Tag Archives: sovietmetis

Kalbėjimas tarp eilučių. Aklas pionierius.

Sovietmečio esminis bruožas kultūroje ir mene – kad būdavo draudžiama kalbėti. Visi būdavo pajungiami vienam, sovietiniam diskursui. Partija, Leninas, Revoliucija, Tarybinė Liaudis. Kai kuriuos šitas diskursas pajungdavo pilnai, paversdamas robotukais (tokius efektus dar ir dabar galima pamatyti iš to, kaip žmonės sako „tarybinis“ vietoj „sovietinis“). Tačiau dauguma visgi bandydavo išvengti smegenų plovimo. Vieni kalbėdavosi apie pasaulį siauruose rateliuose, kiti – atrasdavo begales būdų, kaip kažką pasakyti tarp eilučių.

Antanas Sutkus, aklas pionierius

Antanas Sutkus. Aklas pionierius. 1962 metų nuotrauka.

Antanas Sutkus, vienas iš žymiausių Lietuvos fotografų, kokie tik yra buvę, per Chruščiovo atšilimą padarė šią nuotrauką: tai aklas pionierius. Tai vienas iš ryškiausių atvejų, kai kalbama tarp eilučių. Vaikas, pionierius – viskas atitinka komunistinę ideologiją. Jei neskaitysim to, kad jis aklas. Luošių, aklų, invalidų Sovietų Sąjungoje nebuvo. Jie badė akis, todėl būdavo nukišami kažkur, kur jų niekas nematytų.

Aklas pionierius, kuris kaip aklas komunizmas. Aklas pionierius – kaip valdžios pasityčiojimas iš žmonių. Kasdienis košmaras. Vaikas. Neregys.

Pabiros apie sovietmečio miesto transportą

Nežinau, ar daug iš jūsų atsimenat baltus autobusus su raudonomis juostomis. Bet man jie yra istrigę atmintin tiek, kad aš juos prisimenu, kaip kokį Vilniaus miesto simbolį. Užmirštą, išnykusį, kito pasaulio atributą. Tai buvo Ikarus-180 ir Ikarus-556 autobusai.

Ikarus-180

Ikarus-180 buvo neįtikėtinai patogūs, lyginant su rusiškais klaikvežiais. Bet išties ir šitie autobusai buvo šūdas: dusinančiai smirdantys išmetamosiomis dujomis, neįtikėtinai kriokiantys ir lėti. Žiemą juose būdavo praktiškai tokia pat temperatūra, kaip ir lauke, nes vairuotojai neįjungdavo šildymo.

Taip, žinau, kad dauguma neatsimena šitų puikių trantų. Todėl aš jums priminsiu ir juos, ir kitokius autobusus, kurie dar prieš keliasdešimt metų važinėjo mūsų gatvėmis.

Continue reading →

Ruda sovietinė estetika

Juodaodis baltu kostiumu

Man nepavyko rasti jokios nuotraukos su tokiu rudu kostiumu. Užtat jums duodu nuotrauką to, ko sovietiniame pasaulyje pamatyti buvo neįmanoma.

Tamsiai rudai pilkšva… Pilkšvai ruda spalva… Kaip susenusios geležies rūdys, kaip kanalizacijos dangtis. Taip, senas aprūdijęs ir pajuodęs kanalizacijos dangtis savo spalva primena tą slepiančią prasto, negražaus ir pigaus kostiumo spalvą.

Žinot, su kuo man asocijuojasi žodis „sovietžmogis“? Su labai specifiškai apsirengusiu 40-mečiu žmogėnu, tokiu, kokių pilna būdavo Vilniaus gamykliniuose rajonuose ar aplink stotį. Suvargęs, nelabai linksmas, dieną geriantis kefyrą, o vakare, jei pasiseks – taurelę-kitą degtinės, nutrintais beformiais batais apsiavęs žmogelis. Kelis mėnesius neplauti marškiniai, iš tolo dvelkiantis neplautų kojinių, pigių cigarečių („Prima“ arba „Astra“) kvapas ir tamsus pilkšvai rudas kostiumas – toks, kokius sovietinėje SSRS dar prieš II Pasaulinį karą nešiojo visokie tarnautojai. Būtent tokie žmonės buvo tikruoju sovietmečio simboliu, tačiau jie liko nepastebėtais ir užmirštais. Jie buvo pernelyg nematomi, kad į juos kreiptume dėmesį.

Ta sovietinė ruda spalva buvo ypatinga, su niekuo nesupainiojama. Tai buvo tikras gamyklinis kamufliažas: kaip chaki spalva tampa visos gamtos spalvų vidurkiu, užmaskuodama žmogų visur, taip ir ta sovietinė ruda tapdavo visos gamyklinės aplinkos vidutine spalva, paslepiančia žmogų bet kur, kur tik jis bedirbtų. Sumaišykite geležies rūdžių, išmatų, mazuto, asfalto, sukrešėjusio kraujo, pilkų dulkių, suriko, suodžių ir molio spalvas – gausite kažką panašaus. Tamsiai rudai pilkšvas, o gal pilkšvai rudas audinys – prastas, bet gana tvirtas, pigus, svarbiausia – toks, ant kurio visiškai nesimato jokių dėmių. Tai tikrojo sovietžmogio apranga.

Ta apranga kažkiek tobulėjo, einant dešimtmečiams: kadaise buvę medvilniniai rudi kostiumai į sovietmečio pabaigą buvo imti išstumdinėti tokių pat klaikių, tik dar pamoderninto kirpimo sintetinių kostiumų (savo fasonu kažkuo primenančių vidurinių klasių mokyklines uniformas). Bet naujesni buvo tiktai dar klaikesni, tačiau visvien tos pat spalvos – lyg būtų nudažyti rūdžių, dulkių, tepalo, išmatų ir kraujo mišiniu. Kažkiek į šią spalvą panašėjo mokyklinių mergaičių uniformų spalva, tik pastaroji buvo stebėtinai sodri, skaidri ir ryški, lyginant su tais visiškai purvinai rudais kostiumais.

Kai aš pirmą kartą gyvenime pamačiau baltai apsirengusį žmogų – man buvo šokas. Aš negalvojau, kad gatvėje įmanoma kažką panašaus pamatyti. Buvo gal kokie 1977 metai, brežnevizmas, vasara, o maža gatvele ėjo visiškai baltai apsirengęs žmogus. Baltos kelnės, balti marškiniai, netgi balti batai. Ir, negana to, tai buvo negras. Negras, kaip iš kino filmo.

Rudas kostiumas, sovietinis plakatas, giriantis pensijų sistemą

Net ir į plakatus tie rudi drabužiai prasimušdavo. Aišku, išgražinti, paryškinti ir nudailinti iki visiško neįmanomumo. Sovietinėje propagandoje net ir kokia beliašais prekiaujanti Baba Niura būtų pavaizduota, kaip dvasinga kovotoja už komunizmą, panašesnė ne į save, o į kažkokią kino aktorę.

Jūs galite įsivaizduoti, kad sovietmečiu negrai buvo kažkokiu mistiniu, sunkiai suvokiamu laimingų Vakarų, nepasiekiamos laisvės ir turtingo gyvenimo simboliu? Tokiu simboliu, kad tai atrodė nelyg laimingi angelai, kurių neįmanoma sutikti gyvenime. Neįmanoma sutikti, nes tokių nebūna, jie tik filmuose pasirodo. Švytinti balta kostiumo spalva atrodė neįmanomai kontrastuojančia su tais rudais šlykščiais kostiumais. Juodas, kaip naktis, sotus ir patenkintas negro veidas atrodė neįmanomai kontrastuojančiai, lyginant su pilkšvai balkšvu, net pamėlusiu, pagiringu ir neprivalgiusiu sovietinio darbininko veidu.

Buvo dar dvi spalvos – panašaus į tą rudą šlykštumo pilkšvai rusvai žalsva, matyt labiau pritaikyta kokiems nors kolūkiečiams, tačiau realiai labiau mėgta visokių ispalkominių tarnautojų ir veteranų. Ji priminė karišką žalią chaki, tik vėlgi buvo kažkokia pilkesnė. Ir dar kita – žymiai retesnė, išvis neaišku, kam skirta mėlyna, savo mėlynumu primenanti su purvu bei išmatom sumaišytą mėlyną rašalą. Kiek panašią, tačiau visgi truputį menkiau bjaurią spalvą turėjo mokyklinės berniukų uniformos.

Šventėms visokie daugiau pasiekę tarnautojai ar veteranai pasipuošdavo juodais kostiumais, tačiau net ir ta juoda būdavo ne juoda, o kažkokia pilka, nei iš tolo neprimenanti tikro juodumo – greičiau tiesiog tamsią, gerokai dulkino asfalto spalvą – tokią pat pilką, kaip senos apsitrynusios padangos. Taip ar anaip, dažniausiai pasitaikydavo visgi ruda spalva – ji tiesiog dominavo.

Septyni komunizmo stebuklai, paradigmos pokytis ir prasmė iš konteksto

Ne vieną kartą mačiau šarinamą kratinį apie septynis komunizmo stebuklus dar Facebook, kur ir šiaip normalaus turinio pamatyti ne taip dažnai pasitaikydavo – ištisai kažkokios šiukšlės. Menka šiukšlių šarinimo bangelė atitekėjo galų gale ir iki Google+, kai garbus ir žymus blogeris Piktas Gnomas Arvydas nepasidrovėjo susitepti šitais fufeliais. Kita vertus, tai atleistina, nes atvejis įdomus: nepastebimai, tačiau labai raiškiai (ot paradoksas, ar ne?) rodantis mums, kas gi yra tas paradigmos poslinkis.

Ko gero aiškiausiai paradigmos poslinkis pasimato tada, kai bandome suprasti seną, poslinkio paveiktą humorą. Dažnas sovietmečio anekdotas dabar beveik nesuprantamas ne tik žmonėms, kurie tais laikais negyveno, bet net ir tuos laikus prisimenantiems. Tiesiog palyginimui: Čiukčia atvažiavo į Maskvą, susirado ir atstovėjo didžiausią miesto eilę, bet kol atėjo iki pabaigos, pardavėjas numirė. Juokinga?

Kas pasikeitė? Aišku, kontekstas. Bet vyresni tą kontekstą atsimena, o jiems neretai visvien jau nejuokinga. Viskas lyg ir suprantama, tačiau anekdotai, kurie vertė kvatotis, tekelia blankią šypseną. Pokytis įvyko kažkur kitur, jis pakeitė ne tik mūsų požiūrį, bet ir pačią sistemą, kurioje mes interpretuojame pasaulį. Ta sistema ir yra paradigma. Ir mes dažniausiai jos pokyčio nepastebime, nes pasikeičiame patys.

Tame sename, dar berods Chazanovo (nors gal ir kurio kito – visgi praėjo ketvirtis amžiaus ir nelabai teprisimenu) paleistame kratinyje apie sovietinius stebuklus paradigmos poslinkis pasimato taip aiškiai, kaip beveik niekur kitur. Pasimato dėl to, kad pasikeitė visa konteksto suteikiama prasmė. Tie komunizmo stebuklai, kai buvo išsakyti Perestrojkos metu vienoje iš rusiškų humoro laidų, tada tiesiog šokiravo (tiesa, kiek atsimenu, tie stebuklai buvo papasakoti dar ir su pavyzdžiais). Žmonės žvengė susiriesdami, kvatojo iki ašarų, nes tarp eilučių buvo pasakyta viskas. Pasakyta taip atvirai, kad to tiesiog nebuvo įmanoma ignoruoti, bet kartu taip tarp eilučių, kad už tai nebuvo įmanoma išsyk pasodinti, kaip už antisovietinę agitaciją.

Eilė į Lenino mauzoliejų

Sovietmečiu tai buvo ilgiausia eilė visoje SSRS. Aišku, kai tą Mauzoliejų atidarydavo. Nes visi norėdavo bent pažiūrėti į tą išgamą, kuris viską pradėjo. Būtent šitoje eilėje stovėjo aukščiau minėtas čiukčia, kuriam užteko proto suprasti, kad kur eilė pati didžiausia - ten ir yra einamiausios prekės. Beje, tuometiniai kalbainiai aiškindavo, kad žodis "mauzoliejus" turi būti rašomas iš didžiosios. Beje, atkreipkit dėmesį į vyruką pilku kostiumu.

Tie laikai seniai praėjo, o žmonės, kuriems mažiau nei kokie 30 metų, nelabai prisimena sovietmečio. Tačiau kažkodėl būtent jie platina tą rinkinį teiginių. Jiems jau juokinga dėl kitko: viena vertus, savaime linksma, nes tas kratinys yra absurdiškas, kita vertus, tai ir proga pasijuokti iš senų perdylų, tais laikais gyvenusių, trečia vertus, neretai čia padvelkia ir tam tikru sovietmečio romantizavimu – kad nebuvo gi taip blogai, kaip kažkas pasakoja.

