Žinoma, kad grybavimas – tai medžioklė. Kaip bebūtų keista – būtent taip, medžiojimas, kur grybai slapstosi, reikia juos sekti ir gaudyti, apsiginklavus peiliu. Grybai yra žvėrys. Jie gali būti ir pavojingi. Tačiau jie labai skanūs, o jų gaudymas – tai azartiškas ir malnus užsiėmimas. Jei norite tapti grybautojais, bet neturite jokios patirties – rašau būtent jums.
Ko gero, kiekvienais metais būna kažkiek mirčių nuo apsinuodijimo grybais. Ir tai nepaisant to, kad dauguma grybų rūšių ir apskritai dauguma grybų miške – nenuodingi. Kita vertus, tie, kas nėra grybavę, išties neatpažįsta jokių valgomų grybų, tad negali jų ir prisirinkti. Tad truputį supaprastintai papasakosiu šį tą, kas, gal būt, kažkam pravers. Jei esate patyrę grybautojai – nei neskaitykit. Tai – pradedantiesiems.
Valgomi ir nevalgomi grybai
Grybautojui yra penkios rūšys grybų, jas svarbu ir atsimint, apie jas trumpai ir papasakosiu (visa kita – tai specifikos):
- Voveruškos – jas visada renkam ir viskas, nėr čia ką galvot
- Baravykai ir jų giminės – šituos irgi visada renkam ir viskas, nes irgi nėra ko galvot
- Belenkokie kiti valgomi – šituos renkam tiktai jei išmanom ir mokam skirti daug grybų rūšių
- Pusiau iš bėdos valgomi – šituos renkam tiktai labai gerai išmanydami ir tik jei nėra kitų grybų
- Nevalgomi ir nuodingi – šitų saugomės ir kiekvieną surastą grybą įtardinėjame, kad jis būtent toks
Nors skirstymas atrodo bukas, bet įsisavinkit jį. Ir visus grybus skirstykite būtent į šias 5 rūšis – taip gyvent bus paprasčiau. Kuo kiekviena iš šių grybų rūšių ypatinga, paaiškinsiu žemiau.
Voveruškos – gintarinis Lietuvos girių perlas
(stengiausi sugalvoti kuo durnesnį pavadinimą skyriui apie voveruškas, ar pavyko?)
Nėr čia ko nei žiūrėt, visi matę, kaip voveruškos atrodo
Voveruškos (kalbainiai kala, kad voveraitės, bet remdamasis Konfucijum, siunčiu kalbainius velniop ir su voverėmis painiavų kelt nesiruošiu) yra daugumai pažįstamos, jos yra visiškai nepanašios į kitus grybus, gelsvos, oranžinės ir vargu, ar supainiojamos. Atsiminkit – visa voveruška, net ir jos vidus – geltona (gali būt beveik balta, bet visvien su gelsvumu) arba oranžinė. Kol maža – kepurėlė gaubta, kai didelė – kepurėlė įdubusi. Bet, deja, yra nelabai paplitusių, bet visgi pasitaikančių šungrybių, kurie tikrai primena voveruškas. Kaip kuriuose miškuose. Link Varėnos – mažai užtiksit, bet link Nemenčinės – pilna. Bet visgi tie šungrybiai pakankamai skiriasi, greičiausiai nesupainiosit.
Pradedančio grybautojo požiūriu, voveruškos yra puikios, nes visiškai nekirmija. Na taip, yra ta varinė kirmėlė, tačiau jau toks retas dalykas ją aptikt, kad galim vadint voveruškas tiesiog nekirmijančiu grybu. Skirtingai nuo beveik visų kitų.
Voveruškos senovėje būdavo laikomos vos ne antrarūšiu grybu, prastesniu už baravykus, tačiau prieš kelis dešimtmečius prasidėjus grybų supirkimo vajui, jų kaina išaugo ir dabar neretas grybautojas jas vertina labiausiai iš visų. Kadaise voveruškų miškuose būdavo kaip prišikta labai daug, tačiau matyt, kad grybavimai padarė savo – jų jau reikia paieškoti.
