Tag Archives: sovietmetis

Sveikatos apsaugos sistema

Nelabai seniai man teko malonumas susidurti su sveikatos apsaugos sistema*. Išties neturiu nusiskundimų, jei ne tai, kad dabar žinau vieną dalyką: kardinaliai pigiau, greičiau, maloniau ir geriau yra mokėti pinigus privačiai klinikai ir gauti pagalbą, kurios reikia, nei bandyti aiškintis su valdiška poliklinika.

Kita vertus, aš tiesiog noriu parašyti apie tai, kad truputį pasiaiškinau, kokia yra bendra procedūra bendriems atvejams. Ta procedūra, kaip suprantu, yra nuleista iš kažkur iš viršaus. Ir žinoma, kad pacientai sveiktų, sveiko proto gydytojai priversti ją pažeidinėti, o kartais ir šiaip ta procedūra sutrinka ir suveikia, todėl ligoniai gauna gydymą. Bet šiaip jau, kadangi patirties su procesų analize turiu tiek ir tiek, tai ir pagal proceso požymius galiu atkurti, kaip realiai viskas vyksta.

Manau, kad pasivaikščioję po šitą procedūrą, atkursite savyje visokius prisiminimus apie visokias ligas.

Manau, kad pasivaikščioję po šitą procedūrą, atkursite savyje visokius prisiminimus apie visokias ligas. Šita bendroji sveikatos apsaugos procedūra nėra labai tiksli, nes atkurta tiesiog pagal išorinius požymius. Kažkur joje dar atsiranda ir gydymas, bet nelabai aišku, kur.

Taigi, ką iš šitos procedūros matome? Ogi tai, kad gal kažkur viename-kitame etape pacientui paskiriamas koks nors gydymas ir pacientas pasveiksta, bet vaizdas toks, kad sunku pasakyti, nuo ko jis pasveiksta išties. Schemos pati esmė – žaisti su pacientais futbolą tol, kol būklė pablogės tiek, kad jau dėl būklės blogumo būtų akivaizdu, kad gydyti reikia. Ir čia, jei pasiremsime prielaida apie tai, kad užleistų ligų gydymas reikalauja daug kartų daugiau resursų, nei ligų ankstyvose stadijose, tai štai jums ir atsakymas, kodėl viskas taip blogai.

Aišku, tai ne vienintelis atsakymas – kai poliklinikose tenka susidurti su futbolu, kai pacientui netgi neaišku ar užbaigti gydymą ar neužbaigti, kai būtinosios pagalbos procedūra (incidentų valdymas) tampa vieninteliu būdu pakliūti pas gydytoją anksčiau, nei liga pereis į komplikacijas ar lėtines stadijas – tai jau savaime rodo nenormalumą. Aš jau nekalbu apie tai, kad šitai gadina nervus ir gydytojams, ir pacientams.

Continue reading →

Nepainiokim Salomėjos Nėries veiklos ir meno

Čia toksai amžinas argumentas vis iškišamas įvairių Salomėjos Nėries mylėtojų, kad esą reikia nepainioti jos kūrybos ir jos darbų. Ir kad nekalta ji buvo dėl to, kad važiavo Stalino saulės atvežti, nes jai taip liepė. Ir kad ne savo noru kažką ten kūrė.

Visuose vadovėliuose tokia jau dvasingai žvelgianti, kad jausmas kyla, lyg matytum panaudotą Julijos Žemaitės įklotą, padarytas iš džiovintų samanų.

Visuose vadovėliuose tokia jau dvasingai žvelgianti, kad jausmas kyla, lyg matytum panaudotą Julijos Žemaitės įklotą, padarytą iš džiovintų samanų.

Kartą kažkur Facebook buvau netgi aptikęs būrelį senų nupušusių skystagalvių, kurie, pradėję nuo pasipiktinimų dėl to, kad kažkas išdrįso dvasingąją poetę peikti (nors jos poezija teverta tiek, kiek ir bet kokių gimnazisčių ar vidurinių klasių moksleivių kūryba), labai staigiai perėjo į pasakojimus apie tai, kaip Salomėja Nėris buvo nekalta.

