Rokiškis Rabinovičius

Kai vieni ar kiti kalba apie sovietžmogius ar sovietinį mentalitetą, paprastai turi omeny kažką tokio ganėtinai neapibrėžto, kažką tokio, ad sunku pasakyti, kur gi ta riba, pvz., tarp sovietžmogio ir naujojo kogitofobo kurį vienas pažįstamas apibrėžė, kaip mankurtinį eurodebilą. Tačiau skirtumas yra. Ir netgi pakankamai kardinalus. Skirtumas yra požiūryje į vogimą.

Kas yra tasai sovietinis mentalitetas ir kas yra pilnavertis sovietžmogis

Aš jau rašiau truputį apie nusikalstamumą sovietmečiu – apie tai, kad jis buvo toks gilus ir viską apimantis, jog be jokių abejonių galima tvirtinti: buvai kokia nors šyška – vadinasi, buvai tiesiogiai ar netiesiogiai susijęs su kriminaliniu pasauliu. Sistema kriminalizavo bet kokį savarankišką darbą, bet kokį verslą, bet kokį mąstymą, bet kokią laisvę. Todėl nusikaltėliai susijungdavo su pogrindiniais verslautojais į bendrą struktūrą, o jau šioji integruodavosi į sovietinę nomenklatūrinę sistemą, sudarydama puikiai dirbantį šešėlinės ekonomikos mechanizmą.

Integracija tarp nusikaltėlių ir komunistinės vadovybės Brežnevo laikais buvo tokia gili, kad išvirto netgi į nesuvokiamo masto skandalus, pvz., galim prisiminti kad ir tas neaiškias istorijas su SSRS vidaus reikalų ministru Nikolajumi Ščelokovu ar Brežnevo žento Jurijaus Čiurbanovo bei Uzbekijos vado Šarafo Rašidovo bylą. Pastaroji pagarsėjo dar ir todėl, kad vėliau per ją ėmė lįsti partinės vadovybės ryšiai su narkotikų prekybos tinklu. O žmonės, pabuvoję Uzbekijoje, pasakodavo apie realiai ten veikiančią vergovę, apie kolchozuose esančius prižiūrėtojus su sarginiais šunimis, absoliučiai nekontroliuojamą partinių veikėjų savivalę, išnykusias bet kokias ribas tarp valdžios ir banditų. Kita vertus, jei jau prisiminėm apie narkotikus, tai galim prisiminti ir Vilniuje nukankintą aktorių Talgatą Nigmatuliną – šis sovietinis Bruce Lee analogas buvo susijęs su kažkokia per visą SSRS išplitusia sekta, prekiavusia opiatais.

Ne ką geresnė situacija buvo ir LTSR – daugelis žino kad ir tokį elementarų faktą, kad Henriko Daktaro gaują suėmė tik tada, kai tyrimą slapta nuo visos Kauno prokuratūros pradėjo vilniečiai. Netgi paties Henytės suėmimas vyko slapta nuo visų Kauno teisėsaugininkų, viską darė Vilniaus milicija kartu su vidaus reikalų ministerijos kariuomene. Nes visa Kauno teisėsauga puikiausiai susigyveno su Henytės gauja, nusikaltimus slėpė, o patį nusikaltėlių vadą informuodavo apie galimas grėsmes. O ką, manot, kad Vilnius kažkuo geresnis? Pakanka prisiminti sąsajas tarp Vilniaus Brigados ir KGB.

Todėl galiu drąsiai teigti, kad toks reiškinys, kaip biurslas, verso ir nomenklatūros simbiozė – Lietuvoje visai nenaujas. Tai tiesiog legalizuotas senesnis nusikaltėlių, pogrindinių verslininkų ir nomenklatūros simbiozės variantas. Pogrindiniai verslininkai ir nusikaltėliai legalizavosi, nomenklatūra nemenka dalim liko ta pati arba paveldėjusi seną korupcinės veiklos supratimą – štai ir turime sovietžmogius, kurių vis dar pilna įvairiausiose įstaigose.

Dar daugiau: pati įdomiausia ir kartu viena iš įtikinamiausių teorijų, paaiškinančių tą SSRS byrėjimą, prasidėjusį dar apie 1980, o įsivažiavusį tada, kai Michailas Gorbačiovas paskelbė apie Perestrojką, sako, kad viskas vyko net ne dėl tokių faktorių, kaip maisto krizė. SSRS importuodavo grūdų vos ne tiek, kiek pati išaugindavo, bet ne tai buvo esmine bėda. Ir net ne naftos kainų kritimas suardė sovietinę imperiją, kuriai, kaip ir dabartinei Rusijai, nafta bei dujos buvo pagrindiniais eksporto punktais. Tiesiog visokie pogrindiniai vertelgos, partiniai šulai ir pan. nutarė susiprichvatizuoti turtus, legaliai užsitikrindami ateitį ir sau, ir savo vaikams, ir anūkams, persirašydami nuosavybę sau. Vat ir prasidėjo reformos.

Kaip šioje sistemoje sukosi paprasti žmonės? Irgi taip pat sovietiškai, bandydami perimti savo žinion viską, prie ko rankos prieina, tik smulkiau. Pavogei iš mėsos kombinato dešrų – štai ir gerai. Pavogei iš gamyklos kokių nors varžtų – irgi gerai. Iš statybos pavogei cemento – dar geriau. „Vogti iš valstybės – ne nusikaltimas“ – tai visą sovietžmogio požiūrį nusakanti frazė. Sovietžmogio supratimu, nusikaltimas yra vogti tiktai iš kaimynų, pažįstamų, draugų. O iš visur kitur – galima. Kai vėliau sovietinė sistema griuvo, vietoje jos atsirado nauja, komercinė sistema, bet eilinio sovietinio žmogaus požiūris nepakito. Atsirado kažkoks pusiau sąmoningas supratimas, kad naujos įmonės – tai daugeliu atvejų tiesiog nomenklatūrininkų prichvatizuotos senos, iš kurių buvo galima vogti. Ir jos dabar pačios pavogtos, taigi, vogti galima jau ne tik todėl, kad turtas niekieno, bet ir todėl, kad esi nuskriaustas: jie gavo daugiau, nors buvo tokie patys vagys.

Nesunku suprasti, kad turtingųjų nomenklatūrininkų požiūris į visuomenę buvo ganėtinai aiškus: eiliniai žmonės tėra vergai, kurie turi dirbti sistemoje ir nešti jiems turtus. Ir netgi nebūtinai tik turtus – nepaprastai daug tokiems šyškoms duoda jau pats tas faktas, kad esi aukščiau visuomenės. Kad esi neliečiamas, išskirtinis, kad gali ką nors nubausti, pasiųsti kalėjiman ar dar kur nors.

Žinoma, kad tokia sistema veiktų, vergais visi turi būti auklėjami nuo mažens ir visuotiškai, taip, kad tikėtų didžiųjų vagių šventumu. Būtent taip atsirado Lenino ir KPSS kultas: šitų vieši garbstymai atvirai gali susilyginti su Jėzaus Kristaus bei Šv. mergelės Marijos garbinimu, kiekvienoje įstaigoje būdavo įrengiamos komunistinės koplytėlės – Lenino kambariai ir Raudonieji kampeliai, reguliariai atliekamos bažnytinės apeigos darbo liaudies šventės, etc.. Ir visos mokyklų programos buvo pakeistos taip, kad ginkdie, neatsirastų jokio mąstymo. Svarbu tiktai tinkamos darbo jėgos gamyba, o geriausiai atitinkantys sistemos reikalavimus – paklusnūs, atmintinai kalantys, gerai subordinuoti ir t.t. – atrenkami tolimesnei karjerai. Prisimenate tokį esminį dokumentą, kaip charakteristika iš darbovietės ar mokymo įstaigos? Ji lemdavo viską. Ir žinoma, kad esminis kriterijus būdavo paprastas – atitikimas sovietinei sistemai, paklusnumas.

Gaudavosi keista vagysčių grandinė, kur kolūkietis vogdavo bulves maišais ir būdavo gaudomas, o pagavus – sodinamas, kolchozo pirmininkas vogdavo sunkvežimiais ir būdavo tik pabaramas (ar pažeminamas pareigose, jei nenorėjo dalintis), o koks nors dar aukštesnis šulas vogdavo išvis nesuvokiamais kiekiais ir gaudavo medalius, ordinus bei valstybines premijas. Kuo aukščiau esi valdžioje, tuo daugiau tau leidžiama, tuo daugiau gali prisivogt, prisiorganizuot. Kolūkietis už pavogtą bulvių maišą kartais būdavo pagaunamas ir pasodinamas kalėjiman daugeliui metų (kaip už socialistinės nuosavybės grobstymą). Tuo tarpu Leonido Brežnevo žentas Jurijus Čiurbanovas įkliuvo tik dėl to, kad pernelyg įsijautė ir stojo skersai kelio Jurijui Andropovui.

Kompartijos vadovybė turėjo absoliučią valdžią ir spręsdavo viską. Tik paskui, jau atgavus Nepriklausomybę, viskas pasisuko kažkaip keistai. Per Algirdo Brazausko „susitaikymo“ politiką tikra sovietinės sistemos vadovybė buvo sėkmingai užmaršinta, liko nekalta, persivadino į LDDP ir sėkmingai ėmė vadovauti šaliai toliau. Kalti liko tik vykdytojai, o ir tai tik tie, kurie neturėjo jokios svarbesnės įtakos. Bet prisiminkim: ne partija buvo pavaldi KGB. Priešingai – Saugumas buvo besąlygiškai pavaldus kompartijai ir vykdydavo visus nurodymus.

Čia, beje, labai įdomus klausimas kyla apie tų KGB darbuotojų ir bendradarbių liustraciją: jei šiems yra visokie ribojimai, tai kodėl nėra ribojimų realiems nusikaltimų organizatoriams? Aš suprantu taip: jei, pvz., kas nors užsako žmogžudystę, tai didžiausia kaltė tenka užsakovui – organizatoriui, o jau tik paskui vykdytojui. Kodėl su KGB liustracija viskas verčiama aukštyn kojomis ir kompartijos šulai lieka nekaltais?

Na, bet nenukrypkim per daug nuo temos. Taip, mano supratimu, esminis sovietžmogio bruožas – tai, pirmiausiai, jo požiūris į vagystes, korupciją, nusikaltimus. Tai požiūris, kad vogti yra normalu, kyšius imti normalu, o nusikalsti galima, jei tik būsi nepagautas. Normalu todėl, kad net jei pačiam tenka tuos kyšius duoti, pats tokiu tapęs, kyšius imtum lygiai taip pat. Ir jau iš to kyla visos kitos pasekmės: vagystės iš darbdavių, chaltūriškas požiūris į darbą, visiškas nesupratimas, kad nedirbdamas – nepragyvensi, skirstymas į kastas, elementarios kompetencijos neigimas, galų gale, požiūris į visus, kaip į vagis.

Gal atsimenat, kaip neseniai kažkokie seimūnai pakėlė triukšmą, kad mokyklose kažkas ėmė mokyti vaikus apie tai, kaip elgtis su pinigais ir pan.? Kai kurie valdžiažmogiai ėmė rėkti, kad tai amoralu kažkaip ir kertasi su Žemaite ir dar kažkuo. Čia, aš jums pasakysiu, visas sovietžmogiškas dvasingumas savo ryškiausiame spindesyje: negalima vaikų mokyti apie pinigus, apie verslavimą, apie uždarbį. Nes visi turi pinigus gauti arba kaip padačkę, arba tų pinigų slapta prisivogti. Sovietžmogui pinigai ir visa, kas su jais susiję – tai yra blogis. Tai leidžiama tik viršsisteminiams partijos vadams. Taip, sovietžmogius galima atpažinti ne tik pagal tai, kad vagystės jiems tokios natūralios, kad jie jų vagystėmis nelaiko. Sovietžmogiams bet koks normalus verslas yra nusikalstamas, blogas, nedvasingas ir smerktinas.

Pagal tą patį sovietinį mąstymą paskui sugalvojamos ir kitos fantasmagorijos – tai mokestukai sumąsto, kad reikia apmokestinti visus, kas veža tranzuotojus („kas čia dar per tranzuotojai, nelegalu“), tai kad talkos per bulviakasį nelegalios (nes dirba pas save daržuose, o ne kolchoze), tai kad arbatpinigiai turi būti apmokestinami GPM, Sodra ir dar kažkuo („oficiantai, padlos, iš sovietmečio visiems žinomi – pinigų kaip šieno turi“), tai kad kokia nors moteriškė, savo vyro tetos karvę melžusi, buvo nelegaliai samdoma („kas čia dabar, vėl be kolchozo?“), galų gale, kad motinos pasiima visokias pašalpas motinystės ir neina dirbt (kiti komunistai, Raudonieji Khmerai Kambodžoje su tomis motinomis, nuo darbo išsisukančiomis, dar paprasčiau elgdavosi – tiesiog papjaudavo). Nes juk visur visi ne pagal sistemą, o juk visi vagys, todėl visus reikia bausti. Tai sovietžmogiui būdingas pasaulio suvokimas.

Visiems sovietžmogiams būdingas ir dar vienas bruožas: jie yra buki arba jų mąstymas yra elementariai defektyvus. Bet jie bijo mąstančių žmonių. Tai irgi nusikaltėliškas bruožas – bijoti normalių žmonių, jais nepasitikėti, jų nekęsti. Tiesiog mąstantys žmonės mato tuos nusikaltėliškus budulius kiaurai. Todėl mąstančių jie ir bijo, ir nekenčia, ir stengiasi neprileisti prie sistemos. Juk mąstantis gali sugalvoti ką nors gudresnio už juos, tiesa? Palyginkim su kokia nors Lietuvos Pašto sistema (kur vadovu, berods, jau spėjo pabuvoti ir vienas kalėjiman sėdęs nusikaltėlis): jie ten vis suka kažką, tai padaro už pusę savikainos užsakymus kažkokioms kurjerių kontoroms, tai nusiperka kažkokius absurdiškus eilių valdymo automatus, tai pašto ženklus užsakinėja pas chaltūrininkus – o vis kam? Kad užsidirbtų kelis papildomus tūkstantukus ir pasvajotų apie tai, kaip suprivatizuos Centrinio Pašto pastatą (prieš kokius 5 metus jie tuo buvo net visai įtikėję)? Akivaizdūs durniai, nematantys aukso kasyklų po savo kojomis, nes jie juk sovietžmogiai – jų mąstymas kaip pas vagis, verslo (pridėtinės vertės kūrimo) jie elementariai nesupranta. Tiems dibilams paprasčiau uždaryt pusę pašto skyrių, privedus juos iki visiško nuostolingumo (o nuostolingumo reikia tam, kad būtų galima nusipirkt busikų mobilaus pašto skyriams ir už tai gaut kokius 10klt atkato), nei pasidaryt normalius pinigus. Tai – tiesiog atviras sovietinis mentalitetas.

Absoliučiai nesvarbu, ar sovietžmogis yra pačioje visuomenės apačioje (koks nors treninguotas pacukas-komjaunuolis, vagiantis iš garažų ar gamyklų), ar viduryje (prisitaikėlis, ramiai gyvenantis sistemoje ir tyliai visvien sukčiaujantis, vagiantis, kyšininkaujantis), ar pačioje viršūnėje (vadovaujantis nusikalstamoms gaujoms, partkomui ar kokiam nors korupciniam bizniui). Visi tokie sovietukai vienodi vienu atžvilgiu: jie yra vagys, vagystė jiems – natūralus gyvenimo būdas, jie tame išvis nemato nieko smerktino, jie yra šventai įsitikinę, kad vagia visi, kad vogti yra normalu, kad nevogti yra tiesiog neįmanoma. Pagal jų supratimą, tai visai ir nevagystės, o tiesiog šiaip sugebėjimas gerai suktis.

Būtent iš tos sovietinės praeities gauname VMI ir finmino požiūrį, esą visi yra tiktai vagys (dabar – ne tik verslininkai, bet ir išvis visi – prisiminkim PSD), iš to gauname nežmoniškai biurokratizuotą mokestinę sistemą („juk visi vagia, visi vagia!“). Iš to gauname mokyklas ir universitetus, kurie augina papūgėlių ir triušiukų hibridus („turi atitikti sistemą!“). Iš to paties gauname ir konservatoriškus bandymus reguliuoti, kaip kas gyvena, kam kaip tuoktis ir t.t. (prisiminkim, kaip kompartija kišdavosi į asmeninį gyvenimą). Iš to gauname ir visokius klounus bei šokėjus politikoje („kiekviena valytoja gali!“), galų gale, iš to gauname ir dar prastesnes pasekmes – visuomenės nusivylimą („valdžioje tik vagys ir nusikaltėliai“), emigraciją („juk visvien nieko negali pakeisti“), nenorą turėti su valstybe nieko bendra („tegul jie sau, o aš sau“).

Atrodytų, praėjo jau 20 metų nuo tų laikų, bet tai vis dar tęsiasi. Nes sovietžmogius komunistai augino 40 metų. Jų vis dar pilna.