Tag Archives: kainos

Jacobs kava, Kraft ir Rimi

Nusipirkau Rimi kavos tuose šlykščiai atrodančiuose melsvuose pakeliuose – pabandymui, paragavimui. Neturiu geros nuomonės apie Rimi. Bet taip jau yra, kad šioji arčiausiai manęs, tad visvien ten apsiperku (kaip sakant, geografinė monopolizacija suveikia). Berods, 12 litų kainavo ar kažkokią panašią kainą. Stengiuosi paprastai nepirkti tų produktų su prekybos tinklų pavadinimais, bet kartais reik paragauti, tegul ir rizikuojant.

Turiu išsyk pasakyti, kad kiek anksčiau, kai Rimi buvo prametę Kraft velniop (čia prieš kokius metus ar kiek buvo – tuo metu Rimi supermarketuose buvo nelikę nei Jacobs kavos, nei Karūna šokolado), o labai gudriai į lentynas pristatę kažkokių kitų žalių pigios kavos pakelių vietoj Jacobs, buvau irgi kažkokio pakaitalo nusipirkęs. Būtent to žaliuose pakeliuose kažko už labai pigiai. Tai buvo menkavertė ir šlykšti robusta* visame bjaurume. Tąsyk baisiai pasipiktinau Rimi ir specialiai vaikščiojau Jacobs kavos pirkti į Norfa parduotuvę.

Iš visokių nelabai brangių kavų skoniu viena geriausių (bent jau man tikrai patinkanti) ir yra Kraft gaminama Jacobs, kuri dar prieš metus kainuodavo kokius gal 12 litų. Tai truputį rūgštoka arabika, labai gerai subalansuota. Labai artima šiai kavai skoniu yra Paulig President, ar kokia ten. Tačiau kaina šioji nenusileidžia Jacobs kavai (anksčiau – nuolat keliais litais lenkė), tad konkurencija greičiau dėl pakelio išvaizdos, nei dėl kokių nors objektyvių savybių. Beje, jei kas norės man siūlyti kaip pakaitalą Tchibo – nesutiksiu. Jos skonis manęs kažkaip visai neveža.

Continue reading →

Sovietmečio “investicijos” į Lietuvą

Čia kažkoks buvo kilęs triukšmas ant dienų, kad esą Sovietų Sąjunga pagal jos skaičius į Lietuvą ir pan. įveždavo nuolat už didesnes sumas, nei Lietuva pagamindavo. Maždaug tokio tipo sąpaliones, pasikapstę keliasdešimt metų senumo skaičiuose ėmė skleist kažkokie Rusijos propagandistai.

Problemėlė yra ta, kad tie skaičiai nereiškia absoliučiai nieko. Jei pieno kilogramą supirkinėsime po 40 kapeikų, o puslitrinis pieno butelis parduotuvėje bus parduodamas berods už 15 kapeikų – apie kokius mes palyginamumus išvis galime kalbėti?

Įsivaizduokim kontorą, kuri Lietuvoje gamina baldus, eksportuoja juos į kokią nors Vokietiją, o nenori mokėti tiek mokesčių, kiek numatyta Lietuvoje. Taigi daroma labai paprastai – įsteigi antrą įmonę Vokietijoje, parduodi baldus jai už dešimtadalį kainos ir dar perki iš jos kokias nors paslaugas, maždaug taip, kad nuolat jai dar ir skolingas liktum. Lietuvoje viskas dirba už vienus nuostolius, o Vokietijoje – fantastiškas pelningumas.

