Šitas dėdulė, gimęs dar 1900 ir, deja, jau miręs, yra šventasis, kurio abrozdėlį turi ant sienos laikyti kiekvienas religingas vadovas. Jungtinėse Valstijose sukūręs visus šiuolaikinės vadybos pagrindus, Edward Deming liko neįvertintas, tačiau kai 1947 atvažiavo į Japoniją, šie suprato, kad pas juos atėjo Mesijas. Visas Japonijos ekonominis stebuklas - tai šio dėdulės žodis, kritęs į japonų širdis. Visi japoniški vadybiniai tobulumai, Toyota Kaizen ir taip toliau - tai Edwardo Demingo vadybinės bažnyčios žodis. Melskitės, nusidėjėliai.
Jei kam nors nežinomi tie 14 Edward Deming kokybės vadybos principų, tai čia jums kaip šventas raštas bus, kaip kokie Dievo įsakymai. Šie principai – tai ne šiaip kokios nors gražios frazės, kurios gražiai skamba. Tai esminiai dalykai, kurių nedarant, įmonės žlunga, o kuriuos darant – klesti. Tai procesinio valdymo ir nuolatinio veiklos gerinimo baziniai principai.
Pabandykit kiekvieną Demingo principą pakvestionuoti*, pamodeliuodami scenarijų: kas įvyks, jei įmonėje diegsim priešingą dalyką, vadovausimės priešingu principu? Arba kas įvyks, jei šito išvis nesilaikysim? Tada suprasit, kad tai yra tokios esminės vadybos tiesos, kad jas reikia mokytis net ne atmintinai, o kaip esminius dalykus, gyvenimo principus, kuriais reikia remtis visur.
Kai kalbama apie japonišką verslo vadybą, apie gamybą, kuri stebuklingai kokybiška ir gera, nepaisant stebėtinai mažų savikainų, dažniausiai nei neįtariama, iš kur tai atėjo. O tai atėjo iš JAV, kai po II Pasaulinio karo į okupuotą ir sugriautą Japoniją atvyko statistikos profesorius Edward Deming. Jį pakvietė generolas Mac Arthur – kad padėtų suorganizuoti gyventojų surašymą. Baigėsi tuo, kad profesorius ėmė dėstyti darbo organizacimo metodus japonų įmonių vadovams ir inžinieriams – būtent tiems, kurie Japonijoje surengė kokybės revoliuciją.
Jei savo įmonėje norite japoniško stebuklo, kalkit Demingo principus tol, kol imsit šitais dalykais gyvent, kalkit tol, kol užmiršit, kaip tuos principus užrašyti, kalkit tol, kol tai taps jūsų pačių idėjomis, kalkit tol, kol patys imsit šiuos dalykus atrasdinėti patys iš savęs, iš savo patirties, iš savo išmąstymų, kaip didžiąsias tiesas. Bet kol neatradote jų patys – paskaitykite.
14 Demingo kokybės vadybos (procesinio valdymo) principų
1. Užtikrinkite tikslo pastovumą. Nustatykite ilgalaikį tikslą, link kurio įmonė juda. Tikslą ne kaip kažkieno darbo tikslą, o kaip visos įmonės tikslą. Prisimenate, apie ką yra vizija, vertybės ir misija? Jei įmonė turi tikslą, link kur judėti, įmonė ir juda. Bet jei įmonės tikslas neaiškus arba išvis nuolat besikeičiantis – gaunasi trypimas vietoje, vystymo projektai užmirštami, vos įpusėję, tuo tarpu kuriamos vis naujos bėdos, o įmonė nejuda niekur. Jei ketinate rimtai gerinti veiklą, net ne šiaip nustatinėkite tikslą, o struktūruotai – prisiminkite tas viziją, misiją ir vertybes. Įmonė turi judėti pirmyn, aiškia, pastovia kryptimi.
2. Pritaikykite naują filosofiją. Sena filosofija – tai daryti belenką, o paskui jau taisyti klaidas, spręsti sutrikimus, keisti broką į gerus gaminius, taisyti savo pačių pridarytus dalykus, atsiprašinėti kliento, taikyti jam nuolaidas ir kompensacijas. Nauja filosofija – tvarkyti veiklą taip, kad jokie sutrikimai, joks brokas negalėtų kilti. Nauja filosofija – tai nuolatinis idealumo siekis.
3. Atsisakykite nuolatinių nekokybiškos produkcijos paieškų ir remkitės kokybės įrodymais. Jei esate priklausomi nuo kokybės patikrinimų – tai reiškia, kad gaminate nekokybišką produktą ar paslaugą, kurioje patys ieškote savo broko. Kokybės kontrolės atsisakymas reiškia, kad turite suprasti ir organizuoti visus procesus taip gerai, kad visą kokybę galėtumėte sukontroliuoti dar prieš pagaminant prekę ar suteikiant paslaugą. Įmonės procesai turi veikti taip, kad juose tiesiog negalėtų kilti sutrikimų, kurie paveiktų gaminį ar paslaugą.
4. Pirkdami, nesivadovaukite vien kaina. Jei norite, kad jūsų paslaugos ar gaminiai nebūtų neprognozuojamais, jūsų perkamos paslaugos, įrenginiai ir žaliavos privalo būti prognozuojamomis. Pigios žaliavos ar įranga virsta nuostoliais net pačiu geriausiu atveju: jūs turite rūšiuoti blogus pusgaminius, grąžinti juos tiekėjui, kentėti nuo uždelsimų, klientų reklamacijų, pigi nekokybiška įranga jus paves pačiu svarbiausiu momentu, o nekokybiškos paslaugos sutrikdys jūsų įmonės veiklą. Jei norite stabilaus įmonės veikimo, garantuokite, kad išoriniai tiekėjai to stabilumo nesutrikdys. Pirkdami, pirmiausiai remkitės atitiktimi reikalavimams.