Continue reading →

Dar apie sovietinius kompiuterius

Pamačiau, kad užkabino kai kuriuos puvėkus ankstesnis straipsnis, kur rašiau apie tai, koks būtų sovietinis Internetas, jei jis būtų šiais laikais. Kai kurie nupušėliai ėmė paskui skleistis pasipiktinimais apie tai, kad esą būtų SSRS Vakarus pasivijusi, o kiti gi aiškino apie tai, kad esą ir Vakaruose buvę mažai kompiuterių, todėl nedera atseit lyginti. Buvo tokių, kurie aiškino apie visokius „Santaka“ kompiuterius bei sovietines kompiuterių klases.

Ponai ir ponios, šitas daiktas - tai viena iš sunkiausiai suvokiamų sovietinių fantasmagorijų - savaime užsidegantis Apple II klonas, kurį sovietai bandė pardavinėti JAV už nesakysiu kokius pinigus. Straipsnyje atrasit ir maža jums nepasirodys. Aš jums pažadu.

Ponai ir ponios, šitas daiktas – tai viena iš sunkiausiai suvokiamų sovietinių fantasmagorijų – savaime užsidegantis Apple II klonas, kurį sovietai bandė pardavinėti JAV už nesakysiu kokius pinigus. Straipsnyje atrasit ir maža jums nepasirodys. Aš jums pažadu.

Štai vienas pavyzdinis nupušėlis, atėjęs pas mane į FB, pradėjo aiškint išsyk prieštaravimus, kad koksai tai „Santaka“ kompiuterio procesorius dirbo dvigubai aukštesniu dažniu už kažką, todėl aš neteisus, o be to „Iskra“ mašinos stovėdavo mokyklinėse kompiuterių klasėse pas mokytojus, o jis pats lituodavo kažkokius „ZX Spectrum“ klonus ir juos pardavinėdavo, todėl, suprantate, viskas yra netiesa ir aš nieko nesuprantu.

Žinom mes tokius lituotojus, kurie lituodavo „ZX Spectrum“ klonus, todėl labai išmano, bet nesugeba sovietinio PDP-11 klono DVK atskirti nuo IBM PC serijų. Aš jums neaiškinsiu detalių, bet tuomečiame IT pasaulyje tai yra didesnis kliedesys, negu kad supainioti kepurę su triusikais ir triusikus ant galvos užsidėjus, nueiti į kokį nors aukšto rango priėmimą. Tai žinoma, aš tokius tipažus baninu, nes neadekvačių fufelių čia pas mane niekas nerašinės. Netoleruoju aš tokių, kurie kažką skleidžia nei neskaitę, o negana to, dar ir rimtais snukiais kliedesius žarsto.

Užtat jums duosiu truputį faktų tam, kad įsivaizduoti galėtumėte, koks buvo sovietinis informacinių technologijų atsilikimas.

Continue reading →

Jeigu Internetas būtų sovietinis

Dažnas sako, kad Internetas* anais laikais neegzistavo ir dėl to čia nėra ko lyginti sovietmečio su šiais laikais. Nebuvo, suprantate, anais laikais kompiuterių, todėl dabar čia vat ir gaunam kažką, o tas kažkas – tai visai ne dėl to, kad sovietmečio nėra, o dėl to, kad tik šiaip koksai tai mokslas.

Nespalvotas ekranas, kuris terodo žalias raides. Mygtukai klaikūs. Ir kaukia kaip krūva dulkių siurblių. Viso šito šlamšto bendras svoris prilygsta smulkaus sudėjimo merginos svoriui.

Nespalvotas ekranas, kuris terodo žalias raides. Mygtukai klaikūs. Ir kaukia kaip krūva dulkių siurblių. Viso šito šlamšto bendras svoris prilygsta smulkaus sudėjimo merginos svoriui.

Aš jums pasakysiu, kaip būtų, jei dabar sovietmetis būtų. Būtų taip, kad būtų blogiau, negu Šiaurės Korėjoje. Blogiau tiesiog dėl to, kad Šiaurės Korėja įsiveža kompiuterius ir mobilius telefonus (išmaniuosius visokius) iš Kinijos, o ir šiaip pasienyje internetu iš Kinijos naudojasi. O vat jei pas mus būtų sovietmetis, tai galiotų pilnavertis embargo, jokio ten Interneto iš pasienių niekas negautų ir būtų taip blogai, kad Šiaurės Korėja atrodytų dar labai padoriai.

