Monthly Archives: kovo 2012

Apklausa apie susidariusią padėtį valdžioje

Vakar vakare socialiniuose tinkluose paleidau apklausą apie tai, kaip žmonės vertina esamą padėtį valdžioje, kilusią po žinomų įvykių su FNTT vadovų atstatydinimu. Kaip žinia, Dalia Grybauskaitė atsisakė atleisti vidaus reikalų ministrą Raimundą Palaitį, todėl jau galime kalbėti apie tai, kad Andriaus Kubiliaus vadovaujamą vyriausybę ištiko krizė. Juoba ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė užsiminė apie tai užsiminė pakankamai aiškiai.

Todėl prašau, kad visi sudalyvautumėte trumpoje apklausoje apie tai, ką galvojate. Apklausa turėtų parodyti aktyviai internetu besinaudojančių žmonių nuomonę. Kadangi joje jau sudalyvavo virš 400 žmonių, tad manau, kad paskelbimas mano paties bloge neturėtų smarkiai iškraipyti rezultatų. Rezultatus paskelbsiu arba apklausai pasibaigus (nustatyta, kad ji tęstųsi iki 21 dienos) arba tada, kai viršys 1000 apklaustųjų (tai būtų pakankamas kiekis, kad apklausą jau galėtume laikyti pakankamai neutralia).

Prašau sudalyvauti apklausoje, tai užims tik minutę, ji tikrai paprasta: http://kwiksurveys.com/?s=LNIJKF_39b8e056

Labai dėkoju visiems, kas tik atsakys į klausimus, o juo labiau tiems, kas šia apklausa pasidalins su pažįstamais ir draugais. Kuo greičiau susirinks 1000 respondentų, tuo greičiau turėsime rezultatus.

TIM WOOD: septynios švaistymo rūšys ir muda

Tim Wood yra nežmogus. Jis tėra blogio demonas, kuris puola įmones, apkrėsdamas jas muda – chroniška liga, pasibaigiančia žlugimu. Tim Wood yra tylus, nepastebimas, tačiau jis suėda pinigus, darbuotojų darbo laiką, prekes, o jo paskleista muda garantuoja, kad klientai gaus visiškai neadekvatų produktą už neadekvačią kainą, nesvarbu, ar tai būtų paslauga, ar koks nors gaminys. Įmonės, kurios apkrėstos muda, tampa mūdakų įmonėmis, su jomis niekas nenori turėti reikalų. Jų darbuotojus visi taip ir vadina – mūdakais. Kaizen tikslas – naikinti mūdą ir išvyti Tim Wood lauk. Tam yra visas Lean, tam yra ir Six Sigma burtai.

Hiena

Tim Wood - kaip hiena, kuri tik ir laukia, kad prigulsite, bet jei tik bandote kovoti, išsyk pabėga. Ir ji ne viena: vos tik atsipalaiduosite, paaiškės, kad jų visas būrys. O kai pulsite vieną, paaiškės, kad jus iš nugaros pula 10 kitų, apie kurias neįtarėte.

Aš jums garantuoju, kad Tim Wood slepiasi ir jūsų įmonėje. Ir jūs jau ne sykį klausėte savęs, kas tas bjaurybė, kuris viską gadina, trukdo, kuria darbo perteklių ir kažkur sueikvoja pinigus. Visi to klausia, bet tik nedaugeliui pavyksta to atmatos atsikratyti.

Continue reading

Blogerio dilema

Prieš kelias savaites pagavau save su mintim, kad gal ir žinau, kaip išspręsti vieną bėdą. Bėda sena: mano bloge vis kaupiasi ir kaupiasi neskelbti straipsniai. Jų jau yra kelios dešimtys. Ir kaupiasi jie dėl vienos priežasties: kai parašau kažką protingesne tema, palieku susigulėti, kad po kelių ar keliolikos dienų perskaityčiau ir kritiškai pervertinčiau. Ir tada pataisyčiau ar perrašyčiau išvis naujai*.

Deja, man nepavyksta. Tokie straipsniai taip ir pasilieka gulėti. Aš perskaitau, pervertinu, o paskui pagalvoju, kad reikia jiems dar susigulėti. Ir taip toliau, ir taip toliau. Tai beviltiška tiesiog – straipsniai guli ir kaupiasi, o išlenda tik vienas kitas, pvz., kaip tas apie moters lytinių organų higieną (irgi gal pusę metų gulėjęs, perrašinėtas ir paskui su abejonėmis paskelbtas). Guli ir keletas straipsnių apie vadybą bei semiotiką – irgi laukia susigulėjimo kažkokio.

Anksčiau, prieš keletą metų, kažkaip nesivaržydavau ir skelbdavau, ką papuola. Nežinau, kodėl – gal tiesiog nežiūrėjau į diskusijas rimtai, kaip į dalyką, iš kurio tiek daug gaunu. Dabar pastebėjau, kad jau senokai taip nepavyksta.

Aš noriu protingų minčių ir protingų diskusijų. Tai yra vienintelė priežastis, dėl kurios rašau. Mano didžiausias džiaugsmas yra naujos mintys, nauji atradimai – tie dalykai, kurie keičia mano pasaulio suvokimą**. Todėl aš noriu, kad žmonės, su kuriais bendrauju čia, gautų iš manęs tiek, kad galėtų man tų minčių ir duoti. Bet gaunasi kažkokia nesąmonė: vietoje to, kad prisidiskutuočiau, rašau į archyvą, kuris taip ir lieka uždaru. Tik vienas kitas straipsnis išlenda. Gaunasi štai taip:

Blogerio dilema: rašyti protingai, ar rašyti kliedesius?

Taigi, čia ir matosi: ar rašyti viską apgalvotai, ar rašyti, kas į galvą šaus?

Kaip matome, čia kažkoks kliedesys: kuo norisi protingiau padaryti, tuo gaunasi blogiau. Negana to, kai parašai jau visai protingai ir taip, kad nėra, nei kur pridėti, tai netgi komentarų nesusilauki. Nes visi, kas paskaito, nutaria, kad nėra čia ką pridėt ir nei nepakomentuoja. Ir rezultatas nulinis. Daug prastesnis, nei tuo atveju, jei sąmoningai parašytum absurdiškus kliedesius. Maždaug tokius kliedesius, kokių čia daugelis ir ieško (o tai – daug sakantis paradoksas).

Tai išvada tokia: stengsiuosi dabar neperlenkinėti lazdos su tais protingumais. Ir nepergalvodinėti, ar nebuvo ten kokių nors kliūrkų kokiame nors straipsnyje. Tegul būna tos kliūrkos, nes kitaip nieko įdomaus nesigaus. Taip kad laukite senų nepatikrintų daiktų – kai kurie jau daugiau, nei metus guli nepaskelbti jums. Trumpai tariant, pabandysiu persilaužti.

 

———–

* Jau šitą straipsnį parašęs, supratau, kad ir jį noriu išsaugoti, kad ryt peržiūrėčiau ir pergalvočiau. Blyn, negalima taip. Skaitykit ir px, jei kažką nusišnekėjau ir prikūriau briedo. Galit vadint mane durnium.

** Pasaulio pažinimas, naujas požiūris – štai, kas išties veža. Ir būtent tai yra priežastis, dėl kurios esu absoliučiai netolerantiškas visokiems dibilams ir tūpiems šabloniniams propagandistams, kuriuos atpažinęs, baninu be pasigailėjimo: tokie žmonės ieško ne platesnio suvokimo, o aplinkinių proto susiaurinimo iki bukai nustatomų rėmų.

Dalia Grybauskaitė ir Vyriausybėje sukelta krizė

Ką reiškia ta visa beliberda su Vyriausybėje sukelta krize, paaiškino ponas Skirmantas Tumelis. Viską, ko pakanka žinoti. Taip, išties kalba čia yra ne apie Seimo priešlaikinius rinkimus. Čia kalba yra apie Prezidento priešlaikinius rinkimus. Nes situacija čia aiški.

Beje, labiausiai iš šio reikalo išlošia Gazprom, nes Madam „nesikišimo“ ir „pasitikėjimo“ dėka jau galim kalbėti apie tai, kad atominės elektrinės projektas užblokuotas.

Rolandas Paksas, atstatydintasis Prezidentas

Dalia Grybauskaitė mano, kad ji skiria ir atleidžia ministrus. Ponios manymu, ji ne patvirtina skyrimo ar atleidimo teisėtumą, o pati nusprendžia, kas ką vadovaus. Ponios manymu, Konstitucija jai negalioja. Ji aukščiau Vyriausybės, Seimo ir valstybės.

Ir vėl šmėžuoja neaiškūs prezidentūros veiksmai bei kažkokoks keistas valstybininkų dvelksmas. Vėl minimos kažkokios slaptos VSD pažymos, iš kažkaip vėl sufigūruoja Dainius Dabašinskas. O Prezidentė sako, kad čia jinai nenori veltis. Kadaise panašiai sakė Rolandas Paksas, kad čia ne jis kaltas, o kažkokia aplinka kalta.

Tąsyk irgi buvo sakoma – „neatsistatydinsiu ir viskas“. Dabar tai sakė Raimundas Palaitis. Ir jam teks pasakyti kitą sakinį – „taip visiems bus geriau“. Bet ar pasakys tai ponia Dalia Grybauskaitė? Kažkodėl manau, kad ji irgi pirmiau spės pasakyti tą „neatsistatydinsiu ir viskas“.

Konkrečiai apie Prezidentę ir Konstitucijos pažeidimą ponas Artūras Račas paaiškino pakankamai aiškiai. Čia nėra, ką pridėt.

Laikraščiai ir Internetas: finansinės paradigmos pokytis

Šį įrašą apie žiniasklaidos problemas pradžioje daviau labai ribotam ir specifiniam žmonių kiekiui. Dabar duodu visiems, kam įdomu – tai tiesiog lengva apibendrinto atvejo analizė, kuri nebūtinai sutampa su kokio nors konkretaus leidinio problemomis, tačiau vienus ar kitus panašius sunkumus tikrai patiria didelė dalis žiniasklaidos įmonių.

Žiniasklaida ir Internetas

Tipinė situacija, daugeliui žmonių, dirbusių su laikraščių ar žurnalų leidyba, žinoma iki skausmo: nori nenori turi atidarinėti portalą internete, nes kitaip skaitytojai net tavo pavadinimo nežinos ir nepirks, o eis pas konkurentą, kurį įsimins ir neš jam pinigus. Bet jei tik atidarai portalą Internete – duodi savo skaitytojams turinį nemokamai. O tada jau jie tikrai nepirks, tegul ir pasilikdami tau ištikimais. Gaunasi taip, kad kuo labiau augini savo Interneto portalą, tuo labiau didini savo nuostolius…

Tai atrodo kaip absurdiška ir beviltiška situacija, tačiau taip yra tik iš pirmo žvilgsnio. Tačiau vos pakapsčius giliau, pradeda lįsti įdomybės, kurios viską labai greitai paaiškina. Visas vadybinis konfliktas labai paprastas savo esme:

Žiniasklaida: mokamas turinys arba reklama

Dauguma laikraščių ir žurnalų bando pardavinėti ir turinį, ir reklamą. Kadaise šitai buvo įmanoma, nes nebuvo pigių tiražavimo ir platinimo kanalų, t.y., reklama tiesiog sumažindavo kaštus. Tačiau dabar visas šis konfliktas atsiskleidžia visame savo gražume: neįmanoma plėsti ir reklamos, ir turinio pardavimų vienu metu. Turi pasirinkti - arba už dyką ir su reklamomis, arba už pinigus, bet praktiškai be reklamų.

Atleiskite man už tiesų žodį, ponai laikraštininkai, tačiau aš Lietuvoje nežinau tokių leidinių, kurie galėtų duoti pakankamai pridėtinės vertės, kad galėtų išsilaikyti iš mokamo turinio. Rimtas analitinis straipsnis, kuris atpirktų sugaištą laiką atitinkamos kompetencijos autoriui, turėtų kainuoti bent 1000-2000 litų, nes kitaip niekas neeikvos tiek laiko, kiek tokiems straipsniams reikia. Ir tai – Lietuvoje.

Dabar bukai primeskite, kad pardavinėjate tą straipsnį po 1 litą. Kiek jums kopijų reiks parduoti, kad gautųsi nedidelis pelnas? Grubiai primetus, maždaug 3000-5000. Parduoti kad ir 3000 tokio straipsnio kopijų po 1 litą – labai sunku. O parduodant pigiau (žurnaluose, rinkiniuose) – reikia visko parduoti dar daugiau: jei žmogus perka žurnalą, kuriame yra 20 straipsnių ir sumoka 10 litų – tai puslitis už straipsnį, o iš to dar reikia išminusuoti leidybos, redagavimo, platinimo ir pan. išlaidas.

Tai beviltiška, ponai. Nustokite svajoti apie parduodamą turinį, nes tai beviltiška ir viskas. Bet visvien panagrinėkime detaliau visą reikalą, pažiūrėkime, kodėl ir kaip ten kas gaunasi. Ir svarbiausia – išsiaiškinkime, ką reikia daryti, kad vėl imtų rastis pelnas.

Continue reading