Tag Archives: CPO

Rinkimai jau tuoj, o aš balsuosiu už Dainių Kreivį

Kad jau mane netgi įtakingiausias žiniasklaidos asmuo pavadino storašikniu subingalviu nykštuku, o gal kažkaip panašiai (dėl galvoje perdegusių saugiklių aš jau nelabai gali kažką įsimint – gal ten netgi ne mane taip pavadino?), tai aš jums pareiškiu, kad visa tai yra tiesa, nes jokių tai paneigiančių įrodymų aš neturiu ir nežinau, kur jų nusipirkt. Todėl nieko neneigsiu, juoba kad manau, jog šitoksai titulas man visai dera.

Dainius Kreivys, rinkimų plakatasMano įtaka kam nors tikrai nėra didelė – aš to niekad ir neneigiau. Ir netgi visų blogerių įtaka kartu sudėjus – irgi nėra didelė. Bet mes jau pamatėm vieną dalyką: visgi gaunasi surinkti tų balsų, kai norisi. Ir po truputį vis daugiau gaunasi. Tai dabar aš ir parašysiu, už ką balsuosiu ir surinksiu vieną balsą – paprastai visai.

Aš balsuosiu už Dainių Kreivį, nes jis darė gerus dalykus. Todėl ir balsuosiu už jį. Ir taip paprastai surinksiu vieną balsą.

Aš kažkada jau rašiau apie tai, kur buvo problema ir kuo užkliuvo ponas Dainius Kreivys – ogi tuo, kad stūmė paprasčiausius centralizuotus pirkimus, dėl kurių atsiranda valdomumas ir nesigauna nevaržomai švaistyti pinigų kairėn ir dešinėn. Aš čia dabar dar paprognozuosiu jums kai ką: pagal tai, kokiais tempais bus vystoma ar ardoma Centrinė Perkančioji Organizacija, mes visi labai gerai galėsim nustatyti, kuo užsiims nauja valdžia.

Bet šitie dalykai turėtų būti savaime suprantamais kiekvienam. Žodžiu, aš tiesiog mačiau, kokį sunkų ir svarbų darbą padarė vienas žmogus. Ir už jį dabar dėl to balsuosiu, juoba kad ir partija, kurioje jis yra – irgi veikė gerai, todėl ir nusipelno. Tai labai paprasta.

Taigi, kaip darom? Aš tai darysiu paprastai. Jūs supratot.

Pirkimų centralizavimas ir…

Buvo prieš porą savaičių toksai įvykis – pirmą kartą Lietuvos istorijoje valdiška įstaiga pasikvietė tiesiog būrelį žmonių iš gatvės, kad papasakotų jiems apie tai, kaip veikia. Na, aišku, reikia pripažinti, kad tie žmonės nebuvo absoliučiai iš gatvės – tai buvo blogeriai, bet kadangi blogeriai visgi yra tiesiog žmonės, o ne kokie nors žurnalistai, tai gaunasi, kad pasikvietė žmonių iš gatvės.

Toks poelgis – tai labai drąsu, netgi ženkliška – ypač jei turi omeny, kad valdiškos įstaigos dažnai nepasižymi jokiu atvirumu. Už tai aš jaučiu Jurgitai Kuklierienei labai didelę pagarbą. Gaunasi taip, kad Centrinė Perkančioji Organizacija ėmė ir atsidūrė visų likusių valdiškų kontorų priešaky, nes kol kas vienintelė tesugebėjo pamatyti, kokie pokyčiai ateina su internetu – galimybė tiesiogiai kalbėtis su žmonėmis. Už tai aš padarysiu tokį prezentą: beveik nieko nepasakosiu apie pačią CPO (nes auditų pas juos nedariau, o jei būčiau daręs – tai tada juo labiau nepasakočiau), bet užtat papasakosiu apie pirkimų centralizavimą bendrai.

Soweto lūšnynai Pietų Afrikoje, netoli Johanesburgo

Kiekvienas varguolis, gyvenantis lūšnoje, nori viską daryti pats, nes nepasitiki jokia centralizacija. Tačiau kiekvienas kapitalistas, gyvenantis ne lūšnyne, žino dar Adam Smith įvardintą reikalą: specializacija ir srautinis valdymas produktyvumą kelia begales kartų.

Taigi, paprastai ir aiškiai eikim prie reikalo: klausimas, kas mums iš tos CPO? Pradžioje aš paaiškinsiu panašiai, kaip viename sename nejuokingame vadybiniame anekdote (kuris, beje, iš tikrovės):

Ateina konsultantas pas įmonės savininką (beje, norint prisibelsti iki savininko – dažnai reikia bent kelių mėnesių) ir sako:
– Norite sutaupyti 15 procentų išlaidų iš pirkimų reorganizacijos?
– Žinoma. Bet tu papasakok, kaip daryti, tada aš pagalvosiu, ar verta tau mokėti, – sako įmonės savininkas.
– Gerai, – sako konsultantas, – viskas labai paprasta. Tik pirmiausiai jums reikia įvertinti, kiek įmonės darbuotojai pavagia. Po to susitiktume ir aptartume.
Praeina mėnuo ir įmonės savininkas skambina konsultantui:
– Žinot, mes čia su finansininku jau visą mėnesį skaičiuojam. Kad vagia ir švaisto visi – tą jau išsiaiškinom. Kad dingsta net ne 15, o bent 30 procentų – tą irgi išsiaiškinom. Ir netgi supratome, kad negalime visų vagiančių atleisti, nes įmonė liktų be darbuotojų. Ir netgi supratome, kad jei ir atleisime, nauji vogs lygiai taip pat. Man dabar reikia, kad jūs atvažiuotumėte ir mes pasirašysime sutartį pagal jūsų sąlygas.

Anekdotas, deja, gan gyvenimiškas. Ir jis būdingas ne tik verslui. Žiauriausia situacija yra su visokiomis valdiškomis kontoromis, kurios tiesiog nekontroliuojamos. Kaip sako kai kurie gandai, valdiškame sektoriuje pilkieji ir juodieji biudžetai gali net viršyti baltuosius.

Viskas labai paprasta: jeigu įmonėje pirkti ir eikvoti resursus gali visi, tai visi tuos resursus ir perka, ir eikvoja, ir švaisto. Yra pinigai – reiškia, kad juos reikia išleisti. Taip tie pinigai ir dingsta. Čia net nebūtina kalbėti apie tikrą vogimą, kyšininkavimą ir pan., nes jo gali ir nebūti. Įmonės savininko supratimu, vagystė – tai tiesiog bet koks švaistymas, kur pinigai eina į balą, kitaip tariant – dingsta turtas.

Kai žmonės kalba apie tai, kad valdžioje visi vagys, tai išties tėra paprastas ir netgi primityvus, tačiau savaip labai teisingas supratimas – neefektyvus eikvojimas yra tiesiog mūsų pinigų švaistymas, kitaip tariant – vagystė iš mokesčių mokėtojo. Ir deja, bet neįmanoma su tuo kovoti: kiek beatleidinėtum iš darbo valdžiažmogių, kiek bebandytum gaudyti kyšininkus, kiek bebandytum kovoti su korupcija, kiek bebandytum rengti papildomų procedūrų – pataisyti sistemos, kur vagia visi – neįmanoma. Hmmm… Ar tikrai?

Continue reading

Bitė traukiasi iš pardavimų valstybei

Jau rašiau šį bei tą apie Omnitel ir Tele-2, jų požiūrius į verslą ir taip toliau. O kažkodėl berods taip ir neparašiau apie tą GSM tiekėją, kurio paslaugomis aš ir naudojuosi. Naudojuosi, nors kadaise norėjau pabėgti. Bet man pasiūlė gerą kainą ir aš pasilikau, nes neturiu didelių skrupulų. Taip, aš esu Bitės klientas ir galite dabar iš manęs juoktis.

Visai šviežia (bet daugumos jau girdėta) naujiena apie Bitę: šita kontora padarė vieną iš nuostabiausių dalykų, kokius tik galėjo susigalvot koks nors nevykėliškas vidurinės grandies vadovas, beieškantis pasiteisinimų savo veiklos neigiamiems rezultatams. Bitė pareiškė, esą Centrinės Perkančiosios Organizacijos pirkimai yra kažkokie ten ydingi, todėl ji daugiau nedalyvaus konkursuose. Ir tai, kiek suprantu, pagal juos reiktų suprasti, kaip kažkokį ten Bitės protestą prieš kažką.

Išties čia nėra ką nei kalbėt: kai valstybė perka ryšio paslaugas per CPO, tų pačių paslaugų kainos nukrenta maždaug 3-5 kartus. Primeskit, ne kokiais nors 3-5 procentais, kas jau ir taip gali būti reikšminga (jei kokių nors paslaugų nuperkama už 100 milijonų, tai 3-5 procentai reiškia sutaupytus 3-5 milijonus), o 3-5 kartus. Nuo 11-16ct/min iki 3-4ct/min.

