Tag Archives: Algirdas Paleckis

Antras turas. Už ką balsuoti?

Ponai ir ponios, kaip ir prieš pirmą turą, taip ir prieš antrą, aš skelbiu savo preferencijų sąrašėlį. Stengsiuosi, kad jis nebūtų labai ilgas – tiesiog ilgius sąrašus skaityti užknisa. O ir rašyti – irgi užknisa. Bet juk yra, kur reikia rinktis. Pasižiūrėkim į viską ir iš smagesnės pusės – kai kurie variantai yra tiesiog juokingi tiek, kad nesigauna kalbėti rimtai. Aišku, paskui gali gautis taip, kad teks rimtai verkti. Jei nenueisite į rinkimus, o galvosite, kad kas nors savaime išsirinks.

Ką aš renkuosi iš partijų? Praktikoje tiesiog TS-LKD ir Liberalų Sąjūdį. Ir vieni, ir kiti turi problemų – aš apie tai jau rašiau prieš pirmą turą. Bet ir vieni ir kiti yra iš tų partijų, kurios atsiduria tarp geriausių, nes kitos – žymiai žymiai blogesnės. Tiesiog vat jei surūšiuotume partijas pagal gerumą/blogumą, tai paaiškėtų, kad yra blogos, labai blogos, dar blogesės ir išvis nesuvokiamai klaikios. Tai vat TS-LKD ir LS – gal blogos, bet ne iš tų nesuvokiamai klaikių.

Kai kurie švieži politikai yra radę beždžionių skiepuose. O jeigu neisite balsuoti ir nepasirūpinsite, tai patys rasite beždžionių jau Seime, įstatymuose ir išvis visur kur nei nesitikėjote. Daug beždžionių.

Kai kurie švieži politikai yra radę beždžionių skiepuose. O jeigu neisite balsuoti ir nepasirūpinsite, tai patys rasite beždžionių jau Seime, įstatymuose ir išvis visur kur nei nesitikėjote. Daug beždžionių.

Pačios klaikiausios iš visų partijų – tai visokie gelbėtojai, kurie žada išgelbėti visus. Kalbant rimtai, tai atskira ilga tema būtų apie politines neurozes, bet šiaip čia tipiškas Karpmano Dramos trikampis: gelbėtojai savo aukas (rinkėjus) verčia bejėgiais ir žada padaryti viską, ir įkala į galvas, kad kitur tik priešai, o be gelbėtojų nieko nebus. Rinkėjai ir pasirenka tuos gelbėtojus. Ir taip rinkėjai tampa gelbėtojų aukomis. Na, bet čia nuokrypis.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Zuokas gerina Vilniaus transportą

Artūras Zuokas, bandantis sunaikinti privatų transportą, yra akivaizdus socialistas: su jo taipininkais palyginus, socdemai yra aiškūs dešinieji, gi pats Artūras Zuokas, kiek matau – kažkur politiniame tarpe tarp Rolando Pakso ir Algirdo Paleckio.

Apie tai, kad Vilniaus meras tiesiog nevykusiai atkartoja Pakso istoriją  – jau rašiau, kai rašiau apie liberalus, pusliberalius, liberastus ir visokius prisiplakėlius prie jų – ten makalynė kaip reikiant. Dabar gi reikia pastebėti, kad Zuoko kalbos apie tai, kad reikia tartis su Gazprom bei nesąmoningas noras visiškai suvalstybinti keleivių pervežimą Vilniuje – tai aiškus visiškai socialistinių pažiūrų simptomas, primenantis kažkokį sovietmetį ir komunistų kovą prieš privatų verslą.

Taigi, sakyčiau, kad pakankamai netoli nuo Socialistinio Liaudies Fronto, prie kurio gal ir prisijungs visas tas judėjimas „Taip“: juk matome, kad ideologiškai jie artimi vieni kitiems. Ir vieniems ir kitiems vieta yra ne valdžioje, o kur nors politiniame šiukšlyne. Tokie pokyčiai turi įvykti, jiems jau po truputį ateina laikas.

Kukurūznikas

Vienas iš Artūro Zuoko projektų - tai kažkokios Vilniaus avialinijos, kurioms dar neatsiradus, jau užtikrintai galim pasakyti apie tai, kaip jos baigsis. Sovietiniai metodai, kur valstybė susigalvoja daryti kažkokius absurdiškus verslus, visada baigiasi bankrotu. Keistu pervežimų bizniu su visokiais metro, tramvajais, išnaikinamais privačiais vežėjais, abonento bilietais, belenkaip ant šaligatvių pribraižytomis dviračių juostomis, skylėtomis gatvėmis, oranžiniais dviračiais ir kitokiais absurdais jau tapo visas Vilnius. Ir sprendžiant iš miesto skolų, visas Vilnius eina į bankrotą.

