Tag Archives: TB

Apie Maximas, VP Grupę, mokesčius ir TB metodologiją

Tegul mane ponas Andrius Užkalnis ir vėl išvadins socialistu, bet aš manau, kad gerai, kai visi drožia VP Market, drožia Maxima grupę, visą Vilniaus Prekybą, VP devintuką ar tai dešimtuką ir taip toliau*, ir spaudžia, ir taip toliau. Nes kompanija čia labai didelė, ir todėl labai gerai, kad jie negali įsijausti ir leisti sau ką nori. Turi būti visiems vienodos sąlygos ir visi turi vienodai galėti, o ne taip, kad yra viena superkompanija, o visiems kitiems telieka susitaikyti ir prisitaikyti, nes jie ne Maxima.

Maxima nėra jokie mieli katiniukai, nes pinigus drožia iš visų už viską. Jie greičiau kaip alkani šunys. O vat katiniukai... Apie tuos katiniukus čia dar sužinosite.

Maxima nėra jokie mieli katiniukai, nes pinigus drožia iš visų už viską. Jie greičiau kaip alkani dobermanai. O vat katiniukai… Apie tuos katiniukus čia dar sužinosite.

Todėl Maxima grupė ar VP Market (atleiskit, kad painiojuosi pavadinimuose) ir turi būti 10 kartų labiau stebima ir prižiūrima, negu bet kurie kiti. Ir dėl to labai gerai, kai kažkas susidomi ir pertikrina visus jų mokesčius, pasiremia prielaida apie tai, kad mokesčių kažkur prapuolė tiek, kiek pusė to tinklo gauna pajamų per metus ir taip toliau. Tokių superkompanijų atžvilgiu išties ir turi galioti kaltumo prezumpcija: esi toks galingas, kad pirmiausiai esi dėl visko kaltas, o tada jau įrodinėk, kad taip nėra. Tai yra teisinga ir gerai.

Aš labai džiaugiuosi, kad dabar visas tas VP Market bus visaip kapstomas ir prižiūrimas labiau, juoba kad ir Prezidentė skėlė, jog paklibinti juos reikia. Tai yra gerai. Nesvarbu, kaip ten su tais mokesčiais (apie tai išties visas straipsnis), bet džiaugiuosi, kad juos pakrapštys, kad jie neatsipalaiduotų.

Prielaida yra paprasta: Maxima yra nenormaliai didelė, pajėgi ir galinga. Tiksliau, visas tas milžiniškas konglomeratas yra toksai. Iš esmės, kažkas tokio, kas jau pagal savo struktūrą po truputį artėja link japoniškų keiretsu – tetrūksta dar tik to, kad įsigytų kokį nors banką ir draudimo kompaniją, išaugtų dar kokius 10 ar 100 kartų – ir jau bus galingesni už Lietuvą, kaip valstybę. Ir jie dar išaugs tiek kartų, nes jau krūvą metų Lietuvoje jie nelabai tesiplečia, nes jau seniai nėra kur augti – viskas vystoma užsienyje. Ir jie auga.

Vat čia ir yra toksai kabliukas, kur atsiranda klausimai apie tai, kada įmanoma slėpti mokesčius, o kada neįmanoma jau vien dėl vidinių verslo priežasčių. Aš prieš vos ne dešimtmetį rašiau jau kažką vienam labai geram žurnalui („Verslo Klasė“) apie tai, kodėl mokesčius mokėti labai verta ir kaip daryti, kad verslas augtų, kai jis jau didelis. Bet čia dar kartą užkabinsiu, kiek kitaip, nes čia labai gera proga.

Tik pirmiausiai, jei jau apie mokesčių slėpimą ir tai, kas su tuo lengva, o kas sunku – tai reikia panagrinėti viską iš esmės, giliai – kaip tai įtakoja verslą ir kur ten kokios nemokestinės pasekmės. Nes iš mokesčių pusės jau ponai iš Common Sense kabina šį bei tą, o aš jums apie giluminius procesus papasakosiu.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Pirkimų centralizavimas ir…

Buvo prieš porą savaičių toksai įvykis – pirmą kartą Lietuvos istorijoje valdiška įstaiga pasikvietė tiesiog būrelį žmonių iš gatvės, kad papasakotų jiems apie tai, kaip veikia. Na, aišku, reikia pripažinti, kad tie žmonės nebuvo absoliučiai iš gatvės – tai buvo blogeriai, bet kadangi blogeriai visgi yra tiesiog žmonės, o ne kokie nors žurnalistai, tai gaunasi, kad pasikvietė žmonių iš gatvės.

Toks poelgis – tai labai drąsu, netgi ženkliška – ypač jei turi omeny, kad valdiškos įstaigos dažnai nepasižymi jokiu atvirumu. Už tai aš jaučiu Jurgitai Kuklierienei labai didelę pagarbą. Gaunasi taip, kad Centrinė Perkančioji Organizacija ėmė ir atsidūrė visų likusių valdiškų kontorų priešaky, nes kol kas vienintelė tesugebėjo pamatyti, kokie pokyčiai ateina su internetu – galimybė tiesiogiai kalbėtis su žmonėmis. Už tai aš padarysiu tokį prezentą: beveik nieko nepasakosiu apie pačią CPO (nes auditų pas juos nedariau, o jei būčiau daręs – tai tada juo labiau nepasakočiau), bet užtat papasakosiu apie pirkimų centralizavimą bendrai.

Soweto lūšnynai Pietų Afrikoje, netoli Johanesburgo

Kiekvienas varguolis, gyvenantis lūšnoje, nori viską daryti pats, nes nepasitiki jokia centralizacija. Tačiau kiekvienas kapitalistas, gyvenantis ne lūšnyne, žino dar Adam Smith įvardintą reikalą: specializacija ir srautinis valdymas produktyvumą kelia begales kartų.

Taigi, paprastai ir aiškiai eikim prie reikalo: klausimas, kas mums iš tos CPO? Pradžioje aš paaiškinsiu panašiai, kaip viename sename nejuokingame vadybiniame anekdote (kuris, beje, iš tikrovės):

Ateina konsultantas pas įmonės savininką (beje, norint prisibelsti iki savininko – dažnai reikia bent kelių mėnesių) ir sako:
– Norite sutaupyti 15 procentų išlaidų iš pirkimų reorganizacijos?
– Žinoma. Bet tu papasakok, kaip daryti, tada aš pagalvosiu, ar verta tau mokėti, – sako įmonės savininkas.
– Gerai, – sako konsultantas, – viskas labai paprasta. Tik pirmiausiai jums reikia įvertinti, kiek įmonės darbuotojai pavagia. Po to susitiktume ir aptartume.
Praeina mėnuo ir įmonės savininkas skambina konsultantui:
– Žinot, mes čia su finansininku jau visą mėnesį skaičiuojam. Kad vagia ir švaisto visi – tą jau išsiaiškinom. Kad dingsta net ne 15, o bent 30 procentų – tą irgi išsiaiškinom. Ir netgi supratome, kad negalime visų vagiančių atleisti, nes įmonė liktų be darbuotojų. Ir netgi supratome, kad jei ir atleisime, nauji vogs lygiai taip pat. Man dabar reikia, kad jūs atvažiuotumėte ir mes pasirašysime sutartį pagal jūsų sąlygas.

Anekdotas, deja, gan gyvenimiškas. Ir jis būdingas ne tik verslui. Žiauriausia situacija yra su visokiomis valdiškomis kontoromis, kurios tiesiog nekontroliuojamos. Kaip sako kai kurie gandai, valdiškame sektoriuje pilkieji ir juodieji biudžetai gali net viršyti baltuosius.

Viskas labai paprasta: jeigu įmonėje pirkti ir eikvoti resursus gali visi, tai visi tuos resursus ir perka, ir eikvoja, ir švaisto. Yra pinigai – reiškia, kad juos reikia išleisti. Taip tie pinigai ir dingsta. Čia net nebūtina kalbėti apie tikrą vogimą, kyšininkavimą ir pan., nes jo gali ir nebūti. Įmonės savininko supratimu, vagystė – tai tiesiog bet koks švaistymas, kur pinigai eina į balą, kitaip tariant – dingsta turtas.

Kai žmonės kalba apie tai, kad valdžioje visi vagys, tai išties tėra paprastas ir netgi primityvus, tačiau savaip labai teisingas supratimas – neefektyvus eikvojimas yra tiesiog mūsų pinigų švaistymas, kitaip tariant – vagystė iš mokesčių mokėtojo. Ir deja, bet neįmanoma su tuo kovoti: kiek beatleidinėtum iš darbo valdžiažmogių, kiek bebandytum gaudyti kyšininkus, kiek bebandytum kovoti su korupcija, kiek bebandytum rengti papildomų procedūrų – pataisyti sistemos, kur vagia visi – neįmanoma. Hmmm… Ar tikrai?

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter