Rokiškis Rabinovičius

Neseniai parašiau apie įvairiarūšius liberalus ir visokią su jais susijusią makalynę, kurioje Velnias koją nusilaužtų. Taip, tenai patsai bardako koncentratas, bet problemų kyla ir aiškinantis, kas per dalykas yra kitos partijos. Pas kai kuriuos istoriniai vingiai netgi sudėtingesni, nei liberalų, o tų vingių nežinant – kartais sunku ir pasakyti, kas ten kaip ir kodėl. Atitinkamai – keblu ir prognozuti. Todėl greitosiomis čia brūkštelsiu jums šį bei tą apie socdemus*.

Žinot gi, įprastas dalykas, kai kokia nors partija dalina pažadus, o ką ji išties daro, kuo garsėja ir kaip nusišnekinėja – daugelis ir nežino. Ir paskui gaunasi, kad jūs balsuojate už tuos, kas gražiai pažadėjo, o tada piktinatės, kad politikai yra melagiai ir nesilaiko pažadų. Apie tai, kad net ir sąmoningų pažadų laikytis politikoje kartais būna neįmanoma dėl kitų faktorių, jau esu rašęs šį bei tą. Bet bėda ta, kad daugelis politikų netgi nebando ko nors sąmoningo pažadėt.

Vat čia ir pažiūrėkim, kaip ten yra su viena iš populiariausių jėgų – Lietuvos Socialdemokratų Partija, jos istoriniais vingiais bei kai kuriais kitais niuansais. Kad prognozuoti galėtume.

Ekskursas į senas LSDP/LKP šaknis bei Nepriklausomybės atkūrimo niuansus

Kai 1989 Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis ėmė judint valdžią, viskas visiems buvo akivaizdu: arba Sąjūdis laimi, arba Sąjūdžio vadai kartu su visais aktyvesniais palaikytojais keliauja į lagerius. Vietinė LKP buvo remiama iš Maskvos tol, kol jokių kalbų apie Nepriklausomybę nėra, tad elgėsi pasyviai, tačiau augant Sąjūdžiui, iš CK KPSS kilo vis daugiau klausimų vietiniam LKP. Po truputį darėsi aišku, kad vienintelis šansas Sąjūdžiui ir visai Lietuvai – tai Nepriklausomybė. Galim įsivaizduoti Algirdo Mykolo Brazausko poziciją: iš vienos pusės – Maskva, nuo kurios priklausai visiškai (ir kuri gali įjungti represinį aparatą), o iš kitos – Sąjūdis, kuris tave išėst norėtų. Kuriuos pasirinkti? Žinoma, kad tuos, su kuriais ateitis mielesnė.

Trumpai tariant, nors dar 1989 Algirdas Mykolas Brazauskas viešai aiškindavo, kad jokios Nepriklausomybės nebus, jis pats Sąjūdį tyliai ir atsargiai rėmė pasyviuoju būdu (tiesiog netrukdydamas), į jo veiklą kažkiek įsitraukti leido ir įvairių LKP skyrių nariams, o kai kurie aukšti LKP veikėjai vėliau tapo esminiais Nepriklausomybės rėmėjais. Visgi viešos to meto LKP pirmojo sekretoriaus citatos skamba fantasmagoriškai, pvz.:

Į savarankiškos Lietuvos valstybės idėją aš žiūriu neigiamai. Aš manau, kad tai nerealu.

Tie, kas tada gyveno, atsimena, kad tai buvo tik vos vos nuo vidutinės nuomonės nukrypstantys pasakymai. Daugelis išties galvojo, kad tai – nebent stebuklas. Daugelis, kas prisimena, kaip 1990 buvo paskelbta Nepriklausomybė, prisimena ir tą keistą jausmą, kad tai yra absoliučiai neįtikėtina – kaip sapnas, kaip kažkokia visiška nerealybė. Primeskite: vyksta įvykiai, kurie nebent visiškai fantastiškiausiose fantazijose galėjo būti. Ir tai vyksta REALE.

Tam, kad tokie fantastiški įvykiai galėtų vykti, Vytautas Landsbergis ir Algirdas Mykolas Brazauskas turėjo kažkaip susitarti. Niekas nežino, kaip, bet matyt jie kažkaip susitarė. Į Lietuvos pusę stojo netgi tokios figūros, kaip prokuratūros vadas Artūras Paulauskas ir VRM ministras Marijonas Misiukonis, be kurių apsisprendimo teisėsauga būtų likusi Maskvos rankose, o tai jau būtų išvirtę tokiais įvykiais, kad Sausio 13 atrodytų lyg žiedeliai. Žodžiu, politika kartais tampa kompromisų menu.

Štai taip vėliau ir gavosi, kad Algirdas Mykolas Brazauskas vykdė susitaikymo politiką, Vytautas Landsbergis į ją žiūrėjo pro pirštus, o senos žaizdos daug metų buvo nejudinamos. Tik pakankamai neseniai prokuratūra visgi pradėjo bylą, kurioje aiškinamasi, kiek Marijonas Misiukonis dalyvavo, nužudant paskutinį Lietuvos partizaną Antaną Kraujalį.

Taip ar anaip, kai pasigilini, negali vienareikšmiškai teigti, kad Sąjūdžio metais LKP, o vėliau LDDP ir LSDP buvo blogį nešančiais komunistais. Nors ir atrodydami senos kartos nomenklatūrininkais, galią užsiauginusiais sovietmečiu, jie tapo tuo negarsiu, bet lemiančiu veiksniu, dėl kurio apsisprendimo Nepriklausomybę gavome beveik taikiai.

Vėlesni komunizmai, socializmai ir kiti istoriniai niuansai

Vėlesnius LKP persivadinumis į Lietuvos Demokratinę Darbo Partiją, o paskui – ir į LSDP daugelis suvokia kaip paprastą pavadinimų keitimą, tačiau tai nebuvo taip paprasta. Persivadinimas tebuvo vienas – iš LKP į LDDP, o paskui jau prasidėjo visokie niuansai.

Su komunistiniais idealais ir visokiais marginaliniais fufeliais LDDP ryšių nenutraukė: 1994 metais susikūrė labai įdomi partijėlė – Lietuvos Socialistų Partija, kur subėgo visai jau užkalkėję buvusios LKP nariai, svaigstantys apie komunizmus. Partija nuolat buvo kairysis LSDP sparnas, kol 2009 jos menki likučiai neprisijungė prie Algirdo Paleckio Fronto.

Dabartiniame pavidale LSDP susikūrė tik 1999 metais, kai prie Algirdo Brazausko vadovaujamos LDDP prisijungė Vytenio Andriukaičio valdoma LSDP. LSDP davė naujai jėgai savo gražesnį pavadinimą, o pagrindinė struktūra liko iš Lietuvos Demokratinės Darbo Partijos. LSDP turėjo šiokio tokio populiarumo tarp tų kairuolių, kurie vis dar prisiminė, kas yra LKP. Turėjo ši partija ir visokių įdomių veikėjų – jau vien tai, kad vienas iš LSDP įkūrėjų yra Albinas Januška – tai kalba už save.

Socdemų susijungimas su komunistais nebuvo labai švelnus: nuo LSDP atskilo dalis senųjų socdemų, kurie įkūrė partiją „Socialdemokratija 2000“, išsirinkdami pirmininku Rimantą Dagį. Pastarasis, partijai vis labiau smunkant, 2003 perbėgo į TS-LKD, o jo partija persivadino į Socialdemokratų Sąjūdį. Ši partijėlė smuko ir toliau, nieko nelaimėdavo, o dabar rinkimuose dalyvauja fantasmagoriškame aljanse „Už Lietuvą Lietuvoje“ – ten pat yra ir Lietuvos Centro partija, Tautininkų sąjunga ir Tautos vienybės sąjunga.

Kiek anksčiau nuo LSDP jaunimo atskilo Algirdo Brazausko numylėtinis Algirdas Paleckis, įkūręs Socialistinį Liaudies Frontą. Daugeliui nežinančių tai sukėlė lengvą šoką, bet partijos viduje, kaip sako gandai, situacija buvo aiški bent metus iki tol. Paleckiuką nuo išmetimo ilgai gelbėjo AMB, tačiau jaunuolis vis aktyvėjo, kol visai nenuaktyvėjo – gandai tais laikais pasakojo, kad anas ėmęs reikalauti, kad jį paverstų vienu iš LSDP vadų, nes kitaip jis perimsiąs visą Vilniaus skyrių ir visus, kas jaunesni, nei 40 metų, ir išvis daugiau, kaip pusė partijos nueisią paskui jį. Trumpai tariant, fantazijos baigėsi tuo, kad Paleckiukas išlėkė iš partijos, o iš aktyvesnio jaunimėlio LSDP viduje teliko legendinėmis reklamomis pagarsėję jaunimiečiai.

Iki šiol LSDP jaučiasi ganėtinai pastebimas skilimas tarp LDDP ir LSDP narių: buvę komunistai valdo finansus, o buvę LSDP yra daugiau dėl grožio. Prieš kokius 3-4 metus buvo netgi ėmę sklisti gandai, kad skilimas viduje gali išvirsti į narių bėgimą, tačiau partijai to pavyko išvengti. Visgi stagnacija daro savo ir partija po truputį smunka – gal dėl to taip smarkiai ir prirekė jungtis su NK-95.

LSDP apsijungimas su NK-95 atrodo tiek fantasmagoriškai, kad kelia ryškų kognityvinį disonansą nelabai susigaudantiems: ar gali būti, kad tos tolerantiškos prieš sistemą ir biurokratiją kovojančios asabos eitų partijon, kuri biurokratiją Lietuvoje atstovauja dar nuo 1945 metų? Ogi paprastai: LSDP bando pavaizduoti, kad kažką bendro turi su įvairiomis naujo raugo komunistų kuopelėmis: juk Paleckiukui atsiskyrus, teliko grynai pragmatikai iki kaulų smegenų, negebantys netgi pavaizduoti kokių nors ideologijų.

Seimo intrigos, Dalia Grybauskaitė ir kiti paskutinių laikų vingiai

Labai įdomūs ir Dalios Grybauskaitės santykiai su LSDP: 2001-2004 būsimoji Lietuvos Prezidentė buvo Algirdo Mykolo Brazausko mėgiama finansų ministre, gan išsiskyrusia iš kitų tarpo didesniu reiklumu. Tačiau po jos į finansų ministro postą atėjo dabartinis LSDP vadovas Algirdas Butkevičius. Gandai sako, kad tada įvyko greitas ir skausmingas finmino komandos valymas, po kurio iš finmino vėl pasidarė VMI priedėlis – tokiu ši ministerija ir liko iki tol, kol jos nesiėmė dabartinė ministrė Ingrida Šimonytė.

Tarp kitko, apie tą Algirdo Butkevičiaus ministravimo periodą ir daugiau galima kalbėti – laikas buvo itin įdomus: pirmą kartą daugumą Seime 2004 gavo darbiečiai. Socialdemokratai su jais, Artūro Paulausko Naująja Sąjunga ir dar pora smulkių partijėlių sudarė koaliciją. Štai taip Algirdas Butkevičius ir tapo finansų ministru.

Maždaug metus laiko trukęs koalicinis valdymas pasižymėjo bene didžiausiu nerišlumu, koksai yra buvęs Seimo istorijoje, o baigėsi keistais fejerverkais: pirma atsistatydino Algirdas Butkevičius (viešai – dėl nesutarimo su mokesčiais, o pagal gandus – dėl nesutarimo su Viktoru Uspaskichu), paskui po trumpą laiką paministravo dar keli socialdemokratų ministrai.

Tuo pat metu vyko ir kitų skandalų, pvz., paaiškėjo, kad Naujosios Sąjungos deleguotas užsienio reikalų ministras Antanas Valionis esąs KGB rezervistu. Panaši informacija išlindo ir apie VSD vadovą Arvydą Pocių. Galų gale iš ministrų atsistatydino ir pats Viktoras Uspaskichas, su spaudos keliamais triukšmais apie tai, kad jis vietoje aukštojo mokslo baigimo tepateikęs aukštojo mokslo klastotę. Tai dar negana to, kaip tik tuo metu prasidėjo ir bardakai, susiję su Vilniaus savivaldybe bei Artūru Zuoku, nuo ko prasidėjo visas liberalcentristų skilimas ir netgi Seime viena partija skilo į dvi frakcijas. Bet tai nesusiję įvykiai, tad nenagrinėkim pernelyg. Ai, dar Vytauto Pociūno žūtis – irgi 2006, o po to – ir visas iki šiol rusenantis valstybininkų skandalas. Ai, dar ir fenomenali istorija, kai buvo sudaryta koalicinė mažumos vyriausybė.

Kažkodėl, kai bandau analizuoti socdemus dabar, man įdomiausias mintis kelia Arkadijaus Vinokuro atėjimas: anksčiau kalbėjęs, beveik kaip dešinysis ir neaišku, ką išvis bendro galintis su socdemais turėti, jis, atrodo, pakviestas tik tam, kad visai jau nyku neatrodytų. Gal dėl to grįžta ir Juozas Bernatonis, kuris yra vienas iš nedaugelio partijoje esančių tikrų socialdemokratų – pagal pažiūras, o ne tik pagal partijos pavadinimą.

Žvelgiant iš šalies, tos naujos figūros matosi kaip konvulsyvus socdemų bandymas išplaukti rinkimuose: visas LSDP įvaizdis jau seniai laikėsi ant a+a Algirdo Mykolo Brazausko, o dabar to neliko. Ar pavyks?

 

———–

* Eilinį kartą tasai „greitosiomis“ jau belenkiek trunka. Per tą laiką ir skandalas su Romu Adomavičiumi įvyko, lyg koksai sinchronazmas.

** Milda Petrauskienė gali būti nežinoma tiems, kas nesigaudo. Tiems kas gaudosi, puikiai žinoma, kad ji daug metų buvo antras žmogus po Algirdo Brazausko, o šiam pasitraukus iš aktyvios politikos, tapo svarbiausiu asmeniu partijoje. Tiesa, paskui prasidėjo makalynės ir dabar jos reikšmė sumažėjo.