Tag Archives: komunistai

Arabiški režimai, kaip nacizmo ir komunizmo tąsa

Seniai užmirštas reikalas – su kuo draugavo Adolfas Hitleris Artimuosiuose Rytuose. Kas nors atsimenat? Ar atsimenat, kad II Pasaulinio karo metais Sueco kanalas buvo strateginis taškas, o Irano nafta jau buvo tapusi kritiniu dalyku, dėl kurio kovojo Sąjungininkai ir Ašis?

Haj Amin Al Hussejni ir Adolfas Hitleris

Haj Amin Al Hussejni ir Adolfas Hitleris

Viskas prasidėjo dar prieš I Pasaulinį karą, kai Vokietija susidraugavo su yrančia Osmanų (Otomanų) Imperija. Ta pačia, kuri buvo Vokietijos pusėje prieš Rusiją. Ta pačia, kuri pirma pasaulyje įvykdė organizuoto nacionalinio genocido aktą, išžudydama apie pusantro milijono armėnų, taip pat sulyginamą skaičių asirų ir graikų. Žmones tiesiog varydavo į dykumą, be vandens ir maisto, tam, kad jie mirtų sekinančioje kelionėje. Osmanų imperijos valdomose žemėse gyveno ir daug žydų, ypač Palestinoje.

Continue reading

Buvo Tiesa, pasidarė Diena, buvo Diena, vėl bus Tiesa

Laikraštis Tiesa

Gal jau laikas pagalvoti "Diena Media" grupei apie savo logotipų keitimą? Šitas logotipas ne tik puikiai atitinka turinį, bet ir kelia nostalgiją akcininkams. Pakeitę logotipą, ne tik geriau orientuotumėtės į savo auditoriją, bet ir galimai premijų gautumėt už teisingą požiūrį.

Kadaise buvo toksai kompartijos laikraštis – „Tiesa“. Pavadinimą jis gavo, tiesiog išvertus rusišką „Pravda“ („Правда“). Ta pravdinė „tiesa“ būdavo tokia, kad ilgainiui žodis „pravda“ tapo melo sinonimu. Vėliau, į sovietmečio pabaigą, kai visiems viskas pasidarė aišku, žodžio „tiesa“ prasmė irgi jau ėmė verstis – žmonės taip priprato, kad kur „tiesa“ pagal komunistus, ten ne tiek tiesa, kiek melas. Būdavo net nepatogu kažkaip sakyti tą žodį, nes galėjai būti ne taip suprastas. Žodį „tiesa“ iš buitinės vartosenos po truputį net ėmė išstumdinėti pakaitalai, pavyzdžiui, „teisybė“, „faktas“, „tikrovė“ ir pan..

Žodį „tiesa“ komunistai sugadino panašiai, kaip ir žodį „draugas“, kuris buvo suniveliuotas iki žodžio „tovarišč“ prasmingumo – jau sakydavom ne „draugas“, o „draugelis“, „korešas“, „bičiulis“, „pažįstamas“ ir pan., kad tiktai to „draugo“ nevartot. Pasibaigus sovietmečiui, prireikė kokių 10 metų, kad vėl išdrįstume tokius komunistų sunešiotus žodžius laisvai vartot, nejausdami gėdingų asociacijų su komunistinėmis prasmėmis. Ir dar 10 metų prireikė tam, kad visai užmirštume tą iškreiptą, komunistinę naujakalbišką prasmę, kadaise tiems žodžiams suteiktą.

Bet aš čia nukrypau nuo temos. Tiesiog nedaugelis žino, kad po Nepriklausomybės paskelbimo laikraštis „Tiesa“ dar kurį laiką gyvavo, spausdindamas visokius kliedesius, o 1994 pakeitė pavadinimą į „Diena“. O paskui, jau 1996 ta „Diena“ galutinai subankrutavo. Tačiau laikraštis „Tiesa“ nedingo – jį vėliau nelegaliai leido Lietuvoje vis dar veikianti LKP (Lietuvos Komunistų Partija). Taip, tokia buvo ir liko, bent jau prieš porą metų ji vis dar veikė, šlovindama tą patį savo mylimą Mykolą Burokevičių ir rašydama visokius kliedesius apie visokius SSRS laikų pasiekimus, tuometinę darbo liaudies gerovę ir t.t.. Gal ir dabar dar ta „Tiesa“ spausdinama, kokių 500 egzempliorių tiražu.

O dar paskui, 2007 metais, atsirado tokia „Diena Media“, kurios kontrolinį paketą nuo 2010 valdo anokia „Ūkio Banko Investicinė Grupė“, kurios pagrindinis akcininkas, savo ruožtu, yra toksai Vladimiras Romanovas, turintis dar ir krepšinio komandą „Žalgiris“.

Čia, žinoma, galėtume prisiminti, kad Gedvydas Vainauskas irgi turi krepšinio komandą, pavadintą „Lietuvos Rytu“, o pats laikraštis „Lietuvos Rytas“ kadaise vadinosi „Komjaunimo Tiesa“, o dabar didesne dalimi priklauso Snoro Bankui. Tačiau tokių kvankštelėjusių straipsnių, kaip laikraštyje „Diena“, tenai nebūna nei pėdsako. Dar daugiau: kai kas net sako, esą visas tas Vladimiro Romanovo susigalvotas pirkinys „Diena Media“ – tiktai tam, kad būtų galima pakonkuruoti su jo nemėgstamu „Lietuvos Rytu“. Pakonkuruoti spaudoje.

Išties aš apie štai, ką: dabar tasai Vladimiras Romanovas nutarė išbandyti savo plunksną savo laikraštyje, imdamas rašinėti visokius kliedesius apie tai, kokia gera ir galinga buvo SSRS, kaip gerai Stalinas ir kompartija paskui tvarkėsi, ir kaip Michailas Gorbačiovas Sovietų Sąjungą sugriovė, o jei nebūtų sugriovęs, tai dar keli metai ir būtų buvęs komunistinis rojus. Paskaitykite tuos kliedesius, labai rekomenduoju. Arba, pavyzdžiui, ima kliedėti apie tai, kaip Korėjos karo laikais sovietinė ginkluotė aplenkė moderniausius šiuolaikinius amerikoniškus ginklus, o tai reiškia, kad kapitalizme vieni vagys. Trumpai tariant, kliedesių kratinys, primenantis kažkokį keistą 1980-ųjų pradinukiškų baikių mišinį su labiausiai nukvakusių komuniagų sąpalionėmis. Irgi vertas paskaitymo, nes tiesiog ženkliškas – su povandeniniais greideriais (gaila, kad ne ekskavatoriais), iš marsiečių gautomis statistikomis, ir iš tramvajų štampuojamais miražais.

Labai panašus briedas prieš keliasdešimt metų būdavo spausdinamas LKP CK laikraštyje „Tiesa“. Labai panašus briedas prieš kelis metus būdavo spausdinamas ir pogrindinėje „Tiesoje“ (o gal ir dabar tebespausdinamas, jei ji vis dar leidžiama). Trumpai tariant, telieka tik sulaukti, kada laikraštis „Diena“ bus oficialiai pervadintas į laikraštį „Tiesa“ – tai labai atitiktų Romanovo straipsnių turinį ir laikraščio savininkų poziciją. Ir žinoma, sukurtų tą patį tęstinumą kadais buvusiai „Dienai“, kuri buvo tiesiog pervadinta iš laikraščio „Tiesa“.

Dar kas nors nepasidarė išvadų? Aš tai galvoju paprastai: jei jau turi visą laikraštį, tai net ir botų nereikia.

Šukės

Vaikystė buvo graži. Mes gyvenom bendrabutyje, kuriame buvo visas būrelis mano bendraamžių – keliems truputį mažiau, nei penki, keliems kitiems – truputį daugiau. Penki metai – vis dar atradimų ir kvailiojimų metas, toks metas, kai dar nesupranti sudėtingų dalykų. Mes visi buvom paprasti. Susiradę tuščią butelį, įkišom kažkokių pienių (net be vandens – o kam?) ir tampėm po aukštus, statydami ant palangių ir stalų – vaza, puošmena, dizainas.