5. Ieškokite problemų ir nuolat gerinkite visus procesus. Kad ir kaip pagerintumėte kokį nors procesą, tai pirmiausiai reikš, kad atsirado kitas procesas, kurį reikia gerinti dar labiau. Rinka keičiasi, darbuotojai keičiasi, atsiranda vis nauji, vis tobulesni konkurentai, įvairios naujovės, todėl tiktai nuolatinis problemų šalinimas ir veiklos gerinimas leidžia įmonei išsilaikyti. Stabilumas neįmanomas, įmonė gali išlikti tiktai nuolat save tobulindama. PDCA (Plan-Do-Check-Act, liet. PDTV – Planuok-Daryk-Tikrink-Veik) – tai tas variklis, kurio dėka jūsų įmonė gali judėti į priekį.
Jei gaminate laikrodžius, ar geriau užsitikrinti, kad detalės būtų tinkamos, dar prieš surenkant laikrodį, ar pirma laikrodį surinkt, o atradus, kad jis neveikia, vėl ardyt ir ieškoti, kuri neteisinga? Tuo ir skiriasi senoji vadybos filosofija nuo naujosios: reikia užtikrinti, kad viskas veiktų išsyk. Ir tai - tik gamyba, o įsivaizduokite, kad teikiate paslaugas. Apie paslaugos nekokybę jūs sužinosite jau iš kliento, kai jis jau bus nukentėjęs, piktas, ieškantis jūsų konkurentų. Kaip geriau, pigiau, pelningiau dirbti, kaip suteikti daugiau vertės ir klientui, ir įmonei? Nuolat taisyti klaidas ar užtikrinti, kad viskas veiktų idealiai, kaip tas pats idealus laikrodis?
6. Vykdykite darbuotojų apmokymus. Nepakankama darbuotojų kvalifikacija ir nepakankamas darbuotojų suvokimas apie tai, kokia jų svarba įmonėje – tai nuolatinė nestabilaus įmonės veikimo priežastis. Mokymų reikia ir tam, kad darbuotojai neužmirštų darbo tvarkos, ir tam, kad galėtų dirbti efektyviau, ir tam, kad patys galėtų tobulinti savo ir visos įmonės veiklą. Tai nebūtinai reiškia kažkokius kursus, seminarus ir pan. – tiesiog galvokite apie mokymus kaip apie kompetencijos auginimą, apie tai, kaip darbuotojai gilintų ir stiprintų reikalingas žinias. Mokykite žmones ir tobulės visa įmonė.
7. Skatinkite lyderystę. Lyderystė – tai ne šiaip koks nors reklaminis žodis**, o labai paprastas dalykas: lyderis labai gerai supranta, kas yra variacija (nuokrypis nuo reikalavimų), sugeba identifikuoti variacijos šaltinius ir sugeba variaciją sumažinti, kitaip tariant – padeda darbuotojams pagerinti darbą taip, kad dirbti pasidaro lengviau, žmogus dirba geriau, greičiau, efektyviau. Lyderis žino įmonės tikslus, supranta procesų sąveikas, kiekvieno padalinio orientaciją į klientą, o tuo pačiu išmoko žmones didžiuotis savo darbu, suprasti jo vertę.
8. Išgyvendinkite baimę. Baimė – tai košmariška, į vėžį panaši liga, kuri bet kokią įmonę gali tiesiog sugraužti. Jei darbuotojai bijo, jie bijo. Jie bijo kalbėti apie problemas, jie nepadeda identifikuoti variacijos šaltinių, jie bijo įvardinti procesų sutrikimus, jie bijo pasiūlyti sprendimus, jie tampa įmonės ir vadovybės priešais. Iš baimės jie net ima kovoti prieš bet kokius bandymus pagerinti įmonės veiklą. Visko bijantis darbuotojas – tai būtent tas, kuris peilį smeigs jums į nugarą. Jei norite sėkmės – baimė turi dingti visiškai.
9. Panaikinkite tarpdepartamentinius barjerus. Kai kiekvienas padalinys dirba sau, jis siekia savo, o ne įmonės tikslų. Paskiri padaliniai ima kovoti, konkuruoti, kaltinti vieni kitus bėdomis ir taip toliau. Kai kiekvienas padalinys dirba sau, jis nepadeda kitiems, nes galvoja apie tai, kad jam tai kainuos papildomai darbo, išlaidų, pablogės kažkokie jo rodikliai. Jei norite sutvarkyti procesus, sumažinti variaciją – būtina sąlyga, kad visi stengtųsi tai daryti, kad visi vieni kitiems padėtų, kad visi užmirštų lokalius optimumus, o imtų galvoti apie tai, kas geriausia visai įmonei. Tarpdepartamentiniai barjerai turi griūti.
10. Beprasmiai šūkiai, lozungai ar nesuprantami tikslai turi būti panaikinti. Jokio bulšito neturi likti. Lozungai – tai visiška priešybė normaliai vizijai, vertybėms ir misijai. Bendras tikslas neatsiras iš kokio nors idiotiško šūkio. Koks nors darbuotojui nurodytas tikslas, nesuteikiant žinių ir įrankių tam tikslui pasiekti – absurdas, kuris tik atneš žalą. Pats durniausias dalykas – tai tikėtis, kad plakatai su šūkiais, reikalaujančiais dirbti kokybiškiau ar sparčiau, kaip nors pagerins veiklą. Atsimenate sovietinę ekonomiką? Jos valdymas buvo durnais šūkiais pagrįstas. Jei norite sėkmės, turi būti realizmas, vadyba turi būti paremta objektyviais dalykais, o ne propagandiniais makaronais ar biurokratinėmis nesąmonėmis. Bulšitas turi dingti.
Toyota, garsi savo Kaizen idėjomis - tai tų pačių Demingo principų žymiausia implementuotoja. Visa įmonė sukasi, kaip laikrodis. Visa įmonė laikosi Demingo kokybės vadybos. Visas procesas kontroliuojamas, idealus, variacijos sumažintos veik iki nulio. Už idealią kainą ši įmonė suteikia klientams idealiai kokybiškas, idealiai pirkėjo poreikius atitinkančias mašinas. Norite kažko nežymiai prabangesnio? Pirkite keleriopai brangesnį Mercedes, kuris jums ges keleriopai dažniau. Toyota savo procesų dėka sugeba pasiekti tikrą optimumą, todėl jos gamybą pamėgdžioja viso pasaulio automobilių gamintojai. Garbė ir šlovė Kyōshi Edvardui Demingui!
11. Šalinkite iš gamybinių procesų visokius kiekybinius rodiklius ir planines kvotas. Kas iš to, kad kažkoks padalinys pridarys krūvą nereikalingų detalių, kurios bus dar ir nekokybiškos (o kai kiekybė statoma tikslu – kokybė verkia)? Įmonei svarbu ne kokių nors padalinių kiekiai, o galutinis pelnas iš kliento. Ir čia svarbiausi ne kokie nors kiekybiniai rodikliai: jei visos parduotos prekės vėliau bus grąžintos dėl nekokybės ar kokių nors kitų priežasčių, įmonė patirs vienus nuostolius. Visų veiklų (taip pat – ir vadovybės) vertinimas turi būti ne kažkokiais kiekybiniais planais, o pirmiausiai galutinio vartotojo pasitenkinimu – būtent šis garantuoja pelną. Pelnas visada yra išvestinis rodiklis iš vartotojo pasitenkinimo ir sukurtos pridėtinės vertės. Kiekybiniai rodikliai turi dingti, vietoj jų turi atsirasti matavimai, paremti orientacija į klientą.
12. Panaikinkite kliūtis, kurios trukdo darbuotojams didžiuotis savo darbu ir pasiekimais. Jei iš darbuotojų reikalaujama dirbti darbus absurdiškais būdais, dėl kurių jie tampa nevykėliais – tai akivaizdus požymis, kad viskas vyksta blogai. Vienintelė vieta, kurios darbo neįmanoma pagerinti paprastais būdais – tai žmonės, dirbantys įmonėje. Visi darbuotojai – pradedant žemiausiomis ir baigiant aukščiausiomis grandimis. Ir įmonė turi užtikrinti, kad būtent darbuotojai gautų didžiausias galimybes pasiekti daugiausiai. Ir tik sužinodami apie savo sėkmes, apie savo įtaką visos įmonės pasiekimams, darbuotojai gali ir nori gerinti savo veiklą. Užtikrinkite visas realias galimybes*** visiems darbuotojams didžiuotis savo darbu.
13. Mokymus ir darbuotojų tobulėjimą paverskite nuolatiniu ir visaapimančiu procesu. Ne šiaip mokykite žmones, o visą įmonę paverskite nuolat besimokančia, tobulėjančia, žinių siekiančia organizacija. Augant žmonių patirčiai, žinioms, kompetencijai, neišvengiamai auga visa įmonė: ir patys darbuotojai dirba geriau, ir dėl nuolat gerinamų žinių jie patys gali aktyviai tobulinti savo darbą, kurti inovacijas, atrasti nišas, atnešti įmonei sėkmę. Paverskite įmonę nuolat besimokančia ir ji nuolat tobulės.
14. Į įmonės tobulinimo procesą įtraukite visus. Ir vadovybė turi nuolat siekti pokyčių bei tobulėjimo, ir visi darbuotojai turi būti įtraukiami į įmonės gerinimą vienais ar kitais būdais. Įmonės pokytis negali įvykti taip, kad kažkurie darbuotojai, kažkurie padaliniai pasikeitė, o kiti liko dirbti, kaip anksčiau, nes įmonės veiklos rezultatas visada priklauso nuo silpniausių grandžių. Todėl tobulėti turi visi. Tobulėjimas – tai bendras, visų dalyvavimo reikalaujantis procesas. Tobulėti turi visi****.
————
* Vienas iš procesinio valdymo principų: nereikia tikėti dogmomis. Kvestionuoti reikia viską. Kvestionuoti, patikrinti, įvertinti įvairius scenarijus. Paprasčiausias variantas – jei yra faktorius, tiesiog pabandykite tris variantus: kaip veikia tas faktorius procesą, kuria linkme stiprina? Kas vyksta, jei yra priešingas faktorius, kuria linkme veikia jisai? Kas būna, jei išvis nėra to faktoriaus? Tokie paprasti vertinimai leidžia labai nemenkai nustatyti, kiek smarkiai galioja kokia nors dogma. Todėl tikrinkite ir Demingo principus. Jei patys įsivertinsite juos kritiškai – suprasite ir visą jų teisingumo gelmę, visą jų svarbą. Tada suprasit, kad tikras tikėjimas – tai ne tikėjimas, o žinojimas. Bet jei atrodo pernelyg sudėtinga – galit ir tikėti, tai visvien bus geriau, nei nesupratimas.
** Pažiūrėkite, apie ką yra 10 Demingo principas. Jis – apie beprasmių lozungų išgyvendinimą. Kai visokie ten psichologai-marketologai peza apie lyderystę, tai ničnieko bendra neturi su vadyba. Tai reklaminis bulšitas. Lyderis – tai ne savimyliškas pročiakrušys su laimingu veidu žengiantis kostiumuotų avinų minios priekyje (būtent taip reklamščikai lyderius vaizduoja savo lankstinukuose). Lyderis – tai žmogus, kuris gali pagerinti visos įmonės ir kiekvieno darbuotojo darbą, nes supranta visos įmonės ir darbuotojų veiklą, aiškiai supranta priežastinius ryšius ir variacijos įtaką.
*** Kai aš sakau „realias galimybes“, tai ir reiškia realias galimybes. Kai vadovybė kartą per metus nusiunčia darbuotojams emeilą apie EBITDA padidėjimą – tai ne realios galimybės sužinoti apie savo įtaką įmonės veikloje. Realios galimybės – kai iš kliento pagyrimo apie kepsnį kaboke net valytoja gali gauti gabalėlį savo įvertinimo. Kiekvienas turi gauti supratimą apie tai, kaip įtakoja visos įmonės darbą. Ir kiekvienas turi gauti galimybę gerinti galutinio kliento pasitenkinimą. Tai turi veikti realiai.
**** Būtent visi. Be jokių išimčių, visi vienaip ar kitaip turi būti įtraukiami į tobulinimo procesą, visi tame turi dalyvauti vienu ar kitu būdu. Jei tobulėti sugalvoja tik vadovai – tai jie ir nusitobulėja. Norint tobulinti visą įmonę, reikia tobulinti VISĄ įmonę. Tai totalinis procesas.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Pastarojo dešimtmečio neigiami pokyčiai, kurių viršūne tapo Fucky-Shima rodo, kad Nr. 8 japai pamiršo.
Taip, truputį pagalvojus, atrodo, su Fukušima atrodo būtent tas principas ir nebuvo taikomas -- nedrįso imtis priemonių prieš energetinę kontorėlę, nors lindo ir lindo visokie šūdai.
Labai geras pastebėjimas, ponas Xerksai. Pats nebūčiau prie to atvejo prikabinęs.
Rokiški, kiek šie principai galioja valstybei? Čia jau smalsumo vedamas bandau paprovokuoti… 🙂
Valstybė irgi yra organizacija, tegul ir turinti specifinių nevadybinių niuansų (tokių, kaip moralinės grupių nuostatos, korupciniai procesai, etc.), tačiau iš principo tai irgi organizacija, tad kodėl gi ne? 🙂
Ar galėtume rasti kokių nors prieštaravimų, dėl kurių šie principai negalėtų būti naudingais? 🙂
Skaitau, ir nelabai turiu ką pridėti ar atimti, aišku, kai kur gamybinis žargonas skamba kaip metafora, kalbant apie valstybę, bet tai vienas kitam neprieštaraujantys principai, ir čia tik retorika. Valstybės atveju, mano požiūriu, prioritetai kai kurių principų turėtų skirtis, jeigu eiliškumas čia yra svarbus. Lyderystė ir mokymas valstybėje turėtų būti aukščiau, gerokai aukščiau, ypač turint omenyje politinio elito reprodukavimosi poreikį. Man atrodo, jog šių principų įgyvendinimas leistų suformuoti tvirtesnius pagrindus visiems kitiems…
O kodėl tamstai kažkas skamba kaip metafora? Ar galite įvardinti nors vieną esminį bruožą, kuris demokratinę valstybę kardinaliai skirtų nuo akcinės bendrovės? 🙂
O dėl eiliškumo -- jis čia susijęs su kai kuriais idėjiniais dalykais: kai kurie vėlesni principai pilnu savo grožiu ar būtinumu atsiskleidžia tik įsisamoninus ir ėmus įgyvendinti pirmesnius, kurie tampa dar ir būtinomis sąlygomis vėlesniems. Bet tai ne prioritetai, o tik tam tikros bendros priklausomybės, kurios dalim atvejų net ir nėra kategoriškos.
Tiesiog, kai sudėliojama būtent taip, kalbant apie valstybę, kaip apie gamybinį procesą,būtent šios sąvokos ir atrodo šiek tiek netikslios, tačiau jas pakoregavus, galima viską sustatyti į vietas, todėl, žvelgiant iš valstybės perspektyvų, tai ir reikėtų laikyti metafora, nors galima ginčytis 🙂
Šiaip valstybės ir AB skirtumas, bent mano požiūriu, esminis yra tik vienas -- visuomenei neturėtų būti aktualus jos gyvavimo ciklas, arba finišas, kuomet nutraukiama veikla. Istoriškai, tai be jokios abejonės nėra tikslu, tačiau manau, jog tai galėtų būti esminis skirtumas tarp valstybės ir AB, tiksliau, nacionalinės valstybės. Na nepasakysi, jog viskas, laikas skirstytis, valstybė nutraukia veiklą. Manau, jog tai yra esminis skirtumas, nes valstybes tiek pirkti, tiek ir parduoti yra pilnai įmanoma, o kai kuriais atvejais skirtumų apskritai negalima aptikti… Man atrodo, jog visa kita galėtų būti laikoma jau šio skirtumo išvestinėmis.
Na, galbūt kažko nesuvokiu, bet būtent mano įvardintas skirtumas ir nubrėžia būtinybę iškelti ypač lyderystės svarbą. Tai priemonė, kuri užtikrina kontrolę, ir būtent tai, jog nuo 1 ir 2 principo nebūtų nukrypta. Mano požiūriu, būtent iš čia išvedamas, valstybės atveju, didžiosios dalies kitų principų funkcionalumas. Todėl čia ir turėtų būti 3 fundamentalus punktas (išnašą perskaičiau :)).
O kodėl gi valstybė nėra pridėtinės vertės kūrimo procesas? Kažkaip čia tamsta keistai žvelgiate.
O akcinei bendrovei irgi neturėtų būti aiškus finišas -- ji (bent savo ir akcininkų įsivaizdavimu) turėtų gyvuoti ir vystytis neribotai. Bankrotas -- tai nėra normali baigtis.
Ir dar kartą pasikartosiu: čia nėra svarbesnių ir mažiau svarbių punktų. Yra tik šiokios tokios priklausomybės.
Kaip pvz., punkto apie lyderystę iš principo neįmanoma realizuoti, jei nerealizuoti ar neveikiantys yra 1 ir 2 punktai. Pagalvokite, ponas, kodėl.
Taip žiūrint, galima pasakyti, jog valstybė aplamai nesiskiria nuo akcinės bendrovės. Net moralinius ir korupcinius elementus galima išskirti ir AB. Na, dėl pridėtinės vertės kūrimo, galbūt Tamsta ir teisus, tačiau iš principo valstybė juk turėtų sudaryti sąlygas jai kurtis, o ne užsiiminėti tuo pati, nors aišku, čia jau priklauso nuo modelio.
Gerb. Rokiški, lyderystės aš nesiūliau iškelti aukščiau visko, tačiau tai turėtų būti būtent 3 punktas.