Neužmirškit: jei radot vieną voverušką, sustokit ir tyliai, atsargiai ir labai įdėmiai dairykitės – jos auga būriais ir slepiasi po samanomis. Dažniausiai būna taip, kad jei radai vieną – reiškia, kad rasi dar kelias, o gal ir keliasdešimt. Ir svarbiausia, visas netoli – metro ar kelių spinduliu. Tik reikia atidžiai žiūrėti – jos gerai slepiasi. Labai labai atsargiai ir atidžiai, kad nei viena neišsigelbėtų.
Prieš kelioliką metų buvo atsiradusių grybavimo „profesionalų“, kurie nešdavosi miškan kaplukus (kauptukus), su kuriais kaip šernai nukapstydavo didžiulius samanų plotus – samanos atsidengdavo, voveruškos pasimatydavo (įprastai grybautojas suranda vos mažąją dalį – kitos slepiasi pernelyg gerai, todėl grybiena išlieka ir grybai auga ir toliau). Vėliau miškininkai ėmė žiauriai persekioti ir dėlioti baudas už tokius kapliavimus, suimdami, veždami į nuovadas, paskaičiuodami žalą pagal kažkokius neaiškius kriterijus, kad susidarytų tūkstantinės sumos, tai dabar tie niokotojai lyg ir išnyko. Būtent jų dėka kai kuriose vietovėse buvo beveik išnykę ir grybai, tad jei tokį vandalą sutiksit, primuškit žiauriai su jo paties kauptuvėliu nufotkinkit su mobiliaku veidą ir perduokit nuotrauką gamtosaugininkams. Ar ten dar kam nors.
Baravykai ir baravykiniai grybai
Kepurės apačia, atkreipkit dėmesį - kaip kokia kempinė iš mažų skylučių. Tai visų baravykinių bruožas - jei tokia, reiškia, grybas gerulis
Baravykai ir panašūs visi turi skiriamąjį bruožą – kepurėlės dugnas yra ne žvyneliais, kaip pas kokias ūmėdes , musmires ar belenkokius kitus grybus, o taškučiais, sporų vamzdeliais tokiais. Taigi, jei matot, kad pas grybą kepurėlės dugnas taškučiais – galit drąsiai kraut į krepšį. Nuodingų tokių grybų nėra. Blogiausia, ko galima tikėtis – tai koks šunbaravykis ar kartiklis – šitie, kol jaunesni, turi rausvą kepurėlės dugną, o palaižius – kartūs. Labai primena tikruosius baravykus – sunku atskirt, net ir įgudusiems grybautojams. Senais laikais, kai prieskoniai būdavo labai brangūs, kartais karčiuosius vartodavo vietoj pipirų, bet pakaitalas prastas – ne tiek aitrus, kiek kartus. Kita vertus, visokie šunbaravykiai yra retesni, nei baltieji.
Taip, baravykų giminė yra gana didelė, tarp jų gal verčiausi dėmesio šitie:
- Baltasis baravykas – kepurėlės dugnas baltas ar gelsvas, jie būna patys tikrieji baravykai. Vasarą, kol šilta – dažniau būna baltagalviai, šviesūs, vėliau, kai atšala – rudagalviai, tamsūs.
- Mėlynukai arba lepšiai – labai panašūs, tačiau kepurėlės dugnas būna žalsvokas, linkęs mėlynuoti. Tuo ir skiriasi nuo baltojo – kad net ir kotas tamsėja, žaliuoja, mėlynuoja pjūvio vietoje.
- Raudonikiai – veik kaip mėlynukai, tiktai dar kotas toks balsvas, su juosvom kažkokiom spalvom. Kotą reikia nulupt, ant jo kaip ir odelė tokia.
- Paberžiai – tas pats galas, kaip ir raudonikiai, tik kepurė šviesi. Berods ir biologai neapsisprendžia, ar tai kita rūšis, ar tos pačios atmaina, auganti labiau tarp lapuočių.
- Kazlėkai – irgi baravykiniai, bet kepurėlė slidi, nuo jos nulupt reikia odelę – ši nesunkiai lupasi, tačiau kai kazlėkų daug, o jie mažučiai – yra vargo. Kepimui gal ir neypatingas daiktas, tačiau tai patys skaniausi marinuoti grybai, kokius tik galima sugalvot.