Patyliukais tiesiog naikinami visi privatūs vežėjai. Mikrobusai, autobusai – jei tik jie yra privačių įmonių, kitaip tariant – nepritaikyti kažkokioms neaiškioms savivaldybinėms veikloms – jie naikinami ir viskas. Naikinami, remiantis keista valdžiažmogiška pseudologika: esą tokia įmonė „Vilniaus viešasis transportas“ uždirba per mažai pinigų. Aš jums patylėsiu apie tai, kas išties uždirba per mažai pinigų, bet jūs mane supratot ir patys. Socializmas, žinote: „atimkim ir pasidalinkim“.

Šiaip jau, nukrypstant į finansus – kai kurias tendencijas viešojo transporto valdyme galima įtarti tiesiog pažvelgus į finansinės apmokėjimų struktūros pokyčius ir tai, kaip kardinaliai prastinamas susisiekimas tiems, kas naudojasi tuo viešuoju transportu, naikinant privačius vežėjus: jau legenda tapęs abonento bilietas yra apmokamas pagal laiką. Taip, tai reiškia, kad kuo lėčiau transportas važiuos, kuo blogiau bus aptarnaujami keleiviai, kuo nesąmoningiau bus organizuojami maršrutai – tuo daugiau ta savivaldybinė kontora uždirbs. Taip, jūs teisingai supratote, finansinis pelningumo didinimo modelis, esant dabartinei schemai, būtent toks. Ir panagrinėję tokią schemą, beje, galite rasti atsakymą į klausimą, kodėl buvo panaikinti talonėliai. Taip, jūs teisingai supratote, jie nesiderina su apmokėjimo pagal laiką modeliu, nes jie orientuoti į maksimalų pervežimų efektyvinimą.

Vilniaus savivaldybė, kuri turėtų gyventojus informuoti apie svarbius įvykius, tyli. Jos puslapis jau tapęs kryptingai veikiančiu informacijos šaltiniu: ji skleisti fantazijas apie nemokamą transportą ir esą atpigusius bilietus, bet nesugeba pranešti, kad Balandžio 3 prieš savivaldybės veiksmus vyks mitingas. Paskaičius savivaldybės puslapį susidaro įspūdis, kad visi laimingi ir džiaugiasi, tad apie protestus nėra ką galvot.

Trumpai tariant, paskatinkime taipininkų susijungimo su frontininkais procesą: ryt, Balandžio 3 dieną prie Vilniaus savivaldybės, 12 valandą 15 minučių vyks mitingas. Organizuoja privatūs vežėjai. Ir net jei jus dabartinė Vilniaus valdžia užkniso ne dėl transporto, o dėl šildymo, dėl išdaužytų gatvių ar dėl kitų nesąmonių – ateikite. Nes tik taip galite parodyti, kad norite pokyčių.

Kurių galų kažkokie politikanai gali nurodinėti, kas gali daryti verslą ir kaip kam patogiau važinėti? Kokio velnio savivaldybė naikina verslą vardan kažkokios klaikios valdiškos sovietmetį menančios įstaigos gelbėjimo? Žodžiu, nestabdykim.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Skirmantas Tumelis ir Liberalų Sąjūdis. Trumpai apie rezultatus.

Labai trumpai* noriu parašyti apie internetų kandidatą – Skirmantą Tumelį. Ir apie Liberalų Sąjūdį. Apie tai, kiek laimėta, ką tie rezultatai, mano manymu, reiškia ir t.t.. Taip ar anaip, aš balsavau už šiuos kandidatus, tad reikia įvertinti, kiek daug laimėjom.

Liberalų Sąjūdis kyla viršun

Liberalų Sąjūdis, lyginant su ankstesniais rinkimais, pakilo į viršų. Aš neatsimenu kito atvejo, o kad viena iš valdančių partijų būtų šoktelėjusi – rinkimų švytuoklė visgi daro savo. Ir čia turime neįtikėtiną sėkmę. Per ankstesnius Libsąjūdis gavo ~5 procentus balsų ir vos praėjo rinkiminę kartelę, o dabar – gavo ~8 procentus. Rinkiminė švytuoklė iš visų valdančių atima, tačiau libsąjūdžiui tai nesuveikė. Ką tai reiškia?

Liberalų Sąjūdis

Ne vardan verksmų einama daryti pokyčių valdžioje, o vardan laimės ir džiaugsmo. Tai esminis tikslas, kuriuo rūpintis reikia - juk tiktai gerai gyvenantys žmonės gali džiaugtis nuoširdžiai, be kartėlio širdyje. Štai čia ir matome naują vaizdą.

Spėju, kad tai šiokia tokia rinkėjų segmento ypatybė: libsąjūdis taikosi į tuos, kas turi daugiau smegenų, geriau viską atsimena ir moka naudotis internetais (o internetas daug lėčiau užmiršta nuodėmes – tai visgi ne popierius). Ir rezultatas akivaizdus – tris visai pozityvius ministrus turėjusi partija atitiko savo rinkėjų lūkesčius. Tai visiškas laimėjimas, nors Libsąjūdis ir turės eiti į opoziciją.

Gal giliausias klausimas – ar Liberalų Sąjūdis sugebės atlaikyti būsimus 4 metus opozicijoje? Šitai labai nelengva. Opozicinės partijos paprastai skilinėja, neretas tokių partijų narys susigundo valdančiųjų pasiūlymais, o patys opozicionieriai pas save dažnai priima visokius prisiplakėlius.

Sena liberalių partijų praeitis rodo, kad pagunda daryti nerišlius veiksmus – didelė, ypač kai nekurie būna įpratę teisinti savo nesąmones demagogijomis apie tai, esą liberalumo esmė – kai seimūnas gali dėt ant bendrų interesų. Eligijus Masiulis kalba apie tai, kad jungs liberalus protingai ir aš tikiuosi, kad viena iš didžiųjų vadybos problemų nepagadins reikalo.

Ilgalaikis planavimas šiai partijai gali atnešti labai didelę sėkmę: liberalų šalininkai turi geresnę atmintį, geba sieti priežastis su pasekmėmis, tad čia lemia protingumas. Ir internetai. Ir kai kurios kitos įdomybės, kurias ir pažiūrėkim.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Partijų apžvalgos. Lietuvos Socialdemokratų Partija

Neseniai parašiau apie įvairiarūšius liberalus ir visokią su jais susijusią makalynę, kurioje Velnias koją nusilaužtų. Taip, tenai patsai bardako koncentratas, bet problemų kyla ir aiškinantis, kas per dalykas yra kitos partijos. Pas kai kuriuos istoriniai vingiai netgi sudėtingesni, nei liberalų, o tų vingių nežinant – kartais sunku ir pasakyti, kas ten kaip ir kodėl. Atitinkamai – keblu ir prognozuti. Todėl greitosiomis čia brūkštelsiu jums šį bei tą apie socdemus*.

Kompartijos vadai prie Lenino paminklo

Taip taip, ponai ir ponios. Garsiausias visų laikų LKP vadas buvo ne Algirdas Mykolas Brazauskas, o 30 metų be pertraukų valdęs stalinistas Antanas Sniečkus, visa savo išvaizda spinduliuojantis pacukiškumą. 1972 metų nuotraukoje - sovietmečio veikėjai, iš kairės į dešinę: Aleksejus Kosyginas (SSRS premjeras), LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus, LSSR premjeras Josifas Antonovičius Maniušis (oficialiai - Juozas Maniušis, tačiau vaizduodavo rusą, nes lietuviu būti nefasonas), LKP CK skyriaus vedėjas, o po Sniečkaus mirties - LKP CK pirmasis sekretorius Petras Griškevičius.

Žinot gi, įprastas dalykas, kai kokia nors partija dalina pažadus, o ką ji išties daro, kuo garsėja ir kaip nusišnekinėja – daugelis ir nežino. Ir paskui gaunasi, kad jūs balsuojate už tuos, kas gražiai pažadėjo, o tada piktinatės, kad politikai yra melagiai ir nesilaiko pažadų. Apie tai, kad net ir sąmoningų pažadų laikytis politikoje kartais būna neįmanoma dėl kitų faktorių, jau esu rašęs šį bei tą. Bet bėda ta, kad daugelis politikų netgi nebando ko nors sąmoningo pažadėt.

Vat čia ir pažiūrėkim, kaip ten yra su viena iš populiariausių jėgų – Lietuvos Socialdemokratų Partija, jos istoriniais vingiais bei kai kuriais kitais niuansais. Kad prognozuoti galėtume.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Lietuvos ir Rusijos santykiai

Po Algirdo Mykolo Brazausko mirties galų gale pasigirdo kalbos, kad jis visą laiką buvo Rusijos rėmėjas. Aišku, tai ir nenuostabu, ypač jei prisiminsim jo žodžius apie skudurą (taip jis vadino trispalvę), apie tai, kad „kas gins Lietuvą“ (apie Rusijos kariuomenės išvedimą) ir tiesiog tai, kad jis buvo LKP CK pirmasis sekretorius.

Dujotekana, valstybininkai ir lopatologija

Vladimiras Putinas

Vladimiras Putinas tapo Rusijos prezidentu 1999, o maždaug nuo to laiko pastebime vis didesnę Rusijos įtaką pačiuose aukščiausiuose Lietuvos valdžios sluoksniuose

Kaip žinia, Lietuvos dujų tinklai prie Brazausko parduoti Rusijai už juokingą poros šimtų milijonų sumą, kai realistiniai vertinimai kalba apie ~10 milijardų ar netgi didesnę vertę. To dėka turime Dujotekaną su valstybininkais. Apie tai, kad VSD draugauja su FSB (buvusiu KGB) – irgi įrodymų ieškot toli neverta. Jau senokai kalbama apie galimas sąsajas – VSD vadovas Arvydas Pocius, kaip žinia, buvo saugumietis. Vienas iš jo pavaduotojų – liūdnai pagarsėjęs Darius Jurgelevičius – komsomolo veikėjas, sovietmečiu pagarsėjęs pareiškimais, nukreiptais prieš Sąjūdį. Kas nors pasikeitė VSD darbe, pašalinus tuos du pareigūnus? Eglės Kusaitės byla parodė viską kaip ant delno: VSD sukurptoje byloje lietuviška prokuratūra organizavo FSB vykdytus tardymus.

Nenuostabu, kad ir Valdas Adamkus, prie kurio subujojo valstybininkų klanas, paaiškėjo besąs Algirdo Brazausko draugu, o ir įdomu, kaip jis vis atvažiuodavo į Lietuvą pačiais sovietinės stagnacijos metais. Gal ir nenuostabu, kad tuometinę Lietuvos užsienio politiką formavęs TSPMI vyriausiasis lopatologas Raimundas Lopata po visų bardakų įsidarbino su Rusija siejamoje įmonėje. Čia itin įdomus momentas – kad lopatologai visąlaik skelbė visokias nesitaikstymo su Rusija politikas, o kaip paaiškėjo, šitai tebuvo elementari maskuotė: nesitaikstymai nekeičia nieko, tačiau resursus, reikalingus integracijai su ES, nukreipia į tuščią vietą, absurdiškus Lietuvos geopolitikų projektus Gruzijoje ir Ukrainoje.

Taigi, lopatologinio kurso dėka iki šiol turime elektros tinklus, organizuotus taip, kad iš vienos Lietuvos pusės į kitą elektra keliauja per Kaliningrado sritį. To paties kurso dėka 10 metų nepradėta statyti nauja atominė elektrinė – tiktai dabartinė valdžia galų gale drįso, tegul ir nevėkšliškai, imtis kažkokių veiksmų. Jau beveik 20 metų kalbama apie elektros tiltą į Lenkiją (taip taip, apie tai pradėta šnekėti Nepriklausomybės atgavimo pirmaisiais metais) – ir vėl tai nejuda. Nejudėjo tai per visą lopatologinį periodą. Kaip tai pavadinti? Ogi paprastai – Lietuvos politinė strategija bent dešimtmetį buvo kuriama pagal Rusijos poreikius.

Politiniai skandalai ir netgi karai – su Rusijos įtaka

Šviežia Petro Stankero istorija taip pat išvirto įdomybėmis – išlindo gandai, kad jis, davęs progą Rusijos propagandistams sukelti milžinišką kampaniją, kurioje Lietuva kaltinama belenkuo, pradedant nacizmu, baigiant rusų persekiojimu, besąs kažkokiu dar sovietinių laikų nomenklatūrininku, kuris, kaip nuostabu, buvęs atsakingas už visokių mitingų ir demonstracijų išvaikymus.

Krūva žiniasklaidos Lietuvoje jau dabar siejama su rusišku kapitalu – ar verta minėti pavadinimus? Gal įdomiau tai, kad Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, per WikiLeaks paviešinus gandų lygio informaciją, kad egzistuoja kažkokie Pabaltijo gynybos planai, pareiškia, kad NATO turi dėl to pasiaiškinti. Įsivaizduokim, kad įsistatom spyną į duris, o pas mus ateina kaimynas ir ultimatyviai reikalauja pasiaiškinimo? Po tokio demaršo abejoti jau neverta: planai gintis reikalingi, o Rusija turi ne gynybos, o puolimo planus, kuriems ta gynyba trukdo.

Prieš porą metų vykęs karas su Gruzija parodė, kas yra kas. Rusija daug metų laiko okupuotomis dvi Gruzijos teritorijas, o paskui dar organizuoja karus. Ar Pabaltijyje kitaip? Matėm, kad jiems tereikia menko preteksto, kaip kažkokio paminklo perkėlimas Taline, kad organizuotai privežtų riaušininkų iš neokomsomolinės organizacijos „Naši“ ir pavaizduotų, esą kažkas skriaudžia rusakalbius. Tąsyk pasigirdo labai aiškios Rusijos veikėjų retorikos, kad Rusija turinti įvesti savo kariuomenę į Estiją, kad apgintų savo rusakalbes mažumas. Dabar tie propagandistai skelbia apie kažkokius jau Lietuvoje persekiojamus rusus.

Galų gale, abejonių nekelia ir pora Rusiją remiančių partijėlių Lietuvoje, kraštutinai suaktyvėjusių paskutiniu metu – Kazimira Prunskienė su savo liaudies partija jau nesislapstydama skelbia apie partnerystes su Vladimiro Putino partija „Jedinaja Rossija“, o kam dirba tuos pačius nacizmus išsigalvojantis ir visur platinantis Frontas su savo Algirdu Paleckiu – dar akivaizdžiau. Ar reikia kažkokių istorinių paralelių apie tai, kaip panašiai su Rusija (tuomet – SSRS) draugavusios partijos paskui mums nešė Stalino saulę?

Geopolitiniai cikliškumai, istorijos kartojasi

Nuo Lietuvos Nepriklausomybės 1918 iki jos praradimo 1940 praėjo 22 metai. Nuo Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo 1990 iki dabar praėjo jau beveik 21 metai. Tai nėra kažkoks simbolinis sutapimas – maždaug 20 metų trunka vienas ciklas, per kurį pasikeičia visuomenės nuomonė, per kurį pasikeičia viena politikų karta, per kurį valstybė sugeba persiorientuoti į naują situaciją, naujus tikslus ir juos pradėti įgyvendinti.

Maždaug 20 metų prireikė Vokietijai ir SSRS, kad po I Pasaulinio karo jos persitvarkytų II Pasauliniam. Tik vos vos trumpesnio laiko prireikė Sovietų Sąjungai po II Pasaulinio, kad pilnai įsisuktų į Šaltąjį karą su visa 1962 metų Karibų krize. Prisiminkim, kad apie 1963 įsivažiavo ir Vietnamo karas. O 1969 – ir SSRS-Kinijos konfliktas. Dar galim čia pridėti Prahos pavasarį 1968 ir krūvą kitų įvykių, kurių dėka neretas istorikas tą periodą pavadina tyliu III Pasauliniu. Nerišlios paliaubos prasidėjo tik apie 1969-1972, kai JAV ir SSRS pasirašė pirmą branduolinės ginkluotės apribojimo sutartį.

Ir štai, praėjus vėl panašiam laikotarpiui, įvyko SSRS subyrėjimas, visų įvardintas, kaip viso Šaltojo karo pabaiga. O po to paties periodo – Rusijos-Gruzijos karas ir ta situacija, kurią turime dabar: kai kurie politologai kalba apie tai, kad Lietuva jau yra okupuota, tiesiog tyliai ir iš vidaus. Pokytis nenuostabus, turint omeny, kad Rusija dabar valdoma KGB metodais (juk ir Vladimiras Putinas – žymus KGB veikėjas) – šie juk įpratę viską daryti pogrindiniais būdais, kiek įmanoma tyliau sukeldami visokius perversmus, infiltruodami įvairius agentus ir t.t. – kad tik niekas nepastebėtų.

Nejuokinga

Kai Vytautas Landsbergis prieš gerus dešimt metų kalbėjo apie šliaužiančią Rusijos grėsmę, daugelis juokėsi. Prieš penkis metus tam pačiam daugeliui pasidarė jau nejuokinga. O dabar?

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter