Tag Archives: teisėsauga

Nu ką…

VSD, URM, prokuratūra. VMI ir FNTT. Dabar atėjo eilė teisėjų klanui (apie struktūrines reformas prabilta dar prieš porą savaičių). Norit padėt Grybauskaitei – junkitės prie kedofilų ir protestuokit. Ir negalvokit, kad juokauju.

Kažkada Dalia Grybauskaitė vadinamųjų kedofilų veiklą įvardino, kaip pilietiškumą. Aš labai ilgai galvojau ir turiu pripažinti, kad jinai ne tik pasakė tai nuoširdžiai, bet kad jinai dar ir teisi – šie rimtai judina teisėsaugą, jau pagarsėjusią savo korumpuotumu. Ir visiškai nesvarbu, ar jie teisūs, ar neteisūs – poslinkiai matosi. Dabar prie prezidentūros organizuojami kažkokie nuolatiniai piketai, per visas ateinančias dienas – kas juos rengia, taip ir nesupratau, bet manau, kad žmonės rinksis.

Ir dar, kaip bebūtų su konservais ir jų debiliškais mokesčiais, būtent šiuo momentu verta juos irgi paremti. Vyksta valymas. Rimtas valymas. Stebėkit, kas cypia.

Negaliu žiūrėti į visą tai, kas paskutiniu metu Lietuvoje dedasi, kaip į kažką normalaus. Tačiau reiškiniai turi labai jau daug viešo  nenatūralumo, tai reiškia – nematomo priežastingumo. Ir tai kelia daug visokių minčių.

BTW, koks ryšys tarp anokio teisėjo Broniaus Varsackio ir visų tų įdomių reikalų su Ignalinos AE stabdymo reikalais (taip įdomiai išsirutuliojusiais paskutiniu metu)? Viskas prasidėjo dar kokiais 2006, o po poros metų toks mielas ir taip įdomiai pasireiškęs Valdas Adamkus senatvėje advokatūromis užsiimti sugalvojusiam žmogui suteikė teisėjo postą.

BTW, kas ten per naujos įdomios naujienos buvo šmėkštelėjusios apie kažkokias su Kęstučiu Betingiu susijusias įdomybes? Aš truputį neseku naujienų, kažką praleidau atrodo?

O šiaip – paskutiniu metu šlykštu darosi. Nors imk ir mesk viską Lietuvoj, ir važiuk į kokią nors Europą valkataut, nes užkniso visas šitas briedas. Fcuk.

Viešas teisėsaugos veidas

Po to, kai Algimantas Valantinas visgi nusprendė atsistatydinti, galim pažvelgti, kokios rezonansinės bylos vis dar kabo generalinėje prokuratūroje? Ogi tos, apie kurias labiausiai buvo kalbama:

  • Medininkų žudynių byla, kuri tęsiasi ir tęsiasi, nepaisant to, kad bylas galima baigti ir už akių
  • Vytauto Pociūno byla, kuri du kartus buvo grąžinama įrodymų rinkimui iš teismo, ir teismo sprendimu nurodyta tirti, bet visvien netiriama
  • "Rubikono" byla, kuri taip ir kabo metų metus
  • "Alitos" privatizavimo byla
  • "Darbo partijos" mokesčių slėpimo byla

Kas dar? Kažką praleidau? Greičiausiai, kad taip – rašiau tai, ką atsimenu."Samanėlės" byla buvo tiriama ne generalinėje prokuratūroje, o Šiauliuose, bet informacija, kad bylą dėl didžiulių mokesčių slepimų, susijusią su Algimanto Valantino seserimi ir galimai susijusią su galimomis machinacijomis, statant generalinės prokuratūros pastatą Vilniuje, du kartus galimai nutraukė patsai Algimantas Valantinas. Dabar byla ar tik ne trečią kartą atnaujinta?

Tyrimas dėl galimų CŽV įkalinimo centrų pradėtas tik praėjus kuriam laikui po Seimo komisijos sprendimo, kai kilo triukšmas, kodėl generalinė prokuratūra to tyrimo nepradėjo dar prieš kelis metus, kai kilo pirmos kalbos apie tai.

Užkliuvusi visuomenei pedofilijos byla irgi, atrodo, buvo vilkinama – sprendimų dėl to, kad byla būtų tiriama, nepriėmė Algimantas Valantinas, kuris vienintelis turėjo teisę kelti bylą dėl teisėjo Jono Furmanavičiaus. Byla Furmanavičiui taip ir nepradėta. Visuomenės pasipiktinimas, kodėl dabar byloje įtariamąja įvardintas Andrius Ūsas, bet neįvardinta Laima Stankūnaitė – irgi natūralus: jei jau Andrius Ūsas įtariamas, tai kaip gaunasi, kad motina neįtariama? Gal ji žino pernelyg daug? Nežinau, bet manau, kad tokie klausimai kyla daugeliui – iš to ir visas triukšmas.

O kaip Kaune? O kas Kaune? Aš išvis neprisimenu, kad Kaune būtų tirta kokia nors rezonansinė byla. Kiek atsimenu, Henrikas Daktaras  abu kartus buvo suimtas Vilniaus prokurorų dėka. Čia galim prisiminti, kad dar sovietmečiu, suimant daktarų gaują, viskas buvo itin slaptai organizuota be Kauno prokuratūros ir milicijos žinios – šioji įvardinta, kaip įtariamai parsidavusi. O daškiniai, kurie įsisiautėjo Kaune, kol Henytė sėdėjo kalėjime? Juos išnaikino ne prokuratūra, o tas pats iš kalėjimo paleistas Henrikas Daktaras – ištisą medžioklę surengė. Na gerai, teisybės dėlei pripažinkim – visokius agurkinius, kamuolinius ir panašius Kauno prokuratūra gaudo. Tik ar labai sėkmingai? Kaunas buvo ir liko tuo miestu, kuris daugeliui asocijuojasi su visos Lietuvos nusikalstamumo centru.

O kaip Kauno teisėjai, jei jau tiap gilinamės? Nušautasis teisėjas Jonas Furmanavičius jau buvo pagarsėjęs rezonansinėje byloje: tąkart pora chuliganų peiliais subadė du vaikinukus, vienas iš jų mirė. Bylos nuosprendis nuskambėjo per visos Lietuvos spaudą: dėl žuvusio vaikinuko buvo priimtas "lemtingo dūrio" sprendimas, kad iš keliasdešimt dūrių nužudė vienas, o kiti buvo neesminiai. Kažkokio policininko sūnus tokiu būdu tegavo gal metus kalėjimo, kai jo bendras – gal kokius 15.

Bet man labiau užstrigo kita byla – kai anoks Kauno teisėjas Kęstutis Petkevičius žurnalistui, žinomą kolaborantą Rimvydą Tvarijoną pavadinusiam kolaborantu, skyrė keliasdešimt tūkstančių litų baudą. Už tai, kad kolaborantą pavadino kolaborantu.

O ir šiaip teismų elgesys kelia įdomių minčių. Apie tai, kad teismų sistema ydinga, kad teisėjai daro labai keistas karjeras, kalbama jau daug metų, o čia dar tas pedofilijos skandalas, į kurį Teisėjų Taryba sureaguoja pačiu įdomiausiu būdu: pabando tapti slaptosiomis trojkėmis, kaip kokiais Stalino laikais. Nuostabu?

Tad ar verta stebėtis, kodėl žmonės rengia mitingus? Pati prezidentė Dalia Grybauskaitė įvardino, kad prokuratūrą kamuoja sisteminės bėdos, apie tas sistemines bėdas kalbama ne pirmus metus, bet ar kas nors keičiasi? Kalbos kol kas lieka tiktai kalbomis.

Anksčiau visuomenė buvo susipriešinusi su gan abstrakčia aukščiausia valdžia – Vyriausybe, Seimu – tais, kuriuos visgi galėjo įtakoti, bent jau per rinkimus. Tačiau dabartinis susipriešinimas atrodo itin baisiu: visuomenė negali pasirinkti teisėsaugos, todėl ją įtakoti gali tik imdamasi drastiškai ryškių veiksmų. Bet teisėsauga – tai tie, kas yra vieninteliai sprendėjai dėl neteisybės. Tad jei eilinis pilietis nemato galimybės teisėtai gauti teisingumą, ar galima pasakyti, kad teisėsingumas yra?

Ir paskutinė asociacija: prieš eilę metų Raseiniuose kilo tikras maištas prieš vietinę teisėsaugą, policija bijojo išeiti į gatvę ir šaukėsi pagalbos iš Vilniaus. Tąsyk miestiečiai tiesiog sukilo prieš visus terorizavusią "meškiukų" gaują – pastaroji turėjo rėmėjų iš policijos. Ir nors pradžioje teisėsauga bandė aiškinti apie nusikalstamus verslininkus, kurie kovoja prieš teisėsaugą, viską nulėmė žmonių aktyvumas, mitingai, patruliavimai gatvėse ir "linčo teismai", per kuriuos pagauti nusikaltėliai buvo perduodami policijai, o pastariesiems paaiškinama, kad ir su jais bus tas pats, jei nusikaltėlius slėps. Galų gale, viskas baigėsi miesto dekriminalizavimu. Gaujos dingo, o teisėsauga ėmė dirbti.
Ar tik ne sušvelnintas Raseinių scenarijus dabar vyksta Kauno ir visos Lietuvos mastais?

Korupcija

Pačią baisiausią istoriją apie valdiškas įstaigas man prieš kelis metus papasakojo buvęs bendradarbis: jis nuvežė savo ligotą tėvą į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą. Stovėdamas ilgoje eilėje, išgirdo rėkiančią registratorę – šioji mat buvo nepatenkinta, jog kojos neturintis žmogus, davęs jai pasą, neatvertė jo reikiamame puslapyje. Registratorė sviedė pasą per langelį ant grindų – matyt tam, kad ant ramentų stovintis klientas galėtų pasidžiaugti, keldamas savo dokumentą nuo žemės.

Transparency International skelbia 2009 metų korupcijos suvokimo indeksus. Lietuva – 52 vietoje, tiesiog tragiškai atsilikusi nuo Estijos, kuri – 27-ta. Krizės ištikta Latvija, kuriai neretai net pranašaujamas greitas bankrotas – tik truputį žemiau už mūsų šalį – 56 vietoje. Akivaizdu, korupcija yra ir klesti. Klesti, nepaisant kažkada socdemų vado Kirkilo pažado su ja susidoroti bei vėlesnių jo pareiškimų, esą korupcijos nėra.

Su korupcija susiduriame patys, susiduria mūsų draugai, giminės, pažįstami. Vieni – moka kyšius, kiti – kankinasi, nešiodami visokias pažymas ir metų metais laukdami kokio nors rišlaus atsakymo iš valdininkų. O kiekviena nauja valdžia vis bando tą korupciją sutramdyti, tačiau pastangos – bergždžios. Problema ta, kad korupcija – nebūtinai piniginė: kuo gi skiriasi „pagelbėt už atkatą“ nuo „pagelbėt giminaičiui“? O kuo skiriasi reikalų vilkinimas dėl noro gauti kyšį nuo tokio pat vilkinimo iš paprasčiausio tingumo? Arba tylus kyšio traukimas, siuntinėjant vargšą valstybinės įstaigos klientą kur papuola, nuo tokio paties siuntinėjimo, kylančio iš visiško bardako valstybinėje įstaigoje? Galų gale, kaip kitaip, jei ne korupcija, galim pavadinti daugybės valstybinių įstaigų išsipūtimą iki nesuvokiamų mastų?

Baisu, kad pačių valstybinių įstaigų darbuotojai, apimti korupcijos, patys jos nei nepastebi – jiems atrodo, kad jie gerai dirba visiems reikalingą darbą. Reikalauti 10 pažymų ten, kur pakaktų vienos, tvirtinti kažką 5 kartus, kai galima išsyk nuspręsti, elementariems klausimams užsukti ištisą projektą – tai atrodo natūralu ir įprasta. Bet argi tai ne ta pati korupcija? Specialiųjų tyrimų tarnyba pasakytų, kad ne – mat nėra kyšininkavimo ar kitų nusikaltimų. Tačiau bet kuris sveiko proto žmogus pasakytų, kad taip: tai savų, valdininkiškų interesų tenkinimas, užmirštant apie piliečio, kurį reikia aptarnauti, poreikius.

Laiks nuo laiko teisėsauga pagauna vieną-kitą kyšininką. Tačiau niekas iš esmės nesikeičia. Ir paradoksalu: ten, kur kyšininkavimas veikia efektingai, sistema kartais dirba geriau, nei ten, kur kyšininkavimo nėra: puikus pavyzdys – legenda tapęs Misteris 15 procentų, kuriuo taip džiaugėsi ir Vilniaus verslininkai, ir gyventojai. Akivaizdu: jei kyšininkavimo valdoma įstaiga veikia geriau, nei „švari“, galim kalbėti jau ne apie valdininkų korupciją, o apie sisteminę – visos valstybės korupciją. Tokią, kur įstatymais, ministerijų sprendimais, darbo tvarkomis ir kitomis biurokratinėmis išmonėmis sukuriamos neįveikiamos kliūtys. Ir aišku, esant progai, tos kliūtys puikiai padeda paimti vieną-kitą kyšį.

Kuo didesne biurokratizacija suinteresuotas veik kiekvienas valdininkas: jei reikia ruošti daug pažymų, tvirtinimų, registracijų – sukuriama jo darbo vieta. Jei tvarką supaprastinsi, gali staiga paaiškėti, kad valdininkas nereikalingas. O pats tikriausias įrodymas, kad valdininkas reikalingas – tai tokia paini ir nesuvokiama biurokratinė tvarka, kad be valdininko joje nesusigaudysi. Kiekvienas valdininkų viršininkas irgi suinteresuotas biurokratinę tvarką kuo labiau supainioti – taip jis gaus daugiau pavaldinių, o atitinkamai – bus svarbesnis, gal ir atlyginimą pasididins.

Lietuvoje valdininkų skaičius nuolat auga. Štai 2003 tarnautojų tebuvo 19 tūkstančių. 2007 – jau 25 tūkstančiai. O 2009 – jau virš 30 tūkstančių. Tuo tarpu 1990 jų tebuvo apie 10 tūkstančių. Nuostabu? Pridėkim, kad per tą laiką valstybė atsisakė daugelio savo funkcijų, jas perleisdama privačioms įmonėms – veiklos lyg ir mažiau, bet kažkodėl valdininkų – vis daugiau. Per tuos porą dešimtmečių visur atsirado kompiuteriai, internetas – tai turėtų darbo efektyvumą pagerinti bent porą kartų, tačiau matome, kad valdininkų skaičius neišvengiamai auga. Ir ne tik valdininkų – viešojo sektoriaus (valstybės finansuojamos veiklos) darbuotojų skaičius 2008 sudarė 418 tūkstančių. Maždaug septintadalį Lietuvos. Taip, tai ir gydytojai, ir mokytojai, ir daugybė kitų reikalingų žmonių. Bet juk Lietuvoje tėra 1,1 milijono dirbančiųjų. Tad turime du valstybinius darbuotojus penkiems „paprastiems“ žmonėms.

Pažvelgus į skaičius, valdančiųjų kalbos apie numatomą tarnautojų skaičiaus mažinimą 4 tūkstančiais žmonių, atrodo, kaip vaikiškas lemenimas. Aišku, negalim paneigti, kad žingsnis – teisinga linkme. Tačiau kalbėti verta apie valdininkų skaičiaus sumažinimą bent jau du kartus. Ir apie geroką viešojo sektoriaus darbuotojų mažinimą. Tik ar įstengs tai padaryti valdžia, kuriai prireikė ištisų metų vien tam, kad suprastų, jog reikia mažinti biurokratinius barjerus?

Žinoma, galime pasvajoti apie „sidabrinę kulką“ – anglakalbiai taip vadina priemonę, kuri vienu šūviu išsprendžia visas bėdas. Tačiau kiekvienas, dirbęs vadovu, supranta, kad išties sidabrinės kulkos nėra – jei ji būtų, ji jau seniai būtų atrasta ir panaudota. Tad geriau būtų pažvelgti į problemą iš kitos pusės: kaip mes žiūrime į ją, kaip paprasti klientai? Juk valstybinės institucijos turėtų tenkinti mūsų poreikius, bet kaip užtikrinti, kad valdininkai, tegul ir dirbdami korumpuotoje sistemoje, bus priversti daryti tai, ko mes norime?

Komercinėse įmonėse tam naudojamos pakankamai nesudėtingos kompiuterinės klientų aptarnavimo sistemos: tokia sistema leidžia matyti visas klientų užklausas ir gauti tam tikrą statistiką – kas dirba gerai, o kas dirba blogai, kur užklausų daugiausia, o kur mažiausia. Praktika sako, kad dažnai net neprireikia ieškoti prastai dirbančių darbuotojų: šie neįtikėtinai sparčiai pasitaiso, pamatę, kad klientas gali įvertinti jų veiksmus, o visa darbo eiga lieka įrašyta kompiuterinėje sistemoje. Kažką panašaus daro ir vadinamosios „vieno langelio“ sistemos, kurių mada neseniai užėjo į lietuviškas įstaigas (tiesa, dažnai – daugiau žodžiais, nei darbais).

Būtų nuostabu turėti vieningą visoms valstybinėms įstaigoms anoniminę internetinę skundų sistemą. Tokią, kur kiekvienas galėtų pasiskųsti. Ir kur būtų galima lengvai atrasti valdininkus bei įstaigas, kurių darbu skundžiamasi dažniausiai. Ir kad kiekvienas skundas būtų viešas – matomas visiems. Ir gal net su balsavimo galimybėmis – kad kiekvienas internautas, užėjęs į tokį puslapį, galėtų pabalsuoti, kurį skundą laiko košmariškiausiu. Ir kad kokiai nors įstaigai išsprendus tokį skundą, tik jo kūrėjas, turintis slaptažodį, galėtų patvirtinti, jog problema – sutvarkyta.

Atrodo utopiškai, o gal valdininkai nei nereaguotų? Bet jeigu remdamasi šiais skundais, aukštesnė valdžia imtų daryti sprendimus dėl tam tikrų žmonių ar padalinių optimizacijos, kitaip tariant, dėl etatų mažinimo – nei neabejoju, kad jau po kelių mėnesių daugelis įstaigų imtų dirbti geriau. Gal net ir pačios sugalvotų gerinti savo veiklą bei naikinti biurokratinius absurdus.

Tik vienas menkas kabliukas… Ar jūs tikite, kad per artimiausius dešimtį metų pamatysime kažką panašaus?

Drąsius Kedys – herojus legendoje apie save

Garantuoju, kad Drąsius Kedys jau tapo legenda. Nesvarbu, kokia bylos baigtis, nesvarbu, ar jį suras, ar nesuras. Nesvarbu, ar jo kaltinimai pedofilams pasirodys besantys teisingi, ar melagingi. Nes jis jau tapo legenda, kurios sunaikinti – neįmanoma. Jis tapo herojumi legendoje apie save. Ir akivaizdu: legenda iškilo ne iš Drąsiaus Kedžio, o iš mūsų pasąmonės gelmių. Ir vos pažvelgę į šią istoriją, aptinkame visą būrį neįtikėtinai ryškių archetipų.

Policija skundžiasi, kad per kelias dienas tesusilaukė vos trijų skambučių iš žmonių – visuomenė nepadeda. Ryškus kontrastas su Zamolskio istorija, kai policija buvo taip užversta pranešimais, kad net užsimindavo, kad neskambinti jiems, nesant gilių įtarimų, nes nespėdavo visko sutikrinti.

Mes matome, kaip visuomenė skyla į dvi dalis: didesnė dauguma palaiko Drąsių Kedį, kiti sako, kad visgi jis žmogžudys. Beje, pastarųjų staiga plūstelėjo į visokius portalus, o komentarai jų pakankamai neišradingi (netgi iš serijos "kodėl jis nesikreipė į teisėsaugą") ir taip besikartojantys, kad man net kelia kažkokių įtarimų apie suinteresuotus asmenis. Toks jausmas, kad legendai pasipriešinti bebandantys tiesiog desperatiškai ieško išeičių. Bet nenukrypkim, o įvardinkim faktą: skilimas čia į absoliučią mažumą, besipriešinančią legendai ir absoliučią daugumą – tuos, kas tampa legendos nešėjais, pasakotojais.

Versijų vis daugėja, o politikai akivaizdžiai dar nesuvokia, kad procesas tapo nekontroliuojamu. Visuomenės pasąmonė prasiveržė į paviršių. Ką bešnekėtų žiniasklaida – pradedant Lietuvos Ryto vulgariai tiesmukišku bandymu legendos herojų paversti blogiečiu (tarp kitko, kas domisi semiotika – pabandykite atlikti bent paviršutinę semiotinę analizę – jie net patys netiki tuo, ką rašo) ir baigiant Remigijumi Šimašiumi, kuris su Drąsiaus Kedžio legenda bando kovoti racionaliais argumentais.

Olegas Lapinas kabina giliau, ten kur mūsų pasąmonė. Ir matyt pastūmėtas kitų lygintojų lygina Drąsių Kedį su Tadu Blinda ar Robinu Hudu. Bet štai čia jau jis neteisus. Nors gal ir neverta norėti gilios analizės iš psichologo, kuris matyt nesigilino į mitologiją, tad apie archetipus težino nuogirdas iš Jungo veikalų.

Drąsius Kedys, kai pabandai įsigilinti į jo legendos archetipinę prasmę, tampa tiesiog išskirtiniu, unikaliu pavyzdžiu. Ir ne tik kaip tipinis mitų herojus – didvyris ir nugalėtojas.Tadas Blinda, kuris irgi yra herojaus įsikūnijimas – tik blankus atvejis, palyginus su Drąsiumi. Beje – ir vardas čia tinka, kaip niekad: Drąsius. Drąsusis. Didvyris. Herojus. Nugalėtojas ir kovotojas.

Nei neverta matyt sakyti, kas šioje legendoje yra archetipinis šimtagalvis Slibinas – tai mūsų teisėsauga, monstras, valdytojas, tas, kuris valdo ir maitinasi nekaltomis aukomis. Jei reiktų paklausti, kas yra teisėjas, sprendėjas šioje legendoje – akivaizdu, kad ne teisėjai, ne prokuratūra, o Drąsius Kedys. Jis tiesiog įkūnija teisingumo pirštą, tapdamas dangaus pasiuntiniu, baudžiančiu už neteisybę. Čia Drąsius Kedys yra ryškus, kaip šventas Jurgis, slibino nugalėtojas. Slibinas gi fantastiškai tiksliai įkūnija save tame pačiame pasakų pavidale – kaip nekaltų mergaičių rijikas. Tik šiuolaikinėje transformacijoje – kaip pedofiliškas monstras. Dar ryškesniu slibinas taptų nebent tuomet, jei vaikas dar būtų ir nužudytas, tačiau šitai būtų jau ne kokybinis, o tik kiekybinis pokytis.

Pažiūrėkim į pagarsėjusią Drąsio Kedžio nutrauką, kur jis glaudžia prie savęs dukrelę – ar neprimena tokių ideologinių stilizavimų, kurie taip išpopuliarėjo paminkluose? Net sovietinis kareivis – vaikų gynėjas neretai būdavo vaizduojamas būtent taip – su prisiglaudusiu, ginamu vaiku. Drąsius Kedys – tikra legenda jau dabar. Neatsimenu kito tokio ryškaus archetipų prasiveržimo Lietuvoje per paskutinius keletą dešimtmečių.

Pridėkim dar ir tai, kad jis yra tėvas. Archetipine prasme. Ne tik didvyris, bet ir šeimos galva. Žvelgdami į archetipinį tėvą, turim pastebėti, kad jo ryšys su herojaus archetipu – neabejotinas, tačiau tai visgi skirtingi archetipai. Bet kai jie susivienija – atsiranda ne šiaip didvyris, o tikra archetipinė bomba.

Tačiau net ir šie išvardinti bruožai visai istorijai nepakankami: Drąsius Kedys paradoksaliai prigriebė ir dar vieną archetipinę funkciją: jis ne tik tėvas. Motina, legendoje išdavusi ir pardavusi savo vaiką, dingsta. Ir jos vietą užima tas pats Drąsius Kedys, priglaudęs vaiką prie savęs, tapęs jam ne tik tėvu, bet ir augintoju, globotoju, vieninteliu guodėju. Taip, tai švenčiausios mergelės Marijos funkcija. Turint omeny, kiek giliai pastarasis archetipas sėdi lietuvio sąmonėje (vis dar ryškūs matriarchalinės – Žemynos krašto bruožai), tai net nežymi motinos archetipo priemaiša legendai prideda dar didesnio, jau tiesiog nesuvaldomo pasąmoningumo.

Kokios pasekmės visuomenei? Akivaizdžios: jau ir taip apiplyšęs teisėsaugos drabužis nusmuko – legenda įvardino, kad tai Slibinas. Tačiau legendos herojus Drąsius Kedys nukirto tik vieną slibino galvą. Slibinas liko gyvas. Klausimas, ką darys valdžia? Ar nukirs dar vieną ar kelias galvas, palikdama slibiną gyvu? Norint įtikinti pasąmonę, kad slibinas nebegyvas, pavienių galvų nepakanka.

O ką daryti su herojumi – Drąsiumi Kedžiu? Suimti jį ir paversti kankiniu, pratęsiant legendą ir parodant, kaip didvyris žūsta? Pasekmės tik dvi: kažkam tai įrodys, kad slibinas nenugalimas, o kažkam primins legendą apie Margirį – herojų, kuris tapo didvyriu, nusižudęs. Musulmonai puikiai išnaudoja tokius didvyrius politiniams tikslams. O gal palikti jį laisvėje ir užmiršti? Lygiai tas pat: pamoką, kaip tapti didvyriu, jau gavo visi. Gal būt vienintelis būdas – legendos transformacija, atrandant kitą didvyrį, pervadinant pagonišką Drąsių Kedį į šventą Jurgį. Bet ar turim kandidatą?

Fatališkas Grybauskaitės patarimas Valantinui tylėti. Nors būtent ji dar neseniai buvo kandidate į herojaus vietą, ji dabar tampa slibino parankiniu – vietoj to, kad imti kardą ir kapoti galvas, ji slepia. O paslaptis – pati geriausia terpė legendoms. Ar pastebėjote, kiek staiga pasigirdo balsų dėl jos atsakomybės ir to, kad jai reikia atsistatydinti?

Ir paskutinė naujiena – Kauno Diena rašo, esą su Dariumi Kedžiu gali būti susiję skustagalviai. Dar vienas akivaizdus mitologinis vaidmuo – didvyrio kariai. Ir jau pagal šitai pasižiūrėsim, ar turi valdžia mitologinę nuojautą. Scenarijus čia irgi aiškus: jei vadinamieji skustagalviai bus sutapatinti su Drąsiaus Kedžio pagalbininkais, jie irgi pretenduos tapti mitine jėga (beje, kaip čia neprisiminsi tokių mitologiškų Haičio tonton-makutų). Vargu, ar kam reikia aiškinti, kokia tai gali būti politinė bomba – nedrįstu net spėlioti apie potencialių naujų skinų skaičių.