Tag Archives: Kazimira Prunskienė

Antras turas. Už ką balsuoti?

Ponai ir ponios, kaip ir prieš pirmą turą, taip ir prieš antrą, aš skelbiu savo preferencijų sąrašėlį. Stengsiuosi, kad jis nebūtų labai ilgas – tiesiog ilgius sąrašus skaityti užknisa. O ir rašyti – irgi užknisa. Bet juk yra, kur reikia rinktis. Pasižiūrėkim į viską ir iš smagesnės pusės – kai kurie variantai yra tiesiog juokingi tiek, kad nesigauna kalbėti rimtai. Aišku, paskui gali gautis taip, kad teks rimtai verkti. Jei nenueisite į rinkimus, o galvosite, kad kas nors savaime išsirinks.

Ką aš renkuosi iš partijų? Praktikoje tiesiog TS-LKD ir Liberalų Sąjūdį. Ir vieni, ir kiti turi problemų – aš apie tai jau rašiau prieš pirmą turą. Bet ir vieni ir kiti yra iš tų partijų, kurios atsiduria tarp geriausių, nes kitos – žymiai žymiai blogesnės. Tiesiog vat jei surūšiuotume partijas pagal gerumą/blogumą, tai paaiškėtų, kad yra blogos, labai blogos, dar blogesės ir išvis nesuvokiamai klaikios. Tai vat TS-LKD ir LS – gal blogos, bet ne iš tų nesuvokiamai klaikių.

Kai kurie švieži politikai yra radę beždžionių skiepuose. O jeigu neisite balsuoti ir nepasirūpinsite, tai patys rasite beždžionių jau Seime, įstatymuose ir išvis visur kur nei nesitikėjote. Daug beždžionių.

Kai kurie švieži politikai yra radę beždžionių skiepuose. O jeigu neisite balsuoti ir nepasirūpinsite, tai patys rasite beždžionių jau Seime, įstatymuose ir išvis visur kur nei nesitikėjote. Daug beždžionių.

Pačios klaikiausios iš visų partijų – tai visokie gelbėtojai, kurie žada išgelbėti visus. Kalbant rimtai, tai atskira ilga tema būtų apie politines neurozes, bet šiaip čia tipiškas Karpmano Dramos trikampis: gelbėtojai savo aukas (rinkėjus) verčia bejėgiais ir žada padaryti viską, ir įkala į galvas, kad kitur tik priešai, o be gelbėtojų nieko nebus. Rinkėjai ir pasirenka tuos gelbėtojus. Ir taip rinkėjai tampa gelbėtojų aukomis. Na, bet čia nuokrypis.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Bendrai apie visokias partijas

Norėjau parašyti labai išsamiai apie dar kelias partijas bei politines grupes, tačiau matau, kad jau iki Seimo rinkimų nespėsiu. Spėjau gerokai pakrapštyti po įvairių liberalų bei socialdemokratų istoriją, norėjau panašiai panagrinėti ir kai kuriuos konservatorių vingius (beje, pastarieji – dar sudėtingesni ir vingresni, nei liberalų), tik deja, laiko tam jau nelieka: žmonės jau kalba apie savo pasirinkimus. Štai ir Komonsensavičiai parašė, už ką balsuos. Todėl dabar parašysiu trumpai apie visus – ką galvoju, kaip įsivaizduoju. Nors ir norėjau išsamiai pasisakyt – visgi geriau jau laiku, nei tada, kai nebus prasmės.

Rinkimų plakatai

Rinkimuose sunku susigaudyti, bet aš jums padėsiu, paaiškinsiu šį bei tą apie visokias partijas, kad žinotumėte, kam atiduodate savo balsą.

Mano sąraše bus paprasti kriterijai – trumpas partijos aprašymas, veidas – žmogus, kuris asocijuojasi, pro et contra potencialiems kiekvienos partijos rinkėjams, alternatyvos, kurios gal būt tokios partijos rinkėjams galėtų būti įdomios, galų gale šansai rinkimuose: jei jie aiškūs, tai balsas nepražus, bet jei maži – tai gali ir prapulti veltui.

Šiaip jau trumpai ir visai taikliai apie visas partijas parašė ponas Vidmantas Nuolaida, kurio apžvalgą siūlau paskaityti visiems, kas nori kompaktiško tekstuko su mažai raidžių. O aš dabar rašau jums tą patį, tik su truputį daugiau raidžių.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Minedas, Seimas ir politika

Man atrodo, politikai vis dar nesusimąsto apie savo įvaizdį. Vienas draugas mestelėjo mintį, kuriai neturiu, ką paprieštarauti. Minedas, jei balotiruotųsi į Seimą, turi labai didelius šansus būti išrinktu. Faktiškai, tokius didelius, kad galima būti užtikrintu, jog jis taptų Seimo nariu. Dar ir pralenkdamas kai kuriuos politikos senbuvius, tokius, kaip Artūras Paulauskas ar Kazimira Prunskienė.