Vestibiulyje, šalia pat budinčiojo durų, butelis sudužo. Išsigandę sprukom, bet jau po minutėlės nutarėm grįžti – surinkti šukes. Aš buvau pirmas, nusprendęs tai padaryti – jaučiausi atsakingas. Bendrabučio budintis buvo kokių 60 metų senukas, kažkodėl ant kostiumo nešiojęs apdovanojimų juosteles. Paprastai tokias nešiodavo tiktai rusakalbiai veteranai, tačiau šitas senukas kalbėdavo lietuviškai. Mane tai stebindavo. Stebindavo ir tai, kad kažkodėl suaugę su juo kalbėdavo nedrąsiai, lyg prisibijodami. Tą vakarą budėjo šitas senukas. Ir šalia budinčiojo kambario durų mes sudaužėm butelį.

Aš pribėgau prie duženų, ėmiau jas rinkti, po akimirksnio budinčiojo durys atsidarė, pro jas iššokęs senis griebė mane už pakarpos, pakėlė ir tėškė į tas mano rinktas šukes, su jėga spausdamas mano veidą prie grindų. Mano veidas atsirėmė į rankas, tačiau į delnus susmigo stiklai. Mane pakėlė vėl, ir vėl tėškė, pakėlė ir vėl tėškė. Ir vėl, ir vėl. Aš rėmiausi rankomis į grindis, ant kurių buvo krūva stiklo šukių, o jis mane daužė į stiklus. Instinktyviai jaučiau, kad nepaisydamas skausmo turiu remtis į šukes rankomis, kad apsaugočiau veidą ir akis. Senukas šaukė, kad rinkčiau šukes, tačiau vos kelias paimdavau į rankas, jis vėl mane kilsteldavo už pakarpos ir tėkšdavo į grindis. Kraujas bėgo upeliais, aš rėkiau ir apmintas kažkokios gyvuliškos baimės rinkau šukes iš lipnios raudonos balos. Kraujas buvo visur, o senukas mane vis trankė į stiklus. Po kelių minučių jis, matomai, liko patenkintas, tad iš kažkur ištraukė kibirą su skuduru ir liepė plauti grindis. Aš ėmiau šluostyti. Vanduo maišėsi su krauju, atrodė, kad šio darosi vis daugiau ir daugiau, aš sėdėjau raudonoje baloje, šluosčiau, mirkiau skudurą vandenyje ir vėl šluosčiau. Senukas mane dar kelis kartus, pagriebęs už pakarpos, trenkė į žemę, bet skuduras buvo švelnus, jis nepjaustė delnų.

Bendrabučio vestibiulyje iš kažkur ėmė rinktis žmonės, kažkas pasakė man bėgti namo, aš nuėjau prie laiptų… Atsimenu ne viską. Atsimenu senuko žodžius – "aš pats jums pabūsiu iš milicijos". Atsimenu, įžūliai tasai senis mano mamai liepė plauti krauju ištepliotus laiptus. "Nieko jam neatsitiks, juk neužmušiau, bet jei dar kartą pasikartos…" – dar viena apytiksliai įstrigusi frazė. Jau paskui kažkokios moterys baltais chalatais kišo man panosėn amoniaką, bintavo rankas, šluostė veidą ir ant jo klijavo pleistrus, girdė kažkokius vaistus ("čia kad tau neskaudėtų"), įkalbinėjo važiuoti į ligoninę. Trumpai pasirodę milicininkai greitai dingo. Kažkokie žmonės, apsirengę kostiumais ir pilkais lietpalčiais, klausinėjo, kas čia vyko. Paskui šitie pareiškė, kad aš pats kritau ir susižeidžiau, į ligoninę man nereikia, sutvarstyt ir sutvarkyti viską reikia čia, niekur nevežant. Medikės bandė ginčytis, kostiumuotieji joms kažką pasakė ir tada jau medikės ėmė prašyti, kad joms leistų pabūti čia, bent kelias valandas… Kostiumuotieji kažką kalbėjosi ir su mano mama: vėliau ji plovė mano krauju išterliotus laiptus – taip, kaip ir liepė tas senukas.

Keli bendraamžiai, matę egzekuciją, vėliau bijodavo vieni nusileisti į pirmą bendrabučio aukštą. Aš irgi bijodavau. Bet senas NKVD veteranas pradirbo neilgai – išėjo "savo noru". Įstrigo kalbos, kad bendrabučio komendantė įskundė jį per partinę liniją. Nežinau kodėl tą partinę liniją įsivaizdavau, kaip kažkokį ypatingą telefoną.

Po Braziaus. Adamkus.

Savaitgalį buvau išvažiavęs. Ta proga pažiūrėjau TV, truputį. Visur apie tą patį – Brazauskas, Brazauskas, Algirdas Brazauskas, blablabla. Įstrigo tik vienas fragmentas iš kažkokios TV laidos, kur apie Algirdą Brazauską kalbėjo Valdas Adamkus. Matomai, išstumtas iš politikos veikėjas jau nieko neplanuoja, tad ir kalbų savo nefiltruoja. Šįvakar tą pačią laidą priminė vienas draugas. Aš tik šiaip atkreipiau dėmesį, o draugas atkreipė dėmesį į konkretesnį dalyką – laiką, iš kurio tie Valdo Adamkaus prisiminimai.

Trumpai tariant, sovietiniais laikais vietinės (respublikinės) kompartijos turėdavo du vadus – pirmąjį sekretorių iš vietinių kadrų ir antrąjį sekretorių, kuris būdavo skiriamas iš Maskvos. Antrasis sekretorius turėdavo prižiūrėti, kad vietiniai nenukryptų nuo centrinės linijos. Taip buvo ir Lietuvoje, kur ilgai sėdėjo anoks Nikolajus Mitkinas, sankcionavęs kariuomenės panaudojimą prieš vieno iš mitingų dalyvius. Mitkiną Algirdas Brazauskas pakeitė į Vladimirą Beriozovą, kuris jau buvo paklusnus Algirdui Mykolui, o ne Gorbačiovui.

Taigi, Adamkus pasakoja, kaip jis sėdėjo pas Algirdą Mykolą Brazauską kabinete, kai šis, rodydamas būsimam Lietuvos prezidentui savo pasitikėjimą, telefonu su Maskva derino Mitkino pakeitimą Beriozovu. Štai taip vat. Pasakojimas savo esme primena kažkokią pasiuntinuko istoriją – "štai, o tas vadovas, aš pas jį kabinete buvau, ir girdėjau, kaip jis su dar didesniu vadovu kalbėjo".

Taigi, 1988 metai, Valdas Adamkus Lietuvoje yra nulis, niekas jo čia nežino, niekam jis nerūpi, tačiau pas realų visos Lietuvos vadovą Algirdą Mykolą Brazauską (prisiminkim – sovietmetis, valdo vis dar kompartija, o pirmasis sekretorius – absoliutus vadas) sėdi, derinant tokį reikalą, kaip vietinės valdžios atsiskyrimas nuo Maskvos kontrolės.

Valdas Adamkus į Lietuvą atvykdavo ir iki tol, beveik kasmet. Nors ir buvo vienu iš JAV valdžios pareigūnų. Įdomu, tiesa? Ir tasai JAV pareigūnas, reguliariai, jau nuo 1972 metų (!!!) vis atvykstantis į Lietuvą, tačiau nežinomas vietinei publikai, sėdi pas Algirdą Mykolą Brazauską, šiam derinant esminius kompartijos įvykius.

Žodžiu, konspiracines teorijas kurkitės patys.

Upd.: beje, kam ten iš KGB veikėjų Valdas Adamkus įteikė ordiną?

