Tag Archives: Kalnapilis

Geriausia praktika: Kalnapilis ir Facebook

Kalnapilio alus ir Rokiškio komentatoriai

Normaliai čia tie vartotojai, ar ne? Galėtų būt koks Rokiškio alus 😀

Ne taip jau seniai rašiau apie tai, kas yra blogiausia reklamos praktika internete. Rašiau ir įspūdžius iš poros konferencijų – su Omnitel ir su Tele2, kur labai smarkiai išsiskyrė įmonių požiūris į socialinius tinklus. Galiu priminti, kad Omnitel požiūris – greičiau baugštus („kas bus, jei mus keiks“), Tele2 požiūris tuo tarpu – paprastas („savo įvaizdį kuriam realiu darbu, socialiniai tinklai kalba apie to darbo rezultatą“).

O vat šį kartą – tiesiog pavyzdėlis be gilių analizių, kaip galima imti ir panaudoti socialinius tinklus taip, kaip tik išvis įmanoma – be jokių ten ypatingų gudrybių, paprastai ir efektingai. Realiam marketingui, ryšiams su visuomene, pardavimų didinimui ir t.t..

Šitas geriausios praktikos pavyzdys – tai Kalnapilis, surengęs Facebook akciją, kurioje bet kas galėjo įdėti savo nuotrauką, o kiti – balsuoti už ją (laikinti). Vienintelis reikalavimas – kad kažkaip matytųsi, jog kažkaip tai susiję su krepšiniu (Kalnapilis – LKL rėmėjas). Labiausiai prilaikintos nuotraukos atsidūrė ant alaus skardinių. Viskas paprasta ir elementaru, tokio tipo akciją galėtų surengti bet kas (taip, viskas atrodo paprasta, kai kažkas sugalvoja ir padaro, tiesa?). Turite nuosavą parduotuvėlę ar kažką gaminate? Pasimokykite 🙂

Esminiai šios akcijos elementai – du, ir abudu – akivaizdūs. Viena vertus, tai personifikuotas alus, kur atsidūręs ant skardinės – ir pats prisipirksi, ir draugams pasiūlysi. Galim paaproksimuoti: 48 nuotraukos, kiekvinoje esantis žmogus turi bent kelias dešimtis pažįstamų, su kuriais pasidalins – tai mažiausiai pora tūkstančių kietai užtargetintų pirkėjų. Tai realiai didelis skaičius (prisiminkim, kad įprastoje alaus prekyboje kietas targetinimas išvis atrodo neįmanomu).

Antra vertus – tai galimybė pirkėjui kažkaip įtakoti produktą ar jo įpakavimą ir gauti iš produkto ne tik įprastą rezultatą (alų), bet ir malonumą, paspaudinėti „Like“ mygtuką pačiam, o paskui žinoti, kad padarei įtaką žmonių ant skardinės atsiradimui, be to – ir galimybė geriant alų apie ką nors pakalbėti (pradedant „kas čia per nuotraukos, kas jose tokie?“ ir baigiant „aš už šitą balsavau, o čia – mano pažįstamas„).

Naujam akcijos etapui Kalnapilis, atrodo, padarė atskirą puslapį, tačiau jau dėl šio žingsnio – nežinau, ar jie teisūs. Ateitis parodys. Realiai Facebook yra daug labiau personifikuotas, artimesnis galutiniam pirkėjui, visiškai neformalus. Kita vertus, papildomas įtalpinimas puslapyje – tai dar papildomas malonumas konkurso dalyviui. Taip ar anaip, Kalnapilio surengta reklaminė akcija – labai įdomi ir verta didelių pagyrų.

Žvelgiant dar giliau – Facebook ir internetiniai buzai ne šiaip įtakoja, o tiesiog persikelia ant alaus skardinių, tapdami tų pačių veidaknyginių įvykių tęsiniu, tolesne istorijos naracija. Tai labai smagu 🙂

Tas Tauro Gyvas alus, kurio jūs dar neragavote

Kažkokiu būdu, gal pasiskaitę kažkur, kaip aš kadaise iškeikiau didžiuosius alaus gamintojus, mane atrado Kalnapilio ir Tauro alaus draugai, katrie ėmė ir atvežė maišą Tauro alaus, kokio dar nebūna krautuvėse (sakė, kad maždaug po savaitės jau bus). Tiesiog kaip akivaizdų įrodymą, kad aš neteisus. O jau visai subjektyviai dar pridėčiau, kad ant piktumo mano skaitytojams, kurie negali paragauti to, ko galiu aš (bet po savaitės galės). Taigi, galit man pavydėti dabar (dar maždaug savaitę). Čia, taip sakant, dar viena proga man susireikšminti ir pasijusti dideliausiu alaus egzpertu ir šiaip kokia nors svarbybe, nors ir nei velnio aš apie alų neišmanau, gal tik kokioje degustacijoje tesu kartelį padalyvavęs ir kokią vieną gamyklą aplankęs.