Taigi, čia galim ir kitą reikalo pusę primesti: jei kainos gali būti sumažintos 3-5 kartus, tai kiek iš to uždirba operatoriai? Ogi taip ir paskaičiuokime: matomai, du trečdalius ar netgi keturis penktadalius pirkimų sumos gali sudaryti pajamos iš perteklinių pardavimų, kitaip tariant – iš šešėlinio biudžeto. Čia, sakyčiau, turėtų būti labai smagus bizniukas. Aš irgi tokio bizniuko norėčiau. Ypač, kai tame bizniuke, darant necentralizuotus pirkimus, pasirinkimas būna padaromas pagal tokius nuostabius kriterijus, kaip, pvz., nuolaidos dydis (taip, jūs neapsirikote, nuolaidos dydis). Čia juk fantastiškos galimybės – nustatai paslaugų kainą 1000 litų, padarai nuolaidą 500 litų, ir tada laimi prieš konkurentą, kuris siūlo tą pačią paslaugą už 50 litų. Nes juk pasiūlyta nuolaida didesnė.

Neimčiau domėn Bitės atstovų aiškinimų apie menamus technologinius ar aptarnavimo kriterijus. Tie kriterijai, kurie yra ne makaronų pobūdžio, yra išmatuojami labai aiškiais parametrais. Interneto ryšio pralaidumas, helpdesko darbo laikas, naujų numerių užsakymo įvykdymo laikas, etc. – tų parametrų daugybė. Jei perkančiąjai organizacijai tai aktualu, per CPO ji gali tokius reikalavimus įvardinti be problemų. Problema čia yra kitur: Omnitel turi geresnį helpdeską, o kiti dalykai pirkėjams neturi reikšmės, todėl jie už tai mokėti nesiruošia. O neišmatuojamų kriterijų bei visokių makaronų nelieka, kai perkama per CPO.

Seni mobilūs telefonai

Čia šiaip dėl grožio iliustracija. Atgyvenę telefonai nesugeba daryti tai ko reikia arba taip, kaip reikia. Jų gamintojai, aišku, gali teisintis, kad pirkėjai kalti, nes nesupranta, nori neaišku, ko, remiasi vien kaina ir taip toliau, todėl rinka yra ydinga ir jie su triukšmu atsisakys pardavinėti tuos telefonus, kuriuos kažkodėl žmonės šiukšlių perdirbimui priduoda.

Beje, grynai iš asmeninės patirties: pats nepastebėjau, kaip man plane Bitė įkišo kažkokį fufelį apie informavimą apie praleistus telefono skambučius. Ir kaip jūs manote, koks rezultatas? Pasirodo, tie beprasmiai SMS, kuriuos kartais dabar gaunu, man nei velnio nereikalingi, kainuoja kiekvienas kažkokią neadekvačią sumą, o atsisakyti jų nežinau per kur. Visa laimė, kad dažniausiai telefonas būna įjungtas, todėl tokių SMS būna nedaug. Bet man tai daug pasako apie tai, kas pagal Bitę yra jų technologinis pranašumas.

Taigi, nenuostabu, kad Bitė traukiasi iš šio reikalo – per CPO tiesiog nesigauna kažkokių ten bajeriukų su visokiais nerišlumais daryti. Aš jų vietoje irgi pasitraukčiau, nes kur gi čia konkuruot. Juk nesigaus parduoti už keturgubą kainą – tai koks gi čia pelnas?

Man čia įdomus kitas momentas: Bitė, atrodo, negalvoja, ką sako tas jų rėksmingas pareiškimas apie pasitraukimą. Man, kaip jų klientui, jis sako du dalykus: viena vertus, Bitė yra objektyviai nepajėgi konkuruoti su Tele-2, antra vertus, Bitė yra objektyviai nepajėgi konkuruoti su Omnitel. Nes Omnitel kažkokiu būdu visgi išsilaiko tuose viešuose pirkimuose. Ir Tele-2 tenai irgi jau kažkaip nosį įkišo. O Bitė užtat traukiasi, rėkdama spaudai apie kažkokias ydas. Ir dar trečią dalyką man tai sako: su PR pas Bitę labai nekokie reikalai.

Aišku, visada klientas kaltas, kai pardavėjui parduoti nesiseka – tai toksai dėsnis tiesiog, jis veikia visur ir visada. Klientas kaltas, kai kainos nori mažos ar paslaugų gerų. Klientas kaltas ir tada, kai nenori pirkti visokių jam nereikalingų nesąmonių. Čia visada kliento kaltė. Tai ydingi klientai, viskas per juos blogai.