Taip, aš nematau jokių kardinalių skirtumų tarp verslo įmonės ir valstybės. Galima nagrinėti, kokiai verslo įmonės formai valstybė artimesnė -- ar AB, ar UAB, ar dar kažkam, bet galim pastebėt, kad visgi tie skirtumai nėra kažkokie kardinalūs.
Ir dar (jau nežinau kelintą) kartą pasikartosiu: nėra punktų, kurie svarbesni. Yra tarpusavio priklausomybės, bet ne svarba. 3 punktas gali būti imtas realizuoti po to, kai pilnai priimti 1 ir 2 punktai -- akivaizdu, kad kol nėra pirmų dviejų, trečiasis yra tik beprasmiškas judesys neaišku kur 🙂
Valstybės tikslas nėra BVP auginimas, valstybė neturi vieno pastovaus savo veiklos įvertinimo (kaip AB yra pelnas). Vien dėl to dalis šių punktų yra koreguotini. Nekalbant apie tai, kad jie visi atviroje socialinėje sistemoje tampa daugiau ar mažiau utopiniais.
O kas tamstai sakė, kad BVP yra valstybės tikslas? BVP tėra pridėtinė vertė.
Ir kas tamstai sakė, kad akcinėse bendrovėse visada pelnas yra tiesioginis ir esminis tikslas? 🙂 Prisiminkit, kokia IKEA vizija? 🙂
Pelnas -- tai tik pridėtinės vertės ir vartotojo sąveikos rezultatas.
Ne kvescionuoti, o kvestionuoti.
Ačiū, pataisysiu.
Įmonės tikslas aiškus -- pelnas dabar ir ateityje. Kaip apibrėžti, tarkime, miesto savivaldybės tikslą?
Dirbti miesto labui? Bullshit
Patenkinti miestiečių poreikius? Skysta
Už(si)dirbti pinigų? Neretas tenais taip ir daro 🙂 Bet kuriuo atveju, netinka.
Padėkite suformuluoti, koks tai galėtų būti savivaldybės veiklos _tikslas_ nemaišant su jos vizija/misija.
Įmonės pelnas realiai yra išvestinė funkcija iš vartotojo pasitenkinimo ir sukurtos vertės 🙂 Taigi, negalvokim, kad pelnas toks jau savaime tikslas komercinėms įmonėms 🙂
Bendrasis įmonę priekin varantis tikslas ir yra vizija bei misija, tiktai Demingas tuos principus formulavo dar tais laikais, kai strateginio planavio metodai su visomis vizijomis, vertybėmis ir misijomis dar nebuvo išaugę iki struktūralaus lygio 🙂
Įgyvendinti demingą viešajame sektoriuje yra be galo sudėtinga, tačiau vis dėlto manau įmanoma. Visų pirma, demingo nebus, jeigu vadovas bus anti-demingas, siekiantis įvykdyti minimumą įstaigos egzistavimui pateisinti (tokių, mayt, dauguma, nes būti deminginiam neapsimoka, bet čia jau atskira tema). Antra, demingui reikia lankstesnės atlyginimų sistemos, t.y. kas gerai dirba, tas gerai ir gauna.
O dėl savivaldybės -- ar tikslas neturėtų būti paprasčiausias kokybiškų paslaugų teikimas? Juk kai kurios savivaldybės net ISO standartą įsidiegusios, tai pagal jį ir turėtų dirbti.
Tarp savivaldos tikslų yra teritorijos planavimas ir vystymas.
Vat su šita veikla ir pamatom, kaip korupciniai reikalai griauna visus norus kažką pagerinti 🙂
Na jei tikslas yra procesas (teritorijos planavimas ir vystymas), tai manau savivalda visur tuos tikslus pasiekia. Planuoja, suplanuoja, perplanuoja ir NUplanuoja. O vystyti tai tikrai sugeba, tik va kas to vystymo vaisius raško, kitas klausimas.
Taip, atrodo, kad bent daliai darbuotojų tikslu tapęs tiesiog proceso palaikymas. T.y., išlaikyt savo darbo vietą ir kažką vaizduot, kad veiki ir esi reikalingas. Bet visgi giliau esantis procesas -- korupcinis.
Čia ir susiduriame su tuo reikalu, kur vadyba negali imti ir padėti, nes visokie politiniai dalykai -- slapti interesai, daugiasluoksniškumai, etc..
Tas savivaldybės tikslas turėtų būti tiesiog misija -- kuo savivaldybė užsiima. Paskirų padalinių misijos gali detalizuoti bendrą savivaldybės misiją, su sąlyga, kad tai tampa bendros savivaldybės misijos dalimi ir jai neprieštarauja.
O dėl vadovų antidemingiškumo valdžios įstaigose -- tai pirmiausiai susiję su diskursų daugiasluoksniškumu. Oficialiai skelbiama, kad paslaugos gyventojams, bet žemiau slepiasi diskursas apie norą prisidaryti darbo vietų ir nieko neveikti, o dar žemiau -- diskursas apie tai, kaip prisikombinuoti.
Tai faktoriai, kurie žudo bet kokius vadybinius metodus, nes sprendimai priimami ne pagal vadybinę sistemą, o pagal visai kitas, prieštaraujančias sistemas. Aišku, yra kažkiek vadybinių metodų su tuo kovoti, tačiau kadangi susiduriame su interesų konfliktais, kur interesai yra nevadybiniai, tai trivialių sprendimų iš win-win serijos gali ir nebūti.
Atrodo, jog šiandien pati viešojo sektoriaus sistema skatina antideminginį elgesį, tai tarsi normalu ir apdairu. Kitaip tariant, jeigu organizacija pradės eiti į demingą, tada atsiras (a) darbuotojų (įveikiamas) didelis nepasitenkinimas, nes darbuotojas dirba tik tai, kas parašyta pareigybinėje instrukcijoje ir ne daugiau ir jam dažniausiai nusispjaut ant visų misijų ir vizijų, (b) deminginis vadovas rizikuoja tapti sistemos nesusipratėliu ir ant demingo pasikarti, t.y. jeigu per gerai dirbi, tokiu būdu pritraukti dar daugiau darbo su tais pačiais resursais.
Apskritai, vienintelis mano supratimu būdas gydyti antideminginius vadovus yra panoptikonas -- viskas turi būti vieša ir matoma visiems.
Taip, skaidrumas -- viena iš esminių sąlygų. Pagal nutylėjimą skaitosi, kad verslo įmonėse skaidrumo sąlygos iš esmės yra, nes tai tiesioginis viską sprendžiančio akcininko interesas.
Kita vertus, jei pvz., įmonė suka kokius nors nešvarius biznelius, tai akcininko interesas yra, kad skaidrumo nebūtų, atitinkamai ir vadybiniai metodai neveikia -- neįmanoma priimti tinkamus sprendimus.
ne į tema, bet
http://www.youtube.com/user/carambatelevision
Manau, kad šiais 14 principų šventai vadovavosi Nestoras Machno, organizuodamas viešojo sektoriaus veiklą.
„Jei ketinate rimtai gerinti veiklą, net ne šiaip nustatinėkite tikslą, o struktūruotai – prisiminkite tas viziją, misiją ir vertybes.“
Klausimas ne į temą -- kas tai yra proceso struktūra? Aš suprasčiau kas tai yra tikslo struktūra, bet kaip suprantu čia kalbama apie tikslo nustatymo proceso struktūrą.
Proceso egzistavimo tikslas yra ne pačiame procese, o jo išorėje, tad giluminis dalykas, kuris nustato visus procesus, giliau pažvelgus, kaip ir nėra nustatomas kokio nors kito proceso, kaip gyvenimo prasmės paieškos -- čia ir susiduriam su filosofija 🙂
Ir struktūra čia ne proceso, o prasmingumo. Nors aišku, kiekvienas procesas irgi struktūralus -- susidedantis iš paskirų operacijų ar subprocesų, etc. 🙂
Aišku, jei kalbėsim apie tikslingumų nustatymus, tai irgi galim rasti paprastesnio struktūralumo -- tą patį bendro tikslingumo skaidymą į viziją, vertybes ir misiją, o taip pat -- ir iš šio reikalo kylantį bendrą planavimą.
Perskaitęs komentarų diskursą apie valstybę kaip AB’ą ar UAB’ą ir jai galimas taikyti vizijas bei misijas prisiminiau himną. Dekonstruojant jį galime pamatyti viziją ir misją.
Nenagrinėjau kitų šalių himnų, bet mūsiškis, man regis, visai neblogas.
Taigi, Lietuva, kaip AB’as ar UAB’as galėtų vienyti žmones dirbti žmonių gėrybei, tegu saulė tikrina, kad darbo procesai būtų stebimi ir kokybiški, siekti, kad žingsnius lydėtų tiesa ir šviesa, kad skaidrumas būtų ir tegu visi eina takais dorybės.
Čia galim prisiminti ne tik himną, bet ir devizų, kurie dedami į herbus, paskirtį 🙂
Nieko nežinojau apie šį asmenį, ant kiek atsilikęs esu 🙂 ačiū už straipsnį, įdomi istorija.
Mhm, devizai, himnai veliavos.
Turim sintetine veliava ir sintetini himna (dirbtinai kurtus, nieko bendro nei su tradicija nei su istorija, na OK, kazkokios n-to laipsnio sasajos), Tiesa nzn kaip del motto, jei toki turim.
Kokia nors „Marseliete“ bent jau spontaniskai ir visuotinai patapo prancuzu revoliucijos simboliu.
Pamiršote paminėti, jog kalba irgi sintetinė.
Idomios mintys. gal kokia jo knyga parekomenduosite?
Gerbiamas Rokiški, jūsų aprašytieji principai geriausiai pritaikomi gamybos pramonėje, kurios mūsų šalyje nėra, tad straipsnis iš principo geras, bet neaktualus. Gal parašytumėt kažką aktualesnio šaliai? Kad ir apie tai, kaip mūsų seimo debilai nori parduoti savo viešbutį ir nuomotis butus. Juk kaštai tokio briedo išlaikymui gerokai padidės. Skaitinėjau komentarus dienraščiuose, liumpenai džiaugiasi, kad tai esą geras sprendimas, bet nė vienas debilas nesupranta, kad prie veltėdžių išlaikymo kaštų prisideda vienas papildomas skaičius -- nuomos kaina, kurios nebuvo turint savo nuosavybę, juk dabar kainuoja tik komunalinės paslaugos jų tiekėjams. Vat čia skaitau yra pizdec, nesikeikiant, visiškas. Turint omeny mūsų valdžios „šviesulių“ sugebėjimus kombinuoti, išvada peršasi pati -- nuomuos prabangius butus iš savų, už keliasdešimt kilolitų. Konservai žino, kad sekančiuose rinkimuose jiems bus pyzdiec(nebent įteisintų rinkimus internetu -- tada jau galės makliavot, kaip nori ir ką nori), todėl skuba pasidaryt pinigėlio visais įmanomais būdais, kad ir tokiais, kaip niekam nereikalingų KAM lėktuvų remontas už 48 mln. litų. Visiškas pizdec, viską pasakiau.
na apie gamybą tai gal ir netiesa, gal ne kaip tarybiniais laikais, bet gamyba išties yra. Tiesa įmonės nedidelės segmentinės, bet produkcija keliauja ir į Vokietiją ir į USA
Kad produkcija kažkur keliauja, tai išvis juokingas argumentas. Vidaus rinkai gaminama produkcija duotų daugiau naudos šalies ekonomikai.
a) vidaus rinka yra pernelyg maža, kad vertėtų kurti galingą įmonę.
b) eksportas yra viso ko variklis, nes taip pinigai atkeliauja į šalį, ir čia cirkuliuodami nusėda į biudžetą per mokesčius.
O tai ir į Airiją ir į UK ir į Norvegiją daug produkcijos važiuoja va… 🙂
Ponas Ezengai, jūs čia kažkaip šį kartą kažkokių nerišlių fufelių čia prirašėt.
Jūs sakot, kad vadyba pritaikoma tik gamybos pramonėje (būkim tikslūs ir nevyniokim į vatą visokiais išsireiškimais iš serijos „geriausiai pritaikomi“, nes tolesnis tamstos pasažas apie neaktualumą pasako viską)? Jūs, atleiskit už išsireiškimą, axūjelinot gal?
Dėl viso kito, kaip pvz., kažkokie Seimo viešbučio privatizavimai -- tai priklauso nuo to, kaip tai realizuojama ir koks vėlesnis procesas. Vertinimo čia negaliu pasakyti, nes detalių nežinau. Bendru atveju, jei viskas daroma gerai -- nuoma yra geresnis variantas, nes leidžia sumažinti aparatą, atlaisvina įšaldytas lėšas ir paskaidrina realias sąnaudas. Jei blogai -- tai gali būti ir blogesnis -- su visokiais korupciniais fufeliais. Depends, kaip sakant.
O dėl KAM lėktuvų -- čia jau tamstai reiktų labai rimtai pagrįsti, kad jie nereikalingi, ypač, kai Lietuva taiko į NATO nišą su spec. pajėgomis 🙂
1. Viešbutis sugalvojamas privatizuot kaip tik tada, kai NT kainos kritusios labiausiai. Išvada peršasi savaime -- tiesiog parduos kažkam iš savų(kad ir kniaziui), kuris kažkada po rekonstrukcijos turės gerą biznelį, juk vieta prestižinė.
2. Ponas, jūs vistiek kažkaip keistai čia žiūrit: „jei viskas daroma gerai“. Jūs turbūt pamiršot, kur gyvenat? Ar jūs esat matę bent vieną vyriausybibės projektą, kur kažkas būtų daroma gerai? Pas mus įmanomas tik „blogesnis – su visokiais korupciniais fufeliais“ variantas. Tiesiog taip yra ir pagrįst čia nieko nebūtina, pavyzdžių daugiau negu reikia.
3. Dėl KAM lėktuvų… Jei rimtai, tai naxuj mums tas NATO? Jūs manot, kad mus kažkas gali pulti? Kam mes išvis galim būti reikalingi? Saujelė durnių be naudingų iškasenų(visi protingesni jau išvažiavo)?
1. NT kainos jau niekada, niekada nepakils. Net jei kažkas dar sugebės vėl įpūsti burbulą, jis bus tik mažas burbuliukas, o ir tai šitai atsitiks labai negreitai. NT kainos tiktai kris, ir kuo anksčiau tą NT parduosi, tuo mažiau prarasi.
2. Aš nesu linkęs vadovautis sistemiškumo argumentu, jei nėra faktų, tą sistemiškumo veikimą įrodančių konkrečiam atvejui. Taip, aš suprantu, kaip yra Lietuvoje ir taip toliau, bet tai nėra dalykas, dėl kurio konkrečiu atveju galėčiau teigti, nes faktų neturiu.
3. Šalys, kurios yra ne NATO, būna puolamos dėl įvairių priežasčių. Ir jų yra pakankamai nemažai. Jei reikia pavyzdžių -- Moldova su Padniestre, Gruzija su Abchazija ir Osetija -- tinka kuo puikiausiai. Baltarusijos įvykiai irgi kelia minčių įdomių. Ir Ukrainos įvykiai -- irgi. Truputį pažiūrėkit aplinkui ir nereiks labai abejoti. Arba šiaip nueikit į Latvių gatvę pasivaikščioti, pasižvalgyti -- vizualiai užsienio interesus įvertinsit.
1. Aš nekalbu apie tai, kils jos ar nekils. Aš kalbu apie patį faktą, kad viešbutis yra parduodamas dabar, kai kainos yra pačiame dugne, nors temos eskalacijų apie pardavimą būta jau prieš porą metų. Tiesiog priėjau išvados, kad sulaukė tinkamo momento.
2. Čia jūsų argumentacija feilina. Galit mane siūst įprastu būdu, bet ar jūs atsimenat bent vieną valstybinį projektą, kuris būtų ne afera? Pavyzdžiai:
a) Valdovų rūmai;
b) VEKS su visai jos bajeriais;
c) LEO LT.;
d) Mažeikių Naftos privatizacija;
e) AE uždarymas;
Toliau nesiplėsiu. Pamenat jums kažkas siuntė kažką apie kažkieno turtėjimus, manau atgaminsit, neseniai tai buvo. Taip kad, faktų aš turiu ir turiu iš vidaus, bet esant dabartinei situacijai tiesiog negaliu viešint, nes nenoriu prarast savo makaulės ant pečių, bet faktas tas, kad šitoj vietoj ne ant to užsirovėt.
3. Jūsų pavyzdžiai, tai grynai teritoriniai, arba etniniai konfliktai. Nežinau, kaip būtu tokius šablonus įmanoma pritaikyt mūsų atveju. Tiek to, nesigilinsiu, paliksiu tokias paranojas jums ir tatai.
1. Kainos ne pačiame dugne. Kainų dugnas ajajaj dar kaip žemiau bus, pamatysit, ponas. Ir dėl to, kad ajajajaj, koks dar ne dugnas, jau porą metų NT prekyba stovi. Ir dar porą metų ajajaj, kaip stovės, kol apsibankrotins tie NT veikėjai, kurie dar tikisi, kad čia dugnas 🙂
2. Ponas, ne aferų irgi galima surasti, tik skirtingai nuo aferų, jos ne tiek priskandalintos, tai mažiau į galvą ateina, tiesa? 🙂 Bet net jei jų ir negalima būtų surasti, klausimas apie sistemiškumą išlieka. Kitaip tariant, tamstos argumentacija dėl korumpuotumo yra paremta ne sisteminiu faktu, o atsikartojamumu. Tai skirtingi dalykai. Grubiai imant, jei reguliariai matote autobusą, pravažiuojantį pro tamstos namą, galite daryti prielaidą, kad pro tamstos namą autobusas pravažiuoja dėl kažkokio proceso, bet tai nereiškia, kad visi autobusai važiuoja pro tamstos namą ir net nereiškia, kad visi pro tamstos namą važiuojantys autobusai yra reguliariai važiuojantys. Norint kalbėti apie sistemiškumą, reikia turėti sistemiškumo įrodymų. Aš tokių įrodymų neturiu, todėl negaliu palaikyti nei prielaidos apie korupcinį Seimo viešbučio pardavimo faktą, nei apie nekorupcinį Seimo viešbučio pardavimo faktą.
3. Visi pavyzdžiai -- su Rusijos įsikišimu, kuris vienais atvejais nesunkiai nuspėjamas (Ukraina, Baltarusija), o kitais atvejais -- visiškai atviras (Moldova, Gruzija). Tamsta tiesiog pasižvalgykit ir nereiks spėliot 🙂 Paieškojęs, atrasit ir kai kokių pavyzdžių, kur Rusijos reikšmingi valdžiažmogiai ir Lietuvai, Latvijai bei Estijai jau reiškė visokius nepasitenkinimus dėl ko nors 🙂 Pvz., dėl kareivių tranzito ar kokių nors statulų perkėlinėjimo, o jei kiek senesnius, dar ne NATO laikus prisiminsit, tai atrasit netgi tokių fokusų, kaip pvz., bandymas pastatyti pontoninį tiltą per Nemuną netoli nuo Sovietsko ar kai kokius incidentus jūroje 🙂 Taigi, būkit realistu, ponas 🙂
Pavargau su jumis ginčytis, jei jums nuo to geriau, tai pripažinsiu -- jūs savaip teisus. Tik vienas pastebėjimas būtų dėl pirmo punkto: neatsižvelgėt į faktorių, kad per kitą kadenciją konservų valdžioje nebus nė kvapo, todėl šitai aferai dabar pats tinkamiausias laikas -- NT kainos dugne(visiškai nesvarbu, kokios jos bus vėliau, svarbu čia ir dabar), o kitos kadencijos valdžiažmogiai gali ir nemanyti, kad realizacija yra puikus sprendimas, o ir pinigų reikia prieš išeinant į poilsį. Labanakt;] P.S. Na, savo smerkiamų šypsenėlių ir pridėliojot;]
Pagal tokią dugno logiką bet kuriuo momentu kainos dugne, nes jos ne ateities kainos ir ateityje bus kas nors kitas 🙂
Savaime aišku, bet kuri operacija gali atnešti kažkam pinigus, nepriklausomai nuo to, ar tai būtų pirkimas, ar pardavimas, ar dar kažkas. Kita vertus, reikia suprasti ir tai, kad jei tarsim, kad pvz., būtent šitas pardavimas bus absoliučiai skaidrus ir taip toliau, visi argumentai dėl neskaidrumo, paremti ankstesnėmis patirtimis, bus tokie patys svarūs kaip ir tuo atveju, jei tarsim, kad būtent šitas pardavimas bus absoliučiai neskaidrus. Būtent todėl aš čia nieko nenoriu spėlioti.
O šypsenėlių aš niekad nesmerkiau, čia tamsta mane su kažkuo supainiojot 😀
Na, kvantinę fiziką matau neblogai išmanot ir sėkmingai taikot savo išvedžiojimuose. Negaliu ginčytis, nes jūs greičiausiai esate teisus, lygiai kaip teisus galiu būti ir aš, tad visas diskursas nebetenka prasmės, nes šiuo požiūriu esam teisūs abu.
Oj, tik nereikia lialia apie kvantines fizikas, nes klausimas yra tiesiog apie faktų nustatymo galimybes.
Tamsta gal būt žinote kažką apie tą Seimo viešbutį, ko nežinau aš. Kadangi aš nežinau, aš negaliu spręsti, ką ir sakau.
Vat ir visas klausimas.
O gal sakau jūs prisiminkit jų autoūkio privatizavimą ir visus tolimesnius viražus su mašinų nuoma?
Teisingai pastebėta, kažkaip man senoji raudona -- balta su vyčiu labiau prie širdies, nes ji bent mena gerus Lietuvai laikus, o ši tiesiog sugalvota
Apie ką čia tamsta?
apie sintetinę LT vėliavą http://lt.wikipedia.org/wiki/Lietuvos_v%C4%97liava nes dabartinė labiau primena Afrikos valstybių, nors nieko keisto bananų respublika
Prie ko čia vėliava? Jūs, ponas, apsispręskit, apie ką čia rašot, nes kažkur čia man rodos jau visai nukrypot. Arba aš kažko nesuprantu.
Galingas straipsnis. Ačiū, autoriui! Gaila ne viską supratau, tai norėčiau sužinoti, kas tame straipsnyje nuo Demingo, o kas nuo Rokiškio? 🙂
Nepaisant milžiniško E.Demingo autoriteto, man jo 14-os punktų schema atrodo per daug sudėtinga, todėl turinti per daug vietos spekuliacijoms tipo: noriu, remiuosi vienu punktu, noriu -- kitu.
Ponuli, jau kas kas, bet tamsta puikiai turėtumėt skirti, kur čia kas nuo Demingo bendrai, o kur -- iš lietuviškų realijų konkrečiai.
O taip pat, vertėtų nepamiršti, kad tai nėra pažodžiui ir banaliai taikoma metodologija, kaip nėra ir kokia nors sudėtinga schema: tai paprasčiausiai dalykai, kurių visų reikia laikytis. Tiesiog visų ir visur.
Pabandytų kas nors Dievo įsakymais spekuliuti -- tipo, vieno laikausi, o kito ne. Taip ir vat šičia. Laikytis reikia visų ir viskas.
Kita vertus, nereikia pamiršti, kad ir tų punktų tvarka ne šiaip sau yra sudėliota 🙂
Pingback: Kaip tapti protingesniais per 6 dienas « Rokiškis
Pingback: Edward Deming: mažesnių vadybos kliūčių kategorija « Rokiškis
Pingback: Informacijos slėpimo mechanizmai sovietmečiu « Rokiškis
Pingback: Žmonių džiaugsmas – verslo pagrindas | Rokiškis Rabinovičius