Nevyniojant į vatą – kiek teko visokių gamyklinių alų ragaut per paskutinius metus (o negaliu pasigirt, kad daug – sakau gi, kad esmi egzperdas, o ne rimtas žinovas), šitas Tauro Gyvas – tai geriausias lagerių tipo aliukas, koks pasitaikė. Ir jei jau vyktų vėlei kokia nors degustacija, įtariu, kad pretenduotų į pirmąsias vietas, rimtai sukurdamas konkurenciją mažosioms alaus daryklėlėms. Nes tikrai gyvas, aiškiai nefiltruotas, patsai toks iš savęs džiuginantis skonio bei uoslės receptorius, subalansuotas ir malonus.

Tie likučiai mano menkų žinių apie alų sako gi ką – puta gausi, o laikosi ant bokaliuko sienelių gražiai palikdama pėdsakus, kvepia saldžiai, veik medum (tai tasai gerų mielių duodamas saldus kvapas), nors apyniai kvape jaučiasi gal kiek silpniau, nei norėtųsi. Užtat šieji visai skaidriai jaučiasi skonyje – aiškiai, nors vėl gal silpniau, nei norėtųsi man, užtat antra pusė, paragavus, išsyk pareiškė – „štai toks man patinka, čia tikras moteriškas alus“. Nu ką ji išmano apie alų, čia tikras vyriškas alus, koks dar moteriškas…

Tauro Gyvas alus yra kiek saldoko skonio, tačiau nesukuriantis sunkumo įspūdžio, nesijaučia ir tas riebumo prieskonis, būdingas prastesnėms rūšims, tad nelabai čia galėčiau prie ko nors prikibti. Švelnus, lengvai apyniuotas skonis, keliantis būtent to tikrumo įspūdį. Man tik apynių norėtųsi daugiau, bet čia, objektyvumo dėlei turiu prisipažint, kad mano skonis šiuo atžvilgiu yra baisiai iškrypęs, nes, pavyzdžiui, man patinkančio Radvilų alaus, kai tas buvo gaminamas pagal originalias receptūras, normalūs žmonės negalėdavo gert – sakydavo, kad neįmanomai kartu. Tad daugumai Tauro Gyvo alaus apynių balansas turėtų tiesiog idealiai tikti.

Šio alaus poskonis malonus, su lengva rūgštele ir trupučiu saldumo bei apynių karstelėjimo šešėliu, nepaliekantis to sunkaus džiovinančio gerklę įspūdžio, kuris būdingas sdaugeliui kitų alaus rūšių, o gal tik vienas momentas man kliūna – visgi laipsnių yra cieli 5,9, tad vienareikšmiškai stiprus alus, nors man norėtųsi kiek įmanoma silpnesnio. Ne per daug atsparūs alkoholiui staigiai pajus, kad laipsniai truputį trenkia į galvą. Ne, žinoma, kad tai ne kobros ir žaibai, bet tiesiog pagal griežtą ir enciklopedinę alaus stiprumo klasifikaciją: stiprus alus yra tas, kuris yra virš 4 laipsnių.

O dar, tarp kitko, šis alus puikiai tinka, net neįsivaizduojate, kaip tinka su tokiu tradiciniu daiktu, kaip visiškai sezoniškas žaliuokių troškinys. Beje, kas dar nespėjot – bėkit į miškus, gal dar rasit, sako, kad žaliuokės bei pažaliuokės krūvom auga. Tai vat, neretai alus linkęs pjautis su bent truputį už čipsus ir sūrį subtilesniu maistu, tačiau šitas tiesiog kelia kažkokį pasitenkinimą, lyg specialiai su tautiniais valgiais vartoti būtų sukurtas.

Ai, dar… Net neabejoju, kad kažkas pagalvos (ir pareikš), jog man sumokėjo (kai parašau kažką teigiamai, tai vis atsiranda tokių). Nesumokėjo. Akivaizdžiai, Kalnapilio ir Tauro draugai buvo tikri, kad negalėsiu parašyti blogai apie tokį alų – davė paragaut, vat ir paragavau, tai ir rašau. Taip dabar ir susivartė viskas, kad nors esu prieš bet kokius girtavimus, tesigauna parašyti tiktai teigiamai. Na, negali gi tokio alaus negert.