Tag Archives: Algis Čaplikas

Skirmantas Tumelis ir Liberalų Sąjūdis. Trumpai apie rezultatus.

Labai trumpai* noriu parašyti apie internetų kandidatą – Skirmantą Tumelį. Ir apie Liberalų Sąjūdį. Apie tai, kiek laimėta, ką tie rezultatai, mano manymu, reiškia ir t.t.. Taip ar anaip, aš balsavau už šiuos kandidatus, tad reikia įvertinti, kiek daug laimėjom.

Liberalų Sąjūdis kyla viršun

Liberalų Sąjūdis, lyginant su ankstesniais rinkimais, pakilo į viršų. Aš neatsimenu kito atvejo, o kad viena iš valdančių partijų būtų šoktelėjusi – rinkimų švytuoklė visgi daro savo. Ir čia turime neįtikėtiną sėkmę. Per ankstesnius Libsąjūdis gavo ~5 procentus balsų ir vos praėjo rinkiminę kartelę, o dabar – gavo ~8 procentus. Rinkiminė švytuoklė iš visų valdančių atima, tačiau libsąjūdžiui tai nesuveikė. Ką tai reiškia?

Liberalų Sąjūdis

Ne vardan verksmų einama daryti pokyčių valdžioje, o vardan laimės ir džiaugsmo. Tai esminis tikslas, kuriuo rūpintis reikia - juk tiktai gerai gyvenantys žmonės gali džiaugtis nuoširdžiai, be kartėlio širdyje. Štai čia ir matome naują vaizdą.

Spėju, kad tai šiokia tokia rinkėjų segmento ypatybė: libsąjūdis taikosi į tuos, kas turi daugiau smegenų, geriau viską atsimena ir moka naudotis internetais (o internetas daug lėčiau užmiršta nuodėmes – tai visgi ne popierius). Ir rezultatas akivaizdus – tris visai pozityvius ministrus turėjusi partija atitiko savo rinkėjų lūkesčius. Tai visiškas laimėjimas, nors Libsąjūdis ir turės eiti į opoziciją.

Gal giliausias klausimas – ar Liberalų Sąjūdis sugebės atlaikyti būsimus 4 metus opozicijoje? Šitai labai nelengva. Opozicinės partijos paprastai skilinėja, neretas tokių partijų narys susigundo valdančiųjų pasiūlymais, o patys opozicionieriai pas save dažnai priima visokius prisiplakėlius.

Sena liberalių partijų praeitis rodo, kad pagunda daryti nerišlius veiksmus – didelė, ypač kai nekurie būna įpratę teisinti savo nesąmones demagogijomis apie tai, esą liberalumo esmė – kai seimūnas gali dėt ant bendrų interesų. Eligijus Masiulis kalba apie tai, kad jungs liberalus protingai ir aš tikiuosi, kad viena iš didžiųjų vadybos problemų nepagadins reikalo.

Ilgalaikis planavimas šiai partijai gali atnešti labai didelę sėkmę: liberalų šalininkai turi geresnę atmintį, geba sieti priežastis su pasekmėmis, tad čia lemia protingumas. Ir internetai. Ir kai kurios kitos įdomybės, kurias ir pažiūrėkim.

Continue reading

Liberalizmas ir perlai, numesti kiaulėms

Ponios ir ponai manęs gerbėjai, aš norėjau parašyti jums priešrinkiminę apžvalgėlę apie visokias politines partijas, bet gavosi taip, kad viena politinių jėgų grupė yra tokia primakaluota, jog taip paprastai nesigaus. Todėl šįsyk parašysiu tiktai apie visokius liberalus. O jau kitame straipsnyje pabandysiu apžvelgti ir kitus.

Liberalių ideologijų esmę bene geriausiai nusakytų pasakymas, kad liberalai – tai tie patys anarchistai, tiktai turintys pinigų ir sveiko proto. Ir netgi posakis, kad „anarchija – tvarkos motina“ – irgi kuo gražiausiai atskleidžia visą liberalizmo esmę: ne ribojimai kuria tvarką, o kiekvieno žmogaus laisvas apsisprendimas. Ir tai visiškai natūralu, nes visi procesai, visos organizacijos ir valstybės yra vienaip ar kitaip paremtos žmonių apsisprendimu. Ten, kur jis laisvas – žmonės būna laimingi, o kur ribojamas – kenčia nuo totalitarinio teroro.

Tačiau kai pažvelgi į visokias liberalaus raugo partijas, greitai supranti, kad iš pirmo žvilgsnio beveik neįmanoma susigaudyti, kur liberalai, o kur tiktai šūkalojančios bezabrazijos. Štai todėl aš ir ėmiau rašyti šitą nuobodžiai ilgą straipsnį – kad pasidarytų bent truputį aiškiau ne tik jums, bet ir man pačiam. Štai todėl čia nebus rimta, bet bus daug visokių šiaip nerišlių pastebėjimų, kurie ką nors gal ir pozityviai subalamutins: juk giluminės liberalų idėjos visgi yra gražios.

Skraidanti lėkštė kyšo iš už medžių

Atrodo nepaaiškinamai, kaip ir visas liberalizmas su įvairiausiomis liberalų keistenybėmis. Bet kai pasiaiškini, tai viskas daug paprasčiau, nei atrodo: čia ne skraidanti lėkštė, o tiesiog toksai gražus gatvės žibintas, kyšantis iš už medžių.

Grįžtant prie anarchistų – juk šie yra realūs ekonominiai dešinieji, kurie ir pinigų neturi, ir pakankmai pakvaišę yra, kad negalvotų apie kokią nors ekonominę sistemą, nes patys atsidūrę už sistemos ribų, neišvengiamai yra tapę sistemos oponentais*. Ir liberalai, ir anarchistai – tai tiesiog individualistai, sakantys, kad kiekvienas turi teisę tvarkytis savaip. Bet jokia anarchistų partija neina į rinkimus. O eina tiktai įvairūs liberalai.

Kodėl aš kalbu apie anarchistus? Tikrai ne vien todėl, kad įvairių liberalų tarpe yra tiek bardakų ir nesuprantamybių, kad susigaudyti juose beveik neįmanoma. Aš iki šiol net nežinau, kiek yra į liberalumus pretenduojančių partijų Lietuvoje – tai atrodo, kaip koks anarchistiškas chaosas. Aišku, kol nepasigilini, nes kai pasigilini, daug kas paaiškėja. Visgi anarchistus aš čia labiau užkabinsiu, nes palyginime su jais atsiskleidžia ir kai kurios įdomesnės liberalizmo idėjos.

Continue reading

Naujos atominės elektrinės statybas kabinant

Gilberto atominės energijos laboratorija vaikams

Tai 1951 metų žaislas - su tikromis radioaktyviomis medžiagomis (keturių rūšių urano rūdos pavyzdžiai ir dar kažkoks šlamštas alfa, beta ir gama spinduliavimui gauti). Kainavo 50 dolerių (kaip tiems laikams - klaikius pinigus, atitiktų apie pusantro tūkstančio litų).

Atominės elektrinės nereikia, ji bloga. Arvydas Sekmokas meluoja, kad jos reikia, tai reiškia, kad jis blogas ir melagis. O kodėl blogas ir melagis yra Sekmokas? Taigi todėl, kad sako, jog atominės reikia, o mes gi žinom, kad jos nereikia ir ji bloga. Iš kur žinome, kad ji bloga ir jos nereikia? Taigi Sekmokas melagis ir blogas, o jis sako, kad atominės reikia. Kadangi Sekmokas meluoja ir yra blogas, tai elektrinė bloga.

Čia galim atrasti užburtą ratą, kaip ir vadyboje – tik jau ne priežasčių-pasekmių, o informacijos ratą. Ciklinis diskursas, kur priežastis keliama iš pasekmės, o pasekmė tampa priežastimi.

Toksai diskursas kyla pats iš savęs, bet realiai jokios prasmės neneša, nes yra užsiciklinęs pats į save: kodėl elektrinė bloga? Ogi todėl, kad ją stumia Arvydas Sekmokas ir Andrius Kubilius. O kodėl jie blogi? Dėl ko papuola, bet dėl elektrinės irgi blogi. Todėl elektrinė bloga.

Šitas „bloga todėl, kad bloga“ – tai toksai ryškus ir įdomus viešųjų kalbų atvejis, kad nuo jo pirmiausiai ir pradėkim.

Polidiskurso džiaugsmas

Kažkoks nenormalus raguotas šuo iš kažkokio Star Trek filmo

Šita šuva jums sako: jūs man duosite iščiulpti savo smegenis, nes jums bus blogai. Kadangi aš jums iščiulpsiu smegenis, aš jums galėsiu įdurti savo ragu į akį ir tada iščiulpti smegenis. Todėl aš iščiulpsiu jūsų smegenis. Tai įrodyta ir todėl geriau duokite man patys iščiulpti jūsų smegenis.

Bet koks natūralus diskursas turi pradžią, vyksmą ir galą (nebūtinai pasiekiamą, bet siekiamą): jis atsiranda ne tuščioje vietoje, o dėl kažkokių priežasčių. Jis baigiasi irgi kažkuo, ką galima pavadinti rezultatu. Jis ir vyksta kaip nors prasmingai.

Štai paprastas diskursas: Petras yra svečiuose, jis nori eiti namo, kai jis nueis namo, tai diskursas ir pasibaigs. O kol jis nenuėjo, tai jis planuojasi apie tai, kaip nueiti namo – dar ir su visokiais nuokrypiais į butelio pilnatvę. Čia galim pastebėti, kad toji butelio pilnatvė gali taip uždengti visą diskurso esmę, kad ir pats Petras, ir jo draugai gali pamiršti apie to diskurso esmę, o rezultate Petras namo nenueis, o jau šitai išvirs į visai kitus diskursus, susijusiu su traumatologinėmis (keptuve atidaužytos galvos gydymo) paslaugomis.

Jei pabandysime diskursą išgryninti, tai atrasime paprastąją jo esmę: diskursas visada priklauso kažkam, kažkas jį kuria, vysto ir palaiko. Jei norime diskursą panagrinėti, tai reikia tiesiog identifikuoti, kieno tas diskursas, kokia yra to kažkieno būsena, ko tas kažkas nori, koks galutinis tikslas – štai ir turime esmę: diskursas – tai kažkieno veiksmas, procesas, kuris iš pirminės būsenos tą kažką keičia į norimą būseną. Kitaip tariant, pokyčių aprašymas. Informacinis kažkokio proceso atspindys. Nebūtinai teisingas, bet tiesiog rodantis tam tikrą procesą.

Dabar pažiūrėkime vėl į Petro diskursą. Štai Jonas ima jam ir sako: klausyk, Petrai, ta elektrinė bloga, daug pinigų kainuoja tavo žmona palauks, ji tik pinigus leidžia, o mums čia linksma, o butelis pilnas, reikia būtinai pabaigti, kad veltui nenueitų, taip kad pabaigiam pirmiausiai. Pabaikiam butelį, nes jei nepabaigsim, tai bus blogai, o jei pabaigsim – tai bus gerai. Todėl reikia pabaigt.

Vat čia Petro diskursas pasiduoda ir jis eina pabaigti butelio. O vat kad Jonas puikiai žinojo, jog Petro žmona duos tam keptuve per galvą taip, kad maža nepasirodytų – tai jau kitas diskursas. Du diskursai susipynė ir gavosi kažkoks polidiskursas*. Petras ant to polidiskurso užkibo ir gavo nuo žmonos į galvą, o kadangi smegenų mažai turėjo ir buvo girtas, tai net ir nesuprato, kas čia ir kaip. Ir kitą dieną, jau pasigydęs, atėjo su buteliu pas Joną – pasiguost. Jonui gerai – daug pinigų už dujas eilinės nemokamos išgertuvės.

Ciklinis diskursas ir atominė elektrinė

Taigi, dabar paprastai pažiūrėkim į paprastą atominės elektrinės statybos diskursą: gyvenam be atominės elektrinės, energija brangi, tenka pirkti dujas, nuo Rusijos priklausomybė didelė, o iš to – krūvos problemų**. Jei pasitvarkome bėdas, problemos sprendžiasi ir kažkas pasidaro geriau. Paprasta, taip? Šito diskurso kūrėjas yra Lietuvos valstybė, patirianti visokias problemas.

Kontrdiskursas turėtų būti irgi labai paprastas: gyvename gerai be atominės elektrinės, dujos pigios, Rusija mums gera, esame laimingi. Pasistatom atominę elektrinę – iš to krūvos kažkokių problemų, viskas pasidaro labai blogai. Panašu kam nors į natūralų, realybę atspindintį diskursą? Man kažkaip čia nesisieja galai su galais. Taip, galim čia lyg ir nuspėti, kad gal kokiems nors žaliesiems šitas kontrdiskursas yra kažkuo teisingas: jie mato atominėje energetikoje krūvas bėdų, pavyzdžiui, galimybę, kad Ignalinoje bus žemės drebėjimas ir cunamis.

Bet šitas kontrdiskursas niekaip nesisieja su energetinėmis problemomis, kurios yra tiesiog objektyvios – šilumos kainas atsimename puikiai, o jos yra ne tik iš visokių rubikų, bet ir iš gazpromų. Beje, čia galim primesti, į kokią klientų grupę (perkančių per mažai, perkančių maksimaliai ar perkančių išvis neadekvačiai) mes pakliūname dabar? Antroji klientų grupė yra ta, kur reikia rūpintis ne papildomais pardavimais, o tuo, kad jie dėl ko nors nesumažėtų.

Štai apie tuos pirkimus pagalvoję, atrandame, kad labai natūralus yra kitas kontrdiskursas, kuris atsiranda, jei pakeičiame to kontrdiskurso autorių, palaikytoją: Lietuva perka energiją, dujas – yra priklausoma nuo Rusijos, moka pinigus, viskas yra labai gerai, esame laimingi, nes gauname tiek pinigų, kiek tik įmanoma. Jei pasistato Lietuva atominę elektrinę – iš to krūvos problemų, energijos jau taip paprastai neparduosi, o kiek parduosi – visvien bus mažiau, todėl viskas blogai.

Kaip matome, pastarasis diskursas yra visiškai natūralus, jei jo kūrėja yra Rusijos valdžia su Gazprom. Bet čia kyla truputis bėdų: diskursą bandant perkelti į Lietuvą, jis tampa absurdišku. Jau matėme, kiek smarkiai absurdišku. Priežastis paprasta: jis atstovauja ne Lietuvą, o Rusiją. Klausimas, kaip padaryti, kad tas diskursas taptų bent kažkiek mažiau absurdišku ir imtų kažkiek veikti?

Štai čia ir gauname tą ciklinę nesąmonę: nekalbėkim apie tai, kas dabar blogai, nes negalime. Bet bus labai blogai, jei atominę elektrinę pastatys. Labai blogai bus dėl to, kad čia bus labai blogai. Tai išties ir yra labai blogai, kad ją planuoja. Negalima, nes blogai. Blogai, blogai, nes jei statys, tai blogai. Kodėl blogai? Todėl, kad statys atominę elektrinę. Kodėl statys? Todėl, kad blogai. Todėl bus blogai.

Čia yra ciklinis diskursas. Iš jo pašalintas diskurso autorius (nes jeigu jis būtų aiškus, tai būtų viskas aišku), bet į jį neįdėtas naujas autorius (nes tam naujam autoriui nėra vietos). Iš jo pašalinta pradinė situacija (nes kitaip ji bus akivaizdi), o galutinė situacija pakeista į pirminę. Rezultatas – fufelis kažkoks. Ciklinis fufelis. Kodėl bloga elektrinė? Todėl, kad ji Sekmoko. Kodėl blogas Sekmokas? Todėl, kad elektrinė.

Ciklinis diskursas pirmiausiai leidžia įtarti, kad jis iš šono auginamas ir kartu polidiskursinis, t.y., nešantis visai kitas intencijas, nei sakoma. Štai čia ir verta pažvelgti truputį įdėmiau į kai kurias įdomybes. Ir jau ne tik iš informacinės, bet ir iš faktinės pusės.

Atominė elektrinė ir energetiniai pravalai

Realus atominio projekto naudingumas – pernelyg sudėtinga tema. Norint viską gerai įvertinti (ir pasakyti už ar prieš), analizuotinų duomenų kiekis viršytų visas įmanomas ribas, netgi skaičiuojant tiesinius faktorius. Tai, beje, yra viena iš priežasčių, dėl kurių didelę dalį kalbų apie atominę elektrinę laikyčiau gan tuščiomis, ypač kai dar sako, jog net grubūs paskaičiavimai nėra prieinami.

Taigi, užrašykime tiesiog pirmą faktą, raudonai: tikras ir didelis pravalas yra tai, kad Andrius Kubilius ir Arvydas Sekmokas negalvoja apie informacijos pateikimą. Informacija yra tokia, kad vien dėl jos nesupratimo ir gali egzistuoti visokie informaciniai fufeliai. Kitaip ciklinis diskursas čia negalėtų išsilaikyti. Problemai spręsti reikia gerai, rimtai padirbėti su informacijos pateikimu.

Bet net jei tie skaičiai būtų prieinami, aš nesiimčiau vertinti ekonominio atsiperkamumo ir naudos, nes čia prisideda dar didesnės krūvos netiesinių faktorių – ir negatyvių, ir pozityvių. Pavyzdžio dėlei galim primesti, kad atidirbtų atliekų saugojimas – negatyvus faktorius, kurio pilnai suskaičiuoti tiesiog negalime, o rinkos viduje pasiliekantys pinigai – pozityvus faktorius, kuris, esant tokiems mastams (milijardinės sumos kasmet) netiesiogiai pridėtų tiek atsipirkimo, kad vėlgi įvertinti keblu. Todėl, pavyzdžiui, aš negaliu pasakyti, kad turiu tvirtą savo poziciją AE atžvilgiu. Aš jos neturiu, aš tiesiog negaliu jos turėti.

Tada užrašykime jau antrą faktą, irgi raudonai: dar didesnis pravalas – tai negalvoti apie informacijos pateikimą, kai ta informacija yra dar ir visiškai nesuprantama – tiek nesuprantama, kad netgi šyvos kumelės briedą paskleidus, visvien atsirastų juo tikinčių. Todėl reikia ne šiaip dirbti su informacija, o labai rimtai dirbti su informacija.

Dabar dar primeskime, ką norėtų gauti referendumų dėl atominės organizatoriai: jie puikiai žino, kaip ir ką gali žmonės nuspręsti, kai neturi jokios informacijos. Čia aš jums rekomenduoju pasižiūrėti į ToC dilemos debesėlį, susijusį su visuomenės informavimu. Ai, o čia dar galim prisiminti, kad uždarant Ignalinos AE, Lietuvos piliečiai nusprendė, kad atominės Lietuvai reikia. Bet kas tiems referendumo organizatoriams? Jiems dzin, nes jiems reikia ne visuomenės valios, o bet kokių priemonių, kad tik kažką pristabdyt.

Ai, kažkam čia dar kliūna ruberoidai, kurie kartais vaizduoja gazpromų priešininkus ir kaupia parašus referendumams? Spėkite, kiek galima bus paimti pinigų už šildymą, jei netikėtai elektra šildytis pasidarys pigiau***. Bet net ir be pigesnio šildymo – spėkite, kiek galima prarasti pinigų iš kokios nors termofikacinės elektrinės, jei ten staiga dingsta galimybės dvigubai skaičiuoti kurą. Ir spėkite, kodėl staiga ir netikėtai Gazprom sugalvojo trauktis iš Kauno šilumos tiekimo ir dar rengti kažkokius isteriškus teismus prieš Lietuvą dėl to, kad jiems neleido neribotai kainas didinti.

Tačiau įdomu pažvelgti į reikalą visai jau apibendrintai: šiuo metu Lietuva yra didesne dalimi priklausoma nuo vieno energijos tiekėjo – Gazprom. Tai yra aukštų kainų garantija ir neįtikėtinai didelės galios poveikis visai šaliai per korupcinius, politinius ir pan. faktorius. Labai primena ruberoidų atvejį Vilniuje, tiktai bent 10 kartų stambesniais mastais. Iš to kyla vienas po kito einantys „nesusiję“ skandalai (stebėtinai vis su tais, kas daro kažką, netinkančio Gazprom) ir nuolatinis energijos kainų kilimas Lietuvoje netgi tada, kai pasaulyje kainos krenta.

Apie tai, kaip ten bandoma stabdyti AE ir kiek sėkmingai – nekalbėsiu labai daug, nes faktų kiekvienas gali prisirankioti: naujos AE projektavimo ir statybos darbai turėjo būti pradedami vos pradėjus derybas dėl stojimo į ES 1999, kai buvo imta planuoti ir Ignalinos AE uždarymą. Kad AE bus uždaryta, galutinai ir negrįžtamai pasidarė aišku 2002, kai derybos buvo baigtos. Lietuva realiai įstojo į ES dar 2004, bet pirmi judesiai link naujos atominės elektrinės statybų pradėti tik atėjus į valdžią konservatoriams.

Vietoje kokių nors realių darbų apturėjome košmarišką valstybininkų ir VSD skandalą 2006-2007, kuris buvo sietas su Gazprom (per Dujotekaną). Su valstybininkų klano atsiradimu netiesiai sieti socdemai tapo naujos atominės elektrinės ir Arvydo Sekmoko priešininkais dabar. Valstybininkų klanas irgi buvo įvairiai siejamas su Gazprom (vien ko vertas Pociūno žūties skandalas). Tomas Čyvas čia gal dar pridėtų ką nors apie VSD ir FSB (buvusia KGB). Algis Čaplikas, svaidęsis neaiškiomis užuominomis aipe sužlugsiantį AE projektą, jei Raimundas Palaitis bus išmestas iš ministrų – turi patarėją Dainių Dabašinską, kurio figūravimas čia daug ką sako, o patsai Raimundas Palaitis savo postskandaliniame pasakojime apie jį išmetusius sąmokslus, net nepasidrovi skleisti kalbų apie vanagų grupuotę. Pasakojimai apie vanagus priešpriešą paaiškina žymiai įdomiau, nei bet kokios analizės.

Pasižiūrėkim, kiek buvo keistų veiksmų (ir neveiksmų) su AE: ir stebėtinas krūvą metų trukęs nieko nedarymas, nors buvo aišku, kad sėsim į šūdą, užsidarius Ignalinos atominei, ir krūvą metų blokuota elektros jungtis į Lenkiją (tai reiškia, kad elektros tiekimas – irgi iš Rusijos), ir Vakarų bei Rytų skirstomųjų tinklų apjungimas per Lietuvą (dar prieš kelis metus sujungimas ėjo per Kaliningrado sritį, o situacija pasikeitė vėlgi tik prie konservų), ir stebėtinas ankstesnės Ignalinos AE vadovybės sugebėjimas nieko nedaryti, pradanginant krūvas pinigų, ir nuostabus ankstesnių potencialių atominės elektrinės statytojų pabėgimas iš projekto, ir stebėtinai įnirtingai pilamos paplavos ant Arvydo Sekmoko (o pabandykit sulyginti skandalų mastą žiniasklaidoje su jų realiu turiniu ir klausimai atkris savaime), etc.. Žodžiu, klausimų čia nelabai teturėtų kilti, ypač turint omeny, kad energetikos importo vertė yra skaičiuojama milijardais, o per visą žiniasklaidą nusiritantį skandalėlį padaryti kainuoja vos milijonuką-kitą.

Štai čia mes galim imti ir įvertinti reikalą atvirkštiniu būdu: projekto konkurentas (Gazprom) yra tiek smarkiai suinteresuotas AE projekto nutraukimu, kad imasi veiksmų, artimų bandymams daryti perversmus NATO ir ES priklausančios šalies valdžioje. Tai yra labai didelė rizika – jei Gazprom laimi, tai reiškia, kad nuo jų gintis ir saugotis ims visa ES ir NATO (naujo šaltojo karo pradžia), o jei pralaimi – tai reiškia, kad iš Lietuvos jie bus stumiami be išlygų.

Toks rizikingas ir potencialiai nuostolingas Gazprom elgesys reiškia, kad jų pačių vertinimais, jie negalės konkuruoti energijos kainomis, netgi numušę jas iki bet kokios minimalios sau priimtinos ribos. Tai reiškia, kad atominės elektrinės projekto atsiperkamumas pagal Gazprom vidinę informaciją yra neabejotinas ir labai didelis, tuo tarpu jų praradimai dėl atominės – verti bet kokių rizikų. Štai čia, kaip matome, netiesiogiai gauname ekonominį naujos AE įvertinimą per kitą galą.

