Tag Archives: prekybos tinklai

Kada atsidarys Lidl ir ką tai pakeis?

Ponai ir ponios, geri metai, kaip visus vis labiau nervina ir erzina (gerąja prasme) Lidl parduotuvės, kurios vis statomos, statomos, jų vis daugiau, ir vis atrodo, kad greitai greitai jau atsidarys. Mano šviežiausi nugirsti gandai (šiuo atveju visgi dar nelabai patikimi ir nepriklausomų patvirtinimų neturintys) sako, kad jau šį pirmadienį.

Ne, čia dar ne Lietuvoj, o kažkur nesvarbu kur. Didžiojoje Britanijoje. Kaip Lietuvoje.

Ne, čia dar ne Lietuvoj, o kažkur nesvarbu kur. Didžiojoje Britanijoje. Kaip Lietuvoje.

Taip, jau prieš mėnesį atsidarė Lidl logistikos centras – netoli Kauno, Ramučiuose. O prie daugelio Lidl parduotuvių jau galima pastebėti ir besibūriuojančias žmonių grupeles, ir stovinčias lengvąsias mašinas, ir jau pastatus dengusi plėvelė nuimta, ir iš vidaus šviečia visokios šviesos ir švieslentės, ir netgi iškabos vakare švyti. Gal tai tik pastatų ir įrangos bandymai, gal dar kas nors, bet vaizdas toksai, jog pasiruošimų etapas baigiamas.

Kažkur buvo jau lyg ir patikimesni gandai – kad Lidl skelbė, jog atsidarys dar pirmą šių metų pusmetį. Tas pusmetis jau visiškai eina į pabaigą ir jam teliko pora savaičių pavasario. O paskui – jau prasideda kitas sezonas, į kurio vidurį pataikyti būtų nefektyvu.

Sodros duomenys rodo, kad šiuo metu Lidl turi jau apie 1400 darbuotojų. Prieš mėnesį jų tebuvo apie 400. Negana to, po trijų masinio darbuotojų įdarbinimo etapų (per savaitę maždaug po 300-400) jau pora savaičių, kaip įdarbinimo skaičiai stabtelėjo. Išties maždaug tokio laiko pakanka didesnės dalies žemesnės kvalifikacijos darbuotojų apmokymui, tuo tarpu aukštesnės kvalifikacijos darbuotojai keliais etapais buvo priimdinėjami anksčiau – prieš metus jų tebuvo vos šimtas. Pagal darbuotojų skaičiaus augimą ir dabar matomą stabtelėjimą galime numanyti, kad Lidl startuos jau tuoj tuoj. Kita vertus, kiek tas tuoj tuoj truks – kol kas neaišku. Aš pats visgi manyčiau, kad mažiau kaip mėnesį. Porą savaičių. Ir tos pora savaičių jau praėjo.

Continue reading

Kalafiorai: akcijos rezultatai

Turiu pasakyti, kad stebėjau tą akciją ir jos rezultatus. Tegul ir neplatinau jos, dalyvavau kaip ir gana pasyviai (kai maitiniesi geriausiuose ir prabangiausiuose restoranuose, tai supermarketų banaliai nereikia), bet sutinku su visa akcija dėl to, kad faktas kaip blynas: vidurinio prekių ir paslaugų segmento kainos Lietuvoje yra ženkliai didesnės, nei panašaus ekonominio išsivystymo Lenkijoje. Pakankamai akivaizdu, kad smulkūs prekeiviai per daugelį metų daugmaž išdusinti, tad konkurencija labai šluba. Negana to, Statistikos departamentas netgi nesugeba to įvertinti, nes segmento, kuriame auga kainos, elementariai nestebi.

Kaip benorėtų kalafiorai priešintis, visvien jie eis pas poną Pomidorą, nes taip jau yra, tokia realybė.

Kaip benorėtų kalafiorai priešintis, visvien jie eis pas poną Pomidorą, nes taip jau yra, tokia realybė.

