Tag Archives: pyderai

Rasizmas, homoseksualizmas, ksenofobija, tolerastija ir t.t.

Palivalka mane išprovokavo. Rašiau ten komentarą, o gavosi, kad netilpo – visas straipsnis susirašė. Tema buvo apie homofobus, patriotus ir t.t. bei tai, kad randantis bendraeuropinei kultūrai, dalis visuomenės tiesiog ima priešintis asimiliacijai, taip virsdami neigiančiais arba "negatyviais" patriotais – homofobais, rasistais, ksenofobais ir pan. Palivalka iškėlė mintį, kad tai gali būti susiję su Rusijos ar postsovietine įtaka.

Manau, kad šita tema tokia plati, kad vienareikšmiškai įvertinti jos tikrai nepavyktų. Bent jau ne vienu straipsniu.

Galim pradėti nuo to, kad aš internete pastebėjau bent 2 (o gal ir 3) skirtingas kraštutinių "negatyvių patriotų" grupes, kurios tarpusavyje pjaunasi taip, kad vieni kitiems ir gerkles perkąst galėtų. Ir jų požiūriai čia gerokai skiriasi, nors pačių jų aiškinimai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti panašūs. Išties, viena iš šių grupių garsėja nuolatiniais aiškinimais apie tai, kaip tvarka buvo teisingesnė prie SSRS ir pan., visur matydami žydų sąmokslus. Kita grupė – labai aršiai su šiais nesutinka, nuolat deklaruodami idėją "kiekvienai tautai sava valstybė". Aplink juos – kažkiek bandančių vystyti savas filosofijas ir kultūrinio identiteto paieškas. Greta šių dar galvas kelia nedidelis kiekis grynaveislių naciukų. Ir dar būreliai klaipėdiečių bei žemaičių, turinčių "savo požiūrį".

O jau aplink šias visas grupeles zuja būreliai paprastesnių "pispatrijočių", kurie neretai visas savo pažiūras tesugeba išreikšti vulgariais žydų plūdimais, nors patys dažniausiai gyvo žydo akyse nematę. Kad pastariesiems būtų linksmiau, interneto portalus reguliariai aplanko botai iš Latvių gatvės, visur privarantys pačių durniausių ir šlykščiausių komentarų. O visą šitą makalynę apvelka dar ir romantistinis XIXa. nacionalistų palikimas, pradedant kleidėjimais apie Lietuvą nuo jūros lig jūros ir baigiant kalbomis apie lietuvius, kaip išrinktąją tautą. Pastariesiems nuotaiką sugalvoja praskaidrint baltarusių fantastai su savo istorinėm teorijom. O į visą bardaką dar įsimaišo įvairūs tremtiniai, partizanai ir politkaliniai su savomis, irgi patriotinėmis, bet vėl kitokiomis pažiūromis, o galutinai viską užkloja oficioziniai konservatorių ir socdemų patriotiniai diskursai.

Kaip matom, makalynė tokia, kad nei nesuprasi, kur kas ir ką.

Bet tai ne viskas. Su visu tuo patriotizmo ir nacionalizmo šurmuliu susiplaka dar įdomesnės grupuotės – stalinistinio raugo komunistai, NK-95, anarchistai, Frontas, feministės ir dar kažkas. Visas šitas būrys politikuotojų prisiplaka prie ginamųjų gėjų bei lesbiečių (koks ryšys tarp politikos ir sekso?). Prie savęs kairieji nelabai sėkmingai bando prikabinti ir lenkus, turinčius nuosavą politinę liniją ir kiek sėkmingiau – rusus, dažnai išvis tos linijos neturinčius – bet visiems pasistengiama įkalti į galvas, kad kažkokie nacionalistai juos persekioja. Tada dar prie visos šios masės prisiplaka vienas-kitas čigonų, čečėnų, negrų ir kitų mažumų gynėjas. Ir visas būrys grupuočių plūsteli į forumus, spaudą ir kitą žiniasklaidą, kur pasakoja apie tai, kas tie patriotai yra. Pasakoja taip aktyviai, kad netgi tie patys "negatyvūs patriotai" neretai patiki, kad būtent tokie jie ir yra.