Diversifikacija ir nepriklausomumas šiuo atveju sunkiai išmatuojami, netgi kaip netiesiniai faktoriai, tačiau kardinalūs veiksniai, kurie įgalina gauti kainų kritimą vėliau. Čia dar galim pridėti ir politinį valdžios nepriklausomumą – kai vos ne pusė skandalų siejasi su visokiais fufeliais, o visokių partijų vadukai, imantys pinigus iš Latvių gatvės, gaunantys kažkokius rusiškų grafienių titulus ar šiaip važinėjantys slėptis į Maskvą, jau tampa norma – galim irgi pasidaryti išvadas.

Tiesa, čia reiktų nepamiršti ir dar kelių svarbių projektų – Rytų ir Vakarų tinklų apjungimo, elektros tilto į Lenkiją bei Lietuvos elektros tinklų sinchronizacijos su Vakarų Europa, dujų terminalo (kuris galutinai suteiktų galimybę atsikabinti nuo dujinio kablio). Tie projektai yra sulyginamos svarbos, kaip ir atominė elektrinė, ir jie patiria, ko gero, ne mažiau spaudimo už atominę, per visur pasakojant apie tai, kad jie nereikalingi ir blogi. Kodėl nereikalingi ir blogi? Todėl, kad Sekmokas blogas. Todėl tie projektai blogi. Nes blogas Sekmokas. Ir Kubilius irgi blogas.

Kai kurie atitinkamo diskurso skleidėjai jau net nepasidrovi pasakoti, kad Lietuvai reiktų pirkti dujas iš Rusijos ir nesišakoti, nes bus dar blogiau. Ir dėl to irgi kaltas Sekmokas. Jis blogas, todėl viskas blogai. Kodėl viskas blogai? Todėl, kad Sekmokas blogas.

 

—————

* Polidiskursas dažnai painiojamas su melu, nes melas savo esme irgi tą turi – sakoma viena, o turima omeny kita – kažkas priešinga. Tačiau melas tėra vienas iš polidiskurso atvejų.

** Didžiausia problema iš tos energetinės priklausomybės jau virsta į užburtą ratą, kaip vadyboje: kol energetikos pinigai eina per išorę, tol kai kas yra suinteresuotas, kad energetikos situacija čia nesikeistų. Ir turi tam pakankamai pinigų iš mūsų energetikos. Kol tas kažkas turi pakankamai pinigų iš mūsų energetikos, tai tų pinigų pakanka, norint, kad padėtis liktų jam parankia. Atitinkamai – tai ir daro. O kol tai daro, tol ta energetinė priklausomybė yra, pinigai keliauja į išorę ir mes esam pilnai priklausomi. Atsimenat, kaip tuos užburtus ratus laužyti? Ogi per bet kur, nes svarbiausia yra sulaužyti.

*** Jau prieš porą metų girdėjau apie tai, kad elektra šildytis kartais būna pigiau. Taip, Vilniuje.

Apklausos apie padėtį valdžioje rezultatai

Mirtinas pavojus

Tuos politikus, kurie elgiasi neapgalvotai, trenkia žaibas iš dangaus.

2012 Kovo 18 vakare paleidau apklausą apie tai, kaip vertinami paskutiniai įvykiai, prasidėję nuo Snoro ir straipsnių spaudoje, įsisiūbavę, kai Raimundas Palaitis kažkodėl nusprendė atleisti FNTT vadovus ir virtę Vyriausybės krize po to, kai Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė atsisakė atleisti vidaus reikalų ministrą, nors tokį sprendimą priėmė ministras pirmininkas Andrius Kubilius.

Kadangi apklausa nespėjo pasibaigti, o jau įvyko esminis įvykis – Raimundas Palaitis paskelbė apie atsistatydinimą, tai skelbiu duomenis jau dabar. Viso atsakiusiųjų dabar (16:39, kai paimti rezultatai) – 561, dar 3 nepilnos apklausos neįskaičiuotos į rezultatus.

Kad apklausa būtų pakankamai tiksli, t.y., kad mano paties ir mano aplinkos įtaka būtų kuo mažesnė, apklausai buvau iškėlęs vieną reikalavimą: į klausimus turi atsakyti ne mažiau, nei 1000 žmonių. Panašus kiekis atsakiusiųjų jau leistų užtikrintai tarti, kad čia ne kažkokio specifinį požiūrį turinčio žmonių segmento vertinimai, o pakankamai geri rezultatai, rodantys aktyvesnių interneto vartotojų nuomonę.

Apklausa buvo platinama Facebook, Google+ ir Twitter socialiniuose tinkluose, o taip pat ir bloguose. Tai maždaug 10-20 apklausoje sudalyvavusių žmonių vienam pašarinimui. Kadangi apklaustųjų skaičius yra virš 500, o pvz., pagal Facebook duomenis, mano aktyvių fanų (tokių, kur rašoma, kad „talking about this“) tėra 16, tai galime vertinti, kad mano tiesioginės ar netiesioginės įtakos čia visgi išvengta.

Ta proga noriu labai padėkoti visiems, kas dalinosi apklausa ir prašė savo draugų ir pažįstamų sudalyvauti: jūsų dėka mes turime labai įdomius rezultatus anksčiau, nei žiniasklaida. Labai ačiū.

Atskirai apie segmentą: apklaustieji – tai aktyvūs interneto vartotojai, pasižymintys didesniu, nei vidutiniškai socialiniu aktyvumu, t.y., bendraujantys socialiniuose tinkluose, reiškiantys nuomonę ir t.t.. Ši grupė neatspindi visos Lietuvos gyventojų nuomonių, nes jai priklauso maždaug 10-20 procentų Lietuvos gyventojų. Tai žmonės, kurių pajamos yra vidutiniškai didesnės, o amžius – vidutiniškai jaunesnis. Tarp atsakiusių apklausoje yra didesnė dalis nuomonių formuotojų, besidominčių įvykiais ir įtakojančių kitus žmones. Iš pastarojo fakto seka, kad pagal duotosios apklausos rezultatus galima prognozuoti visuomenės nuomonės pokyčius ir jų kryptį per artimiausius kelis mėnesius.

Continue reading

Dalia Grybauskaitė ir Vyriausybėje sukelta krizė

Ką reiškia ta visa beliberda su Vyriausybėje sukelta krize, paaiškino ponas Skirmantas Tumelis. Viską, ko pakanka žinoti. Taip, išties kalba čia yra ne apie Seimo priešlaikinius rinkimus. Čia kalba yra apie Prezidento priešlaikinius rinkimus. Nes situacija čia aiški.

Beje, labiausiai iš šio reikalo išlošia Gazprom, nes Madam „nesikišimo“ ir „pasitikėjimo“ dėka jau galim kalbėti apie tai, kad atominės elektrinės projektas užblokuotas.

Rolandas Paksas, atstatydintasis Prezidentas

Dalia Grybauskaitė mano, kad ji skiria ir atleidžia ministrus. Ponios manymu, ji ne patvirtina skyrimo ar atleidimo teisėtumą, o pati nusprendžia, kas ką vadovaus. Ponios manymu, Konstitucija jai negalioja. Ji aukščiau Vyriausybės, Seimo ir valstybės.

Ir vėl šmėžuoja neaiškūs prezidentūros veiksmai bei kažkokoks keistas valstybininkų dvelksmas. Vėl minimos kažkokios slaptos VSD pažymos, iš kažkaip vėl sufigūruoja Dainius Dabašinskas. O Prezidentė sako, kad čia jinai nenori veltis. Kadaise panašiai sakė Rolandas Paksas, kad čia ne jis kaltas, o kažkokia aplinka kalta.

Tąsyk irgi buvo sakoma – „neatsistatydinsiu ir viskas“. Dabar tai sakė Raimundas Palaitis. Ir jam teks pasakyti kitą sakinį – „taip visiems bus geriau“. Bet ar pasakys tai ponia Dalia Grybauskaitė? Kažkodėl manau, kad ji irgi pirmiau spės pasakyti tą „neatsistatydinsiu ir viskas“.

Konkrečiai apie Prezidentę ir Konstitucijos pažeidimą ponas Artūras Račas paaiškino pakankamai aiškiai. Čia nėra, ką pridėt.