Category Archives: Belenkas

Gliutamatas nupuvusiomis kojomis

Rusiją užtvindė nauja narkomanijos banga, farmacininkams nešanti milžiniškus pelnus. Naujas narkotikas – koaksilis (coaxil), parduodamas vaistinėse be recepto, populiarumu prilygstantis heroinui ir šiurpinantis medikus savo pasekmėmis. Į ligonines plūsta gangrenos pūdomi narkomanai, kuriuos medikai diagnozuoja vienu klausimu: „leidaisi koaksilį?“ Narkomanai atsako teigiamai ir medikai imasi pjūklų, amputuoja pirštus, rankas ir kojas.

Bet iki Lietuvos ši gangrenų epidemija dar neatėjo, nors vaistas ir pas mus reklamuojamas. Preparatas platinamas įvairiais pavadinimais – tai ir koaksilis (coaxil), ir tianeptinas (tianeptine, tianeptinum), ir stablonas (stablon). Rusijos vaistinėse šis vaistukas pardavinėjamas išsyk su paruoštais švirkštais – jį perka beveik vieni narkomanai. Prieš porą metų žurnalistinis tyrimas Maskvoje parodė, kad šitaip koaksiliu prekiauja visos naktimis dirbančios vaistinės. Bet Lietuvoje to dar nėra. Lietuvoje šis vaistas dar nekelia pavojų.

Gydytoja Nijolė Bučelytė portale Medicine.lt apibūdina koaksilį nelyg stebuklą, kurį šeimos gydytojai turėtų skirti kam papuola: „Coaxil galėtų atrasti dar platesnį taikymą tiek gydytojų psichiatrų, tiek šeimos gydytojų praktikoje. Dar pernelyg mažai atsižvelgiame į Coaxil neuroprotekcinį poveikį, poveikį nerimui, potraukio alkoholiui mažinimo poveikį. Tikėkimės, kad, didėjant praktinei patirčiai ir gausėjant tyrimų, Coaxil daugeliu atvejų taps pirmiausia pasirenkamu vaistu“

Tame pačiame portale tianeptiną giria ir gydytojas Jurgis Šurkus: „Jis beveik neturi šalutinių poveikių, būdingų kitiems antidepresantams, tokių kaip slopinimas ar miego sutrikdymas, anticholinerginio poveikio, nesukelia seksualinės disfunkcijos, neturi neigiamos įtakos širdies ir kraujagyslių sistemai. <…> Palyginamųjų tyrimų su kitais tradiciniais antidepresantais metu tianeptinas išsiskyrė kaip gerai toleruojamas ir turintis tik keletą nesunkių nepageidaujamų poveikių. <…> Tai saugus, mažai toksiškas medikamentas, net ir suvartojus dideles jo dozes“

Pagyros – pagyromis, tačiau savanoriškų tianeptino vartotojų istorijos – šiurpina. Dar prieš dešimtį metų tai buvo vienas iš populiariausių preparatų, skiriamų narkomanams ir alkoholikams Rusijos narkodispanseriuose – medikai manė, kad šis vaistas nesukelia pripratimo, tuo pat metu sumažindamas potraukį įvairiems svaigalams, padeda net „širkės“ mėgėjams. Kaip paaiškėjo, pripratimas koaksiliui išsivysto gilesnis, nei heroinui, o pasekmės – tragiškos. Didelės tianeptino dozės sukelia kraujagyslių spazmus, o sutrikus kraujotakai, prasideda gangrenos. Narkomanai valgo tianeptino  tabletes saujomis, leidžiasi jį į veną, patiria euforiją ir net nepajunta, kaip virsta vaikščiojančiais lavonais – tikrais zombiais, nuo kurių krenta supuvusios mėsos gabalai.

Taip, dozės, kurias vartoja narkomanai – kelis kartus didesnės, nei įprastos terapinės. Kaip suprantu, tai tos dozės, kurios yra „mažai toksiškos“. Žemiau – filmukas su tur būt „mažai toksiškas“ dozes suvartojusiu narkomanu. Iš anksto įspėju, nežiūrėkite jo, jei nesate geležinių nervų žmogus. Bet jei nervai stiprūs – peržvelkite iki galo, pamatysite tai, ką apie narkomaniją turi žinoti kiekvienas. Tai yra koaksilio realybė.

Taip, suprantu, kad ši filmuota medžiaga – šiurpi, kaip baisiausias košmaras. Bet filmukas – ne išskirtinis: pagal vaisto pavadinimą galima atrasti daugybę panašių kitų – su supuvusiomis kojomis, rankomis, mėsomis, krentančiomis nuo kaulų, didžiulėmis išpuvusiomis skylėmis gyvų žmonių kūnuose. Tai narkomanų dalia – mirti nuo narkotikų. Bet jei anksčiau apie puvimą dažniau buvo kalbama perkeltine prasme, dabar tai tapo realybe, kraupinančia net patyrusius medikus. Ir dar baisiau yra tai, kad kai kurie koaksilio mėgėjai prie šio narkotiko priprato begydomi nuo kitų narkomanijos rūšių, alkoholizmo ar netgi paprasčiausios depresijos. Dar 2000-aisiais koaksilis Rusijoje buvo naujovė, bet jau 2006 jis tapo pardavimų rekordininku – šio preparato parduota daugiausiai iš visų psichotropinių vaistų. Ir nuo to laiko koaksilio pardavimai tik augo.

Tianeptinas veikia gliutamato receptorius smegenyse, sukeldamas nuskausminimą, apsvaigimą, euforiją, o nustojusiems jį vartoti – nepakeliamus skausmus, abstinencijos sindromą, kurio nenumalšina netgi heroinas. Taip, šis vaistas, siūlomas net šeimos gydytojams – stipresnis narkotikas už heroiną. Narkotikas, kurio vartotojai supūna nuo gangrenos.

Narkotikas, veikiantis gliutamato receptorius. Taip, pasirodo, visiems žinomas natrio gliutamatas – tai medžiaga, kuri veikia tuos pačius receptorius, kaip ir koaksilis arba tianeptinas. Paklausiau žinomo anesteziologo Ryčio L. apie tianeptiną ir gliutamatą. Rytis išmano viską apie vaistus, veikiančius psichiką. Tai jo profesija. Jis dirbo ir su narkomanais, o pavadinimais ir medicininiais terminais švaistosi taip, kad man tenka tikrintis žodynuose. Iš pokalbio paaiškėja, kad šis „mažai toksiškas“ vaistas pakankamai išskirtinis.

Tai vienas iš triciklių antidepresantų – tokie junginiai neretai vartojami lėtiniams skausmams malšinti. Tianeptinas pasižymi gan ryškiu opioidiniu poveikiu, kitaip tariant, veikia panašiai, kaip morfijus ar heroinas. Akivaizdu, kad tokie vaistai pagerins nuotaiką, padės nuo depresijos – juk jie sukelia euforiją. Mažomis dozėmis – mažą, veik nepastebimą, didelėmis dozėmis – didelę. Vaistu besisvaiginantys narkomanai net nepajunta, kaip pradeda pūti – nuskausminimas puikus, žmogus pūva, yra , krenta gabalais, o jaučia nebent kažkokius nepatogumus.

Koaksilis veikia gliutamato receptorius – tai reiškia, kad jo poveikis – kažkuo panašus į maisto priedo E621, dar vadinamo natrio gliutamatu. Perklausiau Ryčio, kaip ten su tais gliutamatiniais receptoriais – jei vaistas veikia per juos, tai kaip veikia gliutamatas, negi taip pat? Atsakymas lyg ir vienareikšmis: gliutamatai – tai tiesiog amino rūgštys, nekenksmingos, net didelėmis dozėmis mažai toksiškos, negalinčios sukelti euforijos.

Mažai toksiškos… Aš jau girdėjau panašią frazę. Tiksliau, skaičiau tuose teigiamuose koaksilio aprašymuose. Google paieškoje įvedu frazę „glutamate spasm“ ir gaunu 248 tūkstančius rezultatų. Įvedu ten pat frazę „glutamate euphoric effects“ ir gaunu 189 tūkstančius rezultatų.

Taip, aš tik neišmanantis blogeris, kartais domiuosi visokiais kvailais dalykais. Aš neturiu kompetencijos, kuri leistų spręsti apie koaksilio ar gliutamato kenksmingumą, aš sprendžiu tik pagal tai, ką perskaitau ar išgirstu iš kitų. O gydytojai turi pačių įvairiausių nuomonių. Bet aš tikiu, kad gliutamatas nekenkia ir negali sukelti euforijos netgi didelėmis dozėmis. Tai tik išsigalvojimai, o aš tikiu gydytojais. O kuo daugiau tikėt?

Jau parašęs straipsnį, daviau jį paskaityti mane konsultavusiam Ryčiui L. Jis nepaneigė to, ką rašiau apie koaksilį, tačiau pareikalavo, kad neskelbčiau jo pavardės.

Man patinka Natalija Zvonkė

Man netgi patinka tas mėšlas, kuris yra liejamas per TV ekranus, spaudą ir visokius portalus – apie tai, kaip Natalija Zvonkė padarė tą, kaip padarė aną, koks ten jos užpakaliukas ir kad ji dainuoja. Patinka, nes galvoju apie tai, kaip visokie silpnapročiai šito klauso, šitai žiūri ir už šitai vienaip ar kitaip sumoka. Jiems parduoda šūdą, o jie sumoka, suvalgo ir dar apsilaižo. Ir perka dar ir dar. Tai fantasmagoriška, tai netgi didinga, tai kaip kokia propagandinė mašina, veikianti be trikdžių, gražiai ir negailestingai. Tai nuostabu. Na, ir kas, kad aš plūstuosi apie supuvusią žiniasklaidą arba šlamštą gaminančią muzikos industriją – daugumą žmonių ta mašina puikiai sudoroja ir būtent tai yra tikrasis efektingumo rodiklis.

Bet labiausiai man patinka pati Natalija Zvonkė, kaip žmogus. Patinka, nors aš jos nepažįstu. Ji nuostabi, žavinga, tikslo siekianti moteris, kuri iš silpnapročių budulių sugeba užsidirbti pinigus, jiems nieko neduodama. Ji apsimeta kvaila blondine, o beveik visi tuo ir patiki. Ji paruoda fufelį ir neduoda nieko. Na, gal būt, visgi atiduoda tą dalelę savęs, kurią atima visokios kaukės, bet neduoda tiems buduliams nieko, ką galėtų duoti tikra moteris – nei šilumos, nei supratimo, nei meilės, nei rūpesčio – nieko. Ji sugeba parduoti save, savęs neparduodama.

Aš niekad nesu matę Natalijos Zvonkės gyvai, aš netgi nesidomiu ja, aš beveik nieko apie ją nežinau. Aš tiesiog norom nenorom užtinku tai vieną, tai kitą jos paminėjimą. Kažkokius gandus ir nuotrupas. Ir žinot, vat palyginu aš su kokia nors Nijole Pareigyte, kur jau antrą kartą „anoniminiams niekadėjams“ teko viešinti plikas nuotraukas apie tai, kaip ji su šunim. Arba Oksana Pikul, kurios pliką tarpkojį dar 2002 matė nuotraukose kas papuola ir kuri ne taip seniai išsioperavo papus, kad tik šitai parodytų TV. Tai irgi darbas – pagalvokit, ar parsiduotumėt panašiai? Kiek reikia gyvenime patirti, kad dėl pinigų išsioperuotum? Žvaigždės gyvenimas gražus tol, kol esi į ją žiūrintis silpnaprotis budulis. Bet kai esi žvaigžde, tas gyvenimas neretai tampa košmaru, panašiu į pragarą. Ir tikrai nedaugelis tą pragarą pereitų. Ir Nijolė Pareigytė, ir Oksana Pikul, ir Natalija Zvonkė žino, kas tai. Bet buduliai nežino ir už tai moka. Jie tušti, ir moka už tai, kad jų tuštumą kažkas užpildo pigiu šlamštu. Tai objektyvus poreikis, nešantis pinigus ištisai industrijai.

Na ir kas, kaip ją rodo žiniasklaidos ar ką apie ją kalba visokie ten durniai – faktas yra faktas, Natalija Zvonkė pasidarė sau vardą, gavo už tai pinigų, o visokiems durniams, iš kurių uždirbtas pelnas, telieka smaukyti, žiūrint į jos nuotraukas ir klausantis jos dainelių. Na, gal ir ne jos dainelių ir gal ir ne jos sudainuotų, koks skirtumas, kam ten rūpi? Kitos žvaigždutės uždirbinėja iš iš visokių rėmėjų, dar kitos bando dainuot gerai, bet nei iš tolo neprilygsta gerbėjų skaičiumi. O Natalija Zvonkė ėmė ir padarė. Kruvinu prakaitu, nusižeminimu, iškęstomis nuoskaudomis, persekiojančiu įvaizdžiu – padarė ir viskas.

Natalija Zvonkė buvo netgi ištekėjusi – ne už kokio prašalaičio, o už žmogaus, kuris sukasi toje pačioje industrijoje. Ir puikiai žino, kas yra kas. Kas yra palaida, o kas protinga. Praknisti šimtams tūkstančių budulių protą, pavaizduoti Zvonkę iš TV, kartu nepasiduoti su belenkuo iš prodiuserių ir tapti tikru estrados simboliu, ir netgi be dainavimo – ar daug moterų tai sugebėtų? Natalija Zvonkė yra nuostabi moteris, turinti geležinę valią.

Budulių yra, budulių buvo, budulių bus. Ir jie taip pat gali atnešti pinigus. Na, tai kodėl gi tų pinigų nepaimt? Na gerai, kažkas vadina tai  amoralumu, parsidavinėjimu, dvasine prostitucija, apsimetinėjimu ar dar kaip nors panašiai, bet juk visi mes vienaip ar kitaip parsiduodam. Tai jei jau parsiduodam, tai parsiduokim brangiai. Minutėlė gėdos ir pinigai kišenėj. O manot, lengva? Prostitutės, kurios prie stoties, irgi dirba pagal valandinius tarifus, ir dainuoja kai kurios ne blogiau tur būt. Ir duoda. O kiek uždirba?

Aš žaviuosi Natalija Zvonke. O buduliai, iš jos laidantys juokus – sumoka jai pinigus ir lieka tikrųjų durnių vietoje. Nes jie ir yra durniai. Net ir žiniasklaida neturi, kur dėtis – ji rašo apie Nataliją Zvonkę. Rašo netgi tada, kai nieko įdomaus nevyksta. Todėl, kad tai Natalija Zvonkė. Jai nereikia plikų fotkių su šunim.

Mėgstamiausi vaikystės saldainiai

sovietiniai saldainiai

Šitokie dar skaitėsi padorūs, o dauguma sovietinių saldainių būdavo maždaug paprasto šokoladinio saldainio (pvz., kaip "Aguona") dydžio, tačiau gaminami iš kažkokios neaiškios krakmolo-cukraus masės, aromatizuotos naftalino-acetono aromatu. Kai kuriuos iki šiol atsimenu - "Bananiniai", "Mokykliniai", dar kažkokie panašūs - net vaikai nevalgydavo jų, kartą nupirkti, taip ir gulėdavo nepaliesti savaitėm, šūdukai šlykštūs

Koks Xerksas ar Andrius Užkalnis iš manęs išsityčios tuoj, bet kita vertus, pagalvojau, jog tai vienas iš labiausiai besiskiriančių dalykų – tuometiniai ir dabartiniai saldainiai. Taip taip, mane apėmė noras patrysčiot apie vaikystę ir tai, kaip ten gerai visaip man buvo ir kaip visas pasaulis buvo labai gražus, o dabar viskas yra šlykštu ir tas jaunimas niekam tikęs. Taip, kaip kadaise rašiau apie visokias pramogas ir kitus sprogdinimus, dabar parašysiu ir apie visai nekaltus vaikiškus malonumus.

Tiesą sakant, sovietiniai saldainiai didžiąja dalimi buvo toks mėšlas, kad galiu į akis nusijuokt kiekvienam dibilui, kuris brežneviniams laikams jaučia kažkokią nostalgiją ir peza, kad „Aguona“, „Vilnius“ ar „Pergalė“ tais laikais kitokie buvo, skanesni. Nei velnio – kokie buvo, tokie ir liko.

Paprasčiausiai kažkaip netyčia susimasčiau ir supratau, kad man labiausiai patiko saldainiai, iš kurių daugiau, nei pusė buvo net ne saldainiai, o visai kitiems tikslams skirti produktai. Kai kurių iš tų dalykų dabar nei nėra, o kai kurie – visai nepakitę ir ligšiol populiarūs. Ne eilės tvarka, kaip sakant:

  • Hematogenas – klaikiai, nesuvokiamai deficitinis saldumynas, pardavinėtas tik vaistinėse. Dabartinis hematogenas išties toks pat, tačiau sovietinis būdavo popierinėse pakuotėse ir dažniausiai į pardavimą pakliūdavo tiktai iš kažkokių spec sandėlių, kuriuose būdavo prastovėjęs kokį dešimtmetį, tad sudžiūvęs iki negalėjimo. Jei atsimenate sovietinį hematogeną ir jis atrodo skanesnis – tiesiog praplėškite dabartinio pakuotę ir iškentėkite bent metus, jo nesuvalgę – skonis pasidarys lygiai toks pat originalus. Tiesiog nuo sudžiūvimo. Sudžiūvęs, hematogenas pasidaro tokiu kietu, kad sunku net atsikąst. Kita vertus, tai visvien bene didžiausias skanėstas – ir tada, ir dabar. Per visą sovietmetį laisvame pardavime mačiau hematogeną vienintelį kartą – nudrengtame vaistų kioske, kuris buvo toks niekam neįdomus, kad matyt, gavus gerą partiją, pardavėja nesugebėjo visko išparduot vien pažįstamiems. Tą kartą gavosi gera investicija – kelios dešimtys hematogenų, kurių, taupant, užteko pusei metų.
  • Mėtinės „Aeroflot“ pastilės. Jų niekur nebūdavo pirkti, tačiau kažkaip lėktuvuose dalindavo. Kartais neaiškiais keliais ir iki manęs nukeliaudavo koks pakelis. Kadangi tos pastilės buvo nuo vėmimo, tai mentolo kiekis jose būdavo tiesiog milžiniškas – jas net uostyti sunku būdavo, tiek stipriai šaldydavo. Tais laikas jos buvo velniškai skanus dalykas. Deja, pasitaikydavo labai retai, o dabar ko nors panašaus išvis nematau. Nors gal ir nenorėčiau.
  • Retas ir nepakartojamas gardumynas buvo stalininis išradimas – kavos plytelės. Teoriškai tas daiktas turėjo būti kava su pienu ir cukrumi, kurią galima ištirpinti, užpylus verdančiu vandeniu. Praktiškai tas daiktas vandenyje netirpdavo, o tai, kas gaudavosi ištirpus – tai buvo kažkokia šlykštynė, kurią net ne kiekvienas sovietžmogis gali įsivaizduot – nebent tas, kas sovietiniais laikais kavą iš 5 kartus panaudotų kavos miltelių gėrė šūdiniausioje kolūkio valgykloje, maitinančioje klientus kiaulidės atliekomis. Tačiau kaip saldainis – kavos plytelės buvo nepaprastai skanus daiktas, nors ir baisiai kietas. Atkeliaudavo į Lietuvą šitas dalykas iš Ukrainos ir pan., kur būdavo parduotuvėse.
  • Kisieliaus briketai būdavo pigūs ir labai skanūs. Išties tai tiesiog cukrus, dažiklis, sintetinis aromatizatorius ir krakmolas, supresuotas į kietą 200 gramų gabalą. Kaip aš galėdavau juos valgyt – negaliu suprasti. Valgyti tokį kisieliaus briketą – tai kažkas panašaus, lyg graužtum didelį gabalą saldžios, sintetiniais aromatizatoriais impregnuotos silikatinės plytos. Kita vertus, aš tuos kisieliaus briketus valgydavau, valgydavo ir daugelis mano draugų, ir mes džiaugdavomės, nes jie buvo ne tik pigūs, bet ir žymiai skanesni už saldainius, kurių būdavo galima rast parduotuvėse. Na, taip, todėl ir valgydavom, kad skanesni būdavo…
  • Saldainiai „Karvutė“ būdavo dviejų rūšių – vienos būdavo parduotuvėse (ne visada, bet sąlyginai neretai) – tai būdavo gan dideli, į prastą pusiau permatomą popierių įpakuoti saldainiai, kurie būdavo kieti, o viduje visai skysta arba priešingai – sukietėjusi masė. Kažkas su jais būdavo ne taip, kažkodėl jie nebūdavo skanūs. Kiti saldainiai būdavo visiškai tokie patys, kaip dabartinė karvutė, tik porą kartų mažesni, įpakuoti į baltą popierių. Šitie būdavo retai, nors pilnaverčiu deficitu nesiskaitė. Bet tai buvo skanėstas, kuris tiesiog vežė.
  • „Paukščių pienas“ – vieni iš tūpiausių ir kartu skaniausi iš tuometinių gamyklinių saldainių. Nesuprantu, kodėl jie buvo tapę tokiu deficitu, kad pats jų pavadinimas tapo deficito sinonimu – lyg konservuoti žirneliai ar servelatas (beje, šitai poprastei dešrai Lietuvoje iki šiol galioja specialus kokybės standartas, nors kitoms dešroms nieko panašaus nėra – sovietmečio palikimas). Gal dėl to, kad tai buvo vieninteliai skanūs šokoladiniai saldainiai? Nežinau. Žvelgiant objektyviai, savo turiniu išties tai tėra saldainių surogatas, gaminamas iš pigių pakaitalų. Bet visvien… Per visą vaikystę paukščių pieną parduotuvėje mačiau vienintelį kartą. Netyčia, kai pabėgau iš pamokų, užėjau į kažkokią parduotuvę, pamačiau, nepatikėjau savo akimis ir nusipirkau dėžutę. Po pusvalandžio, kai grįžau su daugiau pinigų, kad nusipirkčiau dar, jų jau nebuvo.
  • Na žinoma, ir kondensuotas pienas – ir dabar nusiperku vis skardinę-kitą, suvalgau vienu prisėdimu. Tačiau tai jau ne saldainiai, tai saldūs konservai…

O jūs kažką prisimenat? Ar saldumynų negaudavot išvis? 🙂

Šunelis blyn

Genetiškai modifikuotas šuoŠitas šuva, tiksliau, kalė – tai ne koks fotošopas, o anglų vipetas, patyręs kažkokią neaiškią genetinę ligą. Dėl genų pokyčių kalytė turi dvigubai daugiau raumenų, nei turėtų turėti eilinis vipetas.

Kitais atžvilgiais šuo lyg ir normalus, kaip ir turėtų būti eilinis vipetas. Tik raumenų per daug…

Via Daily Mail