Tag Archives: Darius Jurgelevičius

Lietuvos ir Rusijos santykiai

Po Algirdo Mykolo Brazausko mirties galų gale pasigirdo kalbos, kad jis visą laiką buvo Rusijos rėmėjas. Aišku, tai ir nenuostabu, ypač jei prisiminsim jo žodžius apie skudurą (taip jis vadino trispalvę), apie tai, kad „kas gins Lietuvą“ (apie Rusijos kariuomenės išvedimą) ir tiesiog tai, kad jis buvo LKP CK pirmasis sekretorius.

Dujotekana, valstybininkai ir lopatologija

Vladimiras Putinas

Vladimiras Putinas tapo Rusijos prezidentu 1999, o maždaug nuo to laiko pastebime vis didesnę Rusijos įtaką pačiuose aukščiausiuose Lietuvos valdžios sluoksniuose

Kaip žinia, Lietuvos dujų tinklai prie Brazausko parduoti Rusijai už juokingą poros šimtų milijonų sumą, kai realistiniai vertinimai kalba apie ~10 milijardų ar netgi didesnę vertę. To dėka turime Dujotekaną su valstybininkais. Apie tai, kad VSD draugauja su FSB (buvusiu KGB) – irgi įrodymų ieškot toli neverta. Jau senokai kalbama apie galimas sąsajas – VSD vadovas Arvydas Pocius, kaip žinia, buvo saugumietis. Vienas iš jo pavaduotojų – liūdnai pagarsėjęs Darius Jurgelevičius – komsomolo veikėjas, sovietmečiu pagarsėjęs pareiškimais, nukreiptais prieš Sąjūdį. Kas nors pasikeitė VSD darbe, pašalinus tuos du pareigūnus? Eglės Kusaitės byla parodė viską kaip ant delno: VSD sukurptoje byloje lietuviška prokuratūra organizavo FSB vykdytus tardymus.

Nenuostabu, kad ir Valdas Adamkus, prie kurio subujojo valstybininkų klanas, paaiškėjo besąs Algirdo Brazausko draugu, o ir įdomu, kaip jis vis atvažiuodavo į Lietuvą pačiais sovietinės stagnacijos metais. Gal ir nenuostabu, kad tuometinę Lietuvos užsienio politiką formavęs TSPMI vyriausiasis lopatologas Raimundas Lopata po visų bardakų įsidarbino su Rusija siejamoje įmonėje. Čia itin įdomus momentas – kad lopatologai visąlaik skelbė visokias nesitaikstymo su Rusija politikas, o kaip paaiškėjo, šitai tebuvo elementari maskuotė: nesitaikstymai nekeičia nieko, tačiau resursus, reikalingus integracijai su ES, nukreipia į tuščią vietą, absurdiškus Lietuvos geopolitikų projektus Gruzijoje ir Ukrainoje.

Taigi, lopatologinio kurso dėka iki šiol turime elektros tinklus, organizuotus taip, kad iš vienos Lietuvos pusės į kitą elektra keliauja per Kaliningrado sritį. To paties kurso dėka 10 metų nepradėta statyti nauja atominė elektrinė – tiktai dabartinė valdžia galų gale drįso, tegul ir nevėkšliškai, imtis kažkokių veiksmų. Jau beveik 20 metų kalbama apie elektros tiltą į Lenkiją (taip taip, apie tai pradėta šnekėti Nepriklausomybės atgavimo pirmaisiais metais) – ir vėl tai nejuda. Nejudėjo tai per visą lopatologinį periodą. Kaip tai pavadinti? Ogi paprastai – Lietuvos politinė strategija bent dešimtmetį buvo kuriama pagal Rusijos poreikius.

Politiniai skandalai ir netgi karai – su Rusijos įtaka

Šviežia Petro Stankero istorija taip pat išvirto įdomybėmis – išlindo gandai, kad jis, davęs progą Rusijos propagandistams sukelti milžinišką kampaniją, kurioje Lietuva kaltinama belenkuo, pradedant nacizmu, baigiant rusų persekiojimu, besąs kažkokiu dar sovietinių laikų nomenklatūrininku, kuris, kaip nuostabu, buvęs atsakingas už visokių mitingų ir demonstracijų išvaikymus.

Krūva žiniasklaidos Lietuvoje jau dabar siejama su rusišku kapitalu – ar verta minėti pavadinimus? Gal įdomiau tai, kad Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, per WikiLeaks paviešinus gandų lygio informaciją, kad egzistuoja kažkokie Pabaltijo gynybos planai, pareiškia, kad NATO turi dėl to pasiaiškinti. Įsivaizduokim, kad įsistatom spyną į duris, o pas mus ateina kaimynas ir ultimatyviai reikalauja pasiaiškinimo? Po tokio demaršo abejoti jau neverta: planai gintis reikalingi, o Rusija turi ne gynybos, o puolimo planus, kuriems ta gynyba trukdo.

Prieš porą metų vykęs karas su Gruzija parodė, kas yra kas. Rusija daug metų laiko okupuotomis dvi Gruzijos teritorijas, o paskui dar organizuoja karus. Ar Pabaltijyje kitaip? Matėm, kad jiems tereikia menko preteksto, kaip kažkokio paminklo perkėlimas Taline, kad organizuotai privežtų riaušininkų iš neokomsomolinės organizacijos „Naši“ ir pavaizduotų, esą kažkas skriaudžia rusakalbius. Tąsyk pasigirdo labai aiškios Rusijos veikėjų retorikos, kad Rusija turinti įvesti savo kariuomenę į Estiją, kad apgintų savo rusakalbes mažumas. Dabar tie propagandistai skelbia apie kažkokius jau Lietuvoje persekiojamus rusus.

Galų gale, abejonių nekelia ir pora Rusiją remiančių partijėlių Lietuvoje, kraštutinai suaktyvėjusių paskutiniu metu – Kazimira Prunskienė su savo liaudies partija jau nesislapstydama skelbia apie partnerystes su Vladimiro Putino partija „Jedinaja Rossija“, o kam dirba tuos pačius nacizmus išsigalvojantis ir visur platinantis Frontas su savo Algirdu Paleckiu – dar akivaizdžiau. Ar reikia kažkokių istorinių paralelių apie tai, kaip panašiai su Rusija (tuomet – SSRS) draugavusios partijos paskui mums nešė Stalino saulę?

Geopolitiniai cikliškumai, istorijos kartojasi

Nuo Lietuvos Nepriklausomybės 1918 iki jos praradimo 1940 praėjo 22 metai. Nuo Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo 1990 iki dabar praėjo jau beveik 21 metai. Tai nėra kažkoks simbolinis sutapimas – maždaug 20 metų trunka vienas ciklas, per kurį pasikeičia visuomenės nuomonė, per kurį pasikeičia viena politikų karta, per kurį valstybė sugeba persiorientuoti į naują situaciją, naujus tikslus ir juos pradėti įgyvendinti.

Maždaug 20 metų prireikė Vokietijai ir SSRS, kad po I Pasaulinio karo jos persitvarkytų II Pasauliniam. Tik vos vos trumpesnio laiko prireikė Sovietų Sąjungai po II Pasaulinio, kad pilnai įsisuktų į Šaltąjį karą su visa 1962 metų Karibų krize. Prisiminkim, kad apie 1963 įsivažiavo ir Vietnamo karas. O 1969 – ir SSRS-Kinijos konfliktas. Dar galim čia pridėti Prahos pavasarį 1968 ir krūvą kitų įvykių, kurių dėka neretas istorikas tą periodą pavadina tyliu III Pasauliniu. Nerišlios paliaubos prasidėjo tik apie 1969-1972, kai JAV ir SSRS pasirašė pirmą branduolinės ginkluotės apribojimo sutartį.

Ir štai, praėjus vėl panašiam laikotarpiui, įvyko SSRS subyrėjimas, visų įvardintas, kaip viso Šaltojo karo pabaiga. O po to paties periodo – Rusijos-Gruzijos karas ir ta situacija, kurią turime dabar: kai kurie politologai kalba apie tai, kad Lietuva jau yra okupuota, tiesiog tyliai ir iš vidaus. Pokytis nenuostabus, turint omeny, kad Rusija dabar valdoma KGB metodais (juk ir Vladimiras Putinas – žymus KGB veikėjas) – šie juk įpratę viską daryti pogrindiniais būdais, kiek įmanoma tyliau sukeldami visokius perversmus, infiltruodami įvairius agentus ir t.t. – kad tik niekas nepastebėtų.

Nejuokinga

Kai Vytautas Landsbergis prieš gerus dešimt metų kalbėjo apie šliaužiančią Rusijos grėsmę, daugelis juokėsi. Prieš penkis metus tam pačiam daugeliui pasidarė jau nejuokinga. O dabar?

Ką keičia Dalia Grybauskaitė

Edvardas Čiuldė savo straipsnyje „D. Grybauskaitės vardo antisistema“ perša mintį, kad keitimus ministrų tarpe kiša tik Dalia Grybauskaitė. Teiginiai nėra labai originalūs, netgi užmirštant apie tai, kad vienintelis akivaizdžiai prezidentės praspirtas ministras – tai Vygaudas Ušackas, užsienio reikalų ministras, kurį išmetus, kilo krūvos kalbų, esą čia prezidentė verčia aukštyn kojom užsienio politikos strategiją ir taktiką.

Viskas žymiai paprasčiau. Dalia Grybauskaitė išties keičia žmones. Bet jei pabandysim atsekti, ką tokius ji keičia – paaiškės, kad tai ištisai andainykštis „valstybininkų“ klanas, pagarsėjęs po Vytauto Pociūno skandalo. Valteris Baliukonis, Darius Jurgelevičius, Mečys Laurinkus, Dainius Dabašinskas, Povilas Malakauskas, Dabašinską gelbėjęs Vygaudas Ušackas – visus jungia bendras požymis. Šiame kontekste labai įdomiai ima atrodyti ir toks ilgas Algimanto Valantino neatstatydinimas: pastarasis taip ilgai dengė visą tą Vytauto Pociūno skandalo tyrimą, kad nei neabejotinai kažką  įdomaus turėtų žinoti.

Ar tik nebus padaręs klaidos Audronius Ažubalis, kuris vietoj to, kad Dainių Dabašinską atšauktų, pareiškė, kad toks atšaukimas labai jau negražiai atrodytų, nes prilygtų teisėsaugos spaudimui? Gali būti, kad tai irgi tiesiog suplanuota. Dainius Dabašinskas ilgai buvo įvardinamas tikruoju VSD vadu, kai Arvydas Pocius ir Povilas Malakauskas tebuvo šios įstaigos fasadais.

Kai kalbam apie valstybininkų keitimą, krenta į akis viena detalė: tai daroma kraštutinai atsargiai. Dalia Grybauskaitė puikiai atsimena, kaip greitai iš savo posto išlėkė Rolandas Paksas: šis juk irgi pabandė praspirti tuos pačius veikėjus, tiktai neatsargiai. Todėl kiekvienam surandamas „nesusijęs“ pretekstas: tai ten Jurgelevičius per du darbus dirba ir turi vieną pasirinkti, tai ten Laurinkus politikuoja kur nereikia, tai ten Ušackas nuosavą politinę liniją įvedinėja… Dar daugiau – kiekvienam iš jų, bent pradėjus valymą, būdavo suteikiama ir viltis, kad pavyks ramiai atsisėdėti šešėlyje. Kaip ima aiškėti – tai tik laikinai, kad nepajustų pernelyg didelės grėsmės.

Noriu priminti ir tą vienintelį atvejį, kai prezidentė akivaizdžiai įsikišo į teisėsaugos reikalus – nuostabu, bet tai buvo toji istorija, kai Kauno teisėsauga sugalvojo kelti bylas protestuotojams dėl pedofilų. Tąsyk Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad žmonės neturi būti baudžiami, nes tai – pilietiškumas.

Taigi, nors dar prieš metus Dalios Grybauskaitės atėjimas valdžion man atrodė gerokai fantasmagoriškai, ir labai ilgai abejojau tuo, ką ji daro, dabar atrandu jau ryškėjančius požymius, kad ji imasi veiksmų, skirtų labai rimtam demokratijos sutvirtinimui.

O pabaigai noriu tik pateikti paties Edvardo Čiuldės citatą, kurią siūlau permastyti visai kitokiame kontekste:

lietuvišką specifiką antisistemos įtvirtinimo kelyje žymi sėkmingai išplėtota oligarchinės žiniasklaidos infrastruktūra, kuri andai parėmė prezidentę rinkimuose, bet kuri taip pat leido ne kartą išplauti kritinės masės žmonių sąmonę, visais galimais atvejais siekė suniekinti teisinės visuomenė idealus ir, žinoma, esant progai visada bandys iškišti suklastotus pilietiškumo pavyzdžius. Neįtikėtinas mūsų pačių kvailumas, be abejonės, yra palanki dirva tokioms užmačioms įgyvendinti.