- Makavykai – čia jau prastesni, rudi, neblizgantys, prastesni už kitus (bet irgi skanūs), kepurės vidinė pusė tamsios žąsiašūdžio spalvos, bet užtat kartais jų vienoj vietoj būna tiek daug, kad kambario didumo plote gali visą krepšį prisirinkt. Aš neperdedu – kašiką makavykų esu surinkęs vos kelių žingsnių skersmens plote – jau kartais kaip užsiveisia, tai ir tikrų raganų ratų galima pamatyt.
- Samaniniai – gal kiek primintų makavykus, tačiau žymiai skanesni, minkštesni, o kepurėlės viršus – švelnios žąsiašūdžio (chaki) spalvos ir nepaprastai aksominis, neblizgantis, samaninis toks.
Be šitų, yra dar kelios rūšys – trintukai (gal prasčiausi iš baravykinių – smulkūs, labai kieti, silpnoko skonio), paąžuoliai, dar kažkokie, bet vargu, ar verta gilintis – visi jie pakankamai panašūs, visi skanūs, visi sunkiai supainiojami su kokiais nors nuodingais. Ir juos reikia medžioti dar labiau, nei voveruškas. Turėkit omeny tik viena – jei pamatot baravyke kur nors rausvumą ar raudonumą, ar skonis jo kartus – tai netinkamas, kartiklis, šito neimkit. Bene vienintelis kažkiek nuodingas – šėtonbaravykis, bet ir nuo jo greičiausiai nemirtumėt, o dar ir smirdantis jis, o ir labai retas, ir raudonumas jo ryškus. Kartikliai tuo tarpu blogiausia, ką gali padaryt – tai apkartint kitus grybus. Taigi, kaip ir voveruškos, baravykai yra saugūs – neapsinuodysit, jei bent truputį galvosit, ką renkat.
Kiti skanūs ir valgomi grybai
Pūkuotė arba pienė visame gražume, tikras skanumėlis. Panašiai ir visokios rudmėsės atrodo.
Belenkokie kiti valgomi grybai – tai visų pirma (bent jau kiekybiškai), vokietukai (dar vadinami kalpokėliai, beje, kalbainiai berods ir vieną, ir kitą pavadinimą draudžia ir kiša kažkokį kitą, tačiau to kito nežinau ir nesiruošiu aiškintis). Visai žaliems grybautojams, ypač dar, jei nėra, kas patartų, geriau vokietukų nerinkti. Nes pakankamai lengva supainioti su musmirėmis, ypač su baltomis. Gal tik keletas ryškesnių bruožų leidžia atskirti: pasilikę taškai ant kepurėlės, kurių gali būti – panašesni į tvirai besilaikančius, lyg bronzos patina blizgančius žvynelius, kotas ir prapjovus turi rusvą atspalvį, ypač tai matosi paspaudus kotą pirštais – vos ne akyse ruduoja, be to, jų kepurėlės niekad nebūna lipnios, skirtingai nuo musmirių. Jei vokietuko kepurėlė lipni ar koto pjūvis skaisčiai baltas – meskit jį velniop, čia ne vokietukas.
Šiaip jau vokietukai yra giminingi paprastiems parduotuviniams šampinjonams, tačiau yra žymiai skanesni. Šampinjonai mūsų kalbainių vadinami pievagrybiais, tačiau kartais mūsų pievose būna tikrų pievagrybių, kurie man neprimena šampinjonų. Nežinau, kas čia teisus. Kai kurie grybautojai vokietukų nerenka, nes galvoja, kad šie nevalgomi. Bet rinkti apsimoka – jų būna labai daug. Tik reikia atskirti nuo musmirių ir kai kurių panašiai atrodančių šungrybių, nes kitaip ne grybai taps jūsų aukomis, o jūs tapsit aukomis grybams.
Puikūs grybai yra rudmėsės ir pūkuotės, dar vadinamos pienėmis. Iš viršaus žiūrint, toks grybas kiek primena kokį nors šungrybį, augantį ant medžių – visa kepurėlė koncentriniais ratilais, ruda ar blankokai rausva. Tai nepaprastai skanūs grybai, tačiau gan reti. Pūkuotės arba pienės – panašios į rudmėses, tačiau turi odelę, kurią reikia nulupti, o nupjovus kotą, iš jo bėga baltos sultys. Šiaip jau šitus grybus sunkiau supainiot su kitais, jos gan specifiškos, kaip ir voveruškos.
Valgomas grybas yra ir žaliuokės. Jos nuo kitų gerokai skiriasi savo skoniu – yra rūgštokos, dažnai marinuojamos, o jei jų yra grybų troškinyje – kiek pakeičia skonį to troškinio, suteikdamos rūgštumo. Žaliuokės panašios į ūmėdes ir musmires, tačiau kepurėlės apačioje matomi žvynai yra žalsvi. Jei spalva labai jau ryški – neimkit tokios žaliuokės, tai ne žaliuokė, o kažkoks šungrybis. Neretai būna, kad koks grybautojas kartu su žaliuokėmis pasigauna ir žaliąją musmirę (tos labai panašios), tada suvalgo, nusinuodija ir numiršta.
Grybai iš bėdos
Paprasta elementari ūmėdė. Kartais raudonoji musmirė būna tokia panaši, kad, nei neatskirsi. Žaliosios musmirės į ūmėdes dar panašesnės
Kiti iš bėdos valgomi, kaip sakant, kai badas spaudžia – tai ūmėdės ir meškutės. Ūmėdės šiaip jau visai geras grybas, ir visai skanus, ir visai tinkamas, ir visai paplitęs, tik kad jos nuolat būna neįtikėtinai sukirmijusios. Tiek sukirmijusios, kad pas grybautojus tiesiog dingsta noras net ir tikrinti. Ir negana to, ūmėdės neretai supainiojamos su musmirėmis. Būna visokių ūmėdžių – raudonų, žalių, bordinių, geltonų – visos valgomos, visos panašaus skonio – gana neblogos, bet visos dažniausiai ir sukirmijusios. O jei ir rasit nesukirmijusią, tai sukirmys, kol parsinešit namo – neįtikėtinai greitai. Ir čia neperdedant – per valandą. Odelė ant ūmėdės kepurėlės būna spalvota, o visa likusi ūmėdė – skaisčiai balta. Tą odelę, prieš ruošiant valgį, reikia nulupt, nes nevalgoma jinai. Šiaip yra kelios rūšys nelabai valgomų ūmėdžių – kartaus skonio, nors atrodo lygiai taip pat, kaip ir įprastos. Paprastai tai raudonos ūmėdės. Todėl prieš imant ūmėdę į krepšį, verta palaižyt kotą – jei aitraus skonio, tai išmeskit.
Atminkit kelis dalykus: jokia ūmėdė niekad negali turėti jokio sijonėlio ant koto. Ir jokia ūmėdė niekad negali turėti nieko panašaus į kokoną-pumpurą, iš kokio išauga musmirės ar vokietukai. Ant ūmėdės kepurėlės niekada negali būti nieko panašaus į jokius ten taškučius – kokono liekanas. Jei matot, kad ūmėdė turi kažką panašaus į pumpurą prie koto pagrindo, kažką panašaus į sijonėlį ar kokono liekanas (dėmeles, taškučius, žvynelius) ant kepurės viršaus ar ant koto – tai yra tikrų tikriausia musmirė visame gražume. Ir jei jūs to nepastebėjote, tai numirsite. Arba į ligoninę pakliūsite. Ir ligoninėj numirsite.
Meškutės savo išvaizda truputį primena visokius kelmučius ir ūmėdes, tačiau kepurėlės apačia ruda, nors ir žvynais. Iš viršaus žiūrint, dažnai lengva supainiot meškutę su kokiu makavyku ar baravyku. Šiaip jau poprastis grybas, tačiau iš bado galima valgyt. Panašiai galima valgyt ir visokius pumpotaukšlius, kol jie balti ir stangrūs. Bet nežinot – tai geriau ir nerinkit. Kita vertus, tų meškučių kartais būna nors vežimu vežk, tad gal kartais ir verta. Kai krizė.
Be šitų, yra dar visokių pavasarį augančių briedžiukų, bobausių, kai kurių kelmučių ir kitų neaiškių grybėkų, tačiau juos norint rinkti – reikia turėti geras žinias, tad čia neverta net bandyt gilintis.