Sakyčiau, tai simptomatiška. Minedas valdo.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Lietuvos ir Rusijos santykiai

Po Algirdo Mykolo Brazausko mirties galų gale pasigirdo kalbos, kad jis visą laiką buvo Rusijos rėmėjas. Aišku, tai ir nenuostabu, ypač jei prisiminsim jo žodžius apie skudurą (taip jis vadino trispalvę), apie tai, kad „kas gins Lietuvą“ (apie Rusijos kariuomenės išvedimą) ir tiesiog tai, kad jis buvo LKP CK pirmasis sekretorius.

Dujotekana, valstybininkai ir lopatologija

Vladimiras Putinas

Vladimiras Putinas tapo Rusijos prezidentu 1999, o maždaug nuo to laiko pastebime vis didesnę Rusijos įtaką pačiuose aukščiausiuose Lietuvos valdžios sluoksniuose

Kaip žinia, Lietuvos dujų tinklai prie Brazausko parduoti Rusijai už juokingą poros šimtų milijonų sumą, kai realistiniai vertinimai kalba apie ~10 milijardų ar netgi didesnę vertę. To dėka turime Dujotekaną su valstybininkais. Apie tai, kad VSD draugauja su FSB (buvusiu KGB) – irgi įrodymų ieškot toli neverta. Jau senokai kalbama apie galimas sąsajas – VSD vadovas Arvydas Pocius, kaip žinia, buvo saugumietis. Vienas iš jo pavaduotojų – liūdnai pagarsėjęs Darius Jurgelevičius – komsomolo veikėjas, sovietmečiu pagarsėjęs pareiškimais, nukreiptais prieš Sąjūdį. Kas nors pasikeitė VSD darbe, pašalinus tuos du pareigūnus? Eglės Kusaitės byla parodė viską kaip ant delno: VSD sukurptoje byloje lietuviška prokuratūra organizavo FSB vykdytus tardymus.

Nenuostabu, kad ir Valdas Adamkus, prie kurio subujojo valstybininkų klanas, paaiškėjo besąs Algirdo Brazausko draugu, o ir įdomu, kaip jis vis atvažiuodavo į Lietuvą pačiais sovietinės stagnacijos metais. Gal ir nenuostabu, kad tuometinę Lietuvos užsienio politiką formavęs TSPMI vyriausiasis lopatologas Raimundas Lopata po visų bardakų įsidarbino su Rusija siejamoje įmonėje. Čia itin įdomus momentas – kad lopatologai visąlaik skelbė visokias nesitaikstymo su Rusija politikas, o kaip paaiškėjo, šitai tebuvo elementari maskuotė: nesitaikstymai nekeičia nieko, tačiau resursus, reikalingus integracijai su ES, nukreipia į tuščią vietą, absurdiškus Lietuvos geopolitikų projektus Gruzijoje ir Ukrainoje.

Taigi, lopatologinio kurso dėka iki šiol turime elektros tinklus, organizuotus taip, kad iš vienos Lietuvos pusės į kitą elektra keliauja per Kaliningrado sritį. To paties kurso dėka 10 metų nepradėta statyti nauja atominė elektrinė – tiktai dabartinė valdžia galų gale drįso, tegul ir nevėkšliškai, imtis kažkokių veiksmų. Jau beveik 20 metų kalbama apie elektros tiltą į Lenkiją (taip taip, apie tai pradėta šnekėti Nepriklausomybės atgavimo pirmaisiais metais) – ir vėl tai nejuda. Nejudėjo tai per visą lopatologinį periodą. Kaip tai pavadinti? Ogi paprastai – Lietuvos politinė strategija bent dešimtmetį buvo kuriama pagal Rusijos poreikius.

Politiniai skandalai ir netgi karai – su Rusijos įtaka

Šviežia Petro Stankero istorija taip pat išvirto įdomybėmis – išlindo gandai, kad jis, davęs progą Rusijos propagandistams sukelti milžinišką kampaniją, kurioje Lietuva kaltinama belenkuo, pradedant nacizmu, baigiant rusų persekiojimu, besąs kažkokiu dar sovietinių laikų nomenklatūrininku, kuris, kaip nuostabu, buvęs atsakingas už visokių mitingų ir demonstracijų išvaikymus.

Krūva žiniasklaidos Lietuvoje jau dabar siejama su rusišku kapitalu – ar verta minėti pavadinimus? Gal įdomiau tai, kad Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, per WikiLeaks paviešinus gandų lygio informaciją, kad egzistuoja kažkokie Pabaltijo gynybos planai, pareiškia, kad NATO turi dėl to pasiaiškinti. Įsivaizduokim, kad įsistatom spyną į duris, o pas mus ateina kaimynas ir ultimatyviai reikalauja pasiaiškinimo? Po tokio demaršo abejoti jau neverta: planai gintis reikalingi, o Rusija turi ne gynybos, o puolimo planus, kuriems ta gynyba trukdo.

Prieš porą metų vykęs karas su Gruzija parodė, kas yra kas. Rusija daug metų laiko okupuotomis dvi Gruzijos teritorijas, o paskui dar organizuoja karus. Ar Pabaltijyje kitaip? Matėm, kad jiems tereikia menko preteksto, kaip kažkokio paminklo perkėlimas Taline, kad organizuotai privežtų riaušininkų iš neokomsomolinės organizacijos „Naši“ ir pavaizduotų, esą kažkas skriaudžia rusakalbius. Tąsyk pasigirdo labai aiškios Rusijos veikėjų retorikos, kad Rusija turinti įvesti savo kariuomenę į Estiją, kad apgintų savo rusakalbes mažumas. Dabar tie propagandistai skelbia apie kažkokius jau Lietuvoje persekiojamus rusus.

Galų gale, abejonių nekelia ir pora Rusiją remiančių partijėlių Lietuvoje, kraštutinai suaktyvėjusių paskutiniu metu – Kazimira Prunskienė su savo liaudies partija jau nesislapstydama skelbia apie partnerystes su Vladimiro Putino partija „Jedinaja Rossija“, o kam dirba tuos pačius nacizmus išsigalvojantis ir visur platinantis Frontas su savo Algirdu Paleckiu – dar akivaizdžiau. Ar reikia kažkokių istorinių paralelių apie tai, kaip panašiai su Rusija (tuomet – SSRS) draugavusios partijos paskui mums nešė Stalino saulę?

Geopolitiniai cikliškumai, istorijos kartojasi

Nuo Lietuvos Nepriklausomybės 1918 iki jos praradimo 1940 praėjo 22 metai. Nuo Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo 1990 iki dabar praėjo jau beveik 21 metai. Tai nėra kažkoks simbolinis sutapimas – maždaug 20 metų trunka vienas ciklas, per kurį pasikeičia visuomenės nuomonė, per kurį pasikeičia viena politikų karta, per kurį valstybė sugeba persiorientuoti į naują situaciją, naujus tikslus ir juos pradėti įgyvendinti.

Maždaug 20 metų prireikė Vokietijai ir SSRS, kad po I Pasaulinio karo jos persitvarkytų II Pasauliniam. Tik vos vos trumpesnio laiko prireikė Sovietų Sąjungai po II Pasaulinio, kad pilnai įsisuktų į Šaltąjį karą su visa 1962 metų Karibų krize. Prisiminkim, kad apie 1963 įsivažiavo ir Vietnamo karas. O 1969 – ir SSRS-Kinijos konfliktas. Dar galim čia pridėti Prahos pavasarį 1968 ir krūvą kitų įvykių, kurių dėka neretas istorikas tą periodą pavadina tyliu III Pasauliniu. Nerišlios paliaubos prasidėjo tik apie 1969-1972, kai JAV ir SSRS pasirašė pirmą branduolinės ginkluotės apribojimo sutartį.

Ir štai, praėjus vėl panašiam laikotarpiui, įvyko SSRS subyrėjimas, visų įvardintas, kaip viso Šaltojo karo pabaiga. O po to paties periodo – Rusijos-Gruzijos karas ir ta situacija, kurią turime dabar: kai kurie politologai kalba apie tai, kad Lietuva jau yra okupuota, tiesiog tyliai ir iš vidaus. Pokytis nenuostabus, turint omeny, kad Rusija dabar valdoma KGB metodais (juk ir Vladimiras Putinas – žymus KGB veikėjas) – šie juk įpratę viską daryti pogrindiniais būdais, kiek įmanoma tyliau sukeldami visokius perversmus, infiltruodami įvairius agentus ir t.t. – kad tik niekas nepastebėtų.

Nejuokinga

Kai Vytautas Landsbergis prieš gerus dešimt metų kalbėjo apie šliaužiančią Rusijos grėsmę, daugelis juokėsi. Prieš penkis metus tam pačiam daugeliui pasidarė jau nejuokinga. O dabar?

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter