Čia vienas paveiksliukas, gana nemažos rezoliucijos – iš Georg Braun ir Franz Hogenberg atlaso „Civitates orbis terrarum“ – šiame šešiatomyje, išleistame 1572-1617 metais yra pirmą kartą atvaizduojamas Vilnius.
Tiesiog pagalvojau, kad bus kam nors įdomu pamatyti – atvaizdas visgi istorinis. Paspaudus, paveiksliukas smarkiai didinasi.
Aptikau eBay parduodamą už 10 dolerių. Ženklo paskirtis visai neaiški, greičiausiai – tiesiog suvenyrinio ar žyminio tipo leidinys. Nes apie lokalų XXa. pradžios Vilniaus žydų paštą nieko neteko girdėti (o jei toks būtų buvęs, tai būtų didžiulis gabalas istorijos). Taip ar anaip, kadangi, deja, nesuprantu, tai prašau, kad kažkas padėtų išversti, kas čia parašyta.
Ženklas, tikėtina, yra apie 192x metų. Pavaizduota, jei neklystu, Stiklių gatvė. Mokėjimo vienetai neaiškūs (tikėtina, kad Rytų skolinamosios kasos markės, o jei taip – tai spėtinai apie kokius 1921 gali būti). Perforacijos grubumu kažkuo primena Litwa Srodkowa laidose pasitaikančius atvejus.
Kitas (menkiau įtikėtinas) variantas – kad tai galėtų būti geto pašto ženklas iš vėlesnių, nacių okupacijos laikų. Gandų apie tai, kad toksai lokalus paštas buvęs, girdėti teko. Tik neteko nei karto matyti jokio pašto ženklo iš to, ir netgi dar daugiau – neteko girdėti, kad būtų matęs kas nors iš tų, su kuo man teko bendrauti. Tiktai gandai tesklando, kad toksai paštas buvęs.
Žodžiu, kas galite, pakomentuokite, nes tai labai įdomus gabaliukas mūsų istorijos.
VE sako: "patikėkit, auditas nustatė, kad niekas nieko nereguliavo". Realybė yra tokia: auditu yra tikima tiktai todėl, kad jis pateikia išimtinai faktus, bet ne spekuliacijas. O tokios esą išvados, apie kurias skelbia VE - tai ne auditui keliamus reikalavimus atitinkantys faktai, o kažkoks bulšitas.
Jau krūvą kartų buvo skelbtas teiginys apie tai, esą anokia įmonė Synergy Consulting kažką praauditavo ir kažkaip atrado, kad Vilniaus Energija nevaldė šilumos punktų nuotoliniu būdu. Šituos teiginius Vilniaus savivaldybė bei VE skelbia, kaip esą įrodymą, kad viskas yra taip, kaip jie sako. Kad būčiau tikslus, štai citata jums, o po to pažiūrėsim, kas ten per bardakai slepiasi už panašių teiginių, kaip kad šie, skelbti Vilniaus savivaldybės internete:
Faktą, ar šilumos punktai yra reguliuojami nuotoliniu būdu, galima patikrinti. „Vilniaus energija“, bendradarbiaudama su Energetikos ministerija kreipėsi į nepriklausomą audito bendrovę „Synergy consulting“, turinčią ilgametę patirtį vykdant informacinių sistemų auditavimą tiek privačiame, tiek viešame sektoriuje, įskaitant valstybines Lietuvos energetikos įmones.
„Synergy consulting“, atlikusi analizę nustatė, kad nuo šių metų lapkričio 1 dienos iki gruodžio 28 dienos “Vilniaus energija” nevaldė daugiabučių šilumos punktų įrenginių nuotoliniu būdu – nekeitė temperatūrinių grafikų ir kitų šilumos suvartojimui įtaką turinčių parametrų.
Manau, kad tie, kas gudresni, išsyk užsidavė klausimu: nuo kada čia išvis atsirado pasaulyje galimybė užtikrintai nustatyti, kad kažkas nebuvo daroma? Bet kuris IT specialistas (o ir šiaip IT mėgėjas) pasakys, kad visiškai užtikrintai panašių dalykų tvirtinti praktikoje neįmanoma netgi tada, kai situacija atrodo aiški: paprasčiausiai galus suslėpti galima įvairiais būdais. Neretai išvis nieko slėpti neprireikia, nes tiesiog jokių įrašų apie kokias nors veiklas niekur nebūna. O ir bendrai būti užtikrintu, kad kažkas kažko nedarė – juolab neįmanoma: netgi idealiausias auditas gali kažko neatrasti. Tai natūralu.
Gyvenimiškai kalbant, vyras, iš komandiruotės grįžęs namo, gali atlikti namų auditą, bandydamas rasti duomenų, pagal kuriuos galėtų spręsti, kuo jo žmona užsiimdinėjo, tačiau faktų nesuradimas niekada neleiždia užtikrintai teigti, kad kažko nebuvo. Tai elementaru, gerbiami ponai.
Tačiau man įdomesni klausimai kyla, kai užduodi klausimą, kas išvis per daiktas yra auditas. Atsakymą rasti nesunku: apie tai prirašyta krūvos tekstų, pradedant etiniais reikalavimais auditui ir baigiant formaliomis įvairių auditų taisyklėmis. Bene gražiausias audito aprašymas (ir pakankamai detalus, ir pakankamai vienareikšmis) yra ISO-19011 standartas (specializuotas, tačiau visvien pavyzdinis), kurį rekomenduoju paskaityti kiekvienam (tai vos 30 puslapių teksto). Jei paskaitysite – tai ir šiaip gyvenimiško supratimo pridės apie tai, kas yra korektiškas faktinių duomenų surinkimas bei vertinimas. Čia jums apibrėžimas iš to paties standarto (ir jo būna laikomasi stebėtinai pažodžiui):
Audit – systematic, independent and documented process for obtaining audit evidence and evaluating it objectively to determine the extent to which the audit criteria are fulfilled.
Pernelyg nesikapstant po specifikas, galima viską pasakyti paprastai: joks auditas negali ir neturi jokios etinės, moralinės ar dar kokios nors teisės pasakyti, ar kokia nors įmonė dėl kažko kalta, ar nekalta, o ir išvis, ar užsiiminėjo tam tikra veikla, ar neužsiiminėjo. Joks auditas to negali sakyti, nes tokie pasakymai nėra faktai ir tai nėra objektyvu. Auditas pateikia ne kažkokias spekuliatyvias prielaidas ir spėliones su visokiomis išlygomis, o išimtinai tiktai faktus apie atitiktį audito kriterijams. Tie faktai ir jų prasmė kai kuriais atvejais gali būti paaiškinami ataskaitoje, pvz., kad jie gali reikšti tą ar aną, bet ir tai su sąlyga, kad tai yra visiškai vienareikšmis paaiškinimas. Ir ne daugiau.
Audito patirtį turinčius žmones neretai iš to perteklinio objektyvumo galima ir atpažinti: jie kažką sako apie faktus tik tada, kai tie faktai yra visiškai aiškūs, tuo tarpu kitais atvejais, kurie normaliems žmonėms atrodo visai aiškūs, auditoriai neretai pasisako frazėmis iš serijos „toksai faktas galimai gali leisti įtarti apie galimą kažką ten“. Pvz., „iš komandiruotės grįžusio vyro po lova surastas panaudotas prezervatyvas gal būt leidžia įtarti apie apie galimai galėjusį būti įvykį, kurio metu prezervatyvas galėjo būti panaudotas“. Tačiau audito ataskaitose net ir tokio akivaizdumo ir atsargumo paprastai nerasite, nes tai visgi būtų spėlionės, o ne faktai.
Jei auditas tikrina kompiuterius, jis gali pateikti ataskaitoje, pvz., tokius duomenis: buvo patikrinta N kompiuterių, tikrinama buvo ieškant juose esančių programų įvykių žurnalų, tikrinant tokias ir tokias vietas tokiais ir anokiais būdais. Surasti žurnalai M kompiuterių, surastų įrašų, rodančių prisijungimus į sistemą tokią ir anokią buvo X, kitų įrašų buvo Y. Pati maksimaliausia išvada, kokią auditas čia gali pateikti – tai išvada apie tai, kad faktai (sąrašas pridedamas) apie nuotolinio valdymo sistemų naudojimo požymius buvo surasti arba nebuvo surasti. O koksai to suradimo ar nesuradimo patikimumas, galima nustatyti pagal audito kriterijus ir įvykdytus patikrinimus, kurie pateikiami toje pat ataskaitoje.
Nuomonės, prielaidos, išvedžiojimai, spėjimai, etc. – visa tai yra ne audito surenkami faktai, o kažkokia beliberda. Kvalifikuoto auditoriaus požiūriu, viskas labai elementaru: faktas surastas arba faktas nesurastas. Jei faktas surastas – pateikiamas rezultatas apie fakto suradimą. Jei faktas nesurastas, pateikiamas rezultatas apie fakto nesuradimą. Kaip plyta į kaktą. Taip, kad vietos ginčams neliktų iš principo.
Kai prasideda kalbos apie tai, kad tokiame periode tokia įmonė nevaldė nuotoliniu būdu kokių nors šilumos mazgų – tai jau ne audito išvados, o kažkokios spėlionės ir indiški būrimai iš karviašūdžių. Tai ne faktai, atleiskite, ir ne audito surinkti duomenys, o kažkokie VBS agentūros pezalai. Todėl tokiu atveju negalim kalbėti ne tik apie tų audito išvadų patikimumą. Čia išvis negalime kalbėti, kad tai kažkas bent kiek primenančio auditą. Pagal VE ir Vilniaus savivaldybės skelbiamus pareiškimus galima spėti, kad vietoje audito buvo kažkokia meninė-literatūrinė kūryba.
Todėl man kyla kitas klausimas: iš kur atsirado elementarių objektyvumo ir faktiškumo reikalavimų neatitinkančios esą audito išvados? Tai, kad skelbiami pareiškimai visiškai neatitinka audito išvadoms keliamų kriterijų – jau galima suprasti iš to, ką nustato tie patys audito reikalavimai. Taigi, pasakykite man kažkas paprastą dalyką: ar tos pseudoauditinės pseudoišvados yra įrašytos Synergy Consulting ataskaitoje, ar jas išsigalvojo kažkokie Vilniaus Energijos PR veikėjai?
Man įtarimų kelia kitas faktas: audito ataskaitos man nepavyko surasti internetuose. Kitaip tariant, mano paprastu supratimu, audito ataskaitos buvimo faktas šiuo metu yra nerastas. Kita vertus, faktas apie tai, kad duomenys apie audito išvadas yra skelbiami, yra surastas. Tačiau pati ataskaita nebuvo surasta, man jos ieškant VE puslapyje, kur buvo pranešimas apie audito išvadas. Tokie štai paprasti faktai.
Taigi, tada kitas klausimas: kodėl, nors ir skelbiama, kad auditą vykdžiusi kompanija audito metu padarė išvadas, neatitinkančias elementarių audito išvadoms keliamų patikimumo (t.y., faktiškumo ir objektyvumo) kriterijų, kodėl ta audito ataskaita nepakliuvo man į rankas? Gal visgi joje tiesiog nėra tokių išvadų apie kurias skelbiama?
Na, padėkit man kažkas su šita dilema išsiaiškinti paprastuoju būdu.
Kiti straipsniai iš serijos: 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11.
Po to, kai žiniasklaida sukėlė triukšmą apie tai, kad uždaromi populiariausi Vilniaus mikroautobusų maršrutai, o UAB Transrevis mikroautobusuose paskelbė atsišaukimus, kviečiančius gyventojus protestuoti, jau praėjo kažkiek laiko. Tad tiesiog nutariau pasidomėti ir jums pranešti, kas ir kaip. Juoba, Vilniaus savivaldybė jau paskelbė, kad nenaikins tų maršrutų.
Pirmiausiai, sužinojęs apie savivaldybės sprendimą, pagalvojau, kad mano spėjimas apie galimas mikroautobusų naikinimo priežastis gal ir nebuvo teisingas. Tačiau nutariau persitikrinti, ar tikrai. Nes ką gali žinoti, kai politikoje neretai skelbiama viena, o daroma kita.
Todėl tiesiog paskambinau į UAB Transrevis, ponui Vladui Dapkui, šios įmonės vadovui. Ir pasiklausiau, kas ir kaip. Savivaldybė, pasirodo, sutiko pratęsti išduotą leidimą metams (ir paskelbė seniau siųstą raštą negaliojančiu), tačiau neaiškumų vis dar liko. Ir dėl to turėtų dar vykti pokalbiai tarp mikroautobusais vežiojančių įmonių ir vicemero. Kiek suprantu, šitą reikalą savivaldybėje kuruoja toksai Romas Adomavičius.
Vladas Dapkus man sakė, kad savivaldybė nori kaitalioti mikroautobusų maršrutus, greičiausiai tam, kad šie nekonkuruotų su įmone „Vilniaus viešasis transportas“. Kiek suprantu, tai gali reikšti, kad kai kurie mikroautobusų maršrutai gali būti keičiami tokiais būdais, kad niekas jais tiesiog nevažinėtų. Irgi variantas, kai nori kažką išnaikinti.
Žodžiu, reikalas išties nesibaigia.
Aš ne kartą rašiau apie daugiabučių gyvenamųjų namų renovacijos atsiperkamumą bei tai, kur dingsta pinigai. Pagrindiniai dalykai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį – labai paprasti: didžiulė dalis šilumos prarandama vamzdynuose (turint omeny, kad kaina skaičiuojama pagal išlaidas kurui, o tada pridedamas konkretus procentas šilumenininkams, tai pastarieji yra suinteresuoti kiauromis magistralėmis), o šilumos kainos linkusios kilti netgi tada, kai stebėtinai nukrenta dujų kainos, t.y., renovacija bendru atveju nežada tiek daug gėrio, kaip kartais bandoma parodyti. Dėl to dar prieš kokį pusmetį esu išdėjęs renovacijas į šuns dienas. Bet puikių atvejų būna. Būna, kad išties galim tarti, jog renovacija atsipirko.
Šita neochruščiovkė (tikresnės chruščiovkės - Krasnūchoje) buvo klaikus daiktas, jos buvo baisios, kaip griuvėsiai. Tie, kas tokius namus matėte, tie žinote. Taigi, pasidarė chruščiovkė graži ir štai jums rezultatas - šildymo kainos nukrito iki stebuklingai juokingų.
Kita vertus, būna ir velniškai sėkmingų atvejų. Štai mano friendas A.K. (nežinau, ar galima skelbti, tai neskelbiu, taip pat ir nesakau, kur tiksliai tas namas) iš Google+ pateikė nuostabų atvejį. Apie tą Žirmūnuose esantį namą jau esu ir anksčiau girdėjęs, kaip apie stebuklą, o čia jums faktas: 2011 Sausio šildymo sąskaita – vos 151 litas. Netikite? Štai jums kvito nuotrauka:
Taip, čia tokia sąskaita už šildymą - vos pusantro šimto litų. Šis skaičius kalba už save, čia net jokių klausimų uždavinėt nereikia apie tai, kiek žmonės mokėjo už šilumą iki tol.
Štai tokie skaičiai – pusantro šimto litų už vieną šalčiausių (arba gal ir išvis šalčiausią) metų mėnesių 2 kambarių butui: po renovacijos jis eikvoja vos 10-12kW kvadratiniam metrui. Aišku, giliau pakapsčius po skaičius, detalių čia atsiranda ir daugiau, kurios visgi apmažina pirmą susižavėjimą stebuklu: butui tenkančios renovacijos išlaidos buvo apie 15000 litų, o šilumos mazgas buvo pilnai renovuotas gerokai anksčiau – dar prieš 8 metus. Po namo apšiltinimo šilumos sąnaudos sumažėjo maždaug 50 procentų.
Štai čia galim pabandyti grubiai aproksimuoti atsipirkimo laiką, neskaičiuojant katilinės ar šilumos mazgo išlaidų: padarykim optimistinę prielaidą, kad jei sutaupyta pusė sumos Sausį, tai sudaro 150 litų, o kitiems mėnesiams tenka irgi dar po 150 litų. Imkim 6 mėnesius šildymo – tai reikš 6*150=900 litų per metus. Atsipirkimo laikas gausis 15000/900=~17 metų. Čia jei būsim optimistai ir užmiršim apie tai, kad pinigai visgi įšaldyti. Jei realistiškiau bandysim įvertinti, tai gausis kokie 25 metai. Visgi tai yra priimtinas laikotarpis, kuris reiškia, kad renovuotis verta.
Kita vertus, minėtasis namas garsus ir savo šilumos mazgu: jis yra kompiuterizuotas, automatiškai reguliuoja šilumą priklausomai nuo oro, tad ne tik turi itin aukštą naudingumo koeficientą, atiduodant šilumą į namo radiatorius (gandai sako, kad kai kurie sovietiniai mazgai teatiduoda vos penktadalį), bet ir šildo lygiai tiek, kiek reikia. Tai reiškia, kad neteks šalti, bandant sutaupyti papildomus kelis centus per dieną, kita vertus, nebus prikaitinama nei į tvorą, nei į mietą. Dabar vėl galim paaproksimuoti: tarus, kad 50 procentų sutaupymas reikštų ~300 litų per mėnesį be apšiltinimo, o visai niekaip nerenovuotas namas duotų ~800 litų sąskaitą šildymui (arba gal net ir daugiau), gauname, kad šilumos mazgo atnaujinimas čia sutaupo ~500 litų kiekvieną šaltą žiemos mėnesį. Deja, šilumos mazgo renovacijos išlaidų aš jums čia nepasakysiu, bet spėju, kad tasai mazgas per 8 metus jau atsipirko.
Labai panašius pat rezultatus rodo ir kiti daugiabučių renovacijos atvejai: esminis šilumos praradimų taškas daugiabučiuose namuose – tai vieta, kur šilumos tiekėjas švaisto šilumą, prieš ją atiduodant namo gyventojams. Būtent šilumos mazgas ir atsiperka greičiausiai. Kokie praktiniai patarimai čia gali būti daugiabučių namų gyventojams? Ogi elementarūs: norite sutaupyti šilumos – pirmiausiai perimkite katilinę į savo rankas. Jei turite kietą bendrijos pirmininką, jūs galite tai padaryti ir sutaupyti labai nemažai.