Taigi, kokie gi supermarketų boikoto akcijos rezultatai, jei jau nemažai žmonių tame dalyvavo?

Visų pirma, supermarketai, kas ką bepezėtų, pajuto skausmelį. Gal nelabai didelį, bet pajuto. Visur prasideda masinės akcijos, nuolaidos ir panašiai – kaip atoveiksmis visam tam boikotui: „žiūrėkite, kokie mes geri, mažiname kainas“. Ir tai yra labai gerai – didieji prekybos tinklai pamato, kad poveikis yra, o pirkėjai pamato, jog jie visgi gali daryti poveikį. Žodžiu, atsiranda toksai savotiškas dialogas.

Continue reading

Apie Maximas, VP Grupę, mokesčius ir TB metodologiją

Tegul mane ponas Andrius Užkalnis ir vėl išvadins socialistu, bet aš manau, kad gerai, kai visi drožia VP Market, drožia Maxima grupę, visą Vilniaus Prekybą, VP devintuką ar tai dešimtuką ir taip toliau*, ir spaudžia, ir taip toliau. Nes kompanija čia labai didelė, ir todėl labai gerai, kad jie negali įsijausti ir leisti sau ką nori. Turi būti visiems vienodos sąlygos ir visi turi vienodai galėti, o ne taip, kad yra viena superkompanija, o visiems kitiems telieka susitaikyti ir prisitaikyti, nes jie ne Maxima.

Maxima nėra jokie mieli katiniukai, nes pinigus drožia iš visų už viską. Jie greičiau kaip alkani šunys. O vat katiniukai... Apie tuos katiniukus čia dar sužinosite.

Maxima nėra jokie mieli katiniukai, nes pinigus drožia iš visų už viską. Jie greičiau kaip alkani dobermanai. O vat katiniukai… Apie tuos katiniukus čia dar sužinosite.

Todėl Maxima grupė ar VP Market (atleiskit, kad painiojuosi pavadinimuose) ir turi būti 10 kartų labiau stebima ir prižiūrima, negu bet kurie kiti. Ir dėl to labai gerai, kai kažkas susidomi ir pertikrina visus jų mokesčius, pasiremia prielaida apie tai, kad mokesčių kažkur prapuolė tiek, kiek pusė to tinklo gauna pajamų per metus ir taip toliau. Tokių superkompanijų atžvilgiu išties ir turi galioti kaltumo prezumpcija: esi toks galingas, kad pirmiausiai esi dėl visko kaltas, o tada jau įrodinėk, kad taip nėra. Tai yra teisinga ir gerai.

Aš labai džiaugiuosi, kad dabar visas tas VP Market bus visaip kapstomas ir prižiūrimas labiau, juoba kad ir Prezidentė skėlė, jog paklibinti juos reikia. Tai yra gerai. Nesvarbu, kaip ten su tais mokesčiais (apie tai išties visas straipsnis), bet džiaugiuosi, kad juos pakrapštys, kad jie neatsipalaiduotų.

Prielaida yra paprasta: Maxima yra nenormaliai didelė, pajėgi ir galinga. Tiksliau, visas tas milžiniškas konglomeratas yra toksai. Iš esmės, kažkas tokio, kas jau pagal savo struktūrą po truputį artėja link japoniškų keiretsu – tetrūksta dar tik to, kad įsigytų kokį nors banką ir draudimo kompaniją, išaugtų dar kokius 10 ar 100 kartų – ir jau bus galingesni už Lietuvą, kaip valstybę. Ir jie dar išaugs tiek kartų, nes jau krūvą metų Lietuvoje jie nelabai tesiplečia, nes jau seniai nėra kur augti – viskas vystoma užsienyje. Ir jie auga.

Vat čia ir yra toksai kabliukas, kur atsiranda klausimai apie tai, kada įmanoma slėpti mokesčius, o kada neįmanoma jau vien dėl vidinių verslo priežasčių. Aš prieš vos ne dešimtmetį rašiau jau kažką vienam labai geram žurnalui („Verslo Klasė“) apie tai, kodėl mokesčius mokėti labai verta ir kaip daryti, kad verslas augtų, kai jis jau didelis. Bet čia dar kartą užkabinsiu, kiek kitaip, nes čia labai gera proga.

