Tag Archives: kompartija

Jiang Qing, kiniška gražuolė

Jiang Quing, Mao Dzeduno žmona

Jiang Quing, apie 1935 metų nuotrauka

Jiang Qing (Dar kartais užrašoma pagal rusišką transkripciją, kaip Czian Cin, o teisingiausia užrašyti gal būtų – Čiang Čing?), netalentinga, tačiau nepaprastai ambicinga kinų aktorė ir gražuolė, dar visai jaunute būdama (vos 18 metų) visai kvankštelėjo ir susidėjo su komunistais.

Kelis metus prakomunistavusi, darydama aktorės karjerą ir ar tik ne du kartus susituokusi (berods, su dviem vyrais vienu metu, paraleliai?), galų gale susitiko anokiu Mao Zedong (lietuviškai gal labiau žinomu, kaip Mao Dzedunas), su kuriuo irgi susituokė, vėl nenutraukdama ankstesnės santuokos. Trumpai tariant, kažkokia čia keista istorija su seksualiniu pagrindu gavosi.

Suimta 1976, praėjus keliems mėnesiams po Mao mirties, o 1981 nuteista mirties bausme už bandymą uzurpuoti valdžią, kažkokius partinės politikos iškraipymus, menininkų persekiojimus ir pan., vėliau bausmę sušvelninant į kalėjimą iki gyvos galvos. Pasikorė kalėjimo ligoninės tualete 1991, panašiai, kaip kokia Ilse Koch.

Vienas iš įdomių dalykų kaltinime buvo tas, kad Jiang Quing įsakiusi savo surinktam patikimų chunveibinų būriui Šanchajuje daryti kratas rašytojų ir aktorių namuose, konfiskuojant ir naikinant visus dokumentus, galinčius atskleisti jos užsiėmimus tais laikais, kai ji dar aktoriavo prieš japonų invaziją į Kiniją 1938. Duomenų naikinimas paprastai nepadeda išsaugoti paslapčių – banalus ir įtikinamas gandas sako, kad ji buvo tiesiog prostitutė. Kaip ir jos pačios motina, tik brangiau apmokama.

Jiang Quing

Ta pati gražuolė kitu rakursu

Gal būt Jiang Quing ir nebuvo atvira psichopatė, kaip Ilse Koch ar Madame Max Adolphe, tačiau jai aiškiai buvo ne visi namie. Šita isteriška boba dar jauna būdama pagarsėjo visokiomis paranojomis, tačiau peržengus menopauzę, nukvako galutinai – saujomis gerdavo raminančiuosius ir migdančiuosius, laikydavosi savo išrastų dietų, nuolat kamuodavo daktarus dėl išsigalvotų ligų, buvo atvira hipochondrikė.

Kadangi paukščių čiulbesys ir cikadų čirpimas jai trukdydavo susikaupti ar užmigti, ji liepdavo juos vaikyti iš namo, kuriame gyveno, kiemo. Ir jei dar galima įsivaizduoti, kaip personalas vaikydavo paukščius, tai pabandykit primest, kaip jiems tekdavo vaikyt cikadas – vabzdžius. Aišku, nuodyti tų cikadų ponia neleisdavo. Nes bijodavo, kad ją pačią nunuodys. Ir žinoma, nuolat atrasdavo sąmokslus, dėl kurių ją prižiūrinčios darbuotojos laiks nuo laiko pakliūdavo į konclagerius. Vienas iš populiariausių sąmokslų būdavo bandymas ją numarinti, reguliuojant temperatūrą namuose: ponia Mao reikalaudavo, kad temperatūra visad būtų nustatoma dešimtadalio laipsnio tikslumu, o bet kokį nuokrypį suprasdavo, kaip pasikėsinimą.

Mao Dzedunas ir Jiang Quing 1946 metais

Kairėje - Mao Dzedunas, dešinėje - jo sarginis šuo (taip ji pati save įvardino). Gal tiksliau būtų pasakyti, kad sarginė kalė. 1946 metai.

Jiang Quing vykdytos kultūrinės revoliucijos metu 1966-1976 (ypač – 1966-1969), Kinijoje, kaip spėjama, buvo nužudyta mažiausiai 400 tūkstančių žmonių. Kai kurie šaltiniai pateikia skaičius, siekiančius net 20 milijonų, nors labiausiai įtikėtina – maždaug 1-3 milijonai žmonių. Tikslaus skaičiaus pasakyti niekas negali iki šiol – gyventojų surašymai daugybę metų nebuvo vykdomi, šokinėjo gimstamumas, vis dar jautėsi Didžiojo Šuolio pasekmės, etc., o kiniška valdžia iki šiol viską laiko pakanmai gerai įslaptinusi.

Galim prisiminti tik tokį faktą: net stalininėje SSRS nebūdavo viešai pripažįstami kankinimai, tuo tarpu maoistinėje Kinijoje 1969, per patį kultūrinės revoliucijos įkarštį ta pati Jiang Quing viešai reikalavo, kad buvęs Kinijos prezidentas Liu Shaoqi būtų ne šiaip nubaustas mirties bausme, o nukankintas 1000 pjūvių. Ši jos kalba buvo transliuojama per TV.

Būtent šitoji Jiang Quing buvo atsakinga už kultūrinę propagandą (SSRS tai vadinosi „agitprop“), tapdama kažkokiu kinišku Joseph Goebbels analogu dar tais laikais, kai Mao vykdė Didįjį Šuolį (per pastarąjį nužudytų skaičius pagal skirtingus vertinimus yra apie 10-80 milijonų (labiausiai tikėtina – apie 20-40 milijonų), maždaug pusė mirę iš bado). Oficialus Jiang Quing titulas, suteiktas kompartijos – „Didžioji proletariškosios kultūros vėliavnešė“. Jos nurodymu buvo griaunami seni pastatai, meno dirbiniai ir išvis bet kas, kas tik prieštaravo komunistinėms idėjoms. Išnaikinta didžioji dalis ir taip gan menkos kinų inteligentijos.

Būtent Jiang Quing buvo garsiųjų chunveibinų judėjimo organizatorė – rinktinis komsomoliškas jaunimėlis lakstydavo būriais gatvėmis, pas kiekvieną praeivį reikalaudami parodyti Mao citatų rinkinį bei pacituoti kokį nors didžiojo vado pasakymą atmintinai. Nesugebėję būdavo tempiami į chunveibinų būstines, mušami, kankinami, kol prisipažindavo kokiais nors antipartiniais nusikaltimais, o paskui išsiunčiami į koncentracijos stovyklas ar šiaip nužudomi. Jiang Quing dėka Kinija pasauliui parodė, kad ideologinė beprotybė gali pasiekti tokį lygį, kaip… Kaip… Tiesiog, kaip Kinijoje per kultūrinę revoliuciją.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Buvo Tiesa, pasidarė Diena, buvo Diena, vėl bus Tiesa

Laikraštis Tiesa

Gal jau laikas pagalvoti "Diena Media" grupei apie savo logotipų keitimą? Šitas logotipas ne tik puikiai atitinka turinį, bet ir kelia nostalgiją akcininkams. Pakeitę logotipą, ne tik geriau orientuotumėtės į savo auditoriją, bet ir galimai premijų gautumėt už teisingą požiūrį.

Kadaise buvo toksai kompartijos laikraštis – „Tiesa“. Pavadinimą jis gavo, tiesiog išvertus rusišką „Pravda“ („Правда“). Ta pravdinė „tiesa“ būdavo tokia, kad ilgainiui žodis „pravda“ tapo melo sinonimu. Vėliau, į sovietmečio pabaigą, kai visiems viskas pasidarė aišku, žodžio „tiesa“ prasmė irgi jau ėmė verstis – žmonės taip priprato, kad kur „tiesa“ pagal komunistus, ten ne tiek tiesa, kiek melas. Būdavo net nepatogu kažkaip sakyti tą žodį, nes galėjai būti ne taip suprastas. Žodį „tiesa“ iš buitinės vartosenos po truputį net ėmė išstumdinėti pakaitalai, pavyzdžiui, „teisybė“, „faktas“, „tikrovė“ ir pan..

Žodį „tiesa“ komunistai sugadino panašiai, kaip ir žodį „draugas“, kuris buvo suniveliuotas iki žodžio „tovarišč“ prasmingumo – jau sakydavom ne „draugas“, o „draugelis“, „korešas“, „bičiulis“, „pažįstamas“ ir pan., kad tiktai to „draugo“ nevartot. Pasibaigus sovietmečiui, prireikė kokių 10 metų, kad vėl išdrįstume tokius komunistų sunešiotus žodžius laisvai vartot, nejausdami gėdingų asociacijų su komunistinėmis prasmėmis. Ir dar 10 metų prireikė tam, kad visai užmirštume tą iškreiptą, komunistinę naujakalbišką prasmę, kadaise tiems žodžiams suteiktą.

Bet aš čia nukrypau nuo temos. Tiesiog nedaugelis žino, kad po Nepriklausomybės paskelbimo laikraštis „Tiesa“ dar kurį laiką gyvavo, spausdindamas visokius kliedesius, o 1994 pakeitė pavadinimą į „Diena“. O paskui, jau 1996 ta „Diena“ galutinai subankrutavo. Tačiau laikraštis „Tiesa“ nedingo – jį vėliau nelegaliai leido Lietuvoje vis dar veikianti LKP (Lietuvos Komunistų Partija). Taip, tokia buvo ir liko, bent jau prieš porą metų ji vis dar veikė, šlovindama tą patį savo mylimą Mykolą Burokevičių ir rašydama visokius kliedesius apie visokius SSRS laikų pasiekimus, tuometinę darbo liaudies gerovę ir t.t.. Gal ir dabar dar ta „Tiesa“ spausdinama, kokių 500 egzempliorių tiražu.

O dar paskui, 2007 metais, atsirado tokia „Diena Media“, kurios kontrolinį paketą nuo 2010 valdo anokia „Ūkio Banko Investicinė Grupė“, kurios pagrindinis akcininkas, savo ruožtu, yra toksai Vladimiras Romanovas, turintis dar ir krepšinio komandą „Žalgiris“.

Čia, žinoma, galėtume prisiminti, kad Gedvydas Vainauskas irgi turi krepšinio komandą, pavadintą „Lietuvos Rytu“, o pats laikraštis „Lietuvos Rytas“ kadaise vadinosi „Komjaunimo Tiesa“, o dabar didesne dalimi priklauso Snoro Bankui. Tačiau tokių kvankštelėjusių straipsnių, kaip laikraštyje „Diena“, tenai nebūna nei pėdsako. Dar daugiau: kai kas net sako, esą visas tas Vladimiro Romanovo susigalvotas pirkinys „Diena Media“ – tiktai tam, kad būtų galima pakonkuruoti su jo nemėgstamu „Lietuvos Rytu“. Pakonkuruoti spaudoje.

Išties aš apie štai, ką: dabar tasai Vladimiras Romanovas nutarė išbandyti savo plunksną savo laikraštyje, imdamas rašinėti visokius kliedesius apie tai, kokia gera ir galinga buvo SSRS, kaip gerai Stalinas ir kompartija paskui tvarkėsi, ir kaip Michailas Gorbačiovas Sovietų Sąjungą sugriovė, o jei nebūtų sugriovęs, tai dar keli metai ir būtų buvęs komunistinis rojus. Paskaitykite tuos kliedesius, labai rekomenduoju. Arba, pavyzdžiui, ima kliedėti apie tai, kaip Korėjos karo laikais sovietinė ginkluotė aplenkė moderniausius šiuolaikinius amerikoniškus ginklus, o tai reiškia, kad kapitalizme vieni vagys. Trumpai tariant, kliedesių kratinys, primenantis kažkokį keistą 1980-ųjų pradinukiškų baikių mišinį su labiausiai nukvakusių komuniagų sąpalionėmis. Irgi vertas paskaitymo, nes tiesiog ženkliškas – su povandeniniais greideriais (gaila, kad ne ekskavatoriais), iš marsiečių gautomis statistikomis, ir iš tramvajų štampuojamais miražais.

Labai panašus briedas prieš keliasdešimt metų būdavo spausdinamas LKP CK laikraštyje „Tiesa“. Labai panašus briedas prieš kelis metus būdavo spausdinamas ir pogrindinėje „Tiesoje“ (o gal ir dabar tebespausdinamas, jei ji vis dar leidžiama). Trumpai tariant, telieka tik sulaukti, kada laikraštis „Diena“ bus oficialiai pervadintas į laikraštį „Tiesa“ – tai labai atitiktų Romanovo straipsnių turinį ir laikraščio savininkų poziciją. Ir žinoma, sukurtų tą patį tęstinumą kadais buvusiai „Dienai“, kuri buvo tiesiog pervadinta iš laikraščio „Tiesa“.

Dar kas nors nepasidarė išvadų? Aš tai galvoju paprastai: jei jau turi visą laikraštį, tai net ir botų nereikia.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Sovietmetis: sovietžmogis – prisitaikėlio ir vagies mentalitetas

Kai vieni ar kiti kalba apie sovietžmogius ar sovietinį mentalitetą, paprastai turi omeny kažką tokio ganėtinai neapibrėžto, kažką tokio, ad sunku pasakyti, kur gi ta riba, pvz., tarp sovietžmogio ir naujojo kogitofobo kurį vienas pažįstamas apibrėžė, kaip mankurtinį eurodebilą. Tačiau skirtumas yra. Ir netgi pakankamai kardinalus. Skirtumas yra požiūryje į vogimą.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter