene bjauriausiai kvankštelėjusiu ir neapykantos pilnu   ? Kas išties juos skiria? Argi tik elgseniška simptomatika, ar kažkas gilesnio?

O kas esi tu? Irgi turi savo pasaulėlį? Tyliai vaizduoji tolerancijos kupiną šventą teresėlę, slapčia kažko neapkęsdamas? Ar taškaisi, naiviai tikėdamas, jog nuo to kažkas pasikeis?