Žodžiu, jūs nei neįsivaizduojate, kaip būtų. Jūs verktumėte kamputyje ir galvotumėte, kad visokie pasakojimai apie tai, kad internetu Vakaruose galima naudotis laisvai, žiūrėti pornūškes visokias ir išvis ką nori daryt – tai tiesiog pasakos. Ir juo labiau pasakos tai, kad kiekvienoje šeimoje kompiuterių yra kokie 2-3 ar netgi daugiau, ir jau visai nesąmonė, kad mobilūs telefonai su internetu yra.

Sovietmečiu daugelis laikė pasakomis visokius pasakojimus apie tai, kad kur nors Vakarų Vokietijos parduotuvėse galima nusipirkti 20 rūšių dešros ir tai be jokių eilių, laisvai, be apribojimų ir tą gali padaryti kiekvienas norintis. O kad 50 ar 100 rūšių dešros – nagi tai išvis absurdas kažkoks, juk negali taip būti!

Tai dabar pabandykime įsivaizduoti, koks būtų Internetas, jei dabar būtų sovietmetis. Tik ne anų laikų sovietmetis, o toksai, koks jis būtų 2015 metais, jei toksai Michailas Gorbačiovas nebūtų pradėjęs Perestrojkos.

Continue reading →

Jei balvonus griaunam, tai gal ir namus nugriaukim?

Dažnas pusprotis, apimtas permanentinio smegenų aptemimo, ima besitaškydamas spjaudalais ant klaviatūros rašinėti maždaug tokias frazes – „jei jau nuo Žaliojo tilto balvonus norit nuimti ir tarybinį atminimą sunaikinti, tai gal ir daugiabučius visus nugriaukite, kurie tarybiniais laikais pastatyti„.

Visoje SSRS visi daugiabučiai panašūs. Tokie panašūs, kad sunku ir pasakyti, kur daryta nuotrauka - Vilniuje, Novosibirske, Kijeve ar Maskvoje.

Visoje SSRS visi daugiabučiai panašūs. Tokie panašūs, kad sunku ir pasakyti, kur daryta nuotrauka – Vilniuje, Novosibirske, Kijeve ar Maskvoje.

Degradavusios smegenys (net neaišku nuo ko – ar nuo alkoholio, ar nuo kokių kitų problemų) nesugeba suvokti elementariausio dalyko – kas ir kodėl tuos namus statė. Ir kas ir kodėl statė skulptūras, skirtas sovietinės santvarkos pagarbinimui. Tokiems degradams viskas susiplaka galvoje, nes jie tiesiog neskiria vergų nuo vergvaldžių.

O atsakymas taigi paprastas, toks paprastas, kad nei neverta apie jį kalbėti: koncentracijos stovykloje kaliniai pastato ir barakus, kuriuose turi gyventi, ir visokius transparantus apie tai, kad valdžia jais rūpinasi ir jiems gera gyventi.

Ne sovietinė valdžia statė namus savo pavergtiems žmonėms. Pavergti žmonės statė tuos namus tam, kad turėtų kur gyventi. Ir tie patys žmonės buvo verčiami garbinti nusikaltėlius, esančius valdžioje. Statyti visokias skulptūras, kurios tos valdžios gerumą vaizduotų, vaikščioti į visokius susirinkimus ir ginkdie niekur nekalbėti apie realybę, kad kas nors neįskųstų saugumui.

Tai akivaizdu kiekvienam, kas turi proto. Bet koloradiniai ir kitokie panašūs sovietmečiui nostalgiją jaučiantys durniai niekaip nesupras tokių paprastų dalykų. Nes tokio lygio durniams pernelyg sudėtingi netgi tokie paprasti dalykai.

Ir čia klausimas: ar bent kas nors turėtų atsižvelgti į nuomonę durnių, kurie net nesugeba skirti sovietinių nusikaltėlių nuo tų, kas buvo tų nusikaltėlių aukomis?