Kaip pavyzdys – tie patys homoseksualai, į kuriuos prieš kelioliką metų daugeliui ultradešiniųjų buvo tiesiog nusispjaut: "kas toks? gėjus? na ir kas?". Kol įvairūs tolerancijos propagatoriai neįkalė visiems į galvas: nacionalistas=homofobas. Gan greitai tie patys "laisvės" propaguotojai pasistengė įkalti ir dar vieną idėją: patriotas=nacionalistas. Ir išvystyt šią mintį: nacionalistas – tiktai neigiamas, negatyvus, nes jis tiktai ksenofobas, o nacionalizmas – tai tiktai ksenofobija ir nieko daugiau. Na, gerai, kesnofobija+homofobija. Stebėtina, bet tie patys ultrakairieji ne mažiau neigiami, negatyvūs, nei patys tie "neigiami patriotai": visas erzelis tiktai _prieš_ kažką. Gal visgi ne veltui čia minimas žodis "tolerastai"?

Taigi, kol minia nerišlių įvairaus plauko nacionalistų ir šiaip dešiniųjų bando kažką neartikuliuotai pasakyt, juos neretai nustelbia jų oponentai, tiesiog klasikiniu demagoginiu būdu pasakantys savo oponentų mintis už pačius oponentus. Tam, kad būtų dar smagiau, į tūsą įsimaišo vienas kitas pilnavertis intelektualas, pastebėjęs kokių nors bjauresnių reiškinių – o tada jau išvis viskas susivelia. Toks žiūrovas, kaip aš, jau išvis ima nesuprasti, kas vyksta ir ko tie nacionalistai nori.

Galų gale, prie viso reikalo prisideda dar ir žiniasklaida, kuri, kaip ir aš, apspangusi bando suprast, apie ką čia visas ginčas, o teišgirdusi pavienius šūksnius, juos atkartoja, suinterpretuodama savaip. O čia dar į reikalą pabando įsiterpt koks nors archaiškas filosofas, pasakantis, ką skaityt mergaitėms, o ką – berniukams, šiam filosofui pareiškiamas baisus atsakas, jį prilyginantis vos ne fašistams, tada dar dryksteli koks nors seimūnas apie tai, ką reikia su gėjais daryti, į viską įsimaišo pedofiliniai skandalai, fone dėl kažko cypteli Vyzentalio centras ir staiga pamatai, kad ventiliatorius sukasi visu greičiu, taškydamas mėšlą į visas puses.

Vos prisiartinęs prie visos šitos patriotinės-tolerancinės diskusijos, supranti, kad pakliuvai į nuolatinę "shit in the fan" zoną, kurioje maišosi fašistai, komunistai, homofobai, kedofilai, pedofilai, socialistai, klerikalai, vertelgos, antisemitai, feministės, patriotai, liberalai, kažkokios PR kontoros ir begalė kitų įvairaus negatyvumo ar pozityvumo grupių. Ir neduokdie įsikišt – vos pasirodęs, į veidą gausi savo porciją, dalinamą ventiliatoriaus.

Socialdarvinizmas Lietuvoje

Šiandien Kanarėlė-Vainienė skelbia naują žinią – socialdarvinistinį projektą bendro socialinio draudimo panaikinimui. Atmetus visą įprastinį LLRI bullshitą, kurį šioji taip mėgsta pilstyti, mintis telieka viena: tie, kas daug užsidirba, savo pinigais geriau gali pasirūpinti patys, todėl jiems jokios "Sodros" nereikia. O visiems kitiems čia jau valstybė, jei norės, galės skirti "dovanas". Kanarėlė tik pamiršo dar pridėti prie tų savo kalbų kitą įprastą LLRI giesmelę – apie tai, kad reikia diegti regresinius mokesčius. Kad tie, kas mažiau uždirba, mokėtų daugiau.

Ir šitą mėšlą transliuoja Lietuvos Radijas, o LLRI egzpertų trydomis remiasi Bubiliaus Kybio ekonomistai? Aš neturiu žodžių. Jei šitą projektą jie prastums (o Bubiliui, manau, to visai norėtųsi, nes taip jis galėtų išspręsti Sodros skolas), aš irgi prisidėsiu prie tų, kas eis į riaušes. Nes tai, atleiskite, totalus PYZDIEC.

Kai Kanareika peza apie komercinį socialinės rūpybos užtikrinimą, aš atsimenu tik vieną sėkmingai komercializuotą socialinės rūpybos pavyzdį – tai nacistinės Vokietijos konslagerius. Šie veikė komerciniais pagrindais. Išties puikiai.

Lietuvos Paštas

Pagaliau susisiekimo ministras įvardino tai, kas artimiau susipažinusiems su tema buvo akivaizdu jau beveik 20 metų: Lietuvos Paštas buvo sąmoningai varomas į bankrotą.

Vos Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Lietuvos Paštas atsisakė naudoti lietuviškus pašto ženklus. Kilo paradoksali situacija, kai pašto ženklai buvo, o juos naudodavo paskiri skyriai, tik savo iniciatyva. Spustelėjus kažką iš Lietuvos Pašto vadovybės, pavyko pasiekti to, kad pašto ženklai atsirastų, tačiau visvien ilgai buvo pezama, esą į užsienį ar kitas SSRS respublikas siunčiant, reikia klijuoti ir sovietinius. Būtent šia proga filatelistai patys (filatelistai, o ne Paštas!!!) išleido Kovo-11 perspaudus: tam, kad jei jau paštai atsisako priimti lietuviškus ženklus, kad bent jau sovietiniai būtų su užrašais apie nepriklausomybę.

Jau įtvirtinus nepriklausomybę, Lietuvos Paštas padarė vieną pirmų tikslingo bankrotinimosi veiksmų – pašalino visas išsiuntimui skirtas pašto dėžutes, išskyrus tas, kurios buvo pašto skyriuose. Esą "brangiai kainuoja" jų išlaikymas ir aptarnavimas. Šio sprendimo dėka jau per kelis pirmus metus laiškų siuntimas sumažėjo keletą kartų, o praėjus keliolikai metų daugelis jaunesnių Lietuvos piliečių net nežino, kaip laišką išsiųsti.

Vienu iš pirmų žingsnių buvo ir bandymas atsisakyti spaudos platinimo – esą tai ne pašto reikalas. Rezultatas buvo paprastas: paštas prarado krūvas pinigų, o visokie leidiniai ėmė platinti save patys. Pašto vadų nelaimei, pilnai įgyvendinti šio dalyko nepavyko.

Vėlesnis etapas buvo sudėtingesnis: teko sudarinėti sutartis su kurjerių firmomis, kad už šias vokuoti siunčiamus dokumentus ir netgi gabenti laiškus, bet už tokias kainas, kad paštas kuo stabiliau eitų į bankrotą. Kurjerių firmos džiaugėsi, pašto vadai gaudavo "atkatus".

Paskui kilo geresnė mintis – uždarinėti vietinius pašto skyrius, nes esą jų išlaikymas daug kainuoja. Čia maždaug kaip Maxima uždarinėtų parduotuves, nes jų išlaikymas esą brangiai kainuoja. Kad savikainas padidintų, o pelną sumažintų, dar ėmė statyti bilietėlių eilių automatus, kaip bankuose – kad pašto ženklą perkančio kliento aptarnavimas užtruktų ne pusę minutės, o bent kokias 3-4. Savo vidiniame laikraštyje Lietuvos Paštas ta proga dar išspausdino vedamąjį apie tai, kokie blogi yra klientai, kad būriais eina į paštą, stojasi į eiles, grūdasi prie langelio ir kad, deja, atsisakyti juos aptarnauti negalima, bet galima pastatyti bilietėlių automatus iš Hansabo.

Bene paskutinis žingsnis, skirtas pagerinti kurjerių gyvenimui ir dar labiau sumažinti apyvartai buvo Lietuvos Pašto sprendimas nedirbti savaitgaliais. Ta proga buvo pradėtos kalbos, kad mažesniems pašto skyriams pakaktų dirbti 1-2 dienas per savaitę. Šiųjų darbo laikas jau anksčiau buvo sutrumpintas, daugeliu atvejų – iki 16 valandos, kaip tik tiek, kad dirbantis žmogus niekaip negalėtų jais pasinaudoti.

Paskutinius dešimt metų pašto vadai tyliai vis skleidė kalbas apie numatomą privatizaciją – akivaizdžiai, jos ir tikėdamiesi. Paskutinės kalbos buvo apie tai, esą ES numato pašto paslaugų liberalizaciją, todėl esą bus privatizacija. Nors liberalizacija išties tereiškia tai, kad siuntų gabenimas leidžiamas ir kitoms įmonėms, o ne tik valstybiniam paštui, kitaip tariant, Lietuvoje ta liberalizacija jau senų seniausiai yra. Valstybinio pašto realybėje atsisakyti neįmanoma: ir dėl to, kad reikia vykdyti specifines mažo pelningumo funkcijas (pvz., smulkiuose kaimuose), ir dėl to, kad gabenamos valstybinės siuntos, įskaitant ir slaptas.

Lietuvos pašto veiklą bene geriausiai reprezentuoja pašto vidinis laikraštis, savo silpnaprotiškais tekstais primenantis sovietinę spaudą bei patys pašto ženklai. Šiųjų biznis irgi organizuotas nuostabiai – išrenkami tik pateptųjų projektai, kad premijas gautų savi, giminaičiai ar darbuotojai. Ir viskas gi teisėta, "komisija priėmė, konkursas buvo". Taip išleidžiami tokie šedevrai, kaip garsusis "apsišikęs kūdikis" ar Mesalina (Lietuva – vienintelė pasaulio valstybė, išleidusi pašto ženklą , vaizduojantį prostitutę!), vėliau reprezentuojantys Lietuvą prieš visą pasaulį.

Tikėkimės, kad kažkas pasikeis. Nes savo sovietine degeneracija Lietuvos Paštas seniai pralenkė bet ką iš valstybinių įmonių – net Lietuvos Geležinkeliai, save palyginę su Lietuvos Paštu, tyliai apsiverktų kamputyje. Pagal įvairius pasaulinius pašto organizacijų reitingus, Lietuvos Paštas nuolat pakliūna į šimtuko apačią, o kartais net ir į šį neįtaiko, vilkdamasis greta karų, maištų ir kitų neramumų kamuojamų Afrikos valstybių, nuolat tapdamas visos Europos rekordininku pagal prarastų siuntų procentą ir laiškų gabenimo trukmę.

Lietuva yra vienintelė pasaulio šalis, kur yra ištisa prieš pašto veiklą protestuojanti organizacija – Filop. Ir, ko gero, vienintelė pasaulio šalis, kur filatelistai rengia ne gražiausio, o baisiausio pašto ženklo rinkimus.

Galime tik nostalgiškai prisiminti sovietmetį, kai laiškas tame pačiame mieste būdavo atgabenamas per vieną dieną. Dabar tai užtrunka 4-5 dienas, o kartais – ir savaitę.

Grakštus bandymas išsišluostyti?

Grakštus bandymas išsišluostyti savo subines į rinkėjų bei žurnalistų veidus?

Bent jau man kilo tik kažkokia panaši mintis, kai išgirdau, jog šiandien buvo bandoma ypatingos skubos tvarka, prisidengiant europinėmis direktyvomis, prastumti pataisą visuomenės informavimo įstatymui, pagal kurią visi politikai staiga būtų praradę viešų asmenų statusą, t.y., tą statusą, pagal kurį juos leidžiama kritikuoti ir analizuoti, o jie už tai negali užbylinėt ko papuola, prisidengdami savo privatumu.

Kadangi nugirdau tik pusę informacijos, gal kas girdėjote, kas per rengėjai ir kas čia tasai pats didžiausias savo politinio privatumo gynėjas? Spėjau tik nugirst, kad galutinį rengimą organizavo kultūros ministerija (WTF????)

Upd. Tiesiogiai atsakingas – kultūr-multūr-ministeris Remigijus Vilkaitis

Esama įstatymo eilutė:

Viešasis asmuo – valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kitas asmuo, jeigu jis turi viešojo administravimo įgaliojimus ar administruoja viešųjų paslaugų teikimą arba jeigu jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams.

Bandomas prakišti pakeitimas:

Viešasis asmuo – teisėjas, pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kitas asmuo, jeigu jis turi viešojo administravimo įgaliojimus arba jeigu jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams.

Vat taip vat… Įsiskaičius, skirtumai labai nemenki. Visuomeninė veikla išvis išbraukta, kaip sąvoka, taigi, atrodo, ir visokios žvaigždutės tampa apsaugotos lygiagrečiai politikams. Kitų punktų nežiūrėjau dar. Faktas tas, kad aprašyme, kurį Vilkaitis pateikė svarstymui, apie tokius fokusus nei neužsiminta. Slapta bandė prastumt. Kaip ten Auksė Aukštikalnienė sakė – mėšlinai!

O pas kažką šiandien šventė

Ta šventine proga – puikus sveikinimo atvirukas, kurį kažkur atrado d.g. PGrigas

Ir taip pat puikus tekstas, kurį irgi rekomenduoju visiems, skaitantiems rusiškai – http://uskov.livejournal.com/101346.html

Kadangi abejoju, ar dažnai pas mane užeina komunistai ar juolab stalinistai, tai skirtingai nuo aukščiau minėto teksto autoriaus, genderiškai abstrahuota kryptimi nieko nesiunčiu, bet manyčiau, kad viskas aišku 🙂