Tik pirmiausiai, jei jau apie mokesčių slėpimą ir tai, kas su tuo lengva, o kas sunku – tai reikia panagrinėti viską iš esmės, giliai – kaip tai įtakoja verslą ir kur ten kokios nemokestinės pasekmės. Nes iš mokesčių pusės jau ponai iš Common Sense kabina šį bei tą, o aš jums apie giluminius procesus papasakosiu.

Continue reading

Kontroliuok procesą arba feilinsi kaip Norfa

Aš kažkada rašiau berods, kad Norfa yra geriausias prekybos tinklas, nes nekruša proto visokiomis nesąmonėmis, o tiesiog pigiai pardavinėja tai, ko žmonėms reikia, kitaip tariant, galvoja apie klientą ir į jį orientuojasi. Bet dabar taip jau nėra, nes jie jau ne geriausias prekybos tinklas, o į jų supermarketus eiti gal ir neverta. Dėl vienos bukos priežasties. Elementariai bukos. Ne dėl to, kad ten prekių nebūtų, o tiesiog dėl to, kad procesas lūžta.

Ne, į Norfą nereikia eiti ne dėl to, kad jie irgi pradėjo idiotiškas akcijas iš serijos „apsipirk už 250 litų per mėnesį ir laimėk melejoną“. Tokios akcijos yra labai blogos, nes visokie klientai supranta, kad juos taip durnina ir jų pinigus atiduoda kokiems nors laimėtojams. Bet tai smulkmena, nes Norfos feilas yra tokioje vietoje, kurios niekas (bent jau iš vadovybės) nesupranta, kol pirštu neparodai. O kai parodai pirštu, tai tada visi sako: „taigi čia savaime aišku, mes ir patys tai žinojome„. Tik kažkodėl tie žinotojai nežino, kol nepasakai.

Aš šiandien užėjau į Norfą, kuri buvo labai jau man pakeliui. Ir aš afygiel. Ir kaip aš supratau, tai jau tęsiasi ne pirmą dieną. Pirmas dalykas, kuris nustebino mane, vos užėjusį – tai neįtikėtinai mažas žmonių kiekis. Buvo kaip tik tas metas, kai visi važiuoja namo iš darbo, parduotuvės tuo metu būna pilnos, bet Norfoje buvo kaip kokioje bažnyčioje – tylu ir tuščia. Anei vieno žmogaus prie kasų, nors anksčiau ten užėjus netgi kokią 9 ryto ir tai daugiau pirkėjų būdavo. Per visą parduotuvę – gal kokie 5-6 norintys apsipirkti žmonės. Tuštuma, kuri tiesiog nesuvokiama. Aš tą tuštumą supratau, priėjęs prie kasos – nebuvo maišelių.

Taip, tokių fokusų parduotuvių vadovybė neretai nepastebi. Kodėl nepastebi? Ogi todėl, kad negalvoja. O kodėl negalvoja? O todėl, kad nesupranta elementarios tiesos: ne pirkėjas turi taikytis prie parduotuvės proceso, o parduotuvė turi taikytis prie pirkėjo proceso. O pirkėjo procesas – labai paprastas. Vat žemiau paveiksliuke jis grubiai pavaizduotas maždaug taip, kaip yra.

Pirkėjas supermarkete, procesas

Čia vat tas žalias - tai pirkėjas, o žydras - tai supermarketas. O visi raudoni - tai feilai, kurie gali ištikti pirkėją, o tuo pačiu - ir parduotuvę. Nes ne parduotuvė reguliuoja pirkėjo procesą. Pirkėjas tiesiog arba gauna savo procesui tai, ko reikia, arba pasirenka kitą tiekėją.

Kaip matome, jei tik pirkėjo procesas kažkurioje grandyje lūžta, tai pirkėjas baigia tuo, kad arba nenusiperka prekių, arba jei ir nusiperka, tai lieka tokiu klaikiai nepatenkintu ir pasipiktinusiu, kad antrą kartą daugiau neateina, o eina ten, kur tokių bėdų nėra. Ir jei tas pirkėjo procesas lūžta paskutinėje grandyje, tai kažkam gali atrodyti, kad visgi viskas veikia – nusipirko gi pirkėjas prekes. O jau paskui – taigi pirkėjo problemos.

Pasižiūrėję, galim pastebėti, kad visi galimi feilai – labai natūralūs. Jei žmogus neturi, kur pasistatyti mašinos – jis važiuoja kitur. Jei neranda krepšelio prekėms (Rimi, atsimenu, prieš kokius porą metų buvo ta problema) – tai paieško, bet jei visvien neranda, tai eina kitur. Jei neranda kokių nors būtinų prekių (pieno, makaronų ar dar kažko, ko jam būtinai reikia nusipirkti) – tai ir vėl eina kitur. Jei prie kasų susiduria su eile, kurioje gali tekti laukti pusę valandos – tai ir vėl gali nueiti kitur. O ką daryti pirkėjui, kuris jau susimokėjo, jau turi savo nuosavus daiktus, o tų daiktų nėra kaip išsinešti? Vat čia jau pirkėjui nelieka nieko kito, kaip tik prekes kaišiotis į kišenes, o paskui prakeikti parduotuvę. Ir nebegrįžti į ją.

Prekių maišelis kainuoja labai nebrangiai. Supermarketai ir šiaip visokios parduotuvės įsivaizduoja, kad tas maišelis neneša pelno, nes labai jau pigus. Nors yra ir tūpų parduotuvių, kurios galvoja, kad gali fufelišką plastmasinį maišiuką parduoti už litą. Bet tai elementarus pirkėjo proceso nesupratimas: jei pirkėjas negauna maišelio, lūžta pirkėjo procesas. O pirkėjas niekada nenorės turėti reikalų su tiekėjais, kurie jam laužo procesus.

Kai Vakaruose jūs gaunate supermarkete maišelius už dyką*, tai yra ne šiaip sau. Tai yra tik dėl to, kad supermarketai maišelių išvis netraktuoja, kaip prekės. Jiems tas maišelis – tai pirkėjo proceso užtikrinimo priemonė. Eneibleris, kaip sakant. Jei eneiblerio nėra – viskas bus blogai. Būtent todėl eneibleris pirkėjams tiekiamas už dyką – kad neduok tu dieve, kas nors nesugalvotų paoptimizuoti tiekimo pagal tokį principą, kad geriau tegul maišelių atsargos nesikaupia, nes pelno iš to visvien neuždirbsim.

Ponai ir ponios, orientacija į klientą – tai absoliučiai būtina verslo sąlyga. Aš jums tą sakau ir geriau jums manim patikėti.

 

————-

* Kažkada Vokietijoje tie nemokami maišeliai labai stebindavo lietuvius. Netgi Rytų Vokietijoje, jau nekalbant apie Vakarų Vokietiją. Bet vėliau, kai visokie iš Rytų Europos plūstelėjo ir ėmė krūvomis tuos maišelius nešt, parduotuvės ėmė stabdyt – vienur tiesiog ribotą maišelių kiekį duot, o kitur irgi mokamais padarė (kad barjeras atsirastų). Dabar toks pasiskirstymas gaunasi – kuo toliau į Vakarus, tuo labiau visur nemokami maišeliai. Kita vertus, Gariūnuose nemokami maišeliai seniai tapo įprastais. Matyt Gariūnai visgi yra ta vieta, per kurią į Lietuvą dar ir šiais laikais ateidinėja verslo procesų supratimas.

Antkainių reguliavimas ir dezinformacinės bombos

Kol vyksta visas triukšmas apie tai, kad antkainius reguliuoti reikia ar nereikia, etc., atrodo, kad abi triukšmautojų pusės jau pamiršo, apie ką visas reikalas. O jis ne apie antkainius, o apie visišką rinkos oligopolizaciją. Išvis, pasakysiu tiesiai: tie, kurie šaukia, kad antkainius reikia riboti – aišku, primena pusdurnius. Tačiau tie, kurie šaukia, kad negalima antkainių reguliuoti – primena jau net ne pusdurnius, o pilnaverčius durnius.

Jei šaukiantieji apie tai, kad antkainius reguliuoti reikia, dar bent jau užsidirba kažkokį marginalinį politinį kapitalą, tai šaukiantieji, kad tie reguliuotojai esą durniai – net nepastebi, kaip apie pirštą suvyniojama visa problema: prekybos tinklų monopolistinė ir visiškai nekontroliuojama padėtis Lietuvos rinkoje. Patys tie besipiktinantys tampa puikiu įrankiu kažkieno rankose. Na taip taip, žinau, kad yra dar ir atskira rūšis tokių, kurie šaukia, nors puikiai supranta, kad visas šitas cirkas tėra cirkas. Bet tokie rėksniai – tai išvis atskira rūšis, kurią vargu, ar verta čia analizuoti.

Procesas, skirtas bet kokių šaliai naudingų, bet kai kurioms grupėms nepatogių projektų kompromitacijai – puikiai atidirbtas, jį matėme jau ne kartą – kad ir, pvz., su NT apmokestinimo įstatymais arba įstatymais dėl progresinių mokesčių. Labai paprasta: vos tik kyla kalba apie tai, kad reikia kažką daryti su kokiais nors oligarchais, monopolistais, oligopolijomis ar pan., būtinai atsiranda įdomi įstatymų kūrėjų grupelė, kuri greitai sugeba bet kokius privesti iki visiško absurdo, kartu garsiai rėkdami būtent apie tai, kad tuos oligarchus, monopolistus ar dar kažką reikia pažaboti. Įstatymų projektuose numatomas toks NT apmokestinimas, kad bankrutuotų ir kaimo bobutės, arba tokie progresiniai mokesčiai, kad šie viršytų net pačią nesveikiausią vaizduotę.

Arba, kaip matome dabar, vietoj įstatymų, kurie, pvz., įvestų progresinius mokesčius pagal prekybos plotą, kokius nors ribojimus specifinėms prekėms supermarketuose ar supermarketų buvimui arčiau miestų centrų, etc., yra pasiūlomas įstatymas, kuris akivaizdžiai absurdiškas, kartu pats patogiausias būtent tiems patiems prekybos tinklams ir pražūtingas daugeliui smulkių prekeivių. Dar daugiau, toks įstatymas dar ir potencialiai kirstųsi su ES teisinėmis normomis, garantuojančiomis laisvą rinką. Negana to, būtent prekybos tinklai yra lankstūs antkainių ribojimo atžvilgiu ir būtent smulkiausias verslas nuo tokio įstatymo nukentėtų. Ir netgi durniui akivaizdu, kad antkainių ribojimo įstatymas nebus priimtas.

Įdomu, kad net ir tarp Dalios Grybauskaitės patarėjų matomai atsirado kažkas, kas jai pirmu momentu patarė padaryti tokį dalyką. O beje, būtent pagal tokius absurdiškus siūlymus būtų labai įdomu paieškoti įdomių žmonių – būtent tų, kurie bet kokiam rinkos aptvarkymui kaišioja kojas.

Brangi Dalia Grybauskaite, brangus Andriau Kubiliau, pasitikrinkite savo aplinką, kas ten stengėsi šitą idėją prakišt. Ir išmeskit velniop tuos interesų atstovus – jie daro kiaulystes ne tik šaliai, bet ir jūsų asmeninei reputacijai. Nepatingėkit ir daugiau pakapstyti apie visokius siūlymus, kurie ilgainiui virto absurdiškomis idėjomis. Net neabejoju, kad surasite labai įdomių dalykų.