Grybai medžioja žmones
Tokios mielos ir gražios, kaip ūmėdėlės ar žaliuokės - dvi mažos žaliosios musmirėlės, šitų dviejų jau pakaktų, kad vaiką kokį nunuodyt. O jei oras šiltas - tai ir kelis vaikus. Arba vieną suaugusįjį. O jei nenumirs - tai susargdinti taip, kad visą likusį gyvenimą inkstus jaustų.
Nuodingi grybai yra pavojingi. Taip, tai truizmas, tačiau toks, kurio negalima užmiršti. Į kiekvieną grybą žiūrėkit, kaip į žvėrį, kaip į priešą, kuris gali jus nugalėti klasta – nuodais. Nes arba jūs jį, arba jis jus. Taip, tų nuodingųjų mažuma, daugelis jų skiriasi nuo valgomų, tačiau grybai turi neišpasakytus sugebėjimus maskuotis. Kartais pasitaiko musmirių, kurios auga šalia baravykučių ir yra tokios pat spalvos, kaip baravykai, o kai kepurėlė maža, susitraukusi, tai ir nesimato iš apačios, kad kepurės apačia – ne kaip baravykiška kempinė, o tipiška musmirinė, net ir su sijonu, besislepiančiu giliai kepurės viduje. Būna kartais, kad musmirė netgi kotą turi pūstą, kaip pas patį tikriausią baltą baravyką. Dar dažniau kokia žalioji ar geltonoji musmirė užsimaskuoja taip, kad atrodo lyg šimtaprocentinė ūmėdė – be jokių ten žvynelių ar sijonėlių – atskirsi nebent iš to pumpuro, o šis – įsikasęs į samanas ir nesimato. Daugelis musmirių atrodo visiškai, lyg vokietukai. Žaliosios musmirės ypač puikiai pamėgdžioja žaliuokes ir vėlgi, tas pačias žalias ūmėdes. Kitos, kitų spalvų musmirės – puikiai pamėgdžioja kitų spalvų ūmėdes. Vokietukus irgi pamėgdžioja kuo puikiausiai. Negana to, yra dar kelios rūšys kitų šungrybių, kai kurie iš jų irgi kaip reikalas nuodingi.
Įsiminkit – baltoji, žalioji ir geltonoji musmirės – pačios žiauriausios. Raudonoji – ne tokia baisi, bet irgi pavojinga. Žalioji musmirė turi savyje daugybę skirtingų, bet labai įdomių toksinų – daugelis šių turi svetimų aminorūgščių, t.y., tų, kurių savyje neturi jokie gyvūnai, todėl neskaidomi ir žmogaus organizme. Šitie toksinai smarkiai pažeidžia įvairius vidaus organus, ypač kepenis ir inkstus, apsinuodijęs pradžioj dažniausiai vemia ir viduriuoja, o paskui nusilpsta ir numiršta. Apsinuodijus šitomis musmirėmis, nepadeda namudinės priemonės ir atsigulėjimai – būklė prastėja ir viskas, kol žmogus nusibaigia. Selektyvinių priešnuodžių nuo toksinų nėra, būdingas citotoksinis poveikis, gydymas – pagrindinai palaikomasis ir stabdant infekcijas pažeistuose organuose (antibiotikai). Tad jei ką įtarsit, žinokit, kad patys nepasveiksit. Todėl kvieskitės greitąją ir sakykit, kad grybų užvalgėt. Mirtina dozė žmogui gali būti vos 1-2 žaliosios musmirės. T.y., pakanka per vieną grybavimą padaryti vos vieną ar kelias klaidas iš kelių šimtų – ir jums galas.
Ir negalvokit, kad jei prisivalgėte, tą patį vakarą gerai, tai jau nieko. Kai kurie iš toksinų, pažeidžiančių vidaus organus, ypač – pažeidžiančių inkstus ir kepenis, pilnu pajėgumu savo efektus pademonstruoja tik praėjus parai ar kelioms. Kai kurie efektai, ypač susiję su giliais inkstų pažeidimas – gali būti uždelsti net porai savaičių. Kaip sakant, pagrybavom, užvalgėm, pora savaičių, ligoninė, mirtis. Ir dar – negalvokit, kad jei grybas sukirmijęs – tai jau ne musmirė ar jau nenuodingas. Musmirės kirmija ne blogiau už ūmėdes, vabzdžiai puikiausiai jas ėda – ne prasčiau, nei geriausius valgomus grybus. Paradoksas, kažkuriame žinyne teko skaityt, viena iš Lietuvoje augančių musmirių yra nenuodingas, visai valgomas grybas, netgi ne blogiausios kategorijos. Bet aš pats net nebandau aiškintis – geriau nerizikuoti. Beje, kaip sako visi apsinuodiję žaliosiomis musmirėmis, jos labai skanios, vienos iš skaniausių grybų, kokie tik yra. Bet čia tarp kitko.