Kita vertus, komunizmo stebuklų rinkinys kažkodėl jau nejuokingas žmonėms, kurie gyveno tais laikais. Gal todėl, kad supratimas ir atsiminimai liko, o gyventi su tuo, apsimetinėjant, kad viskas gražu, jau nereikia. Gal dėl to, vos pamatęs kažkieno šarinamus „septynis komunizmo stebuklus“, gali pasakyti užtikrintai, kad tai darantis žmogus dar neturi nei 30, o greičiausiai jo amžius maždaug tarp 15 ir 25.

Kaip jau minėjau, vyresni žmonės visgi dažniausiai turi kažkiek to iš sovietinių laikų išlikusio supratimo apie tos komunistinės sistemos absurdus, tačiau būtent tai, kad jiems darosi nejuokinga – tai ir yra įdomiausia. Juk būtent jie prieš ketvirtį amžiaus iš šių stebuklų kvatojo susiriesdami, apsiverkdami, literaliai nuvirsdami nuo kėdžių, o kai kurie, reik manyti, iš juoko dar ir pašlapindavo ar net parudindavo kelnes. Nes tai buvo žudančiai juokinga. Dabar tuos stebuklus šarinantis jaunimėlis to net nesupras, nes tai, kaip sakant, kind of insider joke: viską galima paaiškinti, bet visvien nepasidarys juokingiau. Tai ir insider joke esmė: tokiems pokštams suprasti reikalingas dalyvavimas diskurse.

Visgi, kad nekalbėčiau apie orą Marse, štai jums tie septyni komunizmo stebuklai:

  1. Visi turėjo darbą.
  2. Nors visi turėjo darbą, niekas nedirbo.
  3. Nors niekas nedirbo, normos buvo įvykdomos 100 procentų.
  4. Nors normos buvo įvykdomos 100 procentų, parduotuvėse nieko nebuvo.
  5. Nors parduotuvėse nieko nebuvo, visi viską turėjo.
  6. Nors visi viską turėjo, viskas buvo vagiama.
  7. Nors viskas buvo vagiama, visiems visko užteko.

Matot, viskas labai paprasta: frazės, tiesiog frazės, kurios yra net neaiškaus teisingumo (nes kai buvo išsakytos, dalis buvo ištarta tarp eilučių, pasiliko kontekste, o kai kurios pagal tiesioginę prasmę net buvo priešingos realybei). Mes šias frazes galime suprasti, tačiau bandant jas suprasti būtent dabar, gaunamas kitas rezultatas, nei prieš maždaug ketvirtį amžiaus. Todėl mums reikia vertimo, kuriame verčiami ne žodžiai, ne jų reikšmės ir netgi ne prasmės, o greičiau kontekstai. Veik neįgyvendinamas vertimo uždavinys, ar ne?

Iš manęs prastas vertėjas, todėl aš banaliai čia papasakosiu, ką reiškia tie stebuklai. Gal taip atsiras truputis supratimo apie tą paradigmos poslinkį. Kitaip tariant, duosiu tuos kontekstus ir pabandysiu paaiškinti viso šio reikalo juokingumą.

Continue reading →

Arabiški režimai, kaip nacizmo ir komunizmo tąsa

Seniai užmirštas reikalas – su kuo draugavo Adolfas Hitleris Artimuosiuose Rytuose. Kas nors atsimenat? Ar atsimenat, kad II Pasaulinio karo metais Sueco kanalas buvo strateginis taškas, o Irano nafta jau buvo tapusi kritiniu dalyku, dėl kurio kovojo Sąjungininkai ir Ašis?

Haj Amin Al Hussejni ir Adolfas Hitleris

Haj Amin Al Hussejni ir Adolfas Hitleris

Viskas prasidėjo dar prieš I Pasaulinį karą, kai Vokietija susidraugavo su yrančia Osmanų (Otomanų) Imperija. Ta pačia, kuri buvo Vokietijos pusėje prieš Rusiją. Ta pačia, kuri pirma pasaulyje įvykdė organizuoto nacionalinio genocido aktą, išžudydama apie pusantro milijono armėnų, taip pat sulyginamą skaičių asirų ir graikų. Žmones tiesiog varydavo į dykumą, be vandens ir maisto, tam, kad jie mirtų sekinančioje kelionėje. Osmanų imperijos valdomose žemėse gyveno ir daug žydų, ypač Palestinoje.

Continue reading →