Ros Sereysothea

Auksinis karališkosios sostinės balsas – taip ją vadino iki pat Raudonųjų khmerų atėjimo į valdžią. Pnompenis buvo hipiškos taikos miestas, tylus, ramus, po truputį turtėjantis, turistų vertinamas, kaip rojus. Ir didžiausia khmerų estrados žvaigždė, pradėjusi nuo khmerų liaudies dainų ir baigusi psichodeliniu roku – Ros Sereysothea.

Ji išgarsėjo dar būdama 13 metų, 1967, sulaukusi 21, tapo Kambodžos žvaigže, o dar po kelių metų net Vakarų šalyse imta kalbėti apie „khmerų roką“: ir pergrotos, ir nuosavos kambodžiečių dainos, skirtingai nuo kiniškų ar indiškų, puikiai susijungdavo su vakarietiška muzika, sukurdamos klausytojams keistą siurrealumo pojūtį.

Visas Kambodžos rokas žlugo 1975, kai į valdžią atėjo Raudonieji khmerai. 2 milijonai Pnompenio gyventojų buvo masiškai išvaryti į kaimus, mieste liko vos pora dešimčių tūkstančių žmonių. Prasidėjo masinės žudynės. 1975-1979 komunistinis Raudonųjų khmerų režimas nužudė apie 2 milijonus žmonių iš maždaug 7 milijonų gyventojų, daugiau, kaip milijonas pabėgo į užsienį. Iš likusių gyvų apie pusė buvo suluošinti. Iš visų filmuke matomų žmonių, vargu, ar bent dešimtadalis liko gyvais.

Nieks nežino, kaip žuvo Ros Sereysothea – vieni teigia, kad ji buvo viena iš pirmųjų aukų, nukankintų Tuol Sleng kalėjime, kitos legendos teigia, kad metus-du jai pavyko slapstytis tarp pabėgėlių ir netgi dainuoti komunistinį režimą šlovinančias dainas, kol buvo nužudyta, dar kitos versijos pasakoja, kad ji mirė jau pamačiusi Raudonųjų khmerų sunaikinimą – ją surado keli Vietnamo karių išlaisvinti kaliniai, tačiau auksinio balso karalienė buvo nukankita ir išsekusi taip, kad jos gyvybės išgelbėti nepavyko.

Per kelis Raudonųjų khmerų siautėjimo metus buvo visiškai sunaikinta Kambodžos inteligentija – žmonės būdavo žudomi vien už tai, kad nešiojo akinius, buvo apsirengę miestiškais drabužiais ar mokėjo užsienio kalbą. Kaip prevencinė priemonė nuo pabėgimo, buvo masiškai kapojami rankų ir kojų nykščiai: žmogus negalėdavo greitai vaikščioti ar laikyti ginklo, tačiau galėdavo dirbti kauptuku. 1979 Raudonieji khmerai ėmė ruoštis karui su Vietnamu: buvo skelbiama, kad kiekvienas khmeras turi nužudyti po 30 vietnamiečių, įskaitant ir vaikus, tam, kad sunaikintų priešus. Laimė, masinį puolimą pradėjo patys vietnamiečiai, įsiutinti po to, kai Raudonieji khmerai išžudė visus gyventojus keliuose pasienio kaimuose. Įsiveržus Vietnamo pajėgoms, Raudonųjų khmerų valdžia griuvo per porą savaičių, o šiaip jau žiauriu laikytas Vietnamo komunistų režimas vietiniams pasirodė, kaip kokie angelai gelbėtojai.

Pol Potas buvo ilgai laikomas inteligentišku, maloniu ir sąlyginai saikingų pažiūrų komunistu – apsiskaičiusiu, nemažai laiko praleidusiu Prancūzijoje. Jo organizuota politinė grupelė kažkuo netgi priminė dabar Lietuvoje garsėjantį NK-95 ir atrodė ganėtinai nekenksminga. Tačiau viskas pasikeitė, kai komunistai atėjo į valdžią. Kambodža per porą metų sunaikino visą kultūrą: beveik visus skaityti ir rašyti mokančius, visus, kas tik išsilavinę, visus, kas bent kiek įtartini. Šaliai liko tik prisiminimai apie praeitį.