Beje, dar vienas įdomus dalykas apie žaliųjų musmirių klastą: kadangi toksinų jose labai daug ir labai skirtingų, dažnas apsinuodijimo atvejis turi įdomią eigą: žmogus apsinuodija, pavemia, paviduriuoja, o po dienos ar dviejų lyg ir pasveiksta. Taip atsitinka dėl to, kad dalis toksinų pasišalina. Tačiau per tą laiką visiškai pažeidžiami inkstai ir dar po kelių dienų prasideda antra stadija, kuri jau baigiasi mirtimi dėl ūminio inkstų nepakankamumo ir apsinuodijimo organizmo metabolizmo produktais. Tad jei apsinuodijot, bet atrodo, kad jau pasveikot – tai nereiškia, kad nemirsit. Mirsit visvien.
Kita vertus, žinokit, kad ne vien musmirės nuodingos. Kai kurie kiti šungrybiai irgi nemenkai gali paleist vidurius, kai kurie – ir puikiai nugalabyti, o kažkuris įprastai visai nenuodingas valgomas grybas (neprisimenu dabar pavadinimo, berods mėšlagrybis, šiaip jau skanus grybas) neįtikėtinai efektingai blokuoja alkoholio skaidymą acetaldehido stadijoje, tad senais laikais žiniuonių būdavo naudojamas girtuokliams gydyt – šie nuo kelių gerų gurkšnių alaus tiesiog ant žemės krisdavo, besitampydami nuo traukulių, vemdavo ir ilgam prarasdavo norą gert. Šių grybų gerai užvalgęs žmogus gali numirti nuo stikliuko degtinės. Kaip tokius grybus pavadinti – valgomais ar šungrybiais?
Trumpai tariant, taisyklė viena – nepažįsti, bent truputį abejoji – neimk. Nes ne tu sumedžiosi grybą, o grybas sumedžios tave. Jie žiauriai klastingi.
Ir pabaigai, apie grybų gaminimą
Galų gale, dar vienas patarimas: jei tik yra kad ir nedidelė tikimybė (o visada yra tokia tikimybė), kad tarp grybų įsimaišę ir neaiškių, bet jūs esat 99 procentais užtikrintas, kad tie neaiškūs – valgomi ir norit tuo 1 procentu neaiškumo rizikuot – kepkit ar troškinkit grybus bent porą-trejetą valandų. Ilgas troškinimas ir šiaip gerokai pagerina skonį (skaidomi baltymai, išsiskiria laisvosios aminorūgštys, kurios suteikia skanumą – tai kiekvienas virėjas žino), bet ilgas troškinimas skaido ir nuodingus toksinus. Po 4-5 valandų virimo gali būti, kad be mirtinų pasekmių net ir nedidelę žaliąją musmirę suvalgytumėt, jei ši įsimaišiusi bus. Nors aišku, jei žalioji pasitaikys, visvien bus prastokai.
Tai va, tikiuosi kad bent truputį kažkam būsiu padėjęs.
Nevyniojant į vatą – kiek teko visokių gamyklinių alų ragaut per paskutinius metus (o negaliu pasigirt, kad daug – sakau gi, kad esmi egzperdas, o ne rimtas žinovas), šitas Tauro Gyvas – tai geriausias lagerių tipo aliukas, koks pasitaikė. Ir jei jau vyktų vėlei kokia nors degustacija, įtariu, kad pretenduotų į pirmąsias vietas, rimtai sukurdamas konkurenciją mažosioms alaus daryklėlėms. Nes tikrai gyvas, aiškiai nefiltruotas, patsai toks iš savęs džiuginantis skonio bei uoslės receptorius, subalansuotas ir malonus.
