Tag Archives: mokslas

Termobranduolinis ginklas – atsakymas mįslei apie astronomus

Stebėtinai greitai atsirado atsakymas į klausimą apie astronomų sugalvotą ginklą – taip, tai termobranduolinė bomba. Pirma tai visiškai tiksliai suformulavo Audra, dar prieš tai skaidrią užuominą mestelėjo Xerksas, greitai tikslų atsakymą įvardino ir Marius. Labai arti buvo Kyska su spėjimu apie atominę bombą.

Išties, pirmi mokslininkai, rimtai ėmę analizuoti žvaigždžių energiją, buvo astronomai. Esu tikras, kad Laiqualasse pridėtų daug daugiau, nei aš, bet faktas, kaip blynas: žvaigždės energijos skleidžia nežmoniškus kiekius, tad astrofizikai nuo senų seniausio laiko bandė suprast, kas čia per dalykas toks vyksta. Ir susigalvojo. O jau paskui branduolinių bombų kūrėjai sugalvojo, kad atominė bomba trumpam gali sukelti sąlygas, panašias į tas, kurios yra žvaigždės viduje, tad ir įžiebti termobranduolinę reakciją.

Galingiausia kada nors susprogdinta termobranduolinė bomba – tai Caro Bomba, kurią 1961 išbandė Sovietų Sąjunga. Tai buvo apie 50 megatonų, kitaip tariant kokius 2000 kartų daugiau galios, nei buvo numesta ant Hirosimos. Pagal paskaičiavimus, jau kokių 200 megatonų (vos 4 kartus galingesnė) bomba būtų suteikusi branduolinės plazmos debesiui antrą kosminį greitį, kitaip tariant, į kosmosą nunešusi didelę dalį Žemės atmosferos. Bet ir 50 megatonų pakako tam, kad būtų atrasti efektai, kai dėl atmosferinių linzių smūgio banga išdaužo langus pastatuose, esančiuose už 1000 kilometrų. Toks atstumas – tai vos 1/40 visos Žemės apskritimo ilgio dalis.

Termobranduolinės bombos, kurių galia buvo dešimtis, šimtus ir net tūkstančius kartų didesnė, nei bombų, kurios buvo numestos ant Hirosimos bei Nagasakio, išties ir tapo tuo ginklu, kuris pakeitė pasaulį su visais karais ir politikomis. Atominės bombos buvo klaikiai brangios, o jų galios pakakdavo tik kokiam nors miestui nugriauti, bet ne tam, kad sunaikintų požeminius įtvirtinimus. Termobranduolinės bombos buvo tik kažkiek brangesnės už atomines, tačiau kariškiams suteikė praktiškai neribotą energijos kiekį.

Praktiškai neribotos energijos ir taip pat neribotos griaunančiosios galios termobranduolinės bombos pastatė visą žmoniją į tokią padėtį, kur teliko apsispręsti: arba susinaikinti visiems, arba išgyventi, išvengiant III Pasaulinio karo. Mūsų laimei, Karibų Krizė baigėsi taika. Nors politiškai tai buvo kaip ir karas. Tiksliau, patsai Šaltojo Karo apogėjus. Jau vėliau, net nepaisant astronomų, visgi buvo priartėta prie pasaulio susinaikinimo ribos dar kartą – dėl Žvaigždžių karų grėsmės, bet tada Sovietų Sąjunga žlugo ir viskas baigėsi geruoju.

Todėl astronomams galime padėkoti ne tik už termobranduolinę bombą, bet ir už tai, kad negyvename radioaktyvumo pilname pasaulyje, nusiaubtame atominių bombų sprogimais – labiausiai apie kosmosus svaigstančių mokslininkų sukurtas ginklas buvo pernelyg galingas, kad jį būtų galima panaudoti. Gal tai ir gerai.

Mįslė apie astronomiją ir ginklus

Mįslė apie astronomiją yra labai paprasta: kaip žinia, dauguma galvoja, kad astronomija menkai siejasi su mūsų realybe – tai mokslas, kuris yra apie kosmosus. Bet nebūtinai. Astronomija labai įtakoja žmoniją.

Bernardo 33, Arklio galvos ūkas

Čia koks tai Barnardo 33 ūkas, primenantis arklio galvą ir esantis Oriono žvaigždyne. Ūkas aptiktas berods dar prieš porą šimtmečių - 1800 metais, tuo metu klaikiai moderniu, tačiau visiškai standartiniu šiems laikams būdu - fotografuojant žvaigždes per teleskopą. Rausvą šviesą skleidžia aplink ūką esančios dujos, kurias jonizuoja Oriono Sigma, tuo tarpu ūką sudarančios dulkės tą šviesą sugeria. Šiaip jau paveiksliukas kaip kuo gal ir susijęs, o gal ir nesusijęs su klausimu apie ginklus - čia jau kaip pažiūrėsi.

Taigi, klausimas apie tai, kokį naujos rūšies ginklą kadaise sugalvojo astronomai?

Ar atspėsite? Išsyk sakau: ponas astrofizikas LaiquaLasse kviečiamas ne atsakinėti, bet komentuoti, nes atsakymas jam pernelyg lengvas būtų.

Atsakymas į išpuolį prieš vertelgas

Ponas Leo Lenox neseniai parašė tokį straipsnį, kurio kitaip, kaip grubiu išpuoliu netgi nesigauna pavadinti, nes jis sąmoningai parašytas, kaip išpuolis, kur visi, kokie papuola stereotipai sviesti į veidą kam papuola. Čia išties nėra ką atrašinėti net į visą tą kratinį, kurį ponas Leo Lenox parašė, paskaitęs pas mane apie tai, kad darbuotojai turi gyventi ne iš bedarbio pašalpų, o iš uždirbamų pinigų. Čia įdomiau kas kita – kodėl tokios mintys atsiranda? Kodėl pono Leo Lenox galvoje kyla, pvz., tokios fantazijos (citata):

Kai studentas, kurį priėmus reikia „mokyti nuo 0“, per kelis mėnesius praktikos išnaudojamas kaip 2 etatais dirbantis darbuotojas. Kažkodėl tuo metu niekas nesiima jų mokyti, o tik išleidžia du savo darbuotojus nemokamų atostogų.

 

Hugenotų skerdynės

Jei paklausysi kai kurių nuskriaustųjų tinginių ir nemokšų, tai darbdavys nieko neveikia, tik kankina visus darbuotojus, devynias skūras lupa, o jei kas leistų, tai ir nužudytų klaikiausiais būdais, begerdamas šampaną su mergom, kad tiktai pinigų nereiktų sumokėt.

Continue reading →

Semiotika ir struktūralizmas, kvankšt

Yra tokia sritis – struktūrinė lingvistika, o gal tiksliau semiotika, pilna visokių keistų įdomybių, metapožiūrių, generatyvinių stuktūrų, jų dekompozicijų, dekompozicijų meotodų dekompozicijų ir taip toliau. Išties tai mokslo sritis, kur kalba ribojasi su matematine metateorija ir informacijos teorija, visa ta matematika ribojasi su filosofija, filosofija – su programavimu, o programavimas – su psichologija. Velniškai kebli, įdomi ir paini sritis, mane užkabinusi dar prieš porą dešimtmečių. Velniškai sudėtinga sritis, į kurią gilindamasis, gali išsikraustyt iš proto. Gal todėl tiek mažai ir Lietuvoje, ir pasaulyje žmonių, kurie į visas tas semiotikas gilinasi, kita vertus, gal taip yra dėl to, kad mažai kas bando supažindinti su šiomis koncepcijomis plačiąją visuomenę?

Struktūralizmas yra kompleksiškas ir labai gilus, tačiau yra kalbos, informacijos ir pan. dalykų, kurie nėra tokie jau baisūs: kai kurių supratimui nebūtina įvesti krūvos naujų konceptų, tad bent jau kažkurių sričių (pvz., programavimo ar psichologijos) specialistams kai kurios idėjos gali būti sąlyginai nesunkiai priimamos. Kai kuriose vietose modernios kalbinės koncepcijos labai susiliečia su kitų mokslų patirtimi, ją labai įdomiai išplėsdamos ar išvis sukurdamos teorinį pagrindą, pvz., tokioje srityje, kaip psichologija, kur be kalbinių konceptų liktų faktiškai viena empirika.

Tad norėčiau sužinoti, ar kažkam būtų įdomu, jei aš imčiau rašyti vieną-kitą straipsniuką apie įdomesnius struktūralistinius dalykus ir pan.? Taip nebūdingai klausiu dėl to, kad tema – atvirai šizofreniško keistumo, o kai kada – ir nemenko sudėtingumo konceptų lygmenyje, tad nesu užtikrintas, ar bus tokių, kam tai gali būti įdomu. Ar yra čia pas mus šizofrenikų ar norinčių tokiais tapti?

Amalai

Jau taip gaunasi, kad pradėjau meteorologinėmis temomis rašyt – tai apie škvalus, tai apie jų pasekmes, tad pratęsdamas (o tikiuosi, gal užbaigdamas), dar apie amalus parašysiu, ne moksliškai, o šiaip, buitiškai ir naiviai. Pats tikiuosi, kad daugiau apie meteorologijas neteks, nors bala žino, nenuspėju pats, apie ką užplauks…

Trumpai tariant, būna paprastas žaibavimas, su griaustiniu ir taip toliau, o būna amalas. Amalas – tai lyg ir žaibavimas, bet be griaustinio. Paprastai amalą pamatyti ne taip jau dažnai pasitaiko, gal link vasaros pabaigos kiek labiau jie įprasti, bet kiek save atsimenu, amalas man būdavo daug keistesnis ir retesnis reginys, nei žaibų kibirkštys. Tačiau vakar Dzūkijoje pamačiau šimtą kart daugiau amalų, nei per visą gyvenimą. Vakare žybsėjo kas kokias 10 sekundžių, o paryčiais, kai prižadino naktinė tvankuma, jau truputį pradėjus šviesėti dangui – kas 2-3 sekundes. Tik švyst, švyst, švyst – be perstojo, tai šen, tai ten…

Išties, jei jau vyksta momentinė kibirkštinė iškrova, tai turėtų būti ir nemenkas triukšmo kiekis, tačiau neretai būna taip, kad garsas, ypač esant giedram orui, sugeriamas atmosferoje daug kartų geriau už šviesą. O jei dar žaibavimas vyksta kažkur tarp skirtingų oro masių ar debesų aukštesniuose atmosferos sluoksniuose, kur oras retas – garsui gali tekti šimtus kartų mažiau energijos, nei įprasta. Taip ir gaunasi, kad blykčiojimai matosi, o garso nėra.

Truputį nerealiai čia atrodo tik vienas dalykas – kai blykčioja visiškai giedras dangus, pilnas žvaigždžių, toks tyras, kad Paukščių Takas švieste šviečia, o žvaigždžių šviesos netgi pakanka, norint įžiūrėti aplinką. Ir horizonte – nei menkiausio debesėlio. Kai amalas blykčioja, esant tokiam giedram orui, tai gali reikšti vieną iš dviejų: arba žaibavimas vyksta ypatingai toli, už kokio šimto kilometrų, o gal ir dar toliau, arba žaibai vyksta kažkur aukštai tarp paprasčiausių oro masių, giedrame danguje (būna toks dalykas, tačiau, kiek suprantu, labai retai). O tai reikštų labai galingus oro srautus.
Vėlgi, tai – meteorologija, kurios net paviršutiniškai neišmanau, tad tiktai spėlioju. Nustebino tik tai, kad tų amalų buvo nežmoniškai daug. Aplink tamsu, kaimas, tyla, nei žiburėlio (išskyrus degančią cigaretę), o visas dangus vis mirkčioja ir mirkčioja – tai vienoje, tai kitoje pusėje, be perstojo, visą vakarą ir naktį – nuo sutemų ligi aušros.