Tokiose korumpuotai nomenklatūrinėse sistemose, kaip SSRS, panašūs bardakai buvo visur, visur, kur tik įmanoma, tik atsirasdavo dėl kitų priežasčių. Su vidutiniu 100 rublių uždarbiu rusiškas spalvotas televizorius kainuodavo 700 rublių (ir tik su talonu, kurio eilėje laukt reikdavo kokius metus), valiutinėje parduotuvėje žymiai geresnis japoniškas – 500 dolerių, o dar tą įvežtinį japonišką importuodami pirkdavo dvigubai pigiau. Mes dabar gyvename geriau, nei sovietmečiu, bet skirtumas nėra toks jau kardinalus – įsivaizduokime, kad kokį nors eilinį, ne didžiaekranį, o tiesiog eilinį televizorių perkam už 10000 litų. Būtų normalu? Sovietmečiu santykis tarp maisto produktų ir elektronikos prekių gamybos kaštų buvo pakankamai panašus, kaip ir dabar. Tad galim drąsiai tarti, kad pvz., tų pačių televizorių kainos buvo užkeltos belenkiek kartų. O pagrindinių maisto produktų – belenkiek nuleistos, dirbtinai finansuojant – ir per supirkimą, ir per stebėtinai atpiginamas trąšas bei žemės ūkio techniką, etc..

Iš kur šitas briedas atsirasdavo? Ogi elementariai – yra televizorių deficitas, visiems jų reikia – na tai reikia ribot paklausą, vadinas galim padidint kainas iki belenkiek. Mažiau norinčių bus – daugiau patenkintų. O žmonės neturi už ką prasimaitint, brangu, neužtenka tiems televizoriams pinigų – na, reiškia, kad duoną reikia atpigint. O atpiginus duoną, kolchozai skursta ir žmonės iš ten bėga – reiškia, grūdų supirkimo kainas reikia laikyt didesnes. Ir t.t., ir t.t.. Kainos pareguliuojamos vienur, dėl to tenka reguliuoti ir kitur, todėl ir trečiur, o galų gale ir vėl ten, kur pradėjom reguliuot, kol viskas išsiklaipo tiek, kad butelis nuo alaus ima kainuot beveik tiek pat, kaip ir alus, kuris į jį supiltas. Tokia sistema yra vadinama komandine ekonomika. Ekonomika, kur rinkos dėsniai neveikia, o tik nomenklatūriniai absurdai. Norit elementarių kainodaros absurdų iš sovietinio gyvenimo – štai jums vienas ryškiausių: kainos turguje tais laikais būdavo gerokai didesnės, nei parduotuvėje, eiti į turgų buvo prabanga.

Esminis dalykas, kurį reikia įsisavinti: jei kalbame apie kokius nors palyginimus, turime pirmiausiai įsitikinti, kad pati lyginimo skalė yra teisinga. Bet komandinėje ekonomikoje pagrindinė palyginimo skalė – pinigai – negali būti teisingais, nes neveikia rinkos dėsniai. Todėl bet kokie paskaičiavimai apie tai, kad iš Lietuvos išvežta kokių nors prekių už tiek ir tiek rublių, o įvežta už tiek ir tiek – sovietiniam periodui yra absurdiški ir beprasmiški. Tokie „skaičiai“ – tai ne skaičiai, o į dangų iščiurkštos sovietūchinės trydos lašeliai, bandantys vaizduoti žvaigždes. Tad bet ką diskutuoti apie šiuos reikalus – tai tiesiog pačiam klampintis į absurdo liūną, priimant kaip esą faktą tokius dalykus, kurie teprimena šyvos kumelės kliedesius.

Neekonominė ekonomika prieš rinkos dėsnius

Cukrus yra toks paprastas dalykas, tačiau net ir toks paprastas dalykas gali būti toks įdomus, kai panagrinėji su juo susijusius ekonominius reiškinius. Gal dėl to, kad cukrus – viena iš ypatingų prekių. Prekė, be kurios lyg ir galėtume išgyventi, tačiau be kurios gyventi negalime.

Cukrus ir laisvoji rinka

Galim prisiminti, kaip kadaise mums buvo įvestas cukraus akcizas, sudarantis bene pusę cukraus kainos ir vėliau dar veidmainiškai pervadintas į kažkokį „cukraus mokestį“ ar kaip ten, kartu  debiliškai paskelbiant, jog esą cukraus akcizas panaikintas. Valdžiai trūko lėšų, bet įvedant cukraus akcizą, buvo skelbiama, esą dėl mažos cukraus kainos lobsta naminės varytojai – tai mat būsianti kova prieš girtavimą. Tačiau šie mokesčiai – tai niekai, tik paviršinės įdomybės. Cukrus pasidaro ypatingai įdomus, kai panagrinėji jo kainas ir savikainas.

Klasikinis, nykus, dar Markso formuluotas, o dabar taip visokių LLRI frydmanistų mėgstamas ekonomikos modelis yra paremtas mintimi, kad pridėtinės vertės kūrimo procesas yra balansuojamas rinkoje esančios konkurencijos tiesiogiai.

Na, taip, suprantu, kad formuluotė paini. Tai tiesiog reiškia įsitikinimą, kad jei pvz., koks nors cukrus gaminamas su savikaina 2 litai už kilogramą, o parduodamas po 5 litus, tai jo pardavimo kaina greitai kris iki kokių 2,5 lito (2 litai savikainai padengti ir puslitis – investicijoms, t.y., savininkui), nes visi cukraus gamintojai konkuruos ir mažins kainas taip, kad pelnas minimizuotųsi. Tokiu primityviu įsivaizdavimu yra paremta visa ta „laisvos rinkos“ idėja.

Rudasis, baltasis ir nevalytas cukrus

Taigi, problemėlė tokia: cukraus savikainoje, kiek atsimenu, viena iš didesnių sudedamųjų yra toks procesas, kaip balinimas arba valymas, dar berods vadinamas rafinavimu. Baltą cukrų pagaminti kainuoja žymiai brangiau, nei, nevalytą. Rudas cukrus, kuris gaminamas, maišant melasą su baltuoju cukrumi, yra truputį brangesnis už paprastą baltą.

Parduotuvėje baltas cukrus kainuoja kokius porą litų už kilogramą. Ar tai du su puse – maždaug. Paprastas nevalytas cukrus – kainuoja apie keturis-penkis litus. Už pusę kilogramo. Arba dar brangiau. O lyg ir brangiausiu turintis būti rudas cukrus – kainuoja maždaug tiek pat, kiek ir nevalytas, o kartais net ir pigiau, priartėdamas net ir prie baltojo cukraus kainos (taip taip, rudasis cukrus, kurio perdirbimas kainuoja daugiausiai, kartais kainuoja pigiau, nei tas, kurio savikaina mažiausia).

Norit pasianalizuoti? Galiu pasakyti tik tiek, kad su jokiomis gamybų, pardavimų, pakavimų ar pervežimų apimtimis tokie kainų skirtumai neturi ničnieko bendra.

Kiti, jau necukriniai ekonomikos ir rinkos paradoksai

Jei jau sugebėsit atsakyti į klausimus apie cukraus kainas, tai pabandykit pasakyti atsakymus dar krūvelei klausimų:

  • kodėl geltona tekila pas mus brangesnė už baltą,
  • kodėl puikus Fuldataler tonikas kainuoja ne ką brangiau už šūdiniausią limonadą iš sacharino ir naftos, o gerokai prastesnis Schweppes tonikas kainuoja porą kartų brangiau,
  • kodėl mes už dujas mokame daugiau, nei daug toliau nuo Rusijos esantys vokiečiai,
  • kodėl buto šildymas Vilniuje kainuoja porą kartų daugiau, nei ištiso nuosavo namo šildymas
  • kodėl šūdinos Sony muilinės yra brangesnės už daug geresnius kitų gamintojų fotoaparatus,
  • kodėl suknistas šūdkibinis Trakuose sėkmingai parduodamas už 5-8 litus, lyg tai būtų kažkoks kepsnys,
  • kodėl Vilniuje butai iki šiol brangesni, nei daugelyje išties rimtų Vakarų Europos miestų,
  • kodėl Apple fanai kvankšta ir kvankšta,
  • kodėl Vilniuje butų nuomos kainos prieš porą metų sugebėjo pakilti beveik iki vidutinio atlyginimo dydžio,
  • kodėl pas mus vaistai brangiausi ES,
  • kodėl kiniečiai, uždirbdami tiek milijardų, taip skursta,
  • kodėl taip sėkmingai egzistuoja toks darinys, kaip Rubicon,
  • kodėl Canon ir Nikon vis nepadaro padoraus entry levelio veidrodinio fotoaparato, kokį galėjo pagaminti dar prieš 5 metus, o vietoj to leidžia tik vos vos pagerintus modelius,
  • kodėl daugybę metų nenaudota (bet jau šimtmetį žinoma) hibridinė automobilių pavara tik dabar ėmė plisti,
  • kodėl kažkas perka šūdiną Husquarna mechaninę žoliapjovę už 250 litų, nors puikią elektrinę kinietišką galėtų nusipirkti dvigubai pigiau,
  • …ir dar daugybę visokių kodėl.

Manau, kad ir jūs patys galite užduoti daugybę, tikrai daugybę panašių klausimų, kurie visiškai neįsipaišo į jokius „laisvos rinkos“ dėsnius.

O kokia iš viso to išvada? O nesakysiu aš jums jokios išvados. Patys pasakykit, jei sugalvosit.

Apie NT kainas

Kol NT kainų rodiklių atitikmenys nuomos kainoms, o nuomos kainų atitikmenys atlyginimų vidurkiams, o šių santykis su statybinių medžiagų ir darbų kainomis vis dar kaip iš kokio šizofreniško briedo srities, papasakosiu trumpą istorijėlę, kurią vakar išgirdau.

Žodžiu, per patį NT bumą, preiš kokiųs 4-5 metus, lietuvių emigrantų, išvykusių Airijon šeima sugalvojo įsigyti namą Lietuvoje. Surado visai "neblogą" variantą – už 70km nuo Vilniaus, namas su 10 arų sklypu, vaismedžių sodu, trim ūkiniais pastatais, visom komunikacijom, vandentiekiu, kanalizacija, etc., gerai išsilaikęs, senos statybos ir t.t.. Nusipirko už 140 tūkstančių. Jiems ta kaina kažkodėl pasirodė labai gera, ypač kai visos NT kainos vis dar kilo kaip kokios kosminės raketos.

Taigi, nusipirko, o pernai atvažiavo pažiūrėt. Galų gale, praėjus 3-4 metams po pirkinio. Paaiškėjo, kad tas senos statybos namas – tai visiškai supuvusi bakūžė, kurios sienose realios skylės, langai išdaužyti (tokie, beje, jau buvo pirkimo metu), viduje gyvena benamės katės ir šunys, auga kažkokie krūmai, vienas ūkinis pastatas – tai 5 kvadratinių metrų ploto sandėliuko griuvėsiai, antras pastatas – tai jau senovėje užakęs šulinys, o trečias – lauko tualeto liekanos. Vaismedžių sodas – ištisinis, neįtikėtinai tankus 2 metrų aukščio dilgėlynas be nei vieno medžio ar krūmo. "Gyvenamojo" pastato būklė tokia, kad apie jo remontą iš principo negali būti kalbų – gerais laikais tas puvėkas turėjo mažiau, kaip 2 metrų lubas, į kurias aukštesni žmonės galvas atsidaužydavo, dabar gi – tai griuvena, kurios sienos gali nuvirsti bet kuriuo momentu. Savaime aišku, apie kokias nors komunikacijas ar mistinius vandentiekius su kanalizacijomis – išvis nėra jokios kalbos, jų ten niekad nei nebuvo – ne tik pastate, bet ir sklypo apylinkėse.

Dabar tie veikėjai bando parduoti tuos griuvėsius už 60 tūkstančių litų. Sako, kad gerai pasiderėjus, gal ir už 40 tūkstančių perleistų. Žinoma, niekas neperka – visi dėjo ant tokių sklypų. Kaip sako rusai, 20k – krasnaja cena v bazarnij den. Aš realiai imčiau už 10k, bet ufonautams atrodo, kad na negali būti tiek mažai vertas pirkinys, už kurį jie išleido tiek daug.

Ir žinoma, po tokių bajerių toji lietuvių šeima apsisprendė. Anksčiau galvoję grįžti į Lietuvą, todėl ir pirkę tą sklypą su namu, dabar sakosi pasiliksią Airijoje, nes į tokią šalį grįžti nėra prasmės. Aš gi jų vietoje būčiau nepagailėjęs suinvestuoti į tą sandėrį dar kelių tūkstantėlių, už kuriuos vikriuosius NT prekeivius paguldyt į traumą. Tokios paslaugos vis dar nebrangios.